Amerikietiškas greito tempo šokis: istorija ir evoliucija
Šokis - viena seniausių ir universaliausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Nuo primityvių ritualų akmens amžiuje iki šiuolaikinių pramoginių šokių, šokis nuolat kito ir vystėsi, atspindėdamas visuomenės vertybes, papročius ir menines tendencijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime amerikietiško greito tempo šokio istoriją, jo raidą ir įtaką pasaulio kultūrai.
Šokio ištakos ir evoliucija
Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Tai įrodo piešiniai ant uolų ir pėdsakai, datuojami net 10 000 metų prieš Kristų. Tuo metu gentys neturėjo didelių bendruomenių, o tai atsispindėjo ir jų šokiuose. Dažniausiai žmonės šokdavo po vieną, neliesdami kitų, arba retkarčiais ratu. Moterys šokdavo tik su moterimis, o vyrai - tik su vyrais. Kai kurie panašūs šokiai išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, vu-du šokis Haityje. Šis, kaip ir daugelis kitų, yra religinis šokis. Taigi, šokiai iš pradžių buvo kultinės, o ne erotinės kilmės. Erotinės išraiškos formos kilo iš ratelių, kuriuos šoko moterys.
Šokiai poromis, kai šoka vyras ir moteris, atsirado tik prieš 5000 metų, susipynus vyrų ir moterų rateliams. Jie taip pat išsirutuliojo iš tokių šokių, kai vyrai ir moterys stovėjo vieni prieš kitus eilėmis. Manoma, kad Europoje svarbiausią vaidmenį šokiams poromis suvaidino pietų Vokietija. Bavarijoje šokamas liaudies šokis „Schuhplattler“ laikomas seniausiu poriniu šokiu visame žemyne. Šiais laikais šis šokis prarado savo senąją prasmę ir dabar jį daugiausia šoka vyrai.
Šokiai viduramžiais ir renesanso epochoje
Viduramžiais (XII amžiuje) šokiai buvo skirstomi į sakralinius (šventus) ir pasaulietinius (kasdieninius), pastaruosius bažnyčia smerkė ir draudė. Nors krikščionybė ir smerkė „nuodėmingus, velniškus“ šokius, jie teikė žmonėms nemažai malonumo. Šiai epochai būdingas bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas bei griežtas visuomenės skirstymas į tris sluoksnius: valstiečius, aristokratiją ir dvasininkiją. Susidarė didžiulis skirtumas tarp liaudies ir aristokratų šokių. Greta primityvių liaudies ir valstiečių šokių Europoje plito lėti, ramūs aristokratų šokiai.
Renesanso epochoje (XV amžiuje), humanizmo laikotarpiu, atsirado miestiečių luomas. Jų papročiai ir kultūra susipynė su aristokratų papročiais. Liaudies šokių formos perėjo į pramoginius šokius ir atvirkščiai: miestiečiai imitavo aristokratų šokius. Tuometiniai pramoginiai šokiai buvo skirstomi į pirmuosius ir antruosius šokius. Pirmoji dalis buvo lėta, ceremoninga, o antroji - greita, liaudiška. Paprasta liaudis tuo metu šoko senoviškus ratelius, kurie buvo daug laisvesni. Atsirado daug įvairių pramoginių šokių. „Basse danse“ buvo pirmasis šokis, kurio žingsniai buvo tiksliai aprašyti. „Passamezo“, pavana (Pavane), „Allemande“ buvo garsiausi pirmieji šokiai. Žinomiausi antrieji šokiai: galjarda (Gaillarde), kurantė (Courante) ir salturelas (Saltarello).
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Visuomenei vis labiau pasaulietiškėjant, dažniau buvo rengiamos puotos ir šokių šventės. Atsirado pirmieji šokių mokytojai, kūrėsi šokių namai. XVI-XVII amžiuje, baroko ir rokoko epochose, dvarai pateko į visišką Liudviko XIV valdžią. 1661 metais buvo įkurta pirmoji šokių akademija. Mėgstamiausias Liudviko XIV šokis buvo kurantė - liaudies šokis, iš kurio kilo dvaruose populiarus menuetas.
Industrializacijos įtaka šokių kultūrai
Industrializacijos epochoje (nuo 1870 m.) atsirado daug naujų šokių formų. Pagal kaimo žmonių papročius ir jų šokių laikyseną, naujoji darbininkų klasė ir vidurinysis luomas sukūrė naujus šokius, pavyzdžiui, „Apgavikų šokį“ - „Schieber“. XIX amžiuje buvo porinių šokių - valso ir polkos - klestėjimo metas. Jau 1835 metais buvo žinoma legenda apie Bohemijos mergaitę, išradusią polką. Polka vadinosi šėlimo šokiu. Tokiems šokiams priklausė ir reinlandietis (Rheinlander), kurio pirmtakas buvo „Hopsanglais“. Valsas, kaip ir mazurka, reinlandietis, kadrilis ir kiti, kilo iš liaudies šokių. Jie buvo labai populiarūs ir išstūmė dvaro šokius. Nenuostabu, kad tai įvyko tuo metu, kai Prancūzijoje kilo revoliucija. Su valsu paprasta liaudis įžengė į puotų sales.
Šiuolaikiniai pramoginiai šokiai ir jų įvairovė
Šiuolaikiniai pramoginiai šokiai tobulėjo daug šimtmečių. Pirmiausia buvo šokami tik europietiški šokiai, vėliau kiti šokiai „atkeliavo“ iš JAV ir Pietų Amerikos, galiausiai aplinkiniais keliais - per Ameriką į Europą pateko ir Afrikos šokiai. Labiausiai juos paveikė amerikietiškas džiazo stilius.
Pirmame XX amžiaus dešimtmetyje buvo populiarūs tokie šokiai: „Hiawatha“, lambetvokas (Lambeth Walk) ir „Shimmy“, antrajame dešimtmetyje: „Black Bottom“, čarlstonas (Charleston) ir svingas (Swing). Tai šokiai, buvę populiarūs labai trumpai. Populiariausias penktojo dešimtmečio šokis buvo bugivugis. Jis buvo vadinamas įvairiai: Amerikoje - „Jitterbug“, Anglijoje - džaivu, vėliau - „Bepop“, o nuo 1955/1956 metų - rokenrolu. Šis šokis kilo iš bliuzo.
1954 metais Niujorko šokių ir muzikos scenas užkariavo naujas ritmas: mamba. Pirmiausia tai buvo afrikiečių ir kubiečių muzikinės „polimetrijos“ atmaina, vėliau ji tapo šokiu. Muzikantai vienu metu grojo įvairius ritmus. Šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjo „Beat“. Jau šimtmečio pradžioje žinoma daugybė jo pavadinimų ir išraiškos formų. Tiksliai žinoma tai, kad visi „Beat“, „Pop“ ir „Disco“ yra kilę iš afrikiečių šokių. Iki tol kūnas buvo tarsi judanti visuma, vėliau baltaodžių šokėjai išmoko atskirai judinti įvairias kūno dalis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
1963 metais „International Council of Ballroom Dancing“ (ICBD) suvienijo visas šokėjų sąjungas ir patvirtino bendrą šokių programą visam pasauliui. Į ją įtraukta vienuolika šokių: lėtas valsas, greitasis fokstrotas (kvikstepas), Vienos valsas, tango, rumba, samba, ča ča ča, pasodoblis, džaivas (rokenrolas, bugivugis), bliuzas (lėtasis fokstrotas), diskofoksas.
Collegiate Shag: amerikietiško greito tempo šokio pavyzdys
Collegiate Shag yra vienas pagrindinių porinių svingo šokių, atsiradęs JAV ir gyvavęs 1930-1950 m. Nuo kitų šokių su Shag vardu (St. Louis Shag, Carolina Shag, Heel Shag) jis visų pirma skyrėsi aukštai iškeltomis rankomis uždaroje pozicijoje, energingais spyriais ir miklių žingsnelių variacijomis, šokamas pagal greito tempo muziką.
Žymūs Collegiate Shag šokėjai ir propaguotojai:
- Arthur Murray, amerikiečių šokių mokytojas, ketvirtojo dešimtmečio viduryje mėgino atsekti Shag pėdsakus ir standartizuoti šokį. Tai žinomiausia išlikusi šio šokio versija, pavyzdžiui, 1937 m. “How to Shag” klipas.
- Conrad “Connie” Weidell, kurio dėka šokis, dabar vadinamas Collegiate Shag, atkeliavo į Amerikos vakarinę pakrantę. Unikalaus stiliaus šokėjas, kurį galima pamatyti 1938 m. Venice Beach Swing klipe.
- Tom Gallagher, vienas tikrųjų šẽgerių iš 1937 m. Arthur Murray “How To Shag” klipo.
- Ray Hirsch su Patti Lacey, kurie galbūt ir nelaikė savęs šẽgeriais, bet nusifilmavo net keliuose Holivudo filmuose darydami ne vieną šẽgo žingsnelį. Pvz., 1939 m.
Lotynų Amerikos šokiai: aistra ir ritmas
Lotynų Amerikos šokiai pasižymi aistra, energija ir ritmu. Kuba laikoma daugelio Lotynų Amerikos šokių gimtine. Čia gimė milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai yra mišrūs, daugiausia ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai, kurie nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą.
Ča ča ča
Mamba laikoma ča ča ča pirmtake - religine sąvoka, reiškiančia susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šokis buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį ir tapo vienu populiariausių Lotynų Amerikos šokių.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Rumba
„Šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingai atliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos“, arba: „Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nereikalingų užuolankų,“ - tai kubiečio garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz’o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Rumba - tai erotinis piršlybų šokis. Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX a. Į Europą rumba pateko iš Niujorko 1930 m. Pasaulį užkariavo „The Peanut Vendor“ - pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai. Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba - sportinis. Muzika ir šokis abiem šokio variantams yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30-31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas nuo 26 iki 28 taktų per minutę.
Samba
Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausios sambos mokyklos, grupės pasirodo su fantastiškais drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba - tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora viduryje. Šiuolaikinės sambos protėvis - šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo į Europą ir buvo vadinama afrikiečių - portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė versija. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.
Džaivas
Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai: Amerikoje - „Jitterbug“, Anglijoje - džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų - rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu, tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.
Šokis kaip pilietiškumo ugdymo priemonė
Šokis gali būti naudojamas kaip priemonė ugdyti pilietiškumą. Šokant mokomasi paduoti ranką, susikabinti su bet kuriuo kitu vaiku. Tai padeda ugdyti bendravimo, supratimo ir pagarbos jausmą. Taip pat, šokant ne tik savos, bet ir kitų tautų tradicinius šokius, vaikai susipažįsta su tos tautos kultūra, menu, tradicijomis, religija, santvarka, žmonių įpročiais, papročiais ir keistybėmis. Galėdami palyginti, kuo skiriasi ir kuo panašūs įvairių tautų šokiai, muzika, kostiumai, vaikai suras ir savo tautos vietą tarp kitų pasaulio tautų, visybiškiau suvoks pasaulio įvairovę ir vientisumą.
tags: #amerikietiškas #greito #tempo #šokis #istorija