Šriuba, kosmosas ir ašaros: žvilgsnis į knygų pasaulį
Literatūra - tai ne tik tekstai, bet ir kelionės. Kelionės po autoriaus mintis, jausmus, pasaulį. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą skirtingų žanrų ir stilių knygų, pradedant eseistika ir baigiant trileriu, bandydami atskleisti jų savitumą ir vertę skaitytojui.
Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“: minties labirintai
Taip norėtųsi pavadinti Giedros Radvilavičiūtės trečiąją eseistikos knygą „Tekstų persekiojimas“ (2018 m.). (Ši knyga dalyvauja Metų knygos rinkimuose). Autorė, jau įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija už „skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę“ ir Europos Sąjungos literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.), šįkart skaitytoją pasitinka su ironišku motto: „Tik grožinis pasaulis atrodo rožinis“.
Ši knyga - tai ne rožėmis klotas kelias, o veikiau nardymas į vis platesnes ir painesnes asociacijas. Perskaičius esė, jautiesi tarsi išėjęs iš minties brūzgynų į šviesą. Lyginant su ankstesne knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, čia mažiau vaizdingumo ir patrauklumo, dėmesio Kęstučiui Navakui. Esė „Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius“ taip ir neatskleidžia tikrosios priežasties.
Autorė kritikuoja Lietuvos tikrovę esėse „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ ir „Bėdų turgus Europos vidury“. Visos esė vaizduoja Lietuvą per miglos šydą - lyg viskas tikra, lyg netikra, keista ir reikalaujanti paaiškinimų. Kiekvienos esė prasmė pritemdyta, tarsi autorė tyčia klaidina, nori įteigti kažką, ko skaitytojas niekaip nepagauna, tad ir „skaitymo malonumas“ prarandamas.
Gyčio Norvilo „Grimzdimas“: poezijos provokacijos
2019 m. „Poezija turi būti kaulu - šunims erzinti <…> iš kaulų virti klijus, kuriais užklijuoti laiškai pragarui ir mirčiai“ (Europos litanija, p. 41). Susipažinkime su poeto, eseisto „Literatūros ir meno“ redaktoriaus Gyčio Norvilo ketvirtąja poezijos knyga „Grimzdimas“ (2017 m.). Knyga, nominuota 2017 m. geriausiai poezijos knygai, išties išradinga, šmaikšti ir provokuojanti. Ji sudaryta iš keturių dalių: „manevrai“, „dykros“, „kelio žymėjimas. ritualai“ (autoriaus piešti komiški piešiniai) ir „dugnas“. Visos dalys atskirtos „juodaisiais puslapiais“ su gana keistais įrašais.
Taip pat skaitykite: Trys gardūs lydyto sūrio sriubos receptai
Tapybiški šio rinkinio eilėraščiai stebina vaizdų ambivalentiškumu, reljefiškumu ir dažnai siurrealistiškumu. Pirmasis eilėraštis „desantas“ prasideda oksimoronišku tylos nusakymu: „tą vakarą tyla galėjai pjaustyti akmenis…“, „skerdžiančioj tyloj“… vyksta fantasmagorinis vyksmas. Kiti eilėraščiai - proziniai tekstai - piešia jau realistiškesnį vaizdą: Antakalny ant blizgančio asfalto rangosi mašinos partrenktas katinas, kraujuoja sutraiškytas balandis.
Nejaukius, drastiškus vaizdus keičia žaismingas pokalbis su mediniu grėbliu apie tai, kad „gamtoje nėra vienatvės“. Kiekvieną eilėraštį norėtųsi čia aptarti, pacituoti - visi įdomūs, išraiškingi, dažnai pribloškiantys vaizdų išradingumu, netikėtumu, daugiaprasmiškumu. Bet gal pasigrožėkime penkių puslapių tekstu „europos litanija“, kuri yra tarsi centrinis visos knygos paveikslas, visapusiškai, nuo pat mito apie Europą nusakantis mūsų šiandieninio pasaulio esmę. Emocingas klausimas mito mergelei: „… į kokius tvartus tave nusitempė jautis?“ (p. 40).
Daugybė išskaičiavimų - tikra litanija: „Europa - vilkas, iškimštas dinamito dešrelėmis <…> Europa - tautų draugystė išmuštais dantim <…> Europa - lėktuvai, lėktuvai, lėktuvai / Europa - ėsti, ėsti, ėsti“ (p. 40). „Europa - baimės akis, baimės širdis, baimės šnervės / mergele, mirki už mus“ (P. 41). Litanija piktėja, vis drastiškesnis Europos ir „dievo“ apibūdinimas: „Europa - per virvutę šokinėjančių blusų kapinės / visi tokie kultūringi, o nėra į ką atsiremti / Europa - į pensiją išėjus kekšė nupuvusia nosim / Europa - kodėl išbyrėję tavo dantys? (p. 43). Šitoje „litanijoje“ ir vėl pasirodo „dievas“, bet jau ne tas - „didelis žvynuotas“ iš pirmojo eilėraščio, bet „mano dievas“ - „jis guodžia mane, kai klejoju, nevilties pagautas“ (p. 40).
Eugenijaus Ališankos „Stuburo tik punktyrai“: žaisminga erudicija
JAUKI, ŽAISMINGA ERUDICIJA - taip norėtųsi pavadinti Eugenijaus Ališankos eilėraščių rinkinį „Stuburo tik punktyrai“ (2016 m.). Skaityti turėtume nuo paskutiniojo eilėraščio „Poezijos dekalogas“, kur išvardyti reikalavimai poetui, norinčiam kurti originalią, „nemeluojančią“, „nevergaujančią“, nebijančią atkaklaus darbo poeziją. Šito dekalogo griežtai laikomasi, nemeluojama rimais. Jų nėra. Eilėraščiai rimti, ilgi, paremti autentiška patirtimi, savais išgyvenimais. Ir visi turi prabangų „pamušalą“ - garsių pasaulio poetų citatas - aforizmus.
Tų kitų poetų mintys medituojamos, žaismingai supinamos su savo paties patirtimi. Įdomios ir stiprios eilėraščių pradžios. Vaizdai tapybiški, taiklios detalės. Pvz., eilėraštyje „taikos balandžiai“ „atneša taiką į sugriautą miestą alyvmedžio šakelė snape / vyrai traukias iš spintų šliūbinius kostiumus / moterys vyniojas aplink liesus kaklus šilkines skareles / vaikai su cukraus gabalėliais burnose ant surūdijusių dviračių“ (p. 74). Arba eilėraštyje „berlynalijos“: „memento mori už lango pavasaris / vidury žiemos / galvoj visai ne tas kas ant liežuvio / tikriausiai tai ir vadinas poezija“ (p. 75).
Taip pat skaitykite: Kiaulienos sriubos receptas
Gi, ir toks eilėraštis „turėtų būti stipri pradžia“ (p. 81), kuriame išdėstyti gero eilėraščio principai. Ir jų tikrai laikomasi. Dar vienas poeto „postulatas“ - pasakyti ką nors reikšmingo ir vienu sakiniu. Yra ir toks eilėraštis „vienu sakiniu“: „vienu sakiniu ateina į pasaulį kūdikis / vienu sakiniu gelia bitė / vienu sakiniu palieka moterį <…> vienu sakiniu visas eilėraštis / nu niekaip“ (P. 98). Eilėraščio žaismė - netikėtoje pabaigoje. Įdomu, jauku, gera Eugenijaus Ališankos eilėraščiuose.
Tomo Vaisietos „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“: kelionė į asmeninį pragarą
Perskaičiau Tomo Vaisietos romaną „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“ (2016 m.) ir Viktorijos Ivanovos recenziją „Kelionė į asmeninį pragarą“ („Metai“, Nr. 11). Recenzija puiki, romanas išradingas, keliantis daugybę prieštaringų jausmų ir minčių. Šitas romanas taip pat vertas tokios nominacijos, o gal net šių metų geriausios prozos knygos paskelbimo. Bet mums, naiviems skaitytojams, daug kas romane nepatinka.
Naivusis skaitytojas vis dar nori „įsimylėti“ pagrindinį herojų ir matyti jį gražų ir kūnu, ir dvasia. O skaitytojos moterys ilgisi tikrojo (džentelmeniškojo) vyriškumo. Gi šio romano neįvardytas herojus, kartu ir pasakotojas neturi nei „kūno“, nei vyriškos sielos. Vienintelis teigiamas bruožas, kad rašo disertaciją, gyvena iš doktoranto stipendijos, tiesa, dar myli literatūrą ir meną. Beje, romanas dedikuojamas Saulinai, kartu lankiusiai meno galerijas.
Bet romane aprašoma tik viena Londono šiuolaikinio meno (?) galerija ir reljefiškai „nupiešiamas“ tik vienas - pasirodo knygos herojui pats reikšmingiausias paveikslas: leisgyvį vyrą už nugaros tempia nuoga moteris. Šis paveikslas yra ir kompozicijos dėmuo - savotiškas centras. Bet tai supranti tik perskaitęs visą romaną. Tuo „geiben“ (anot Kristinos Sabaliauskaitės) tampa pats romano herojus, tapęs neįgaliu.
Taigi, herojus nuo pat pradžios ligi pabaigos atgrasus visų pirma tuo, kad nesusituokęs kelinti metai gyvena su šaunia, švedų kalbą studijavusia universiteto auklėtine. Mergaitė visapusiškai teigiama: kukli, drovi, bet turinti ambicingų svajonių - tapti vertėja romanų iš švedų kalbos. Be to, ypatingai jautriai išgyvenanti meno kūrinį, mokanti kažkaip „įeiti“ į paveikslo vidų, jame gyventi. Nuolankiai gyvena nesusituokusi, o antroje romano dalyje pasiaukojamai slaugo neįgalųjį mylimąjį. Tas neįgalumas tarsi bausmė lepšiškam vyrui, išnaudojusiam moterį, apgaudinėjusiam ją su kita ištekėjusia, dviejų vaikų motina.
Taip pat skaitykite: Sveika sriuba: brokoliai ir salierai
Nepamilom pagrindinio veikėjo, nepajutom jam užuojautos, bet mus prikausto vyro psichologijos subtilus piešinys: keistas meilės moteriai jausmas susijęs ir su dar keistesne neapykanta, negalėjimu pakęsti jos artumo. Labai dramiškas elgesys, kai Londone sugedus traukiniui, leidžia moteriai važiuoti į viešbutį su nepažįstamais (tegul ir lietuviais). Labai neorus, net pasišlykštėtinas protagonisto „vaginėjimas“ meilės iš vyresnės rusės moters… Be to smulkaus psichologinio vyro portreto, romane patraukė įdomūs miesto gatvių ir namų vaizdai, ypač reljefiškas, įspūdingas Sausio 13-osios žudynių paveikslas.
Ryškios, netikėtos, šiurpios detalės prašyte prašosi ekranizuojamos… Nepaprastai ryškūs ir kraupūs neįgalaus žmogaus slaugymo paveikslai (207-208 p.) - tokių nerasime turbūt visoje lietuvių literatūroje. Tomas Vaisieta - meistras vaizduoti, kur nėra gražu. Jis įrodo, kad grožis gali būti bjaurus, ar kad bjaurumas gali būti gražus… Įdomūs peizažai. Ypač daug debesų paveikslų - tikra debesų enciklopedija. Debesys užmuša saulę, horizonte pasrūva jos kraujas… O „epileptikės sakuros apsiputoja rausvomis žiedų putomis“, kurių pažiūrėti pavasarį plūs iš Vilniaus žmonės. Kas gražu - negražu. Kas negražu - gražu. Taigi, romaną skaityti įdomu.
Balio Jakubausko „Esu“: ažūrinės miniatiūros
2018 m. „Iš motinos dulkės gimęs nežinomybės metais“ ( „Esu“, p. Kalėdos - stebuklų metas. Man toks stebuklas - nauja pažintis su puikia poezija ir gražiu, išlakiu poetu, išleidusiu jau aštuonias knygas, Baliu Jakubausku. Esu skaičiusi tik keletą jo knygų recenzijų, bet kažkodėl nesusidomėjau pačiais eilėraščiais. Bet prieš Kalėdas, belaukiant vizito prie gydytojos kabineto, netikėta pažintis ir mažos knygelės „Esu“ (2004 m.) dovana maloniai nustebino, nudžiugino ir paskatino ne tik perskaityti visą jo kūrybą, bet ir supažindinti su ja visą mūsų skaitytojų auditoriją.
Vieno sakinio anotacijoje teigiama, kad tai „ažūrinės miniatiūros - nustebina šviesiu, brandžiu pasaulio pamatymu ir čiurlionišku tapybiškumu“. Ir tikrai nustebina. Kiekvienas sakinys trumpučio eilėraščio - išradinga, talpi, spalvinga metafora, piešianti gamtos, o kartu ir žmogaus būties mirksnį. Eilėraščiai, kaip dabar sakoma, ambivalentiški, teigiantys gamtos ir žmogaus neatsiejamą dermę. Nuolat derinama visuma ir dalis, didybė ir smulkybė, makro ir mikro pasaulių paslaptis ir grožis. Pirmoji miniatiūra kviečia skaitytoją atverti savo paties proto ir jausmų galias ir ten surasti grožio turtus.
Metaforos tokios netikėtos, išieškotos, kad norisi jas išmokti atmintinai. „Per pienės pūko / skrydį už upės / aštraus vingio - / trys mylios iki / meilės, iki mirties“ (p. 6). „Tik ūkanos / atspindi ateitį. / Įkyriai aižo / rūpesčius minčių / šykštuolės voverės / Nuobodžiai, pranašystės / maldą švokščia“ (p. 7). „Tarytum arčiau / obelų viršūnėmis - / taip švelniai sklaido / žiedus vėjas <…> suraibuliuoja / ryto šilkas ant / blakstienų virbuolėlių / pakabintas, oi, / matau, į žvilgsnį / įkrenti. Šapelį / bučiniu išplauksiu“ (p. 8).
Just. Marcinkevičius sako, kad metafora sujungia dangų ir žemę. Tai tikrai matome Balio Jakubausko poezijoje. Štai: „Saulės / voras ropoja gyvybės gijomis. / Išsiplečia žvaigždžių / vyzdžiai akloj / visatoje“ (p. 9). O štai koks netikėtas tokio galingo vyro „trapus autoportretas“: „Koks aš / trapus, nežmoniškai / trapus, iš sielos / permatomo krištolo. / Išsisklaidau gyvenimo / pašvaistėje, vilties / apkvailintas.“ (p. 10). O štai rinkinio pavadinimą išplečiantis: „Esu, kas esu - / iš tamsos-šviesos / žaismo. Neklusnus / prigimčiai, svarbiausio / neieškau - ant seno / kaulėto veido / raukšlių tinklai / džiūna. Pro šalį / gyvenimas šliaužia / galvos pamestos / ieškoti“ (p. 11). Iš tiesų - raiškus, negailestingas, galimas daiktas, kiekvieno mūsų portretas!
Tas rūstus portretas - žaismingo gamtos gyvenimo fone: „Pavasaris bėga / paskui gyvenimą. / Vyšnia per tvorą / peršoka, balti / auskarai krenta. / Vėjas aukštai / pakelia - radybų / prašo“ (p. 14). Negali praleisti nė vieno eilėraščio nepasigrožėjęs, nepacitavęs. Štai kaip paprastai, tvirtai, lyg kirviu įkirsta apie meilę: „Mylėsiu taip, kad / skaudėtų. Širdyje / liktų randas…“ O toliau - jau gražumynai, kuriais negali patikėti: „Lakštingalos giesmėje / tilptų ištikimybė…“ (p. 15). (Visos žinom, kokia ta vyrų ištikimybė).
Su kiekvienu eilėraščiu atsiveria vis intensyvesnis lyrinio subjekto troškimas aprėpti pasaulio sudėtingumą, patirčių, gelmę. „Neaprėpiu meilės / žydėjimo. Neapglėbiu / debesies nerimo - / laiko šiurpioj / agonijoj šmaikšti / likimo ironija“ (p. 16). Koks įspūdingas smelkimasis į gamtos pasaulį, troškimas būti viskuo: ir paukščiu, ir žydinčia ieva, ir upeliu! „Esu pas / paukščius. Švelniai / liečiu giesmės / plunksnas, su / vėju žaidžiu / melodijas, su upeliu / raitausi iš juoko“ (p. 17). Tarsi stebimasi, kad mažoj žmogaus širdyje - jausmų begalybė: „meilės jūra / sutelpa pėdoje“ (p. 21).
Įdomus kai kurių eilėraščių „lyrinis vyksmas“. Štai eilėraštis prasideda, rodos, beviltišku teiginiu: „Šis pasaulis tikrai / ne man…“, o baigiasi netikėta ekstaze: „meilės tikram / sapne vaikštau / kas dieną“ (p. 24). Prieštaringų jausmų blaškoma, kokia graži žmogaus siela! „Esu, kad mirčiau <…> Smilksta / viltis kitaip / gyventi, bet / abejonėse paklystu / kai nesk…
Justino Žilinsko „KGB vaikai“: trileris gariūnmečio fone
Justinas Žilinskas ketveriais metais už mane vyresnis, bet mes abu priklausome tai pačiai gariūnmečio, ar laukinio kapitalizmo, kartai. Ir apie mūsų gyvenimą tam beprotiškam skurdo, kičo, permainų, vilčių ir nuolat kintančių vertybių karnavale dar nebuvo papasakota. Tačiau „KGB vaikai“ - ne rimta epopėja ar neatmazgomus mūsų istorijos mazgus bandantis atraizgyti istorinis romanas. Tai klasikinis trileris (kaip malonu rašyti šiuos žodžius apie lietuvišką knygą).
Į siužetą suplakta daug. Jame ir slaptosios tarnybos, ir mafija, ir netgi paranormalūs sugebėjimai - pagrindinė veikėja Rasa gali jausti kitų žmonių skleidžiamą psichinę ir emocinę būseną (jaučia ją kaip šaltį ar karštį). Paaiškėja, kad apie ją ir kitus tokius žmones kažkas renka informaciją, juos ima persekioti. Kas? Intriga „KGB vaikuose“ užsukta smagiai, savim pasitikintis visažinis skaitytojas taip pat bus keletą kartų smagiai apgautas ir nekantraudamas vers puslapį po puslapio.
J.Žilinskas giliai nesikapsto savo veikėjų sąmonėse (juk čia vis dėlto trileris), bet veikėjai nėra plokšti ir vienamačiai - tai gyvi žmonės, nesudėlioti į vienareikšmiškas juodas ir baltas lentynėles. Ir šneka jie tikroviška, normalia (o ne medine, kaip dažnai pasitaiko lietuvių prozoje) šnekamąja kalba - su keiksmažodžiais, rusiškais intarpais, netaisyklinga sintakse ir t. Tiesa, tikrasis veikėjas „KGB vaikuose“ - 1996-ieji.
Alfonso Andriuškevičiaus interviu: pokalbiai apie meną ir gyvenimą
„PRO A. A. AUTORIUS KALBASI SU JOLANTA MARCIŠAUSKYTE-JURAŠIENE. MODERNAUS MENO CENTRAS, VILNIUS, 2013 M. Esama knygų, kurias atsiverti su ypatinga, malonia nuojauta: tuoj turėsi gerą laiką - būsi palinksmintas, perskaitysi daug pletkų, pamatysi meno, pasiklausysi gero pasakotojo dėstomų istorijų ir dar nemažai sužinosi. „Bet šiaip jau stengiausi pasakoti tik tai, ką pats mačiau, girdėjau, patyriau. Nors toks reiškinys kaip gandai, paskalos, pasakojimai egzistavo ir tuomet. Tad visai jų išvengti negalėjau.
Kalbėdamas su buvusia savo studente, kritike ir kuratore, Alfonsas Andriuškevičius literatūros ir poezijos temas palieka nuošaliau. Knyga sudėliota teminių interviu-pašnekesių forma: yra skyrius apie draugus, apie parodas, apie kritiką, apie dirbtuves, apie dėstymą. Netrūksta ir įdomių, net retų fotografijų, meno pavyzdžių. Galima, tiesa, skaityti ir nenuodugniai - pasirinktinai. Kad ir kaip būtų, „Pro A. A.
Charleso Bukowskio poezija: senis Bukas - lietuvių klasikas?
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ GEDIMINAS PULOKAS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M. Senis Bukas per keletą metų tapo tikru lietuvių literatūros klasiku. Senis pas mus jau savas. Kaip Maironis, Gavelis, Kudirka ar Kunčinas. Kuo jis toks mielas lietuviui? Gal tuo, kad kiekvienas už jį kažkodėl jaučiasi pranašesnis? Arba tuo, kad Bukas sako ir daro tai, ko mes ne(be)drįstame?
Tiesa, greit Ch.Bukowski kūrinių srautas išseks - leidykla „Kitos knygos“, tikrieji autoriaus draugai po rašytojo grabo lentos, išleido beveik viską, ką jis svarbaus pasakė, pakeverzojo ar mašinėle pastukseno. Šis rinkinys solidesnis, plačiau atskleidžiantis Ch.Bukowski poezijos temas ir talentą (tekstai versti iš maždaug 1970-2007 m. Koks šios knygos turinys? Na, kaip visada nemenką dalį sudaro gėrimo, pagirių, bare nugirstos, Los Andželo visuomenės dugne pamatytos arba patirtos istorijos. Jos papasakotos telegramos tikslumu.
Jau ką autorius moka, tai moka - išlukštenti pasakojimo esmę iš nereikalingų žodžių apnašų. Tiesa, skaitydamas pastebi, kad Bukas žmones vis dėlto myli, ypač moteris. Necituosiu nieko. Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija - štai skiriamieji Ch. Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970-1980 m.
Johno Vaillanto „Tigras“: trileris su gamtos metafora
„TIGRAS. IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ JURGA GRUNSKIENĖ. Johno Vaillanto knyga - keistas paukštis: pusiau trileris, pusiau dokumentinis pasakojimas apie tigrus ir Tolimuosius Rytus. Tai retai pasitaikantis sėkmingas faktų ir rašytojo meistriškumo lydinys. Siužetas paprastas: Primorės kraštas - paskutinė čia išlikusių amūrinių tigrų gyvenimo vieta. Netoli vienos pusiau sulaukėjusių gyvenviečių tigras užpuolė ir sudraskė žmogų. Inspektorius Jurijus Trušas ir jo komanda leidžiasi tigro pėdsakais.
Autorius užsimoja plačiai: jis papasakoja ir Primorės krašto istoriją (ji apima ir vietos udegėjų likimą, ir rusų bandymus užkariauti bei civilizuoti šį kraštą, ir liūdną dabartinę jo būklę). Bet svarbiausias šioje knygoje - tigras. Tigras ir tinkama gamtos metafora. Gamtos, kurią visą savo gyvenimą žmogus bandė sutramdyti, kurios taip ir neperprato ir kurios iki šiol baiminasi. O romanas kartu dar vienas perspėjimas suvokti, ką mes darome, ką naikiname, raginimas susimąstyti, ar dar ne per vėlu.
tags: #Šriuba #kosmosas #ir #ašaros #apžvalga