Sodų sodinimas eilėmis į pietų pusę: išsamus vadovas
Sodininkystės sėkmė iš esmės priklauso nuo tinkamo vaismedžių veislės pasirinkimo. Sodo augalai yra ilgalaikiai, vienoje vietoje augantys dešimtmečius, todėl ypač svarbu pasodinti tinkamos veislės vaismedžius, nes pakeisti juos po kelerių metų bus sunku. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime pagrindinius obelų veislių pasirinkimo aspektus, išdėstymo ypatumus ir kitus svarbius niuansus.
Obelų veislių pasirinkimas: atsižvelkite į laiką ir sąlygas
Nors obelų veislių auginama labai daug, išsirinkti kelias, atitinkančias individualius poreikius, gali būti sudėtinga. Renkantis obelų veisles būtina atsižvelgti į kelis aspektus. Visų pirma, reikia žinoti, kokiu metų laiku norima turėti daugiau obuolių ir ar yra tinkamos sąlygos jiems laikyti rudens-žiemos laikotarpiu.
Dažna sodininkų klaida - per didelis rudeninių obelų veislių sodinimas. Tarp sodininkų mėgėjų vyrauja nuomonė, kad neturint gerų sąlygų vaisiams laikyti, geriau auginti rudeninių veislių vaismedžius ir nesodinti žieminių, nes obuolių vis tiek negalima ilgai išlaikyti. Tačiau, net ir neturint idealių vaisių laikymo sąlygų, rekomenduojama daugiausia auginti žieminių veislių obuolių. Žieminių veislių obuoliai, esant šiltesnėms ar prastesnėms laikymo sąlygoms, išsilaikys trumpiau nei numatyta konkrečiai veislei, tačiau jie išsilaikys žymiai geriau ir ilgiau nei rudeninių veislių vaisiai. Dėl šių priežasčių vasarinių ir rudeninių veislių obelų reikia sodinti tiek, kad užtektų vaisių rugpjūčio-spalio mėnesiais.
Priežiūros poreikis ir atsparumas ligoms
Renkantis obelų veisles ir poskiepius, reikia numatyti, ar bus laiko ir žinių kruopščiai vaismedžių priežiūrai. Auginant šiuolaikinių veislių žemaūges ir pusiau žemaūges obelis, reikia laiku ir tinkamai vaismedžius nugenėti bei suformuoti. Esant per gausiam užuomazgų kiekiui, jas tenka praretinti. Jeigu prieš ligas neplanuojama naudoti cheminių apsaugos priemonių, patartina auginti tik pagrindinei ligai - rauplėms - atsparių veislių obelis.
Jei sodą planuojama purkšti prieš ligas kelis kartus reikiamu laiku, galima auginti įvairias veisles. Jei numatoma auginti rauplėms jautrių veislių vaismedžius, būtina obelis purkšti prieš ligas sistemingai. Tik tada galima tikėtis išauginti gražius gero skonio obuolius.
Taip pat skaitykite: Mėnulio kalendorius ir kopūstai
Vaismedžių augumas ir sodinimo tankumas
Jeigu gerai paruoštas plotas ir dirva, numatoma gerai sodą apsaugoti nuo kiškių, vaismedžiams sustatyti palaikomuosius kuolus ar įrengti kitokias atramines konstrukcijas, tinkamai ir laiku formuoti vaismedžius, galima sėkmingai sodinti vaismedžius su M.26 ir ypač su žemaūgiais B.396, P 60, M.9, P 22 poskiepiais. Tokie vaismedžiai formuojami iki 2-2,5 m aukščio, nedidelės apimties vainikais. Todėl, priklausomai nuo veislės ir poskiepio derinio augumo ir nuo pasirinktos vainiko formos, galima sodinti gana tankiai - nuo 0,5 iki 1,5 m atstumais tarp augalų ir 3-4 m tarp eilių, jei sodinama eilėmis. Jeigu sodinama vejoje gojeliais, atstumai tarp augalų turi būti didesni, kad prie vaismedžio galima būtų prieiti iš visų pusių.
Seno obelų sodo vietoje sodinti žemaūgį sodą nepatartina, nes žemaūgiai vaismedžiai dėl dirvos gentinio nualinimo per silpnai augs ir toks sodas gali skursti bei vesti mažus obuolius. Jeigu sodą sodinama buvusioje obelų sodo vietoje, geriau sodinti stipresnio augumo vaismedžius, nes jie vis tiek augs šiek tiek silpniau.
Jeigu norima auginti didesnius, 2,5-2,8 m aukščio vaismedžius, nenaudoti vaismedžiams atraminių kuolų, tada patartina sodinti vaismedžius priklausomai nuo veislės augumo ir su vidutinio augumo B.118, MM.106 poskiepiais. Ir tik labai augių veislių vaismedžius galima sodinti ir su pusiau žemaūgiais P 14, M.26, ar žemaūgiais B.396, P 60, M.9 poskiepiais. Tokiame sode vaismedžiai sodinami nuo 2 iki 2,5 ar net 3 m tarp augalų ir 4-5 m tarp eilių. Šie vidutinio augumo ar pusiau žemaūgiai vaismedžiai dažniausiai formuojami paprastosios verpstės formos vainikais, nenaudojant pastovių atraminių kuolų.
Vaismedžių išdėstymas sode: kryptis ir veislės
Veisiant sodą, labai svarbus tinkamas vaismedžių išdėstymas. Pirmiausia, remiantis įstatymais, vaismedžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 3 m nuo kaimyninio sklypo ribos. Biologiniu atžvilgiu geriausia, kai vaismedžių eilės išdėstytos šiaurės-pietų kryptimi, tačiau sode geriau vaismedžių eiles išdėstyti ta kryptimi, kuria sodas dažniausiai stebimas.
Mėgėjiškuose soduose veisles geriausia grupuoti pagal vaisių skynimo laiką. Naudojant cheminės apsaugos prieš ligas priemones, būna taip, kad vasariniai obuoliai jau skinami, o vėlyvų žieminių veislių vaismedžius dar reikia purkšti. Patartina, kad anksti skinamų vasarinių ar rudeninių veislių vaismedžiai būtų sodinami toliau, mažiau matomoje sodo vietoje. Vėlyvų žieminių veislių vaismedžius reikėtų sodinti geriausiai matomoje vietoje. Taip išdėsčius sode veisles, galima bus gėrėtis augančiais ir nokstančiais vaisiais visą rudenį.
Taip pat skaitykite: Kopūstų rauginimas: ką reikia žinoti
Vietos sodui parinkimas ir paruošimas: dirvožemis ir reljefas
Vaismedžių būklę, derlingumą ir ilgaamžiškumą lemia sodo vieta. Tinkamai parinkus sodui vietą, galima sumažinti klimato veiksnių neigiamą poveikį. Sodams veisti tinkamiausi sklypai su nedideliu nuolydžiu. Lygumos, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai, dažnai būna per šlapios. Jose užsitęsia vaismedžių vegetacija, jie ne taip gerai subręsta, labiau nukenčia nuo šaltų žiemų. Ypač pavojingos lomelės su telkšančiu vandeniu. Lygumose prasta oro apykaita: ilgiau neišsisklaido šaltas oras, laikosi rūkas. Blogiausia vieta sodams yra slėniai, ypač uždari arba priaugę medžių bei krūmų. Juose telkiasi šaltesnis oras, žiemą sušąla vaismedžiai, pavasarį nušąla žiedai, tvyro rūkas. Ilgai neišsisklaidantis rūkas sudaro palankias sąlygas ligoms plisti. Slėniai sodams netinkami.
Sodo dirvožemis turi būti laidus vandeniui, negludus. Svarbios ne tik viršutinių sluoksnių savybės, bet ir podirvio. Būna atvejų, kai po sukultūrintu viršutiniu sluoksniu yra gludus dirvožemis. Sodui ypač kenkia, kai šis sluoksnis susiformavęs iš skirtingo dydžio dirvožemio dalelių. Tinkamiausi sodams yra priesmėliai ant priemolių ir priemoliai. Purusis sluoksnis turėtų būti ne plonesnis kaip 1 m. Tokius dirvožemius turi būti nesunku kasti kastuvu. Obelys su augesniais poskiepiais neblogai auga ir molio dirvožemiuose, tačiau žemaūgiams ir pusiau žemaūgiams vaismedžiams jie tinka mažiau.
Dirvožemio tręšimas ir kalkinimas
Obelys mitybos elementams nereiklios. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ištirta, kad obelys gerai auga, kai iki 40-50 cm dirvožemio sluoksnyje būna ne mažiau kaip 100 mg/kg fosforo (P2O5) ir 150-200 mg/kg kalio (K2O). Rūgščios dirvos kalkinamos prieš 1-2 metus iki sodo įveisimo, atskirai nuo tręšimo mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, nes tręšiant ir kalkinant kartu, galima patirti maisto medžiagų nuostolių. Obelims skirtus plotus siūloma kalkinti 100-500 g/m2 kalkinių trąšų (pagal CaO+MgO). Mažiausios kalkinių trąšų normos naudojamos silpnai rūgščiose priemolio dirvose, didžiausios - rūgščiuose moliuose ir priemoliuose.
Vaismedžiai mitybos elementams nereiklūs, bet prastesnius dirvožemius prieš sodo įveisimą patartina patręšti 50-150 g/m2 paprastojo superfosfato ir 20-50 g/m2 kalio chlorido. Lengvuose dirvožemiuose neretai trūksta magnio. Tokiu atveju patartina patręšti magnio turinčiomis trąšomis, pavyzdžiui, kalio magnezija. Jei dirva buvo pakalkinta magnio turinčiomis kalkinėmis trąšomis, magnio trąšų naudoti nereikia. Sodo dirvai tręšti galima naudoti ir kitas trąšas. Lengvesni dirvožemiai sorbuoja mažiau mitybinių elementų, todėl juos reikėtų tręšti mažesnėmis kalio ir magnio trąšų normomis (nurodyto intervalo mažiausioji riba). Gausiau patręšus, nemažai šių elementų vanduo išplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius, ir augalai jų nepasisavina.
Rekomenduojama įterpti ne tik mineralinių, bet ir organinių trąšų. Reikėtų iškratyti 6-8 kg/m2 mėšlo. Vietoj mėšlo galima auginti ir užarti žaliajai trąšai skirtus augalus (vikių-avižų mišinį, baltąsias garstyčias, rapsus). Jie ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir pagerina jos fizines savybes (struktūrą, vandens laidumą bei imlumą). Su mėšlu į dirvą paprastai patenka daug piktžolių, todėl juo tręšti reikėtų anksčiau, kad užtektų laiko joms sunaikinti. Piktžolės naikinamos dirbant dirvą ir herbicidais. Herbicidai ypač gerai naikina varpučius, usnis, pienes ir kitas daugiametes piktžoles. Piktžoles rekomenduojama nupurkšti raundapu arba kitu sisteminiu herbicidu, kurio veiklioji medžiaga yra glifosatas. Raundapo į 10 l purkštuvą pilama 150-200 ml.
Taip pat skaitykite: Receptai: kepta lydeka
Sodinamosios medžiagos kokybė: patikimi medelynai ir sveiki sodinukai
Sodo ilgaamžiškumas, derėjimo pradžia ir darbo sąnaudos medelių priežiūrai labai priklauso nuo sodinukų kokybės. Juos įsigykite tik iš atitinkamų Valstybės institucijų kontroliuojamų medelynų. Tokie sodinukai turi jų kokybę patvirtinantį augalo pasą. Parduodami vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukai turi būti sveiki, nepadžiūvę ir nepašalę. Visi vaismedžiai privalo turėti aiškią viršūnę. Šalia viršūnės palikti stačiai augantys ūgliai konkurentai turi būti pašalinti. Vienmečiai sodinukai gali būti nešakoti, o dvimečiai privalo turėti ne mažiau keturių, tinkamu (horizontalesniu) kampu augančių, proporcingai aplink kamieną išsidėsčiusių ne trumpesnių kaip 20-30 cm šakų. Šoninių šakų storis neturi viršyti pusę kamieno skersmens prie atsišakojimo vietos. Šakos negali būti įlūžusios, nebent patys galiukai, kurie bus trumpinami pasodinus.
Kokybiški sodinukai privalo turėti gerai išsivysčiusias šaknis. Sveikų šaknų žievė nesunkiai atsiskiria nuo medienos, jų vidus yra baltas, nesudžiūvęs. Nupirktus sodinukus reikia tinkamai supakuoti. Geriausia jų šaknis sudrėkinti ir patalpinti į polietileninį maišą. Jeigu parvežti sodinukai iškart nesodinami, juos reikia prikasti. Prieš sodinant, sodinukų šaknis rekomenduojama pamirkyti molio ir karvių mėšlo tyrėje.
Sodo sodinimas ir priežiūra: tinkamas gylis ir mulčiavimas
Pavasarį vaismedžiai sodinami kuo anksčiau, geriausia prieš išsprogstant pumpurams, į pradžiūvusią dirvą. Prieš sodinant, dirva supurenama. Jeigu dirbamas per šlapias dirvožemis, sugadinama jo struktūra, o supuolusiame dirvožemyje vaismedžiai prastai auga. Greičiausiai pradžiūna lengvos dirvos. Jose kartais įmanoma pradėti sodinti kovo pabaigoje.
Paruoštame sklype pirmiausia sužymimos eilės ir vaismedžių sodinimo vietos. Jeigu sklypas yra su didesniu nuolydžiu, eiles patartina išdėstyti nuolydžio kryptimi. Lygioje vietoje eilės išdėstomos šiaurės-pietų kryptimi. Jeigu sodinama į prieš tai suartą ir sukultivuotą lauką, duobės kasamos tokio dydžio, kad tilptų sodinukų šaknys. Duobės dugne supilamas nedidelis kauburėlis. Į jos vidurį įstatomas sodinukas. Jo šaknys turi būti ištiestos link duobės kraštų, nesusisukusios ir neužsirietusios. Jeigu duobė per maža, ją būtina padidinti. Kai netelpa pavienės ilgos šaknys, jas galima patrumpinti. Prilaikant sodinuką, šaknys užpilamos žemėmis. Sodinuką patartina keletą kartų staiga šiek tiek kilstelėti, kad pribyrėtų žemių po šaknimis ir tarp jų.
Kai augančiame sode atsodinami pavieniai vaismedžiai, reikia iš anksto paruošti jiems skirtą vietą. Svarbu vaismedžius pasodinti tinkamu gyliu. Pastaruoju metu dažniausiai sodinamos obelys su vegetatyviniais poskiepiais. Juo daugiau poskiepio lieka virš žemės, tuo ryškesnis jo poveikis. Būna atvejų, kai palikti daug poskiepio virš žemės negalima. Įskiepytus į nepakankamai ištvermingus M.9 poskiepius (ir į jo klonus) vaismedžius reikia sodinti giliau. Poskiepio virš žemės neturėtų likti daugiau kaip 5-10 cm. Dar giliau, kai virš žemės paliekama tik apie 5 cm poskiepio, sodinami vaismedžiai su P 22 poskiepiais. Pastebėta, kad sekliau pasodintų vaismedžių su P22 poskiepiais vaisiai susmulkėja, vaismedžiai per menkai auga.
Negalima vaismedžių sodinti per giliai. Jeigu skiepijimo vieta atsiduria po žeme, įskiepis gali išauginti savas šaknis. Tuomet vaismedžiai ims vešliau augti, mažiau derės. Nelygu poskiepis, jo virš žemės paprastai paliekama 5-20 cm. Jei sodinami sodinukai su tarpininkais, apatinė skiepijimo vieta (poskiepio ir tarpininko sandūra) turi atsidurti po žeme. Vaismedžiai su sėkliniais poskiepiais sodinami tokiu pačiu gyliu, kaip augo medelyne. Slyvas, skiepytas į skėstašakės slyvos sėjinukus, bei vyšnias ir trešnes, skiepytas į kvapiąją vyšnią, reikia sodinti truputį giliau negu skiepijimo vieta. Taip pasodinti medeliai leidžia mažiau poskiepio atžalų. Serbentai ir agrastai sodinami giliau - jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme. Taip pasodinti sodinukai iš požeminės stiebo dalies išleidžia papildomas šaknis ir ūglius. Susiformuoja vešlesni krūmeliai, jie būna ilgaamžiškesni, nes išaugina daugiau pakaitinių stiebų.
Pasodintus vaismedžius ir vaiskrūmius būtina palaistyti. Nelygu dirvos drėgnumas ir sodinimo laikas, vienam vaismedžiui reikia 5-10 l vandens. Laistant sudaromos palankesnės sąlygos vaismedžių šaknims. Besigerdamas į dirvą vanduo prispaudžia dirvožemį prie sodinukų šaknų. Todėl palaistyti reikia net ir tada, kai dirva drėgnoka.
Pasodintiems vaismedžiams teigiamos įtakos turi mulčias. Mulčiuota dirva būna geresnės struktūros, iš jos lėčiau išgaruoja drėgmė, mažiau dygsta piktžolių. Mulčias saugo iš rudens pasodintų vaismedžių šaknis nuo šalčio. Mulčiuojami palaistyti vaismedžiai, lygiai su duobe arba šiek tiek plačiau. Dirva užberiama bent 5-8 cm mulčio sluoksniu. Jeigu nėra kuo mulčiuoti, palaistytą plotą reikia apiberti sausa žeme. Rudenį pasodintų vaismedžių pomedžius galima mulčiuoti ir vėliau, nes tuo metu dirvos džiūsta lėčiau, augalai nevegetuoja, jiems užtenka drėgmės. Gerai mulčiuoti pašalusią dirvą. Tuomet galima apipilti ir antžeminę poskiepio dalį. Geriausia mulčiuoti durpėmis, kompostu ar mėšlu, bet tinka ir pjuvenos, medžių drožlės, žievės. Mėšlas turi būti gerai perpuvęs, be piktžolių sėklų. Pjuvenos, medžių drožlės ir žievės yra prastesnis mulčias, mat jas suskaidyti mikroorganizmams reikia daug azoto. Irdamos medienos atliekos šiek tiek parūgština dirvą.
Vaismedžių genėjimas ir formavimas
Pasodinti vaismedžiai genimi ir formuojami. Rudenį įveisti sodai genimi anksti pavasarį, pasodinti pavasarį - tuojau pat. Jei pasodinti vienmečiai skiepai be vainikėlių, 80-90 cm aukštyje virš pumpuro patrumpinama viršūnėlė. Kai medelių vainikėlis yra per arti žemės arba jie turi tik 1-2 šakeles, visi šoniniai ūgliai pašalinami, o viršūnėlė nukerpama anksčiau minėtame aukštyje. Sodinukų, kurie turi vainikėlį 60-70 cm aukštyje, negenime. Pirmajame aukšte medeliams reikalingos 3-4 šakeles. Šoninių ūglių perteklių pašaliname. Jei šoninės šakos auga stačiai į viršų, jas patartina atlenkti horizontaliai ir pririšti virvutėmis prie kamieno apačios arba kuolo.
Kiti naudingi patarimai sodinant sodą
Net ir nedideliame sode galima auginti ir skanauti įvairius vaisius bei uogas labai ilgai. Tereikia atidžiai išsirinkti ir pasodinti skirtingų uogakrūmių, vaiskrūmių ir vaismedžių.
- Sausmedžiai: rekomenduotina sodinti 2-3 veislių krūmelius (kryžmadulkius) ne mažesniais kaip 2 m atstumais. Parinkite saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą. Tinkamiausias yra priesmėlis. Sausmedžiai geriau augs derlingame vidutinio drėgnumo ir neutralios reakcijos dirvožemyje. Sausmedžiai mėgsta vandenį, tad juos reguliariai laistykite.
- Braškės: gražias šaknis turintys, stiprūs daigai sodinami pavasarį, balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, ir vasarą, liepos pabaigoje-rugpjūčio mėnesį. Geriausiai šie uogakrūmiai auga ir puikiai dera humusingame priesmėlyje ar priemolyje, kiek rūgštesnėje arba beveik neutralios reakcijos dirvoje.
- Avietės: rinkitės sodinukus su sumedėjusia apatine stiebo dalimi. Juos sodinkite spalį, kai pradės gelsti obelų lapai. Sodinukai dedami į iš anksto paruoštas lysves. Avietės geriausiai auga silpnai rūgščiame priesmėlyje. Kasmet po krūmais įterpiama perpuvusio mėšlo arba durpių ir gerai laistoma. Rinkdamiesi veisles pasidomėkite jų ankstyvumu. Geriau sodinti skirtingu metu derančius augalus, kad uogų sezonas būtų ilgesnis.
- Gervuogės: prie namų geriau auginti bedygles gervuoges. Sodinkite saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje, ramioje vietose. Jos mėgsta vakarinę saulę. Geriausiai auga derlingoje, lengvoje ir drėgnoje dirvoje. Neleiskite joms užmirkti ir visiškai išdžiūti. Jaunus augalus sodinkite rudenį arba pavasarį 2-3 cm giliau, nei augo prieš tai.
- Vynuogės: idealus sodinimo laikas - birželis, peržydėjus obelims. Vynuogės sodinamos į gana gilias duobes - apie 70-80 cm, kartais net iki 1 m. Tarp sodinukų palikite 2 m tarpus. Į duobes berkite derlingo juodžemio, prieš tai įmaišę kompleksinių trąšų.
- Agrastai: parinkite saulėtą vietą. Sodinkite 1-2 metų krūmelius, kurie turi 2-3 gerai susiformavusias šakas. Tai darykite spalį. Sodinkite kiek giliau, nei augo, 1,2-1,5 m atstumais. Gausiai palaistykite ir nugenėkite, palikdami maždaug 5 pumpurus. Mulčiuokite kompostu, kad susidarytų daugiau pridėtinių šaknelių. Agrastai gerai auga vidutinio sunkumo priemolyje.
- Serbentai: tinkamiausias laikas - pirmoji spalio pusė, bet galima sodinti ir pavasarį. Serbentams parenkama pati drėgniausia, žemiausia sklypo vieta. Geriausiai tinka pakankamai drėgnas, neužmirkstantis priesmėlis ar lengvas priemolis, kurio rūgštingumas artimas neutraliam. Serbentai išrikiuojami eilėmis, orientuojant šiaurės-pietų kryptimi ir paliekant 2-2,5 m tarpus. Jie sodinami 5-8 cm giliau, negu augo. Gausiai palaistykite ir nugenėkite, palikdami maždaug 3-4 pumpurus. Pagal derėjimo laiką serbentai skirstomi į ankstyvuosius, vidutinius, vėlyvuosius ir itin vėlyvus.
- Šilauogės: rekomenduotina auginti kelis krūmelius, nes dauguma veislių yra kryžmadulkės. Šilauogės sodinamos į duobes su rūgščiomis aukštapelkių durpėmis, kurių pH 4,5. Gerai palaistykite. Jų nerekomenduojama sodinti per giliai, nes šaknys paviršinės.
Naujų sodų veisimas ir esamų atnaujinimas
Lietuvoje kasmet vis intensyviau sodininkaujama: sodinami nauji versliniai sodai, atnaujinami anksčiau įveisti. Ir patyrusiam, o juo labiau pradedančiam sodininkui dažnai kyla abejonių, kokį sodą pasodinti, kokias veisles ir poskiepius pasirinkti. Visa tai reikia labai kruopščiai apgalvoti, pasitarti su profesionalais, nes padarytas klaidas ištaisyti sudėtinga. Dabartinė rinka kelia vis griežtesnius reikalavimus vaisių kokybei, jų prekiniam paruošimui ir veislėms. Norint sėkmingai konkuruoti rinkoje su įvežtine produkcija, vienas iš svarbiausių technologinių elementų - parinkti tinkamas veisles.
Per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė obelų poskiepių asortimentas. Vietoj aukštaūgių sėklinių poskiepių nauji versliniai sodai sodinami su pusiau žemaūgiais M.26, P 14 ir žemaūgiais P 60, B.396, M.9 poskiepiais. Į nykštukinį P 22 poskiepį (vaismedžiai teauga apie 20 proc., palyginti su skiepytais į sėklinius poskiepius) rekomenduojama skiepyti augias, stambius vaisius vedančias veisles. Nykštukiniams poskiepiams reikia parinkti lengvas, turtingas maisto medžiagų dirvas ir sodinti, kad skiepijimo vieta būtų ne aukščiau kaip 5 cm virš dirvos.
Vaismedžiai sode turi būti pasodinti tinkamais atstumais, kurie priklauso nuo veislės, poskiepio ir auginimo būdo. Obelų su pusiau žemaūgiais poskiepiais į hektarą galima pasodinti nuo 1 000 iki 2 000, su žemaūgiais poskiepiais - nuo 3 000 iki 4 000. Sode svarbu ne tik tankumas, bet ir medelių išdėstymo būdas. Populiariausias - sodinimas eilėmis, kai medeliai eilėse sodinami tankiau ir augdami sudaro ištisas juostas. Stačiakampė sodinimo schema (atstumai tarp eilių didesni negu eilėse) patogiausia ir technologiniu požiūriu. Šiuolaikiniuose soduose tarp obelų eilių dažniausiai būna 3-4 m atstumai, o eilėse vaismedžiai sodinami, atsižvelgiant į poskiepio ir įskiepio augumą, nuo 0,85 iki 2 metrų. Aklai laikytis rekomenduojamų sodinimo atstumų nereikia. Vaismedžių eiles geriausia planuoti šiaurės pietų kryptimi. Taip išdėstyti vaismedžiai geriausiai apšviečiami rytais ir vakarais. Kiekvienas didesnis sodas skirstomas į kvartalus. Kad žiedai tarpusavyje apsidulkintų, kvartale sodinama tik viena, bet kelių veislių vaismedžių rūšis.
tags: #sodų #sodinimas #eilėmis #į #pietų #pusę