Jonas Laucė ir jo romanas „Žaizdre“: žvilgsnis į sovietinės cenzūros pinkles ir kūrybinę drąsą
Jonas Laucė - vienintelis lietuvių rašytojas, sovietų okupacijos metais už grožinės literatūros kūrinį nuteistas laisvės atėmimo bausme. Jo likimas ir kūryba atspindi sudėtingą laikotarpį Lietuvos istorijoje, kupiną dramatiškų įvykių ir ideologinių susidūrimų. Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Laucės gyvenimo kelią, jo romano „Žaizdre“ atsiradimo aplinkybes, susidūrimą su sovietine cenzūra ir kūrinio likimą atkūrus nepriklausomybę.
Įkvėpimas ir pasipriešinimas: „Žaizdre“ gimimas
Jono Laucės kūrybinis kelias neatsiejamas nuo jo reakcijos į to meto sovietinę literatūrą. 2017 m. spalio 18 d. Povilas Girdenis rašė, kad J. Laucę, dirbusį Biržų 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju 1963-1969 m., įkvėpė Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Tačiau labiausiai jį papiktino ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyvių aklas smerkimas ir niekinimas to meto sovietinių lietuvių rašytojų kūriniuose.
Šis pasipiktinimas paskatino J. Laucę imtis grandiozinio projekto - keturių tomų, 1127 puslapių autobiografinio pobūdžio istorinio romano „Žaizdre“, kuriame jis fiksavo sudėtingą 1939-1962 m. laikotarpį Lietuvos istorijoje: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją ir sovietines represijas.
J. Laucė prisiminimuose rašė, kad nemaža rašytojų vaizdavo šį laikotarpį savo kūriniuose, tačiau visuose tuose kūriniuose okupantai ir jų pakalikai buvo teisinami, o rezistencinės jėgos smerkiamos ir niekinamos. Ypač jį papiktino V. Petkevičiaus romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“, kuriame partizaninis pasipriešinimas buvo pavaizduotas tamsiomis spalvomis.
„Apie duoną, meilę ir šautuvą“: ideologinis kontekstas ir polemika
V. Petkevičiaus romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ (1967) tapo vienu iš pavyzdžių, iliustruojančių ideologinę kontrolę ir cenzūrą, vyravusią to meto literatūroje. Šis kūrinys, kaip ir Alf. Bieliausko „Rožės žydi raudonai“, buvo leidžiamas stambiais ir pakartotinais tiražais, nes prisitaikė prie ideologinės konjunktūros.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Romano pagrindinis herojus Vytautas Norkus, kaip ir pats romano autorius, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1940 m. vasarą SSRS okupavus Lietuvą, dėl vykusios Lietuvos karinių pajėgų reorganizacijos tapo Raudonosios armijos kariu. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo veiksmams, V. Norkus dezertyravo iš Raudonosios armijos, įstojo į pagalbinį policijos batalioną, tarnavo Vermachto kariniuose daliniuose, Vokietijai kapituliavus, pateko į sovietų nelaisvę. Pabėgęs iš nelaisvės V. Norkus įsijungė į partizanų gretas, buvo suimtas sovietinių represinių organų ir išsiųstas į GULAG’o pataisos darbų lagerį.
J. Laucė, pasipiktinęs tokiu partizaninio pasipriešinimo vaizdavimu, savo romane „Žaizdre“ siekė parodyti kitokią perspektyvą, atskleisti sudėtingą ir tragišką pokario rezistencijos dalyvių patirtį.
Cenzūros barjerai: romano „Žaizdre“ kelias į skaitytoją
1969 m. rudenį, prisidengdamas J. Edivido slapyvardžiu, J. Laucė romano rankraštį pateikė „Vagos“ leidyklai, tačiau tų pačių metų gruodį gavo atsakymą, kad kūrinys yra „nepriimtinas dėl idėjinio turinio“. Originaliosios literatūros redakcijos vedėjas Stasys Sabonis išdėstė: „Jūsų kaip autoriaus pozicija iš esmės idėjiškai neteisinga, pastarųjų dešimtmečių mūsų tautos istorija, atskiri visuomeniniai reiškiniai Jūsų rankraštyje pateikiami iš nacionalistinių bei šovinistinių pozicijų. Savaime aišku, kad apie tokio veikalo ruošimą spaudai negali būti net kalbos.“
Literatūros kritikas Kazys Ambrasas autorių pliekė dar aštriau, pareikšdamas, kad „užsimojimas kapitalinės apimties veikale duoti atvirą nacionalistinį Lietuvos istorijos kelio nušvietimą rodo didelę autoriaus drąsą ir pasitikėjimą savimi, bet menką atsakomybę prieš savo tautą, menką jos interesų ir apskritai istorijos suvokimą“.
Šie atsiliepimai atspindėjo griežtą sovietinės cenzūros politiką, kuri neleido skleisti kūrinių, neatitinkančių oficialios ideologijos.
Taip pat skaitykite: Slapukų naudojimas ir privatumas
Persekiojimas ir areštas: už kūrybinę laisvę
Siekdamas paleisti į pasaulį kūrinį, J. Laucė keletą kartų bandė ištraukas nusiųsti JAV gyvenusiam broliui, tačiau pateko į sovietinio saugumo akiratį. 1970 m. rugpjūčio 26 d. jam pradėta operatyvinio patikrinimo byla, kuri nutraukta po areštavimo 1971 m.
J. Laucė, prisimindamas areštą ir pirmąsias kalinimo dienas, rašė: „Saugumo komiteto rūmuose mane apnakvindino mažytėje celėje ant kieto suolo. Rytą V. Pilelis [tardytojas] parodė tardymo skyriaus įsakymą suimti mane trim dienom. Tada buvau nuvestas į erdvoką vienutę, kurioje iš baldų tebuvo lova, pritvirtinta prie grindų plačiomis ir storomis geležinėmis juostomis. Langas buvo užmūrytas stiklo blokeliais, kurie praleido šviesą, bet pro juos nieko negalėjai įžiūrėti. Vaikščiojau po kamerą nuo lango iki durų, nuo durų iki lango, slegiamas liūdnų minčių. Pavalgęs pagulėdavau valandėlę - ir vėl į žygį. Maždaug kas pusvalandį subarškėdavo „vilkelis“. Tai koridoriaus sargybinis sekdavo, kaip jaučiasi naujokas. Antrą dieną ėmiau nervintis, kodėl nekviečia tardymui. Trečią dieną kaip ką tik sugautas vilkas blaškiausi po kamerą, trokšdamas kuo greičiau ištrūkti į laisvę.“
Saugumiečiai atliko detalią kūrinio analizę, kreipdami dėmesį į kiekvieną eilutę, kurioje jų nuomone, autorius „liaupsino „nepriklausomos Lietuvos“ idėją“, idealizavo „buržuazinį gyvenimo būdą“, išjuokė „Tarybinę armiją“, šmeižė „tarybinį valstybinį ir visuomeninį gyvenimą“, sukarikatūrintai pavaizdavo „liaudies gynėjus“ ir sovietinio saugumo organus.
Dvi savaites užtrukusios romano „Žaizdre“ mašinraščio apžiūros protokole teigiama, kad „nacionalistų personažus autorius piešia su neslepiama simpatija, toleruoja jų žvėriškumą, stengiasi iššaukti skaitytojų užuojautą represuojamiems gaujos [partizanų būrio] dalyviams bei jų šeimų nariams“. Protokole buvo kruopščiai išvardyti J. Laucės romano lapai, kuriuose įžvelgti „antitarybinio šmeižto“ požymiai: „150 lape Vytautas Norkus Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje 1940 metais traktuoja kaip „bolševikinį perversmą“. (…) 191 lape šmeižikiškai vertinama Tarybų valdžios baudžiamoji politika. (…) 386-387 lapuose šmeižiami liaudies gynėjai ir tarybiniai kariai. (…) 541 lape dėstomos Vytauto Norkaus nacionalistinės-šovinistinės pažiūros į istoriją. (…) 670 ir 736 lapuose tendencingai kritikuojama vidaus tvarka TSRS pataisos darbų kolonijose“ ir t. t.
Psichiatrinė ekspertizė ir teismo procesas: represijų mechanizmas
Asmenų, užsiėmusių antisovietine veikla, aktyvių socialistinės santvarkos, sovietų valdžios vykdytos politikos, sovietinio gyvenimo kasdienybės kritikų, kovotojų už žmogaus teises pripažinimas sunkiais psichikos ligoniais buvo įprasta sovietinių represinių struktūrų praktika. Prieštarauti sovietinei ideologijai, šmeižikiškai postringauti apie „neegzistuojančius“ žmogaus teisių pažeidimus „pažangiausioje pasaulio valstybėje“, tikėti gūdžiais religiniais prietarais, kritikuoti sparčiai komunizmo link judėjusią socialistinę santvarką, įžvelgti teigiamas „supuvusio kapitalizmo“ puses galėjo tik nestabilios psichikos žmonės.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir edukacija
Teismo psichiatrijos ekspertizė buvo skiriama beveik visiems sovietinio saugumo akiratyje atsidūrusiems, antisovietine veikla įtariamiems ar oficialiai sovietinei ideologijai prieštaravusią pilietinę poziciją aktyviai deklaravusiems asmenims. Ne vienam jautresnės nervų sistemos, ūmesnio charakterio žmogui, „neteisingai“ supratusiam Sovietų sąjungos komunistų partijos politiką, „kompetentingi specialistai“ diagnozavo sunkias psichikos ligas ir skirdavo ilgą priverstinį gydymą, ne vienam jų primygtinis sovietų valdžios rūpinimasis psichine sveikata baigėsi tragiškai.
1971 m. lapkričio 12 d. kaltinamojoje išvadoje buvo tvirtinama, jog rašydamas antisovietinio turinio literatūros kūrinį, platindamas jį artimųjų ir pažįstamų rate, JAV gyvenusiam broliui siųsdamas ištraukas, kaltinamasis siekė „susilpninti Tarybų valdžią“. Teismui buvo siūlyta patraukti J.
„Teismas vyko pagal drg. A. Vyšinskio [prokuroras Andrejus Vyšinskis, 1936-1938 m. per stalinines represijas vykusiuose procesuose atlikęs valstybės kaltintojo funkciją, - P. G.] nustatytą scenarijų, - prisimindamas procesą rašė J. Laucė, - kaltinimo liudytojas iškvietė mano žmoną, dukterėčią, žmonos dėdę, na ir tuos, kurie man skolino rašomąsias mašinėles. (…) Tačiau svarbiausias liudytojas ir kaltintojas buvo kritikas K. Ambrasas. Per tuos porą metų, kurie buvo praėję nuo mūsų pirmojo susitikimo, jis tapo „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. Suprantama, tokioj vietoj buvo reikalingas žmogus, sklidinas revoliucinio budrumo. O to K. Ambrasas turėjo su kaupu. Parašęs ilgą smerkiamą kūrinio recenziją, tikrą kaltinamąjį aktą, pakartojo jį žodžiu teisme, kai ką dar labiau sutirštindamas. (…) Prokuroras J. Bakučionis pareikalavo mane nubausti penkeriais metais griežto režimo lagerio. Iš pradžių netgi pamaniau, kad jis netyčia leptelėjo ne tai, ką norėjo pasakyti. Tačiau teisėjas J. Paskelbus nuosprendį, 1972 m. vasario 1 d. prokuroras Alfonsas Kairelis pareiškė protestą dėl „per švelnaus“ nuosprendžio, tačiau teismas paliko galioti 1971 m. gruodžio 17 d.
Bausmė ir gyvenimas po lagerio: atstumtasis
Rašytojas atliko visą teismo skirtą bausmę. Grįžęs iš Pravieniškių pataisos darbų kolonijos, jis nebegalėjo dirbti pedagoginio darbo. Jo paties žodžiais: „…sugrįžus į laisvę visi manęs kratėsi it raupsuotojo, ilgai negalėjau rasti darbo. Švietimo ministerijoje net sugėdino, kad aš drįstąs prašytis į mokyklą. Prašiau darbo besikuriančiame narkomanų lageryje Pravieniškėse, bet ir ten pareiškė, kad tokie kadrai jiems nepageidautini. Biržuose, kur buvau dirbęs dvidešimt su viršum metų, nė vienas vadovas nesiryžo priimti į darbą. Galų gale melioracijos valdybos viršininkas priėmė akmenų kroviku. Kitais metais velėnavau griovius, trečiais klojau drenažo vamzdelius. Paskui persikėliau į Rumšiškes ir ėmiau dirbti Kauno namų statybos kombinate staliumi.
Reabilitacija ir „Negandų metai“: kūrinio prisikėlimas
Dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą rašytojas buvo pripažintas neteisėtai represuotu. 1988 m. gruodžio 16 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo plenumas panaikino LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1971 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir nutraukė J. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę - likimo ironija - 1991 m. ta pati „Vaga“ išleido sutrumpintą romano variantą, pakeistu pavadinimu - „Negandų metai“.
„Pagaliau 1991 m. „Negandų metai“ (ankstesnis pavadinimas „Žaizdre“) išvydo dienos šviesą, - prisiminė J. Laucė 1992 m. - Dabar būčiau parašęs kiek kitaip. Mat nebūtų reikėję taikytis prie anuometinio cenzūros kūjo. Bet nieko nekeičiau: ką parašiau, parašiau, tik atsisakiau ketvirtosios dalies „Vėl namie“, kuri gal iš tikrųjų ne tokia aktuali kaip pirmosios.“
Po romano „Negandų metai“ išleidimo J.
tags: #apie #duona #meile #ir #sautuva #analize