Šiaulių dailės galerijoje – edukacinė paroda „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“: mitinių būtybių pasaulis šiuolaikiniame kontekste
Paroda „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“, veikianti Šiaulių dailės galerijoje nuo kovo 30 iki gegužės 14 dienos, kviečia visą šeimą neįprastu būdu susipažinti su lietuvių mitinėmis būtybėmis. Parodos kūrėjai - rašytoja Kotryna Zylė ir dailininkas bei scenografas Antanas Dubra - pristato dešimt interaktyvių objektų, kuriuos „atrado“ mokslininkė Emilija Gruodytė. Lankytojai kviečiami išgirsti garsinėse instaliacijose užfiksuotą informaciją apie kiekvieną eksponatą, įskaitant jų atsiradimo datą ir aplinkybes. 1-9 klasių moksleivių grupės kviečiamos į edukacijas su gidu.
Parodos idėjos ištakos ir kūrybinis procesas
Pradinė idėja apie parodą gimė iš „Vaikų žemės“ vadovo Justino Vancevičiaus, kuris pasidalijo ja su „Aukso žuvų“ leidėja Sigita Pūkiene, išleidusia „Didžiąją būtybių knygą“. Abu jie papasakojo apie šią idėją Kotrynai Zylei. Pasak rašytojos, prireikė dvejų metų, kad ji patikėtų, jog gali imtis šio projekto ir įsivaizduotų, kaip tai galėtų atrodyti. Ji norėjo išlipti iš knygos ribų ir sukurti tikrą būtybių pasaulį, kuriame mitinės būtybės atsirastų šiuolaikinėje aplinkoje, mūsų laikmečio kontekste. Sumanymas nejudėjo iš vietos, kol prie komandos neprisijungė iliustruotojas ir scenografas Antanas Dubra.
Kūrybiniam procesui įsibėgėjus, susirinko didelis profesionalų būrys. Kotryna Zylė ir Antanas Dubra dėkingi skulptoriui Lukui Pelegrimui, kuris pagamino didžiąją dalį eksponatų. Paroda turi stiprų tautosakos ir mitologijos ekspertų užnugarį. Dėl eksponatų geografijos ir jų autentiškumo įrodymo konsultuotasi su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto eksperte dr. Asta Skujyte-Razmiene. Islandiškąją istorijos liniją (parodoje yra ir ji!) išpinti padėjo dr. Dagrún Ósk Jónsdóttir iš Islandijos universiteto. Garso režisierius Martynas Gailius parengė Emilijos balso įrašus, o aktorė Aistė Lasytė paskolino mokslininkės balsui saviškį.
Parodos eksponatai ir koncepcija
Parodoje yra devyni lietuvių mitines būtybes pristatantys eksponatai ir vienas tariamai parsivežtas iš Islandijos. Visos parodos ašis - fikcinė mokslininkė Emilija Gruodytė, kurios gyvenimo istorija buvo kuriama kartu su eksponatais. Emilija penkerius metus praleido Islandijoje, kur patyrė dramatišką meilės ir netekties istoriją.
Eksponatų pavyzdžiai: Velnio batai, Baubo nagu perdrėkstas darželinuko megztinis (numegztas specialiai parodai pagal Antano Dubros eskizą, įgyvendintas Remigijos Cicėnienės) ir inkubatoriuje perimas Aitvaro kiaušinis. Kūrėjai siekė sukurti sapno ar siurrealistinę nuotaiką.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai rusiški marinuoti agurkai
Parodos reikšmė ir tikslai
Pasak Kotrynos Zylės, šiais laikais mūsų krašto mitologija ir tautosaka tolsta, konservuojasi, vis sunkiau pasiekia ir vis mažiau jaudina augančius mažuosius. Norėjosi tokios parodos, kuri užkrėstų noru domėtis sava kultūra ne tik vaikus, bet ir visus.
Parodos kelionė po Lietuvą
Šiemet paroda keliauja po visą Lietuvą. Po Šiaulių, nuo rugsėjo 15 iki spalio 30 dienos, ji veiks Klaipėdoje. Visuose miestuose paroda lauks smalsių lankytojų, moksleivius kvies į edukacijas.
Kiti įdomūs faktai ir prietarai iš Lietuvos ir ne tik
Visose tautose, taip pat ir mūsų, yra labai daug negatyvių, perspėjančių ir apsaugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių ženklų ir prietarų. Tačiau taip pat svarbu prisiminti ir laimės bei sėkmės ženklus.
- Jei norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą.
- Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei.
- Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei.
- Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį.
- Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą.
- Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.
Kihnu sala: tradicijos ir moterų galia
Kihnu sala Estijoje - tai vieta, kur tradicijos gyvos ir moterys vaidina pagrindinį vaidmenį bendruomenėje. Keltas į Kihnu salą plukdo kone valandą, o saloje pasitinka “taksi” - atviras sunkvežimis, kuriuo galima važinėtis po salą. Vietiniai gyventojai dėvi tradicinius drabužius, ypač sijonus. Moterys atkirsdavo, kad su ilgu sijonu nei į valtį įlipsi, nei laukuose padirbsi.
Kihnu salos transporto ypatumai neapsiboja atvirais sunkvežimiais - viena populiariausių transporto priemonių yra motociklas su lopšiu. Pagrindinis būdas salos gyventojams susisiekti su žemynine Estija yra keltas, o seniau, jūrai užšalus, į salą ir iš jos reguliariai skraidydavo nedidelis lėktuvas.
Taip pat skaitykite: Šventinio stalo įkvėpimas
Kihnu sala yra apie 7 km ilgio ir truputį daugiau nei 3 km pločio. Prieš karą joje gyveno apie 1000 gyventojų. Pirmas sustojimas - Kolde ūkyje, kur dailiai nacionaliniu sijonu pasipuošusi mergina laukia su paruošta savo avių vilna. Kihnu salos avių vilna turi ypatingą švelnumą. Šalia siūlų buvo paruošta improvizuota sijonų paroda. Sijonai yra vilnoniai ir audžiami namuose. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie tiesiog raudonai dryžuoti, bet iš tiesų, tai kiekviena audėja sudeda į savo dryžiukus savo istoriją, visi jie skiriasi, skirtingoms progoms naudojami skirtingai marginti.
Jei žemyninės dalies estui pagrindinis išgyvenimo šaltinis yra miškas, tai salos gyventojams - jūra. Kihnu sala turi turtingą krašto muziejų. Pagrindinis vyrų užsiėmimas yra žvejyba ir namuose paprastai jų niekada nėra. Už namus, ūkį, visą gyvenimo ciklą yra atsakingos moterys. Jos tvarko net bažnyčios reikalus - kunigas atvažiuoja į salą iš Setomaa tik kartą per mėnesį. Jei miršta žmogus, jo laidojimu užsiima taip pat moterys, šventikas atvykęs tik sukalba maldą kapinėse.
Toks atsakomybių pasiskirstymas nulėmė ir kai kurių salos gyventojų likimą. Traukdamiesi nuo sovietų salos estai pateko į švedų ūkius ir ten vyrams buvo pasiūlyti Švedijoje įprasti vyriški ūkio darbai. Jūra apsaugojo savo gyventojus nuo trėmimų.
Tarybiniai laikai nebuvo Kihnu salai sunkūs, atvirkščiai. Tarpukaryje labai skurdžiai gyvenę, Kihnu salos gyventojai stipriai praturtėjo iš žvejybos. Kolektyvizacija ir žuvų kolūkiai nebuvo iš esmės nieko nauja - salos gyventojai visada gyveno ir dirbo bendruomeniškai, individualumui čia nebuvo (ir iki šiol nėra) vietos.
Apžiūrinėdamos muziejuje saugomus rūbus klausėmės apie salos gyventojų papročius. Pirmasis rankdarbiavimo iššūkis merginai buvo kraičio ruošimas ir jei ji kažko pati nespėdavo, kas nors neišeidavo, visos kaimynės ateidavo į pagalbą. Vestuvės buvo (ir yra) tas ypatingas laikas, kai abi pusės bendrauja senovinių dainų būdu - nuotakos pusė apgaili nuostolio, jaunikio pusė pasižada nuotaką globoti ir saugoti bei perspėja ją, kad ištekėjus jai teks labai vyru rūpintis.
Taip pat skaitykite: Pyragai: rusiška tradicija
Kinhu salos mezgime dominuoja juodai balti raštai su apsauginiais raudonais krašteliais. Saloje dėl Švedijos artumo ryški tos šalies įtaka, ypač kalbai, net megztiniai vadinami švediškai (Kihnu troi).
Jei moteris išgyvendavo gedulą, tą rodydavo raudonos spalvos kiekis sijone. Paties giliausio gedulo metu (netekus vaiko, anksti tėvų), sijone būdavo likusi tik raudona apsauginė juostelė, visa kita tamsu, juoda, pilka. Jei gedulas natūralus (miršta senas žmogus), sijonas gali būti tamsiai mėlynai dryžuotas su nedideliais geltonais ar net raudonais intarpais. Laikui einant, raudonos spalvos sijone vis daugėdavo.
Visas Kihnu salos gyvenimas - modernumo ir tradicijų mišinys. Dar viena ryški sritis Kihnu kultūroje yra primityvi tapyba. Ja laisvalaikiu užsiimdavo vyrai, nes moterys, nepanašu, kad žinojo tokį daiktą, kaip laisvalaikis. Pagrindinė tema toli gražu ne optimistinė, tai liūdni pamąstymai apie salos likimą. Nepaisant daugelio gražių dalykų, sala sensta (avys paveiksluose klausia, ar jos liks vienintelės saloje), jaunimas veržiasi į platesnius vandenis.
Oficialus salos tikėjimas - ortodoksų. Šventikas čia atvyksta kartą per mėnesį. Paskutinis aplankytas taškas saloje - švyturys, dabar valdomas elektronika ir paverstas muziejumi.
Pirmoji pamoka buvo mezgimo, mezgėme tradicinio vyriško megztinio kraštelį. Iš natūralių spalvų Kihnu avių vilnos, o raudona nudažyta dažinės raudės šaknimis (taip saloje buvo gaunama raudonos spalvos tekstilė). Kita pamoka buvo skirta tradicinėms pintoms juostelėms, jomis ir sijonas apsiuvamas, ir kišenė pritvirtinama, ir maišelis užrišamas.
Inovatyvūs sprendimai ir įdomūs faktai iš mokslo ir technologijų pasaulio
Be kultūrinių ir istorinių įžvalgų, verta atkreipti dėmesį ir į įdomius faktus iš mokslo ir technologijų pasaulio:
- Ar įmanoma padegti vandens baseiną?
- Suomis moko, kaip laužą gamtoje užsikurti su…
- Kiek kainuoja papietauti po vandeniu?
- Ar įžiūrite dramblį?
- Unikali savadarbė viryklė iš…
- Kaip greičiau nei per 1 min. saulės spinduliuose išlydyti monetą?
- Kaip per 10 min. sumūryti 3 m aukščio tunelį, kuris atlaiko net ekskavatorių?
- 18 kv. metrų ploto namas, kuriame telpa net sūkurinė vonia!
- Kiek stiklainyje guminių meškiukų?
- Matematikams pavyko atrasti net 30 m.
- XXI a. architektūros ir inžinerijos stebuklai: o ką paliksime mes?
Istorijos svarba ir asmenybės
Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną.
Aurimas Švedas teigia, kad jam labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjo parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Jis įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus.
Istorija jam visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškėsi tarp noro groti roko grupėje ir planų studijuoti istoriją. Džiaugiasi, kad apsisprendė stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad jam patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
A. Švedas pastebi, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra.
Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos akademinės bendruomenės gyvenime. Tai, kad profesorius Liudas Mažylis formaliai nėra istorikas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie pastarojo žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti.
Baltijos kelias: atmintis ir reikšmė
Vytautas Landsbergis, vienas iš Baltijos kelio organizatorių, prisimena: „Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis. Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią.“
Jis taip pat prisimena nerimastingas žinias, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėtų kreiptis į užstrigusiuosius keliuose. Skubėjo iš štabo į radiją ir kreipėsi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje.
Atmosfera Baltijos kelyje buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima.
Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas. Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio - tai ženklai, žetonai, plakatai. Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai.
tags: #rusų #išradėjas #pagamino #kiaušinio #formos #laikrodį