Ekonominiai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų regionų
Visame pasaulyje nėra dviejų vienodų valstybių. Jų skirtingas istorinis vystymasis bei geografinė padėtis paveikė taip, kad kiekviena turi skirtingą išsivystymo lygį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą bei sąlygas. Norint pritaikyti kitų šalių patirtį atsirado būtinumas šalių grupavimui. Šiame straipsnyje nagrinėsime ekonominius skirtumus tarp Šiaurės ir Pietų regionų, remiantis pasaulio šalių klasifikavimu ir Lietuvos regioninės politikos ypatumais.
Šalių klasifikavimas pagal ekonominį išsivystymą
Nepriklausomai nuo tikslaus ekonomikos apibrėžimo, šis bendras šalių klasifikavimas kartais keičiasi priklausomai nuo lanksčios analizės, pateikiant pakankamai prasmingos informacijos. Kai kurios šalys neteikia informacijos Pasauliniam Pinigų Fondui (PPF), nes jos nėra to Pasaulinio Fondo narės, tačiau vis dėlto jų veiklą bandoma kontroliuoti. Tokios šalys yra Kuba ir Demokratinė Korėjos Respublika. San Marinas - pakankamai išsivysčiusios ekonomikos šalis, bet jos duomenų bazė nėra suformuota iki galo. Kiekviena iš tų didelių šalių skirstymo grupių dar dalinama į mažesnius pogrupius. Pereinamosios ekonomikos šalims taip pat naudojamas regioninis skirstymas.
Didžiausios šalys, turinčios aukščiausią BVP lygį, yra JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Kanada - sudaro didžiausių išsivysčiusių šalių pasaulio šalių grupę, dažniausiai vadinamos “Didysis septintukas” (D-7, angliškai G-7). Į besivystančių šalių grupę įeina 115 šalių, kurios negali būti apibūdintos kaip išsivysčiusios šalys arba kaip pereinamosios ekonomikos šalys. Kadangi visos ne išsivysčiusios šalys Europoje, išskyrus Maltą ir Turkiją, įeina į pereinamosios ekonomikos šalių grupę, dažniausiai šios šalys priskiriamos prie Pietų vidurio ir Turkijos regiono. Taip pat čia priskiriami Egiptas ir Libanas, o ne prie Afrikos valstybių. Trys papildomi grupavimai pagal regionus - Sacharos regionas (išskyrus Nigeriją ir Pietų Afriką) bei Azijos regionas (išskyrus Kiniją ir Indiją), kadangi šios šalys išsiskiria iš kitų tam regionui būdingų bruožų ir gali turėti nemažai įtakos rodikliams. Taip pat besivystančios šalys klasifikuojamos pagal analitines grupes, kurioms priklauso ir kitas grupes. Prie analitinės šalių grupės priskiriamos šalys, kurios pagrindines pajamas gauna iš eksporto arba iš užsienio. Pirmas iš pajamų šaltinių yra kuro eksportavimas į kitas šalis - galima sakyti, kad šalis gyvena tik eksportuojamo kuro dėka. Ir kitų šalių pagrindinių šaltinių yra ne eksportuojamas kuras, o kiti šalyje gaminami produktai.
Bendras bruožas, būdingas pereinamosios ekonomikos šalims, yra ekonomikos kontrolė iš administracinio centro ir besiremiantis rinkos ekonomikos principais. Kitas bruožas - lėšų pertransformavimas iš bankrotojančių arba nuostolingų stambių pramonės objektų. Taip pat keletas šalių gali būti priskirtas prie pereinamosios ekonomikos šalių, tokios kaip: Kinija, Kambodža, Lao Demokratinė Respublika, Vietnamas ir kelios Afrikos šalys. Dauguma iš jų yra žemės ūkio, mažų pajamų turinčios valstybės, kurioms išgyvenimo tikslas - yra ekonomikos keitimas ir vystymas.
Šalys skirstomos į:
Taip pat skaitykite: Šiaurės-Pietų ekonomikos palyginimas
- Industriškai išsivysčiusias, kurioms priklauso JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija ir dauguma Vakarų Europos šalių. Šios šalys turi susiformavusią rinkos ekonomiką, pagrįstą dideliais pagrindinio kapitalo, kvalifikuoto darbo ištekliais, pažangiausiomis gamybos technologijomis.
- Besivystančias šalis, esančias Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Jos dar nepraėjo industrializacijos stadijos, gyventojai daugiausiai dirba žemės ūkyje, mažai raštingi, didžiulis nedarbas, sparčiai auga gyventojų skaičius. Šalys augina eksportui vieną ar kelias žemės ūkio kultūras, tiekia užsieniui kokią nors iškasamą žaliavą.
- Buvusias socialistines šalis valstybes, pereinančias nuo centralizuotos ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Dar kol kas neaišku, kokiu keliu pasuks buvusios Sovietų Sąjungos ir kitos buvusios komunistinės Rytų Europos valstybės, nes daugelyje jų gamybos apimtis vienam gyventojui gerokai krito.
Ekonominės raidos vertinimo rodikliai
Vakarų šalių statistika ekonominę raidą, valstybių išsivystymo lygį nustato pagal žmonių perkamąją galią. Perkamoji galia matuojama, tiriant jų nustatytą prekių ir paslaugų krepšelį. Jame analizuojama 840 įvairiausių prekių ir paslaugų, 300 įrengimų ir mašinų, 7 statybos objektai.
Per 1950-1996 metų laikotarpį pasireiškė laipsniško pajamų diferenciacijos švelnėjimo ir šalių, turinčių aukštus ir žemus BVP vienam gyventojui rodiklius, ekonominio vystymosi tam tikro suartėjimo tendencija. Pasaulio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. neturtingiausių žmonių, lyginamasis svoris padidėjo nuo 1.2 iki 1.5 proc., tuo tarpu pasaulinio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. turtingiausių žmonių, dalis sumažėjo nuo 44.1 iki 40.4 procento. Analogiškos tendencijos buvo būdingos ir kvintiliniam pajamų paskirstymui. Per šį laikotarpį sumažėjo ir skirtumas tarp maksimalių ir minimalių BVP vienam gyventojui lygių - nuo 128 iki 108 kartų.
Besivystančios šalys skiriasi sugebėjimais pagerinti savo ekonominę padėtį per tam tikrą laiką. Trečiojo pasaulio priešakyje sparčiai besivystančios šalys, vadinamos naujomis industrinėmis šalimis - tai Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanis. Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją prie naujų industrinių šalių yra priskiriamos tos valstybės, kurios pagal daugelį ekonominių rodiklių gerokai pralenkia kitas trečiojo pasaulio šalis ir ne tik artėja prie JAV bei Vakarų Europos šalių, bet kai kuriais atvejais jas pralenkia. Iš svarbesnių rodiklių galima paminėti BVP apimtį vienam žmogui, vidutinis BVP padidėjimo tempas, apdirbamosios pramonės lyginamasis svoris BVP, pramonės gaminių eksportas ir jų dalis visame eksporte, pramonės produkcijos konkurencingumas pasaulinėje rinkoje, tiesioginių investicijų užsienyje apimtis.
BVP absoliutus dydis neturi pastovios reikšmės ir priklauso nuo daugelių ekonomikos faktorių, kiek būtent bus sukurta šalyje bendraus produkto. Pasinaudojus statistikos metodais, galima išskirti ciklus, bei jų pasikartojimo intervalus ir bandyti prognozuoti ateities BVP reikšmes, priklausomai nuo išanalizuotų BVP įtakos turinčių veiksnių sąrašo. Pagrindinis dėmesys analizuojant tam tikros šalies būklę turi būti suteiktas ne tik realaus BVP dydžiui, kuris kartais gali būti nepakankamai adekvatus, bet reikia atkreipti dėmesį ir į vartojimo kainų indeksą bei šalyje esantį nedarbo lygį.
Iš turimų duomenų matyti, kad pati nepalankiausia situacija yra susiklosčiusi Izraelyje, kadangi jis turi mažiausią BVP reikšmę nurodytais metais be to yra didžiausias nedarbo lygis. O Japonija, nors ir priskirta prie stipriausių šalių, tačiau šalyje sukurto vidaus produkto vertė nėra pakankamai aukšta, bet nedarbo lygis yra artimas natūralaus (5-6proc.). Mažiausias nedarbo lygis yra Singapūre (tik 2,3 proc.), kai tuo tarpu “Didžiojo septintuko” nedarbo lygis yra pakankamai aukštas (svyruoja nuo 5,3 iki 8,9 proc.) ir yra žymiai aukštesnis negu kitų, ne tokių “stiprių” bet išsivysčiusių šalių.
Taip pat skaitykite: Molekuliniai pokyčiai kepant
Matome, kad per paskutinius metus 8 šalyse nedarbo lygis liko toks pats, 10 šalyse jis išaugo ir 11 šalyse sumažėjo. Daugiausiai nedarbo lygis išaugo JAV, o daugiausiai sumažėjo Ispanijoje. Tarp išsivysčiusių šalių (“Didžiojo septintuko”) Japonijos BVP reikšmė per vienerius metus pakito daugiausiai, tačiau galima pastebėti, kad nei vienos šalies BVP nesumažėjo, tik tai Kanados liko toks pat. Būtų neblogai palyginti būsimų Europos Sąjungos narių esamą padėtį. Matome, kad didžiausias realiai sukurto BVP lygis yra pasiektas Baltijos šalyse ir Latvija yra pirmaujanti šalys, turinti didžiausią BVP reikšmę tarp visų esamų kandidatų, po to Estija ir Lietuva. Nors buvusių Sovietų Sąjungos šalių padėtis bei ekonomikos vystymosi istorija yra pakankamai panaši, tačiau matosi esminiai skirtumai ir tarp realių BVP reikšmių bei vartojimo kainų indeksų kiekvienoje šalyje. Mažiausias BVP lygis yra Uzbekistane, o aukščiausias lygis pasiektas Kazachstane. Didžiausias BVP augimas buvo pasiektas Gruzijoje, o didžiausias BVP kritimas buvo Armėnijoje.
Žmogaus socialinės raidos indeksas
Ekonominis augimas - tai BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, atsižvelgiant perkamąją galią, apskaičiuota USD. Tarp žmogaus socialinės raidos ir šalies ekonominės plėtros nėra savaiminio, automatinio ryšio. Tai, kad valstybėse žmogaus socialinės raidos indekso eiliškumas yra aukštesnis nei BVP (apskaičiuotas JAV doleriais pagal perkamosios galios paritetą), rodo, kad šios šalys efektyviai panaudoja pajamas žmogaus socialinės gerovės plėtrai. Žemesnis nei BVP socialinės raidos indekso eiliškumas yra valstybėje. Šios valstybės ne taip sėkmingai suderino ekonominį augimą su savo šalies gerove.
Šalių skirstymas pagal raštingumo lygį, būsimo gyvenimo trukmę, bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą JAV doleriais bei žmogaus socialinės raidos indeksą. Matome, kad išsivysčiusios (Europos Sąjungos “stipriosios” bei JAV, Japonija pasižymi aukštais raštingumo rodikliais, BVP tenkančio vienam gyventojui lygiu) turi aukštą žmogaus socialinės raidos indeksą. Tuo tarpu Vidurio Europos šalys bei buvusios Sovietinės šalys turi žemesnį, tačiau pakankamai gerą raštingumo lygį savo šalyse, BVP dalį tenkančią vienam gyventojui bei vidutinį žmogaus socialinės raidos indeksą.
Regioniniai skirtumai Lietuvoje
Lietuva, siekdama svarbiausio nacionalinės strategijos tikslo prisijungti prie išsivysčiusių ir demokratinių šalių, aukštai vertinančių kiekvieną savo šalies pilietį ir jo gyvenimo kokybę, susiduria su viena didžiausių problemų - užtikrinti vienodas galimybes visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kokioje vietovėje jie gyvena - yra pagrindinis tikslas. Šio tikslo neįmanoma pasiekti, nesutelkus pastangų įvertinant teritorinių socialinės raidos skirtumų mastą bei priežastis. Ne mažiau svarbu pripažinti, kad šie skirtumai yra šalies problema ir kad būtina parengti strategiją jiems mažinti.
Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regioninės politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Jo esmė yra ta, kad rinkos jėgos negali išlyginti regioninių išsivystymo netolygumų, nes nevienodas gamybos veiksnių mobilumas ir “pradinės” ekonominės veiklos sąlygos, tokios kaip infrastruktūros išsivystymo lygis. Europoje, palyginti su JAV, darbo jėga yra ypač nejudri, jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių.
Taip pat skaitykite: Duonos vartojimo tendencijos
Per tam tikrus metus Lietuvos BVP sumažėjo. Institucinėje plotmėje išlikę centralizuotos sistemos elementai, monopolizuota rinka bei nepakankamos investicijos į mokslą ir švietimą neleido visuomenei pilnai pasinaudoti pasaulinės techninės pažangos laimėjimais ir stabdė šalies ekonomikos raidą. Regioninės plėtros programos, galinčios padėti išspręsti atsiliekančių apskričių ekonomikos ir užimtumo problemas, nebuvo labai efektyvios, todėl šalies ekonomikos recesija atnešė ypač skaudžių padarinių, bei jų poveikį galima buvo pajusti dar keletą metų.
20 amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje Lietuvoje prasidėjusio ekonomikos augimo priežastis - išteklių perkėlimas iš nenašios pramonės ir žemės ūkio į našesnę paslaugų sritį - lėmė Lietuvos apskričių ekonomikos raidos skirtumus. Kartu su energetika pramonės indėlis į ekonomiką sumažėjo, o žemės ūkio indėlis taip pat sumažėjo. Daugiausiai BVP yra sukuriama didžiausiuose Lietuvos miestuose. Didžioji dalis mokslinio potencialo buvo sutelkta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, o tai sudarė sąlygas šiems regionams sparčiau nei kitoms šalies apskritims įsisavinti mokslinės techninės pažangos laimėjimus ir rasti naujų rinkų.
Neatsakius į klausimą, ar egzistuoja realus regioninės politikos poreikis Lietuvoje, neįmanoma adekvačiai įvertinti Lietuvos regioninės politikos pasiekimų ir trūkumų. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvoje egzistuoja žymūs ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai, kuriuos Vyriausybė regioninės politikos priemonėmis siektų sumažinti. Kaip ir kokiomis priemonėmis tai galima padaryti. Pagrindinis teritorinių skirtumų indikatorius - vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis - rodo, kad Lietuva savo ekonomine plėtra nėra homogeninė valstybė. Turtingiausios Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui daugiau nei du kartus viršijo skurdžiausios Tauragės apskrities BVP gyventojui ir šie skirtumai didėja. Nors Lietuvoje priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, egzistuoja ne vienas ekonominės plėtros centras, vis labiau ryškėja atotrūkis tarp urbanizuotų ir ne urbanizuotų regionų bei tarp dviejų didelių Lietuvos miestų - Vilniaus ir Klaipėdos - bei likusios šalies teritorijos ir ateityje gali tik didėti. Taigi Lietuvos periferijoje daug silpniau nei centruose išplėtotas privatus sektorius, ekonomikos struktūroje dominuoja didelės ar vidutinio dydžio senos pramonės įmonės, kurios artėja prie bankroto ribos, silpnai išvystytas paslaugų sektorius. Regioniniai socialinių rodiklių skirtumai taip pat yra ryškūs. Jei ypač gali (ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai) gali paaštrėti vykstant tolesnei žemės ūkio ir pramonės restruktūrizacijai, kurią spartina pasirengimas narystei Europos Sąjungoje.
Pereinamojo laikotarpio pradžioje daugelis ekonomistų ir politikų manė, kad ekonomikos plėtra, ūkio suklestėjimas ir išsivysčiusių šalių lygis bus pasiektas automatiškai, kaip perėjimo prie rinkos ekonomikos rezultatas. Tačiau po dešimties metų prasidėjęs ekonomikos nuosmukis akivaizdžiai parodė, kad pereinamojo laikotarpio reformos pačios savaime neužtikrina aukštų ekonomik… Pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, Lietuva jau pasiekė 70 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kai 2015 m. šis rodiklis tesiekė 46 proc. Jei prieš dešimtmetį varžėmės su Latvija, tai šiuo metu jau lipame ant kulnų Estijai ir iš jos perimame Baltijos lyderės vaidmenį. Norėdami pasiekti šį tikslą, pirmiausia turime suvokti, kad mūsų pažangos raktas yra ne pavienės sėkmės istorijos, o struktūriniai pokyčiai. Turime dvi labai svarbius konkurencinius pranašumus: diversifikuotą ekonominę struktūrą ir augimui palankią verslo aplinką. Be to, lyginant su kitomis Baltijos šalimis, Lietuva nėra nei vieno miesto, nei vieno sektoriaus valstybė. Tačiau šis potencialas turi būti išnaudojamas dar drąsiau. Mūsų verslams reikia pradėti mąstyti globaliai: kokiu būdu mūsų produktai ir paslaugos gali būti patrauklios ne tik Vokietijoje ar Lenkijoje, bet ir Japonijoje, JAV ar Pietų Korėjoje?
Lietuva per pastarąjį dešimtmetį tapo lyderiaujančia aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportuotoja regione. 2023 m. šalies IT ir finansinių paslaugų eksportas siekė beveik 0,9 mlrd. Eur - daugiau nei Latvijos ir Estijos kartu sudėjus. Vilnius šiuo metu generuoja daugiau vertės nei Talinas ar Ryga - 10,4 mlrd. Eur, atitinkamai palyginus su 8,3 ir 7,5 mlrd. Eur. Kaunas taip pat tampa reikšmingu paslaugų centru - jis jau generuoja trečdalį Rygos paslaugų sektoriaus vertės (2,5 mlrd. lyginant su 7,5 mlrd. Eur). Toks dviejų stiprių miestų modelis kuria tvirtą stuburą, kurį papildo Klaipėda bei Šiauliai ir kiti regionai.
Akivaizdu, kad viena pagrindinių sričių, kurioje turime pasistiebti, yra investicijos į inovacijas ir produktyvumą. Šiandien lietuviško eksporto struktūroje vis dar dominuoja vidutinės pridėtinės vertės produktai, o investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą siekia apie 1 proc. BVP. Ieškant pavyzdžių, kaip iškopti į aukštesnę lygą, verta žiūrėti į tokias sėkmės istorijas kaip Dublinas ar Tel Avivas, kuriuose sukuriamas BVP vienam gyventojui 2023 m. atitinkamai siekė 434 proc. ir 185 proc. (Vilniuje tuo metu - 103 proc.). Dublinas šiandien gyvena iš pritraukto tarptautinio kapitalo - dauguma Europos investicinių fondų yra valdomi iš Airijos. Šalis pasirinko žemų mokesčių kelią ir patrauklią verslo aplinką. Tel Avivas - kitas modelis. Jis išnaudojo investicijas į technologijas ir krašto apsaugą, suformavo stiprią startuolių ekosistemą ir tapo technologinių inovacijų centru. Lietuva turi galimybę rinktis: ar eiti Airijos keliu - per kapitalą, ar Izraelio - per technologinį proveržį arba bandyti suderinti abi šias kryptis. Be to, labai svarbu ir toliau stiprinti regioninį balansą. Lietuva jau nebėra vien tik Vilniaus valstybė - Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei kiti regionai taip pat generuoja reikšmingą dalį BVP, tačiau investicijų paskirstymas ir talentų pritraukimas vis dar dažnai susikoncentruoja aplink sostinę. Kitas svarbus žingsnis - atsispirti pagundai stagnuoti. Pasiekti ES vidurkį nėra kelionės pabaiga, labiau tik tarpinė stotelė. Skirtumas tarp ES vidurkio ir Skandinavijos šalių gerovės lygio vis dar siekia apie 20-30 proc. Jau įrodėme, kad sugebame augti greičiau nei daugelis Europos šalių, net ir ekonominių sukrėtimų laikais.
tags: #ekonominiai #skirtumai #tarp #Šiaurės #ir #Pietų