Statybų duona Ignalina: Tautos atgimimo ir ekologinės sąmonės kelias
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti istorinį įvykį, kuris tapo svarbiu Lietuvos tautinio atgimimo ir ekologinės sąmonės kelyje. Tai dviratininkų ekologinis žygis „Lietuva - mano namai“, kuris prasidėjo 1988 m. liepos 20 d. ir tapo reikšmingu reiškiniu, atspindinčiu to meto visuomenės nuotaikas, baimes ir viltis.
Žygio ištakos: nuo neteisingumo iki ekologinės katastrofos
Žygio idėja gimė iš didelio neteisingumo jausmo, kurį patyrė Lietuvos žmonės sovietinės okupacijos metais. Tautinių simbolių ir tradicijų praradimas, ekonominio ir politinio suvereniteto apribojimas, Sibiro tremtys ir kasdieniai praradimai slėgė visuomenę. Skaudžios ekologinės žaizdos ir valdininkijos neatsakingumas bei demagogija taip pat pastūmėjo žmones veikti. Nemunas, Neris, Nevėžis ir daugelis kitų Lietuvos upių buvo virtę vaizdingais paplavų ir srutų grioviais.
Iniciatoriai ir tikslai: mokslininkai, Sąjūdis ir viltys
Kelionę sumanė trys vyrai iš Mokslų akademijos - fizikai Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimantas Astrauskas. Visi jie buvo Sąjūdžio idėjų šalininkai. Artūrui Greičiui rūpėjo tautos gyvastingumo paslaptis, Šarūnas Talandis siekė konkrečiais darbais padėti žmonėms, pavyzdžiui, išvalyti upelį ar sukaupti malkų senam žmogui, o Rimantas Astrauskas buvo kupinas politinių agitacinių tikslų.
Prieš žygį Rimantas Astrauskas apibrėžė pagrindinius kelionės tikslus:
- Šviesti žmones apie ekologinių reikalų svarbą.
- Propaguoti Sąjūdžio mintis.
- Rinkti parašus po laiškais TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui N. Ryžkovui dėl reikalavimo nutraukti Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui A. Gromykai dėl kareivio A. Sakalausko tragedijos bei atkreipti dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą, prašyti tarpininkauti, kad A. Sakalauskas būtų grąžintas gydyti į Lietuvą ir atiduotas tėvų globai.
- Atlikti sociologinį tyrimą, siekiant išsiaiškinti žmonių žinias apie Sąjūdį ir ekologines problemas.
Buvo numatyta pasidalyti į grupes: laiškų rašytojų, sociologų, plakatininkų ir avangardo, kuri turėjo iškabinti skelbimus apie žygio dalyvių atvykimą. Vadovų nebuvo numatyta, visi turėjo būti vadovai ir visi eiliniai. Dalyvavimas buvo savanoriškas.
Taip pat skaitykite: Slapukų naudojimas ir privatumas
Startas Gedimino aikštėje: tautinės vėliavos ir palaikymo dvasia
Žygis prasidėjo 1988 m. liepos 20 d. Gedimino aikštėje Vilniuje. Susirinko keli šimtai žmonių su tautinėmis vėliavomis ir plakatais, sakančiais: „Ne - III Ignalinos blokui“, „Ignalina - novyj Černobyl’“, „Moskva - bud’te v gostiach, kak v gostiach“, „Pažadinkite Lietuvą“… Prie Katedros kolonų grojo smuikai, o užrašas „Konservatorija remia dviratininkus“ liudijo apie palaikymą.
Rimantas Astrauskas ir „Žemynos“ klubo pirmininkas Juozas Dautartas kreipėsi į susirinkusius. Juozas Dautartas apibūdino klubo atsiradimo priežastis - Lietuvos vandenų ir oro užterštumą - ir tikslus - propaguoti gamtosaugos idėjas, viešinti skaudžias problemas ir reikalauti, kad valdžia atsakytų už savo veiksmus ir jų pasekmes.
Kelionės sunkumai ir džiaugsmai: nuo Nemenčinės iki Pabradės
Pirmas sustojimas buvo prieš Nemenčinę. Vienas iš „šturmanų“ atkreipė dėmesį į būtinybę važiuoti kartu ir padėti atsiliekantiems. Pirmoji nakvynė buvo erdvi miško aikštelė netoli Pabradės, prie Žeimenos upės. Čia išdygo palapinės, o prie įvažiavimo atsirado užrašas: „Stok į bet kurią organizaciją, kuri stengiasi sustabdyti žemės niokojimą. Neduok ramybės savo deputatams, jei tau atrodys, kad gamta nesaugoma kaip dera. Protestuok, stenkis, kad valdžia sukrustų. Atmink: augalai ir gyvūnai neturi deputatų, jie negali streikuoti, jų niekas neužstos, iškyrus mus, žmones.“
Daugelis dalyvių turėjo savo užrašus, pavyzdžiui, „Trečiam blokui - ne!“ arba „Remkite Sąjūdžio veiklą!“. Vienas užrašas ant nugaros - „Baimė - mūsų nelaimė“ - ypač įsiminė vienam iš žygio dalyvių, nes taikliai apibūdino visuomenę apėmusią baimę.
„Komjaunimo tiesos“ dėmesys: socialinė sudėtis ir tikslai
„Komjaunimo tiesos“ korespondentas domėjosi žygio dalyvių skaičiumi ir socialine sudėtimi. Buvo priskaičiuota apie 120 dalyvių: 23 studentai, 26 moksleiviai, 9 darbininkai ir apie pusšimtį tarnautojų. Jauniausiam dalyviui buvo 12 metų, vyriausiam - 54. Daugiausia dalyvių buvo iš Vilniaus, bet buvo ir iš kitų Lietuvos miestų.
Taip pat skaitykite: Viskas statyboms Marijampolėje
Rimantas Astrauskas klausė dalyvių, kokie tikslai juos paskatino leistis į šią kelionę. Vienas iš dalyvių apmąstė savo gyvenimą ir abejones, bet suprato, kad nori būti reikalingas, veiklus ir dalyvauti tautos atgimime. Jis norėjo, kad žmonės atsitiestų, nebevergautų baimei ir neprarastų orumo bei tikėjimo savimi.
Švenčionys: susidūrimas su realybe ir palaikymo ženklai
Švenčionys pasirodė esąs nei lietuviškas, nei rusiškas, nei lenkiškas miestelis. Žygio dalyviai išskleidė stendą su kareivio A. Sakalausko nuotrauka ir trumpu jo tragedijos aprašymu. Žmonės skaitė ir dažniausiai pasirašė laišką, kuriame buvo reikalaujama grąžinti A. Sakalauską gydyti į Lietuvą ir atkreipti dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą.
Tačiau viena senutė ėmė piktintis, kad reikia pasirašinėti už žmogų, kuris nušovė tiek kareivių. Karininkas, sužinojęs apie triukšmą, net nusikeikė ir pasakė, kad nušautiesiems kareiviams taip ir reikia.
Moteris, perskaičiusi žinutę apie dviratininkus laikraštyje, domėjosi žygio tikslais ir stebėjosi, kad niekas nedraudžia jiems važiuoti. Ji apgailestavo, kad žmonės tebegyvena galvas nuleidę, bet pripažino, kad kitaip ir nebemoka.
Pagrindinė Švenčionių gatvė buvo nukabinėta Lietuvos TSR ir TSRS valstybinėmis vėliavomis, tikriausiai dėl liepos 21-osios - „išvadavimo“ dienos.
Taip pat skaitykite: Kas yra Statybų Duona?
Vienas statybininkas pareiškė, kad neverta uždrausti trečiojo bloko statybos, o reikia uždrausti pirmuosius blokus, nes jie genda ir gali sukelti avariją.
Jauna Švenčionių rajono laikraščio korespondentė rašėsi apie Lietuvėlės ekologines bėdas, bet atsiprašinėjo, kad nežinia, ar straipsnis bus išspausdintas.
Iš Švenčionių traukiant Ignalinos link, pravažiuojančios mašinos sveikino žybsėdamos šviesomis arba užskardens. Žmonės pakelėse šypsojosi ir mojavo rankomis.
Ignalina: sutikimas kaip didvyrius ir troškulys žinioms
Ignalinoje kiekvienoje sankryžoje ir šaligatviuose stovėjo žmonės, kurie švytėjo, mojavo rankomis ir linkėjo laimės. Žygio dalyviai pasklido tarp jų su peticijomis, sociologinio tyrimo anketomis ir plakatais. Žmonės apspito stendus su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingų nuotraukomis, lietuviška simbolika, Tautiškos giesmės tekstu ir Sąjūdžio programos ištraukomis. Jie godžiai skaitė žodžius „suverenitetas“ ir „sąžinės laisvė“. Senučiukės net loštelėjo iš susižavėjimo.
Žmonės klausė, ar bus kokių kalbų ar mitingo. Vienas iš dviratininkų ryžosi pasakyti kelis žodžius ir pakvietė visus į Sniečkų, kur turėjo įvykti rimtas mitingas. Jis išdalino pluoštelį lapelių - „Sąjūdžio žinios“ - ir paprašė paskaityti ir duoti kitiems. Žmonės godžiai tiesė rankas, bet tik nedaugelis galėjo džiaugtis laikraštėliu.
Žygio dalyviai susikrovė savo mantą ir patraukė į nakvynės vietą prie Dringio ežero.
Dringio ežeras ir Dūkštas: viltys ir lūkesčiai
Dūkšte žygio dalyvių jau laukė, aikštelėje prie pašto buvo įrengtas mikrofono garsintuvas. Čia buvo ir pažįstamų veidų, matytų Ignalinoje. Sociologai ir laiškininkai pasklido tarp besirenkančių žmonių, plakatininkai išdėliojo stendus. Po Ignalinos buvo akivaizdu, kad be pašnekesio ar mitingo neišsiversi, nes Dūkšto žmonės to tikėjosi.
Statybų duona Ignalina: simbolinė prasmė
Nors straipsnyje tiesiogiai neminima "statybų duona Ignalina", galima numanyti, kad šis terminas gali būti susijęs su Ignalinos atominės elektrinės statybomis ir tuo, ką jos davė vietos gyventojams - darbo vietas, pajamas, tam tikrą gerovę. Tačiau ši "duona" buvo statoma ant ekologinės rizikos pagrindo, ir žygio dalyviai siekė atkreipti dėmesį į šį pavojų.
tags: #statybų #duona #ignalina #sudėtis