Savojos pietūs: istorija ir kulinarinis paveldas
Pica, populiariausias greito maistas pasaulyje, kasmet parduodamas milijardais vienetų, tačiau jos istorija - tai ne tik skonio reikalas, bet ir migracijos, ekonomikos bei technologijų atspindys. Šiandien keliaukime po Savojos regiono kulinarinio paveldo istoriją, nuo paprastų patiekalų iki karališkų picų ir tradicinių Alpių valgių.
Picos kelias: nuo paplotėlio iki karališko patiekalo
Šiuolaikinė pica, pagardinta įvairiais priedais, turi seną istoriją. Renesanso laikais pica buvo pigus, krosnyje keptas tešlos paplotėlis. Nors pomidorai Europoje pasirodė jau 1522 m., ant picos jie pirmą kartą panaudoti tik 1889 m. Rafaelis Esposito sukūrė picą Italijos karalienei Margaritai iš Savojos, kurios spalvos atitiko Italijos vėliavą. Taip gimė pirmoji "modernioji" pica. Picerijos Italijoje išpopuliarėjo XX a. po Antrojo pasaulinio karo, o kartu su jomis pica išplito visame pasaulyje.
Picos gamyba reikalauja įgūdžių. Nuo tešlos priklauso padas - plonas ir traškus ar minkštas. Tešlai naudojami miltai, vanduo, mielės, druska ir cukrus. Minkymui skiriama daug laiko, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas. Šiandien pica kepama tiek elektrinėse, tiek malkomis kūrenamose krosnyse. Nuo paprasto paplotėlio pica tapo įvairių skonių patiekalu. Mėsos mėgėjai gali rinktis picą su vištiena, jautiena ar kiauliena, o mėgstantys aštriau - su aitriąja paprika ir marinuotais svogūnais.
Savoja: tarp istorijos ir literatūros
Savoja - tai žemė tarp Ronos ir Izero upių, kurios istorija siekia Ronos ledynų tirpimą prieš tūkstančius metų. Per šį regioną keliavo įvairios gentys, o nuo 121 m. prieš Kristų čia įsitvirtino romėnai. Viduramžiais Savoja tapo nepriklausoma valstybe. "Savojos literatūros istorija" (Histoire de la littérature savoyarde) - tai beveik tūkstančio puslapių tomas, išleistas 2011 m., kuris atskleidžia, ką kalba, dialektas ir literatūrinė kūryba reiškia XXI a. Savojos gyventojams. Leidinys pristato asmenis, kūrusius Savojos kalbą nuo vėlyvųjų viduramžių iki XX a. Šie vardai yra tautos gyvenimo pagrindas ir palaiko jos viltis.
"Savojos literatūros istorija" suteikia galimybę iš naujo atrasti Savojos literatūros kūrėjus. Leidinį rengė 44 tyrinėtojai iš įvairių mokslo centrų. Jų tyrimas, susidedantis iš 98 apžvalginių ir monografinių skyrių, atskleidžia literatūros santykį su istoriniais įvykiais ir kultūra.
Taip pat skaitykite: Įvairių šalių gimtadienio papročiai
Savojos literatūros aukso amžius
XVI-XVII a. Savojoje klestėjo literatūra. Hercogas Karolis Emanuelis I, išsilavinęs valdovas, subūrė talentingų amžininkų plejadą. Jo valdymas tapo klestėjimo laikotarpiu, kai buvo suvokiama intelektualiai aktyvios valdovo aplinkos reikšmė. Karolis Emanuelis I yra autorius didžiulio kūrybinio palikimo italų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Jo kūryboje dominuoja poezija meilės, kančios ir tikėjimo temomis.
Pranciškaus Saleziečio kūryba išskirta kaip filosofijos evoliucijos pavyzdys. Humanistai domėjosi žmogaus prigimties sudėtingumu. Tuo metu Prancūzijos literatūros teatrališkumas nepaveikė Savojos teatro. Žinomas tik vienas kūrinys - veikalas, kurio pagrindas yra Romos imperatoriaus Diokleciano gyvenimo įvykių atpasakojimas.
François Bonivard’o istorija atskleidžia, kaip įsitikinimai gali tapti svarbesni už karjerą. Jis buvo kalinamas už Ženevos piliečių laisvių gynimą. Išleistas iš kalėjimo, F. Bonivard’as grįžo į Ženevą ir vėl įsitraukė į humanistinio švietimo veiklą. Jo studijos ir patirtis buvo apibendrintos "Ženevos kronikose", "Nuomonėse ir išvadose apie klerikalų valdymą" ir kituose veikaluose.
Sébastienas Castellionas, humanistas iš Savojos, išvertė Bibliją į lotynų ir prancūzų kalbas. Jis deklaravo sąžinės laisvę ir nepriklausomą tyrimą. S. Castellionas pasisakė prieš dogmatizmą ir ragino įveikti priešininkus tiesa, meile, pakantumu, gerumu bei kantrybe.
Savojos skoniai: nuo kalnų sūrio iki tradicinių patiekalų
Alpės garsėja ne tik viršūnėmis ir slidinėjimo trasomis, bet ir išskirtine virtuve. Vienas neatsiejamų Alpių virtuvės elementų - pienas ir jo produktai. Iš kalnuose laikomų galvijų, avių ir ožkų gaminamas kalnų sūris (vok. bergkäse). Austrijos Alpėse brandinamas stipraus skonio Forarlbergo kalnų sūris, tirolietiškas kalnų sūris ir tirolietiškas pilkasis sūris. Taip pat populiarūs Tirolio ir Pietų Tirolio vytinti kiaulienos kumpiai (vok. speck) ir įvairios dešrelės.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Austrijos Alpės neįsivaizduojamos be Wiener Schnitzel (Vienos šnicelis) - plonas veršienos kepsnys su bulvių salotomis ir bruknių uogiene. Dar vienas tradiciškas valgis - Käsespätzle, panašus į makaronus su sūriu.
Prancūzijos Alpėse be sūrio neapsieinama. Vienas žinomiausių patiekalų - sūrio fondiu (pranc. ištirpdytas). Į tirštą sūrio padažą mirkomi įvairaus maisto gabalėliai. Taip pat populiarus iš Savojos kilęs valgis - bulvės su šonine ir sūriu.
Savojinis kopūstas: universalus ir maistingas
Savojinis kopūstas - tai daržovė, tinkanti tiek salotoms, tiek troškiniams. Jis gausus vitaminų ir mažai kaloringas. Savojiniuose kopūstuose gausu mikroelementų, vitamino K, C ir B6, todėl jie stiprina imunitetą. Juos galima patiekti kaip garnyrą prie mėsos arba kaip mėsos pakaitalą.
Savojinius kopūstus reikėtų plauti tik prieš gaminimą, o šaldytuve laikyti sausai. Parduotuvėje ieškokite sodriai žalios spalvos kopūsto be rudų dėmių. Dėl išskirtinės tekstūros, savojiniams kopūstams reikėtų skirti daugiau dėmesio prieš juos gaminant. Pirmiausia išmeskite išorinius lapus ir pamirkykite visą kopūsto galvą šaltame vandenyje. Tada atskirkite kiekvieną lapą ir kruopščiai nuplaukite.
Savojiniai kopūstai yra švelnaus, neutralaus skonio, todėl puikiai dera su daugeliu maisto gaminių. Juos galite patiekti tiek su mėsa, tiek su jūros gėrybėmis, jie ypač gerai dera su žuvimi. Iš savojinių kopūstų galima gaminti salotas, sriubas arba mėsos suktinukus.
Taip pat skaitykite: Valentino dienos želė tortas: gaminimo instrukcijos
tags: #Savojos #pietūs #istorija