Naktinis Vilniaus gyvenimas ir kelionės po Aliaską: nuo pramogų iki gamtos didybės
Vilnius, žinomas dėl savo dienos pramogų gausos, taip pat gali pasigirti įdomiu naktiniu gyvenimu. Paslaptingai kvepiantis mažytis puodelis gali virsti begale variacijų, tačiau espresso nenugalės nei vienas kitas kavos paruošimo būdas. Nuostabūs ir judrūs protai susibūrė Vilniuje, kad paverstų jį miestu su unikalia pramogų industrija. Norėdami sutaupyti skaitytojų laiką, atrinkome įdomiausius lankytinus objektus, faktus, vietas ir renginius, kurie palengvins jūsų užduotį susipažinti su Vilniumi. Naktinės pramogos Vilniuje, pėstute po naktinį Vilnių, Vilniaus naktiniai klubai, barai. Ką vekti naktį Vilniuje. Jei platus kasdienės veiklos pasirinkimas Vilniuje paliko jus trokštančius daugiau, atėjo laikas sužinoti daugiau apie tai, ką gali pasiūlyti naktis.
Straipsnyje aptarsime, ką galima nuveikti Vilniuje naktį, taip pat pasidalinsime įspūdžiais iš kruizo po Aliaską, kurio metu aplankėme įvairius miestelius ir susipažinome su vietos kultūra bei gamta.
Naktinis Vilnius: pramogos ir įspūdžiai
Vilnius siūlo įvairių naktinių pramogų, pradedant naktiniais klubais ir barais, baigiant ramiais pasivaikščiojimais po naktinį miestą. Remarkable and agile minds have assembled in Vilnius to make it the city with a unique entertainment industry. To save the readers’ time, we have selected the most interesting attractions; facts, places and events that will ease your task of getting acquainted with Vilnius.
Kelionė į Aliaską kruiziniu laivu: gamtos didybė ir kultūrinis paveldas
Aliaskos didybė ir atokumas netelpa į žodžius. Jos salose meškų daugiau nei žmonių ir nuo krantų matosi banginiai. Į daugumą jos miestelių neveda jokie keliai, o sninga ten bet kurį mėnesį. Aliaskos kalnai - patys aukščiausi JAV, jos nacionaliniai parkai - didžiausi.
Kruizo ypatumai ir maršrutas
Į Aliaską atplaukėme laivu. „Kodėl kruizu?“ - klausė draugas žinodamas, kad mėgstu nepriklausomas keliones. „Nes į daugelį miestų pietryčių Aliaskoje neveda jokie keliai ar geležinkeliai!“ - atsakiau. Tikrai - net į Aliaskos sostinę Džuno (Juneau) nenuvažiuosi automobiliu! Kruiziniai laivai čia - ir patogiausias, ir pigiausias būdas keliauti (jei netikite, pažiūrėkite viešbučių, maršrutinių laivų ir skrydžių kainas).
Taip pat skaitykite: Poilsis Maldyvuose: ką veikti?
Daugelis kruizų po Aliaską - ir tas, kuriuo plaukėme - netipiniai. Ne ratu, kaip įprasta Karibuose ar Viduržemio jūroje, tačiau į vieną pusę. Mes įlipome Vankuveryje (Kanadoje) ir pasukome į šiaurę, link pagrindinės Aliaskos dalies. Su visais sustojimais užtruko savaitę.
Kelionės pradžia. Laivas paliko Vankuverio uostą. Nuostabus saulėlydis plaukiant tarp žemyno ir Vankuverio salos - tobuli vaizdai į abi puses. Saulėlydis po laivo išplaukimo. Vankuvery liepos pabaigoje buvo +30, o po dienos vandenyne laivui įplaukus į gražiuosius Aliaskos fjordus - jau tik +15. Nori grįžti į tą patį uostą? Gali imti du kruizus tuo pačiu laivu iš eilės (14 dienų).
Tiesa, dideliai daliai kruizinio laivo keleivių ne tiek ir svarbu, kokiuose uostuose stoja laivas. Specialiai pasirinkau kruizą, kuris stotų keturiuose konkrečiuose uostuose - nes jie man pasirodė įdomiausi.
Aplankyti uostai ir miesteliai
- Icy Strait Point - indėnų kaimas gamtos apsuptyje. 800 gyventojų indėnų tlingitų kaimas saloje, kurioje meškų gyvena keturis kartus daugiau, nei žmonių! Tiesiog eidami ilga pajūrio promenada, jungiančia uostą su miestu, regėjome iš vandenyno iškylančius banginius, galvas kišančius jūrų liūtus, šokinėjančius šimtus lašišų. Matėme, kaip į kaimą užklydo trys elniai. Visa tai per 10 valandų, kurias kruizinis laivas stovėjo uoste!
Šiaip Icy Strait Point - reta Aliaskos indėnų sėkmės istorija. Ten, kur dabar kruizinių laivų uostas, anksčiau buvo konservų fabrikas, kuriame Hunos kaimo indėnų tėvai ar seneliai apdirbinėjo lašišas. Jis 1953 m. uždarytas. Atrodė, be darbo likusio kaimo laukia liūdna ateitis, bet tlingitai gavo kompensaciją iš valdžios už atimtas žemes. Tuos pinigus jie panaudojo konservų fabriko pritaikymui turistams: ten atsirado kruizinių laivų uostas, pora lynų keltuvų, zipline‘as, vis statomos naujos ir naujos pramogos. Tvarkinga, graži erdvė, kontrastuojanti su pačiu kiek chaotišku kaimu už 2 km. Prie konservų fabriko indėnai kasdien rengia savo šokių pasirodymus, demonstruoja spektaklius iš savo legendų. Iš turistų gautas lėšas miestelis investuoja ir į totemų stulpų drožimą, statybą: šitaip senieji amatai gyvuoja toliau. Indėnų tlingitų šokis Icy Strait Point pasakoja legendą, kaip varnas pagrobė žmonėms saulę ir mėnulį.
- Sitka - rusiškosios Aliaskos širdis. Aliaską ~1799-1867 m. valdė Rusija ir Sitka - tada vadinta Novoarchangelsku - buvo tos kolonijos sostinė. Tiesa, Aliaska visad buvo tolimas Rusijos Imperijos užkampis, rusai mažai ką čia statė ir nesiuntė daug kolonistų. Jų promišlenikai Aliaskoje tik uždarbiavo: vertė indėnus ir eskimus medžioti žvėris kailiams (kuriuos rusai pardavinėjo į Kiniją), vėliau eksportuodavo Aliaskos ledą į Kaliforniją. Tad iš Rusijos laikų Sitkoje beliko du pastatai, bet Sitka jais labai didžiuojasi: ypač 1843 m. rusų vyskupo, šv. Inocento iš Aliaskos, mediniu rūmeliu. Dar daugiau rusiškų pastatų Sitkoje atstatyta iš naujo - 1966 m.
Sitkoje - ir Pilies kalnas, ant kurio stovėjo gubernatoriaus rūmai, 1867 m. vyko Aliaskos perdavimo JAV ceremonija, nuleista rusų vėliava ir pakelta JAV vėliava. Beveik visi rusai tada išvyko - bet liko stačiatikybė, kurią rusų misionieriai jau buvo paskleidę tarp vietos indėnų. Netikėta matyti indėnus, besimeldžiančius cerkvėse, rusiškomis pavardėmis, tiesa, su „ff“ gale vietoje „v“ (pvz. „Baranoff“). Amerikiečiams toks miestas - tikra egzotika. „Mes pirmą kartą gyvenime esame cerkvėje“ - sakė vieni, keliavę kartu su mumis.
Taip pat skaitykite: Įvairių šalių gimtadienio papročiai
Sitka išnaudoja rusišką savo kilmę tarsi vėliavą: kruizinių laivų keleiviams rengiami rusiškų šokių pasirodymai (tarp šokėjų - nė vieno ruso), pilna parduotuvių kaip „Senelis šaltis - rusiškos Kalėdų dovanos“, pardavinėjamos matrioškos, net kūjais ir pjautuvais paženklinti sovietiniai reliktai. Tačiau į Sitką suvežti ir įspūdingiausi regiono indėnų meno kūriniai. Į totemų parką - vietoje, kur rusai 1804 m. Totemas Sitkos totemų parke. Gretimame Šeldono Džeksono muziejuje - jau visų Aliaskos indėnų ir eskimų tautų kūriniai ir dirbiniai.
- Skagvėjus (Skagway) - Klondaiko aukso karštinės miestas. 1896-1899 m. Ameriką apėmė tikra beprotybė: Kanadoje prie Klondaiko upės rastas auksas, kažkas „per naktį tapo milijonieriais“, spauda tai pavertė sensacija. Ir štai 100 000 nuotykių ir turtų ieškotojų tuoj lipo į palaikius laivus. Plaukė į Aliaską. Ten pėsti lipo į užsnigtus kalnus iki Kanados sienos. Kiekvienas kopė po kokius 50 kartų: po truputį nešiojo savo toną sveriančius daiktus ir maisto atsargas metams (senose nuotraukose jie atrodo it kokios skruzdėlės). Užėjusią žiemą praleido palapinėse kalnuose. Atėjus pavasariui statėsi laivus, plaukė Jukono upe kol pagaliau pasiekė išsvajotąjį Klondaiką. Bent jau tie, kurie mirtinai nesušalo, nepaskendo, neišsišaudė ir nusivylę neapsisuko…
Daugelis atvyko ten vien tam, kad suprastų, jog visos „auksingos žemės“ ten jau seniai išsidalintos: iš 100 000 tik apie 30 000 pasiekė Klondaiką, iš tų 15 000 jau po kelių dienų pasuko namo. Vos keli šimtai rado tiek aukso, kad rimtai praturtėjo, daugelis tiesiog „ištaškė santaupas ir sveikatą“… Kažkuo primena visokius šių laikų bitkoinus ir startuolius. Ech, ta amžina viltis lengvai tapti milijonieriumi…
Kas daugiausiai uždirbo iš Klondaiko - tie, kurie apsigyveno pakeliui ir teikė paslaugas aniems nuotykių ieškotojams: nešikai, mokamų laiptų į kalno šlaitą statytojai, smuklių savininkai, prostitutės. Ir vienas didžiausių miestų pakeliui buvo Skagvėjus: būtent čia visi baigdavo kelionę laivais ir toliau kopdavo į kalnus pėsčiomis. Ne tik visi pastatai iš anų laikų - viešbučiai, salūnai, aukso ieškotojų klubai - ne tik anų laikų įžymybės sulaidotos kukliose miesto kapinaitėse. Ten aplankėme ir muziejumi paverstą „Red Onion“ viešnamį, po kurį ekskursijas veda „ano meto prostitutės“. Ten ir pravažiavome White Pass and Yukon traukiniu iki Kanados sienos - geležinkelis pagaliau atidarytas 1900 m. kad aukso ieškotojams nebereikėtų pėsčiomis ar su arkliais eiti per „Kritusių arklių perėją“. Deja, ir geležinkelio statytojai virto karštinės aukomis: kai paleisti traukiniai, nebebuvo karštinės… Bet 1988 m. tas siaurasis geležinkelis atiduotas turistams ir ekskursija senais vagonais su komentarais apie anuos laikus - labai įdomi.
Prieš Skagvėjų nežinojau daug apie Klondaiko aukso karštinę, bet ten apsilankius šitas įvykis atrodo svarbus, įdomus, unikalus ir tragiškai didingas. Lengva Skagvėjuje įsivaizduoti anuos laikus, kai, kupini vilties, kas savaitę atplaukdavo tūkstančiai vyrų, gerdavo salūnuose ir leisdavosi į daugelio mėnesių žygį tolyn nė neįsivaizduodami, koks nusivylimas jų laukia.
- Džunas (Juneau) - Aliaskos sostinė palei didžiulį ledyną. 1906 m. JAV Aliaskos sostinę perkėlė iš Sitkos į Džuną. Iš vienos pusės, tai „biurokratinis miestas“: čia stūkso Kapitolijus, gubernatoriaus rūmai, universitetas, neblogas Aliaskos valstijos muziejus. Iš kitos pusės, Džunas liko labai menkas: tai vienintelė JAV valstijos sostinė, į kurią net negalima atvažiuoti automobiliu (tik atskristi ar atplaukti), o gyventojų joje vos 32 000. Centrinės Džuno Franklino gatvės XIX-XX a.
Bet tikra Džuno pažiba - gamta aplink. Džuną supantys krioklių pilni kalnai (į vieną kelia Mount Roberts lynų keltuvas, deja, buvo tiek debesų, kad šios pramogos atsisakėme ir pasitenkinome vaizdais nuo aukštesnių gatvių). Gyvūnija - prie pat miesto pro autobuso langą matėme lokį. Ir, be abejo, Mendenhalo ledynas, vienas nuostabiausių vaizdų iki kurio galėjau nuvykti tuo autobusu.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Gamta ir ledynai
Kruizinis laivas prisišvartavo Siuardo uoste. Kadaise tai buvo pagrindinis Aliaskos uostas - iki 1964 m. jį nugriovė žemės drebėjimas ir cunamis. Antras pagal stiprumą žemės drebėjimas pasaulio istorijoje - 9,2 balo.
Greta Siuardo - Kenajaus nacionalinis parkas, vienas įspūdingiausių Aliaskoje. Bet, kaip ir į daugelį Aliaskos vietų, automobiliu ten nenuvažiuosi. Plaukėme laivu. Vos palikome Siuardo uostą, mus supo tik gamta. Štai ant nugaros plūduriuojanti ūdra graužia aštuonkojį. Štai uola, nutūpta riaumojančiais jūrų liūtais. Štai du banginiai, purškiantys vandenį, o kartais iškeliantys uodegas kaip vėliavas (jei iškelia, reiškia, panirs po vandeniu geroms 10 minučių). O tikra pažiba pačiame gale: trys milžiniški ledynai. „Esame pusė mylios nuo Ajaliko ledyno“ - sako laivo kapitonas, o atrodo, kad jau beveik ranka gali pasiekti. Iš tikro jis dar didesnis, nei tikiesi, todėl atrodo taip arti! Priešais ledyną ant ledo lyčių plaukioja jūrų liūtai.
Toks priešistorinis peizažas, tik vietoje džiunglių, glausdavusių dinozaurus - šaltis, audringa jūra, amžinai snieguotos viršukalnės, reti miškai. Ir ledynai su vis atplyštančiais ledo gabalais - tai toks amžinas Aliaskos gamtos ciklas.
Turėjome pamatyti ir dar didesnį ledyną, patį didžiausią į vandenyną išeinantį ledyną Aliaskoje. Habardo ledyną - pro jį turėjo praplaukti pats mūsiškis 2500 keleivių kruizinis laivas, nes jo lagūna pakankamai gili net didžiausiems vandenyno laivams. „Deja, esu priverstas trauktis iš ledyno lagūnos“ - sakė kapitonas. Aplink tvyrojo tirštas rūkas - nebūtų matęsi ne tik ledyno, bet ir nuo jo atskilusių ledo gabalų.
Aliaskoje ir turizmas - gamtos įkaitas: rūkai, liūtys, audros, sniegai, pūgos gali bemat išpustyti visus kruopščiai rengtus planus. Ir turi būti tikras laimės kūdikis, kad pamatytum viską. Bet kad nesiseka ryte nereiškia, kad nesiseks visą dieną. Aliaskos oras mainosi greičiau nei jos banginiai keičia savo pliuškenimosi vietas. Kai ryte išplaukėme į Kenajų, košė šaltas vėjas, purškė dar šaltesnis lietus, o vos išplaukus anapus salelių teikiamos užuovėjos pasitiko tokia audringa jūra, kad kapitonas primygtinai siūlė visiems gerti tabletes nuo jūrligės.
Ankoridžas: didmiestis Aliaskoje ir lietuviškas akcentas
220 km į šiaurę nuo Siuardo pasiekėme Ankoridžą. „Bet kur kitur Amerikoje tai būtų koks nedidelis priemiestis“ - pasakojo vietiniai - „o čia, Aliaskoje - vienintelis tikras didmiestis“. Gyventojų ten - 300 000, tarsi Kaunas. Miestas pradėtas statyti 1914 m., nykokai vienodas, tiesios ilgos gatvės, „dėžutiniai“ daugiabučiai. Užtat maži atstumai: daug kur gali nueiti pėsčias, nuo ko Amerikoje atpratęs. Išskyrus tai, Ankoridže jautiesi "kaip Amerikoje" (Aliaskoje tai reta): geri keliai, greito maisto tinklai, o ir benamiai.
Žaviausia aplinkinė gamta. Ankoridžo įlankoje - vieni didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynių ir atoslūgių. Kasdien nuslūgęs Ramusis vandenynas čia atveria klampaus purvo lygumas. „Pavojinga! Nelipti!“ praneša ženklai prie pakrantės takų. „Jei pastovi bent kiek ilgiau, purvas įtraukia tarsi lakusis smėlis, negali išlipti, o tada prasideda potvynis, kyla šaltas šaltas vanduo, gali nuskęsti ar ištikti hipotermija“ - mums pasakojo vietiniai. Bet keli jaunuoliai, matėme, demonstravo drąsą lakstydami purvais taip greitai, kad tas nespėtų jų pasiglemžti (atrodo, nebuvo prasmegę giliau pusės blauzdų - įmanoma).
Aplink Ankoridžą - ir nuostabūs vaizdai į kalnus, miestas greitai užleidžia vietą gamtos užgultiems priemiesčiams. Tuose priemiesčiuose - ir Lietuvių muziejus. Jį įkūrė Amerikos lietuvė Svaja Worthington, o ekspozicija nedideliame name Lietuvos kultūrą ir istoriją pristato ir per Svajos šeimos istoriją. Iš tos šeimos - tarpukario Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilingis, 1941 m. Ne, Svajos šeima, pasitraukusi iš Lietuvos, neatsidūrė Aliaskoje.
Kaip mačiau taikliai parašyta ant suvenyrų, „Amerikiečiu gimstama, o būti aliaskiečiu - pasirenkama“. Tiek Svaja, tiek daugelis Aliaskoje kalbintų žmonių patys čia atvyko savo noru. Tiesa, kitus gamta ir atstumia, net pražudo. „Mano kaimyną suvalgė lokys, tik po kelių dienų rado lokio paslėptą kūną“ - mums pasakojo, o rajonuose kaimynai susitarę pranešti vieni kitiems apie pasirodžiusius lokius. Bet daugiausiai „naujųjų aliaskiečių“ išvažiuoja „neatlaikę“ pirmos žiemos. Naktinis gyvenimas Ankoridže.
Ankoridže buvome rugpjūčio pradžioje. Ore jau jautėsi rudens kvapas. +15 laipsnių. Žiemą būna ir žemiau -30. Ankoridžas keliautojui - paskutinė tokia gera vieta apsirūpinti prekėmis prieš Aliaskos užkampius. Įsigijome purškiklį nuo uodų: pažįstami, lankę Aliaską pora savaičių anksčiau, gąsdino, kad čia jie atakuoja lyg torpedos, kaip niekur kitur. Nusipirkome. Ir neprireikė! Nė vieno uodo šiauriau Ankoridžo! Aliaskoje metų laikai keičiasi žaibu.
Kelionė traukiniu į šiaurę
Atėjo laikas stumtis dar toliau į šiaurę, atisplėšti nuo kranto ir keliauti į tą tikrąją Aliaską, tą JAV valdomą „blyną“ pasaulio žemėlapyje, prilipusį prie Kanados. Tikrovė tokia: Aliaskos plotas - kaip Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir JK kartu paėmus. JAV populiarus posakis „Visi dalykai Teksase didesni“, juk Teksasas toks milžiniškas! Bet Aliaska už Teksasą didesnė daugiau nei dvigubai.
Iš Ankoridžo tolyn į šiaurę išdundėjome traukiniu. Garsiuoju 1903-1923 m. Traukiniai čia lėti - 400 km iki Denalio nacionalinio parko važiavo virš 7 valandų. Laikas jiems nėra vertybė: štai sustojo šalikelėje, kad praleistų kokį krovininį traukinį, štai du priešpriešiais atvažiuojantys „Denali Star“ ekspresai sustojo tiesiog vidury miško, kad susikeistų įgulos: kad ta, kuri atvažiavo iš Ankoridžo, perimtų priešpriešiais važiuojantį traukinį ir grįžtų nakvoti į Ankoridžą. Akcentas ir ne patogume: ankštose traukinių stotyse nėra kur prisėsti, nėra Wifi ir t.t. Nekokios ir traukinių kainos - brangiau, nei autobusu. Ir vis tiek bilietai išgraibstomi prieš daugiau nei mėnesį! Nes Aliaskos geležinkelis apdainuotas dainose, kelionė juo - daugelio svajonė. Jis apipintas legendomis - pavyzdžiui, dalyje maršruto važiuoja „Hurricane Turn“ traukinys, kurį galima stabdyti darsi kokį maršrutinį taksi…
Palanga: sezono pabaiga ir verslininkų lūkesčiai
Asociacijos „Palangos rūpestėlis“ tarybos pirmininkė Adelina Sabaliauskaitė teigė, kad Palanga jau skaičiuoja paskutines sezono dienas: „Tai - visiška sezono pabaiga. Palanga tuštėja, nes yra priklausoma nuo orų. Nėra gero oro - nebus ir žmonių.“Asociacijos pirmininkė pasakojo, kad paprastai kavinių, restoranų, naktinių klubų ir viso sezono uždarymas vykdavo paskutinį rugpjūčio savaitgalį. Pasak A. Sabaliauskaitės, šį kartą sezono uždarymas jau įvyko per ilgąjį Žolinės savaitgalį. Moteris teigė, kad šiuo metu nakvynės užsakymų Palangoje vos vienas kitas, o rugsėjo mėnesiui jų išvis nėra: „Kiek mums žinoma, nakvynės viešbučiuose užsakymų yra iki rugpjūčio 20-28 dienos, tačiau vos keli. Praėjusiais metais jų dar būdavo ir rugsėjo mėnesį, tačiau dabar jau tuščia. Kalbama, kad rugsėjis bus šiltas, tačiau pagal užsakymus mes to kol kas nematome.“
Ne paslaptis, kad šiuo metu Palangoje kainos yra gerokai žemesnės, daromos didelės nuolaidos, tačiau, kaip teigia asociacijos pirmininkė, nelabai yra kam jomis naudotis.„Tiek kavinėse, tiek parduotuvėse, restoranuose, viešbučiuose, privačiame sektoriuje visur yra daromos didelės nuolaidos jau nuo liepos mėnesio vidurio. Lyginant kainas su praėjusių metų rugpjūčiu, šiuo metu nuolaidos siekia net iki 40 proc. Visa Palanga yra „raudona“, paskelbtos nuolaidos, tačiau nėra kam jomis naudotis. Verslininkai jaučiasi labai nusivylę šiuo sezonu“,- sakė A. Sabaliauskaitė.
Palangos kavinės „Laukinių Vakarų salūnas“ vadybininkas Audrius Mikalauskas sakė, kad šiuo metu kurorte dar galime sutikti turistų, tačiau jų yra labai nedaug: „Padėtis labiau primena rugsėjo, spalio galą.“ Pasak A. Mikalausko, šią vasarą žmonių kone per pus mažiau nei pernai. „Teko girdėti, kad kitose kavinėse šiemet apsilankė tik trečdalis klientų, lyginant su praėjusių metų vasara, nors ir praėjusiais metais jau buvo blogai, lyginant su užpernai“,- kalbėjo vadybininkas.
Palangos turizmo informacijos centro vyriausiasis specialistas Mindaugas Surblys teigė, kad turistų kurorte vis dar yra: „Turistų, bent jau pas mus, turizmo centre, tikrai yra. Jie užeina kiekvieną dieną, domisi, ką Palangoje veikti blogu oru, kur nueiti, kokie renginiai vyksta.“„Kalbant apie kainas, manau, kad Palangoje kiekvienam žmogui galima rasti variantų pagal finansines galimybes - tiek kur apsistoti, tiek kur pavalgyti. Žinoma, vienur kainos galbūt kilo, kitur išliko tokios pačios, kaip ir pernai“, - sakė M. Surblys.Pasak specialisto, šiuo metu daugiausiai turistų atvyksta iš Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Skandinavijos šalių.„Šiemet Palangoje buvo ypač daug rusų“,- patikslino M. Surblys.
Palangos verslininkai dar tikisi suspėti į paskutinį traukinį ir ateinančią savaitę sulaukti daugiau poilsiautojų.„Pagal orų prognozę kitą savaitę tikimės sulaukti daugiau turistų, ištroškusių saulės, pliažo ir vandens“, - sakė „Laukinių Vakarų salūno“ vadybininkas Audrius MikalauskasPanašios nuomonės buvo ir „Palangos rūpestėlio“ asociacijos tarybos pirmininkė Adelina Sabaliauskaitė: „Tiesiog daug ką padarė orai, tačiau tikimės, kad bent ateinantis savaitgalis bus geresnis.
Potvynis Klaipėdoje: gamtos stichijos iššūkiai
Aplinkiniuose rajonuose problemų pridaręs potvynis atsirito ir į uostamiestį. Danės upėje ties Klaipėda pasiektas stichinis vandens lygis - 2 m 89 cm. Miesto meras Arvydas Vaitkus sako, jog situacija dabar valdoma, ji stabilizavosi. Savivaldybei, pasak jo, būtina ruoštis galimoms stichijoms ateityje.
Ketvirtadienį laidoje „Delfi diena“ nuotoliu kalbintas meras A. Vaitkus nupasakojo, kaip didelis kiekis vandens iš Kretingos rajono atsirito iki Klaipėdos. „Stichija, kuri vis labiau pastebima Lietuvos teritorijoje, tampa tokia įprasta situacija rudens, žiemos ir pavasario periodu. Baltijos jūroje apskritai per paskutinius 20 metų pakilęs nuo 7 iki 10 cm ir daro pakankamai didelę įtaką tiek Kuršių marių vandens lygiui, tiek Danės upei, kuri įteka į Kuršių marias. Kadangi Danės upės aukštupys yra Kretingos rajone, vandens pritekėjimas į šią upę ir debito išaugimas upės žiotyse yra pasekmė to, kas ateina iš rajono. Liūtys, kurios yra užsitęsusios paskutines keletą dienų, yra padariusios savo“, - komentavo A. Vaikus.
Situacija Klaipėdoje, pasak jo, valdoma. „Administracijos žmonės ties problematika ir stebėjimu dirba nuo vakar dienos. Mes stebim situaciją, Laistų sodų padėtį, kur buvo apsemti keliai, buvo apsemta elektros transformatorinė. Galbūt, situacija kiek sudėtingesnė buvo Mažojo Kaimelio rajone <…>.Situacijos šiandieną yra toliau stebimos, gyventojai kažkokių ypatingų pagalbų arba kažkokių ypatingų vietų, į kurias reikėtų reaguoti miesto administracijai ar pavaldžiom institucijom, šiai dienai, šiai minutei nenurodo“, - tikino Klaipėdos meras.
Jis pasakojo, kad miestui teks imtis naujų papildomų priemonių kovai su galimais potvyniais. „Kai Danės upėje pakyla vanduo ir pasikelia nuo įprastinio lygio apie 30 cm į viršų, tie kolektoriai, kurie buvo pastatyti prieš 30-50 metų, šiandieną jau yra apsemiami. Kaip nujausdami prieš pusę metų, pradėjus vadovauti Klaipėdos miestui, jau tada sakėme, kad reikia kurti hidromodeliavimo projektus ir matyti, kaip su ta stichija reikės susivaldyti tiek Danės gatvėje, kuri yra šalia Danės upės, tiek senamiesčio rajone statant, galbūt, naujus hidrosiurblius, kurių pagalba vanduo būtų išstumiamas į Danės upę, į Kuršių marias, tuo pačiu ir į Baltijos jūrą per prievartą. Gamta ir gamtos pokyčiai Lietuvoje labai aiškiai indikuoja, kad be naujų priemonių stichija kažkada užvaldys ir ji bus sunkiai suvaldoma“, - apibendrino A. Vaitkus.
O dabar, jo teigimu, miestas pravažiuojamas, situacija stabilizavosi: „Iki maždaug 14 val. Vandens lygis kilo, dabar yra stabilizacija. Tikimės, kad, jeigu nebus didelių liūčių, situacija palaipsniui gerės.“ Klausimas dėl potvynio padarytos žalos, anot mero, kol kas per ankstyvas. Potvynis Kretingoje prasidėjo antradienį po pietų, kai iškrito kone viso lapkričio mėnesio kritulių kiekis.
tags: #salunas #dienos #pietus #istorija