Putpelių pyrago istorija

Artėjant vienai iš didžiausių metų švenčių, kai tiek vaikų, tiek suaugusiųjų laukia smagus užsiėmimas - kiaušinių marginimas, verta prisiminti ir kitas tradicijas, susijusias su Velykomis, tarp kurių - ir šokiai. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną tokį šokį - „Putpelių pyragas“, jo istoriją ir vietą lietuvių kultūroje.

Velykų tradicijos ir papročiai

Išsekinti ilgų, šaltų ir tamsių dienų mūsų protėviai itin laukdavo pavasario atgaivos, jos dabar su nekantrumu laukiame ir mes. Velykų šventė - tarsi slenkstis į džiugesnį šiltų orų laikotarpį su grįžtančiais paukščiais ir prasikalančia žaluma. Susėdę prie Velykų stalo daužiame margučius, lyginame, kuris stipresnis, o po iškilmingų pusryčių vaikai veržiasi juos ridenti. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, tai itin senas, iki šių dienų išlikęs paprotys, kai žmonės sėdėdavo prie stalo, linksmindavosi. Savaitę prieš Velykas, Verbų sekmadienį, buvo žaismingas paprotys: ilgai miegančius paplakti verbos šakele: „Miegalius taip versdavo iš lovų, nepamiršdami ištarti: „Ne aš plaku, verba plaka, verba plaka, verba sako: „Po savaitės - didi diena“. Taip tarsi atnešama žinia apie Velykas ir įžengiama į Didžiąją savaitę - su džiugiu pasiruošimu ir šventės laukimu. Kiemo ir namų tvarkymas prieš šventę turėjo ir praktinę, ir apeiginę prasmę - ne tik apsišvarinti aplinką, bet ir pagalvoti apie savo būtį.

Etnologė pasakoja, kad Didžiąją savaitę, pirmadienį ir antradienį, buvo švarinama aplinka apie namus: taisomos tvoros, šluojami takeliai. Trečiadienį ir ketvirtadienį laukdavo namų tvarkymas, penktadienis buvo skirtas susikaupimui ir apmąstymams: jis dar buvo vadinamas vėlių Velykomis, nes prisimenami mirusieji. Šventės išvakarėse, šeštadienį, buvo marginami kiaušiniai, kepami pyragai, ruošiami kiti Velykų valgiai. Pirmoji savaitė po Velykų irgi buvo labai svarbi. Antrąją Velykų dieną jaunimas laistydavosi vandeniu, supdavosi sūpuoklėse - prie stalo nebesėdėdavo. Šeimos dažnai sulaukdavo ir lalautojų - vyrų, vaikinų, kurie giedodavo velykines giesmes. Garsus mūsų semiotikas A. J. Greimas yra rašęs apie tai. Trečioji diena po Velykų buvo vadinama gegutės, ketvirta - javų diena. Net iki pat ketvirtadienio buvo laikomasi papročio nedirbti nebūtinų darbų: tik pašerti gyvulius ir pasigamini maisto. Buvo sakoma, kad jei tada dirbsi lauko darbus, vasarą ledai išmuš javus. „Tad žmonės mokėjo ne tik dirbti, bet ir ilsėtis“, - pastebi G. Kadžytė. Pirmas sekmadienis po Velykų dar vadinamas vaikų Velykėlėmis. Anot etnologės G. Kadžytės, jei per Velykas vaikai stebi suaugusiųjų apeigas, tai per Atvelykį turi patys pakartoti jų veiksmus: savo rankomis, kad ir negrabiai, numarginti kiaušinius. Juos vėliau vaikai laikydavo krikštatėviams, su kuriais tą savaitę buvo tradicija susitikti: krikštatėviai vaikus palepindavo saldumynais, o vaikai dovanodavo jiems kokį piešinį ar rankdarbį. Vaikai būryje vėl ridendavo margučius, supdavosi tėvų pakabintose sūpynėse. Pasak etnologės, iš senųjų laikų išlikęs dar vienas Velykų personažas - Velykė, kuri nuo praėjusio amžiaus pabaigos geriau žinoma kaip Velykų bobutė: „Iš senų žmonių pasakojimų aiškėja, kad Velyke laikyta ilgakasė mergina, kuri vaikams per Velykas atnešdavo margučių - tai tarsi Kalėdų Senelio atitikmuo. Senovės žmonės pavasarį siejo su jaunystės žydėjimu, tad kai kuriose Lietuvos vietose ji buvo įsivaizduojama kaip didžiulė paukštė. Dar vienas Velykų personažas - zuikis. Juos, traukiančius vežimėlį su margučiais, anksčiau piešdavo ant senų atvirukų, o dabar jų figūrėlėmis dažnai dekoruojamas Velykų stalas. „Zuikiai - tarsi gyvosios gamtos personifikacija, savotiška žmonių meilės gamtai išraiška: gūdžiomis žiemomis mūsų protėviai paberdavo grūdų paukščiams, į miško ėdžias nuveždavo prastesnių daržovių žvėreliams. Kai prieš Velykas rytais pamiškėse tvyrodavo rūkas, vaikams sakydavo, kad Velykė krosnį kūrena, o zuikučiai kiaušinius margina“, - sako G. Kadžytė.

Šokis "Putpelių pyragas"

Tarp daugybės Velykų tradicijų ir papročių, šokis „Putpelių pyragas“ užima ypatingą vietą. Tai nuotaikingas, žaismingas šokis, dažnai atliekamas vaikų.

Šokis „Putpelių pyragas“ - Laimutės Kisielienės choreografija, Jono Tamulionio muzika.

Taip pat skaitykite: Greito tempo tarantella

Muzika

Jonas Tamulionis - ypač produktyvus kompozitorius, jo darbų sąraše daugiau nei 300 opusų, tarp kurių ypatingą vietą užima kūriniai gitarai, akordeonui ir chorui. Jono Tamulionio muzikiniam mąstymui būdingas lineariškumas, polifoniškumas, neoklasicistinės išraiškos priemonės. Jonas Tamulionis (g. 1949) 1970 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto muzikos fakultetą, 1976 m. - Lietuvos muzikos akademijos prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę. 1979-1984 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos Valdybos atsakinguoju sekretoriumi, 1984-1989 m. - pirmuoju sekretoriumi. Šiuo metu - Lietuvos muzikos akademijos docentas, yra parengęs kompiuterinės notografijos kursą. 2011 m.

Atlikimas

Šokis „Putpelių pyragas“ dažnai įtraukiamas į koncertines programas, skirtas Vasario 16-ajai - Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Pavyzdžiui, Kartenos mokyklos pradinukai sušoko nuotaikingą šokį „Putpelių pyragas“ jungtiniame Kartenos mokyklos mokinių ir Kartenos kultūros namų saviveiklininkų koncerte, skirtame Lietuvos gimtadieniui.

Kiti šokiai ir muzika

Be šokio „Putpelių pyragas“, įvairiuose renginiuose skamba ir kiti lietuvių liaudies šokiai ir muzika. Pavyzdžiui, Kartenos mokyklos jaunučių šokių kolektyvas puikiai pasirodė su šokiu „Linksmapolkė“, o šokiu „Retro“ koncertą papuošė ir septintokių-devintokių kolektyvas.

Štai dar keli pavyzdžiai muzikinių kūrinių ir šokių, kurie buvo atliekami įvairiuose renginiuose:

  • „Upėmis tekančios dainos“. Jolantos Telišauskienės choreografija, Nathan Lanier muzika.
  • „Kur giria žaliuoja“. Juozapo Gudavičiaus muzika, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio žodžiai. Diriguoja Arūnas Samys, Jurbarkas.
  • „Tautiška giesmė“. Vinco Kudirkos muzika ir žodžiai. Diriguoja Tadas Zakarauskas, Tauragė.
  • Maršas „Du broliukai“. Lietuvių liaudies, užrašyta Jurbarko rajone.
  • Polka „Linksmuolė“. Lietuvių liaudies, užrašyta Jurbarko rajone.
  • „Lietuva brangi“. Juozo Naujalio muzika, Maironio žodžiai. Diriguoja Laura Matuzaitė-Kairienė, Jurbarkas.
  • „Upelė teka“. Edmundo Žičkos choreografija, Nijolės Sinkevičiūtės muzika.
  • „Priegalvėlis“. Juozo Gudavičiaus choreografija, Algimanto Raudonikio muzika.
  • Valsas „Gegužis arti“. Lietuvių liaudies, užrašyta Jurbarko rajone.
  • „Žemaitiškas krakoviakas“. Lietuvių liaudies, užrašyta Skuodo rajone.
  • „Aš sveikas, linksmas“. Lietuvių liaudies, užrašyta Jurbarko rajone.
  • „Mergyte mano“. Lietuvių liaudies, užrašyta Jurbarko rajone.
  • Maršas. Lietuvių liaudies, užrašyta Jurbarko rajone.
  • Šokis „Pukietka“. Lietuvių liaudies, užrašyta Jurbarko rajone.
  • „Į kermošių“. Vidmanto Mačiulskio choreografija, Vidmanto Virbicko muzika.
  • „Kepėjos“. Rimutės Zaleckaitės choreografija, Kęstučio Lipeikos muzika.
  • „Vyželė“. Elenos Morkūnienės choreografija, Leono Povilaičio muzika, lietuvių liaudies žodžiai.
  • „Mūsų žemė“. Sauliaus Petreikio ir Donato Petreikio muzika, Rimvydo Stankevičiaus žodžiai. Diriguoja Sandra Rimkutė-Jankuvienė, Šilalė.
  • „Gimtinės beržai“. Pranciškaus Beinario muzika, nežinomo autoriaus žodžiai. Diriguoja Žilvinas Jankus, Šilalė.
  • „Kalviai“. Raimundo Markūno choreografija, Kęstučio Lipeikos muzika.
  • „Batų batai“. Ričardo Bakanausko choreografija, Eugenijaus Čiplio muzika, lietuvių liaudies žodžiai.
  • „Uolinderis“. Juozo Lingio choreografija, Eduardo Pilypaičio muzika.
  • „Kumburys“. Ričardo Tamučio choreografija, Antano Jonušo muzika.
  • „Dangaus upė“. Vytauto Barkausko muzika, Mindaugo Nastaravičiaus žodžiai. Diriguoja Dalė Jonušauskienė, Jurbarkas.
  • „Prie Mituvos“. Prano Tamošaičio muzika. Diriguoja Jadvyga Žemliauskienė, Jurbarkas.
  • „Čyru vyru, duok pipirų“. Lietuvių liaudies, aranžuota Dariaus Daknio. Diriguoja Sidonija Griškevičienė, Jurbarkas.
  • „Seku seku pasaką“. Henriko Uznio choreografija, Giedriaus Svilainio muzika, lietuvių liaudies žodžiai.
  • „Svarbiausi žodžiai“. Ingos Šeduikienės muzika ir žodžiai. Diriguoja Dovilė Žukauskienė, Tauragė.
  • „Nupiešiu Lietuvą“. Ingos Šeduikienės muzika ir žodžiai. Diriguoja Rasa Ramanauskienė, Šilalė.
  • „Gimtoji kalba“. Sauliaus Šiaučiulio muzika, Justino Marcinkevičiaus žodžiai. Diriguoja Irena Ubartienė, Pagėgiai.
  • „Tau, mano mamyte“. Vytauto Paltanavičiaus muzika, Kosto Kubilinsko žodžiai. Diriguoja Kristina Martinaitytė-Glinskienė, Jurbarkas.
  • „Pupos“. Henriko Uznio choreografija, Giedriaus Svilainio muzika, Kajetono Aleknavičiaus žodžiai.
  • „Šiaučiukas kriaučiukas“. Henriko Uznio folklorinių šokių kompozicija, lietuvių liaudies muzika.
  • „Dvarpolkė“. Kazio Motuzos choreografija, Antano Sperausko muzika.
  • „Vakaruškos“. Juozo Gudavičiaus choreografija, Broniaus Mūro muzika.
  • „Žemėj Lietuvos“. Kęstučio Vasiliausko muzika ir žodžiai, Giedriaus Vaznio aranžuotė.
  • Maršas „Žvirblis“. Mikas Karosas. Diriguoja Mikas Karosas. Šoka jungtinė orkestrų šokių grupė.
  • „Papliauškutis“. Rimantas Giedraitis. Diriguoja Tadas Geštautas. Šoka jungtinė orkestrų šokių grupė.
  • „Brangiausios spalvos“. Kęstučio Vasiliausko muzika ir žodžiai. Diriguoja Andrius Žilius, Tauragė.
  • „Mūsų dienos kaip šventė“. Vytauto Kernagio muzika, Salomėjos Nėries ir Vytauto Kernagio žodžiai. Diriguoja Danutė Lapienė, Jurbarkas.

Taip pat skaitykite: Šokių istorija Pietų Europoje

Taip pat skaitykite: Šokio stiliaus "Amerikietiškas greitas tempas" istorija

tags: #sokis #putpeliu #pyragas #istorija

Populiarūs įrašai: