Savojos kopūstų auginimo ypatumai
Savojos kopūstai, dar žinomi kaip gūžiniai garbanotieji kopūstai, yra įdomi ir ne itin dažnai auginama kopūstų rūšis Lietuvoje. Nors jie nėra tokie populiarūs kaip baltagūžiai, savojiniai kopūstai pasižymi savitu skoniu, tekstūra ir maistinėmis savybėmis. Šiame straipsnyje aptarsime savojos kopūstų auginimo ypatumus, pradedant nuo jų kilmės ir baigiant derliaus nuėmimu bei panaudojimu.
Savojos kopūstų kilmė ir ypatybės
Gūžiniai garbanotieji (savojos) kopūstai kilę iš Prancūzijos, žinomi nuo XVI a. Tuomet šie kopūstai nesukdavo galvučių, o tik užaugindavo purius garbanotus ir pūslėtus lapus. Daugiausia auginami Prancūzijoje ir Anglijoje. Jie dabar šiek tiek panašūs į baltagūžius, tik jų lapai gofruoti, susiraukšlėję. Jų konsistencija šiek tiek kitokia, švelnesnis skonis. Juose yra mažai ląstelienos, tačiau šie kopūstai - baltymų čempionai. Be to, turi ypatingų medžiagų, stimuliuojančių organizmo augimą, todėl yra labai naudingi vaikams ir paaugliams. Tai dvimetis augalas.
Iš gūžinių šie kopūstai yra vieni mažiausių. Jie nėra plačiai vartojami. Auginami kaip ir baltieji gūžiniai kopūstai. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad vėlyvieji savojos kopūstai yra labai atsparūs žemai temperatūrai, gali ištverti iki -6 oC šalčius. Iš jų gaminamos puikios šviežios salotos, taip pat jie vartojami pyragų įdarams, balandėliams gaminti. Savojiniai kopūstai išsiskiria gležnais, garbanotais lapais, dėl ko kartais vadinami garbanotaisiais. Jų gūžė yra minkštesnė už kitų gūžinių kopūstų, užauga nuo 0,5 iki 3 kg. Palyginus su kitais gūžiniais kopūstais, savojinis per žiemą išsilaiko prasčiau, jo mažesnis derlingumas. Nuo kitų kopūstų jis skiriasi ir savo konsistencija, švelnesniu skoniu. Savojinis kopūstas kilęs iš Viduržemio jūros regiono, o pavadintas Italijos provincijos Savojos garbei, kur yra auginamas nuo senų laikų. Šiais laikais savojiniai kopūstai paplitę Vakarų Europoje, JAV.
Savojos kopūstų auginimo sąlygos
Kaip ir visų gūžinių kopūstų, sėklos sėjamos į šiltlysves ar dėžutes. Augalas mažai jautrus šalčiui, todėl jau balandžio mėnesį daigus galima auginti lauke. Anksti pasodinus, derlių galima nuimti jau liepos mėnesį. Gūžiniai garbanotieji kopūstai gerai auga įvairaus derlingumo dirvose, nereiklūs trąšoms.
Dirva: Savojos kopūstai nėra labai reiklūs dirvožemiui, tačiau geriausiai auga derlingoje, laidžioje ir drėgmę palaikančioje dirvoje. Rekomenduojama lengvo priemolio ar priesmėlio dirva, kurios pH didesnis kaip 6. Rūgščiose dirvose kopūstai gali susirgti šaknų gumbu.
Taip pat skaitykite: Receptai su savojos kopūstais
Vieta: Kopūstai yra šviesomėgiai augalai, todėl jiems reikia parinkti atvirą, saulėtą vietą. Taip pat svarbu, kad vieta būtų apsaugota nuo stiprių vėjų.
Temperatūra: Savojos kopūstai yra atsparūs šalčiui, ypač vėlyvosios veislės, kurios gali ištverti iki -6 °C šalčius. Optimali temperatūra augimui yra 17-19 °C.
Drėgmė: Kopūstai mėgsta drėgmę, todėl svarbu reguliariai laistyti, ypač sausais orais.
Savojos kopūstų auginimo būdai
Savojos kopūstai auginami daigais arba sėjant tiesiai į dirvą.
Auginimas daigais: Tai labiau paplitęs būdas, leidžiantis paankstinti derlių. Sėklos sėjamos į daigyklas ar dėžutes kovo mėnesį. Daigai pikuojami į atskirus indelius, kai pasirodo pirmieji tikrieji lapeliai. Į atvirą gruntą daigai sodinami balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje, kai praeina šalnų pavojus.
Taip pat skaitykite: Receptai: Savojos kopūstų salotos
Sėja tiesiai į dirvą: Šis būdas tinka vidutinio vėlyvumo ir vėlyvosioms veislėms. Sėklos sėjamos balandžio pabaigoje-gegužės mėnesį. Pasėjus reikia uždengti plėvele, kad sėklos greičiau sudygtų.
Savojos kopūstų priežiūra
Laistymas: Po pasodinimo daigai laistomi kas 3-4 dienos po 6-8 litrus 1 kvadratiniam metrui, vėliau kartą per savaitę 10-12 l/1 kv. m. Vėlyvosios veislės labiau mėgsta drėgmę, todėl reikia kelis kartus daugiau vandens (15-20 l/m2). Ankstyvuosius kopūstus daugiau laistyti reiktų birželį, vėlyvuosius - rugpjūtį. Laistoma ryte arba vakare, vandens temperatūra turėtų būti ne žemesnė negu 18 laipsnių.
Tręšimas: Savojos kopūstai gerai auga įvairaus derlingumo dirvose, tačiau papildomas tręšimas gali padidinti derlių. Pirmą kartą tręšiama apkaupiant. Pageidautina tai daryti palaisčius arba po stipraus lietaus. Įterpiama 1,5-2,5 g 1 kv. metrui azoto, fosforo ir kalio trąšų. Antrą kartą tręšiama po 20 dienų įterpiant 2-3 g tų pačių trąšų. Galima pakeisti organinėmis trąšomis: skystas karvės mėšlas (1:4), paukščių (1:8), 1-1,5 litro vienam augalui. Jei dirva derlinga arba gerai patręšta, galima nenaudoti papildomų tręšimų.
Apkaupimas ir purenimas: Purenti 5-8 centimetrų gyliu reikėtų kas 6-7 dienos arba palaisčius, po stipraus lietaus. Jei mažai drėgmės ir lengvesnės dirvos, tai purenama sekliau, esant daugiau drėgmės ir sunkiose dirvose - giliau. Po 20 dienų pirmą kartą apkaupiama. Kartojama po 8-10 dienų. Veisles su trumpu kotu reikia apkaupti 1 kartą, su ilgesniu 2-3 kartus.
Apsauga nuo kenkėjų ir ligų: Savojos kopūstus, kaip ir kitus kopūstus, puola įvairūs kenkėjai ir ligos. Svarbu laiku pastebėti ir imtis priemonių. Kenkėjus (amarus, šliužus, sraiges) atbaidys pelenai (100 g/ 1 kv. m).
Taip pat skaitykite: Balandėliai su Savojos kopūstu
Derliaus nuėmimas ir laikymas
Ankstyvosios veislės nuimamos kai subręsta, vėlyvosios - kuo vėliau, nes šie kopūstai laikosi blogiau už baltagūžius. Priklausomai nuo veislės, derlius nuimamas liepos-spalio mėnesiais. Savojos kopūstai laikosi prasčiau nei baltagūžiai, todėl rekomenduojama juos suvartoti per kelis mėnesius.
Savojos kopūstų panaudojimas
Iš savojos kopūstų gaminamos puikios šviežios salotos, taip pat jie vartojami pyragų įdarams, balandėliams gaminti.
tags: #savojos #kopūstų #auginimo #ypatumai