Riešutų duonos simbolika: tarp vaikystės prisiminimų ir asmens tapsmo
Sauliaus Šaltenio apysaka „Riešutų duona“ (1972) yra vienas ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, savotiškas kultūros fenomenas, o čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo apsakymų rinkinys „Krasosmutnění“ (1979), reiškiantis „gražų liūdesį“, atveria panašius vaikystės prisiminimų klodus. Šiame straipsnyje siekiama aptarti, kaip prisimenama vaikystė, konstruojamas jos vaizdas ir reflektuojamas asmens tapsmo (Bildung) procesas gretinant šiuos du kūrinius.
Literatūrinis kontekstas ir autorių jautrumas
Saulius Šaltenis (1945-2024) - žymus lietuvių prozininkas, dramaturgas ir scenaristas, palikęs gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Bohumilas Hrabalas (1914-1997) - vienas žymiausių čekų rašytojų. Abu autorius sieja panašus literatūrinis jautrumas, gebėjimas konstruoti labai ryškius, psichologiškai niuansuotus veikėjus, gyvas pasakojimo būdas ir savotiškas lyrizmo ir komizmo derinys, leidžiantis apie rimtus ar net dramatiškus dalykus kalbėti lengvai, be patetikos. Abu rašytojai labai įtaigiai vaizduoja provinciją ir nebijo herojų originalumo, ekstravagantiškumo, visuotinai nepriimtinų poelgių.
Šaltenio kūrybai būdingas subtilus humoras, psichologinis įžvalgumas ir gebėjimas atskleisti paprastų žmonių gyvenimo dramatiškumą. Be „Riešutų duonos“, svarbūs Šaltenio kūriniai yra apysaka „Duokiškis“, dramos „Škac, mirtie, visados škac!“, scenarijai filmams „Skrydis per Lietuvą“ ir „Herkus Mantas“.
Pasakojimo ypatumai ir atminties atspindžiai
Analizuojamuose tekstuose panaši naratorių konstrukcija ir pati tapsmo situacija: pasakotojai - berniukai, paaugliai (keliolikos, ankstyviausiuose prisiminimuose - kelerių metų), pateikia šviesų ir graudų, švelnaus humoro, lyriškumo ir šiltos ironijos kupiną savo vaikystės vaizdą, pristato spalvingą mažų miestelių bendruomenę, ryškiausių jos atstovų galeriją ir įsimintiniausius savo šeimų gyvenimo momentus.
Kūrinių konstrukcija labai panaši, jų pasakojimas punktyriškas - vaizduojamos atskiros prisiminimų scenos, kuriose eksponuojamas tai vienas, tai kitas personažas iš pasakotojo aplinkos. Toks pasakojimo stilius leidžia išvengti vaizduojamo pasaulio hierarchizavimo. Niekas neišskiriama į centrą, o vaizduojama taip, kaip šie dalykai pasirodo ir yra suvokiami gyvenimiškoje situacijoje. Tokia kompozicija geriausiai atitinka atminties veiklos procesus: dažniausiai prisimenami būtent atskiri atsitikimai ar vaizdai, nebūtinai chronologine tvarka, nesusiklostantys į vientisą pasakojimą.
Taip pat skaitykite: Kulinarija ir literatūra: "Riešutų duona"
Abiejų kūrinių veiksmas vyksta provincijoje, mažuose miesteliuose: B. Hrabalo apsakymų rinkinyje - prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, S. Šaltenio apysakoje - po karo, tačiau istorinės realijos čia nėra svarbiausios. Dėmesio centre atsiduria kasdienis mažos bendruomenės gyvenimas, šeimos ir kaimyniški santykiai - artimiausia pasakotojų aplinka.
Asmens tapsmo (Bildung) samprata
Sąvoką Bildung čia vartojame plačiausia prasme, kaip saviugdą, asmenybės formavimą, individo vystymąsi, pasiekiamą personažui įgyjant įvairiopų patirčių ir kritiškai jas analizuojant, stebint pasaulį ir savo aplinką. Saviugda realizuojama per veiksmą, bendravimą ir dialogą, kurie leidžia individui susikurti tam tikrą pasaulėvaizdį. Bildung yra sąmoningas autonomiško identiteto kūrimas, kartu ir tam tikras pasaulio interpretavimas, o jo pagrindinis tikslas yra „prisijaukinti“ pasaulį, padaryti jį „savo erdve“.
Toks Bildung sąvokos supratimas artimas Johanno Wolfgango Goethės ir iš dalies Wilhelmo von Humboldto koncepcijoms, kuriose pabrėžiamas socialinis saviugdos aspektas - savimonė negali formuotis izoliacijoje, ją galima pasiekti tik pasaulyje, konfrontuojant su realybe. Bildung koncepcija susiformavo XVIII-XIX a. sandūros vokiečių kultūroje ir davė pradžią moderniam švietimui, grindžiamam savišvieta ir prieštaraujančiam auklėjimo būdui, kuris rėmėsi pasyviu modelių kopijavimu. Tokia asmens tapsmo samprata neatmeta autoritetų, tačiau kiekvienas principas turi būti „internalizuotas“, jį turi lydėti autonomiška refleksija - tai brandos požymis.
Bildung koncepcijai būdinga individo ir jo autonomijos vertė, tačiau drauge ir nuostata, jog brandos negalima pasiekti izoliuotai, asmens sąmonė turi nuolat konfrontuoti su jį supančiu pasauliu. J. W. Goethė Bildung idėją suprato kaip savišvietą, kurios tikslas - formuoti asmenybę, pajėgią veikti bendruomenėje. W. von Humboldtas rėmėsi J. W. Goethės mintimi, bet jo koncepcijoje Bildung labiau individualizuotas, orientuotas į atskirą asmenį ir neturi tokios stiprios socialinės dimensijos. Tačiau ir šiuo atveju laikomasi nuostatos, jog savimonė negali būti pasiekta uždaroje aplinkoje, būtent pasaulis ir kiti žmonės suteikia individui medžiagos apibrėžti save - tad ir W. von Humboldtas akcentavo dialogo, sandūros su išore svarbą. Taigi asmuo Bildung procese formuoja savo asmenybę, tuo pat metu konstruodamas tam tikrą pasaulio vaizdą, interpretuodamas tikrovę.
Herojų tapsmas ir autoritetų paieškos
Pasakotojai ir pagrindiniai personažai yra vienturčiai sūnūs, gyvenantys su tėvu ir motina (S. Šaltenio apysakoje - dar ir su seneliu), bet jų gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka dėdės, tėvų broliai: apysakoje „Riešutų duona“ - dėdė Boleslovas, rinkinyje „Toks gražus gedulas“ - dėdė Pepinas. Tai būtent su jais, ne su tėvais, berniukai jaučia stipresnę dvasinę giminystę, laiko juos pavyzdžiais, gyvenimo filosofijos mokytojais.
Taip pat skaitykite: Riešutų duona: patarimai ir gudrybės
B. Hrabalo ir S. Šaltenio kūriniai nėra grynai auklėjamojo pobūdžio tekstai, bet rodo veikėjus tapsmo - identiteto formavimosi - procese. Herojai fiziškai neiškeliauja toli iš namų, bet susiduria su daugybe kliūčių, patiria sunkių išgyvenimų, kurie reikalauja iš jų brandžių reakcijų, savarankiškai vertina situacijas, sprendžia problemas. Autoritetų jie ieško už pirminės šeimos ribų - bendravimas su dėdėmis jiems ir yra savotiškas „sandūros su išore“, išėjimo variantas.
Pasakotojų amžius, paauglystė, taigi pereinamasis individo vystymosi etapas, leidžia sukurti įdomią, nevienareikšmę pasakojimo tonaciją, žongliruojant vaiko ir suaugusiojo perspektyvomis - pasakojimas yra ir labai jaunatviškas, kartais naivus, drauge - mąslus, brandus; tekstuose girdimi du pasakotojo balsai - vienas pasakoja apie įvykius iš trumpos laiko distancijos, kitas - labiau nutolęs.
Kartais pasakotojai-veikėjai pabrėžia savo vyriškumą. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje Andrius pjauna vištą, aptinkame tokį komentarą: „<…> mano tėvas idealistas ir bjaurisi krauju, o senelis nesikelia iš lovos, ir aš vienintelis vyras šeimoje“. Į tėvus, sveikinančius sūnų gimtadienio proga, kreipiasi: „Ačiū jums, tėvai, <…> ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršote“. B. Hrabalo veikėjas, norėdamas būti panašus į jūreivius, kuriuos matė uoste, nusprendžia išsitatuiruoti ant krūtinės burlaivį (girti jūreiviai iškrečia berniukui pokštą ir ištatuiruoja jam undinėlę nuogom krūtim); geria nemažai alkoholio - jo tėvas yra vietinės alaus daryklos direktorius, tad miestelyje alus geriamas kaip vanduo, bet - kaip pats veikėjas prisimena - nuo realinės mokyklos (t. y. nuo vienuolikos metų) jam jau „legaliai“ buvo galima gerti ne tik alų, bet ir likerį.
„Riešutų duonos“ herojus savo, kaip suaugusiojo, statusą pabrėžia ir per kalbinę stilizaciją: scenose, kuriose jis nori paslėpti emocijas, jo nuomone, netinkamas vyrui (kai jam norisi verkti, kai yra susijaudinęs), vartoja keiksmažodžius, jais bando uždengti savo „nevyrišką“ reakciją. Pavyzdžiui, kai jo pirmoji meilė, Liuka, išvažiuoja, nuskamba toks Andriaus komentaras: „Ir vėl, velniai griebtų, pradeda lyti“, o kai paskutiniame skyriuje jis išeina iš kirpyklos, kur įvyko simbolinė iniciacija (Andriui nukirpo jo ilgas garbanas), ir pamato pirmąjį sniegą, susijaudinęs sako: „Ak, pasikarkit, pasikarkit su tuo savo sniegu“. Kitose situacijose - atvirkščiai: herojus nestiprina savo emocinio komunikato, tik bando jį susilpninti: pavyzdžiui, nepasako, kad myli senelį, tik savo jausmus išreiškia taip: „Aš žinojau, kad jis myli mane, o ir jis man, atvirai šnekant, nieko sau atrodė senis“.
Pasakotojai puikiai supranta savo „pereinamąjį statusą“ ir kartais sąmoningai juo pasinaudoja - žino, kad turi teisę būti vaikai. Kai Andriaus tėvai nori jį įtraukti į savo barnius, vaikinas atsako: „Patys… patys, mano mieli… Aš dar, ačiū Dievui, esu nepilnametis“, o rinkinio „Toks gražus gedulas“ veikėjas pyksta, kad jo motina atrodo ir elgiasi veikiau kaip jo sesuo, ir jam kartais nusibosta „būti suaugusiuoju“, svajoja, kad jo mama būtų kaip jo teta Nany: stora, truputį apsileidusi ir nuolat susirūpinusi savo šeima.
Taip pat skaitykite: Šaltenio "Riešutų duona"
Humoras ir atsiribojimas kaip apsaugos mechanizmas
Tokia veikėjų ir siužeto konstrukcija leidžia pasakotojams abejoti, klysti, prieštarauti patiems sau, o pasakojimo stilių daro nevienalytį, balansuojantį ant lyriškumo ir komiškumo ribos - tai yra labai įprasta čekų literatūrai. „Čekiškam humorui“ nebūdingi piktybiškumo, pašaipos atspalviai, jame pasireiškia daug atlaidumo, tolerantiškumo keistenybėms ir kitoniškumui. Toks humoras leidžia sukurti distanciją ir papasakoti apie rimtus, sunkius išgyvenimus be sentimentalumo ar melodramatizmo, bet nemažinant jų svarbos. Jis desakralizuoja, „įžemina“ pasakojimą, o stiliaus lygmenyje padeda išvengti patetiškumo, pigaus emocingumo. Komišką efektą dažnai sukelia opozicijos, bet be ryškiai pažymėtų priešingų polių, pereinančios viena į kitą - kai kažkas gali būti komiška ir tragiška vienu metu.
Čekų literatūros tyrinėtoja Zofia Tarajło-Lipowska, lygindama lenkų ir čekų humorą, rašo, kad lenkų kultūroje (panašiai kaip lietuvių) humoras yra „ceremonialiai atskirtas nuo rimtumo ar tragizmo“. O čekų kultūrai būdingas fliuktuojantis tragizmo ir komizmo, lyrizmo ir ironijos derinys: „Garsus čekų humoras yra kažkas daugiau negu liaudiškos kilmės papuošalas, tai sąmoningumo elementas, pasaulio egzistencinio pažinimo būdas“. S. Šaltenis, kuris yra „čekiškiausias“ iš lietuvių autorių (čekiško stiliaus autorius buvo ir Jurgis Kunčinas), taip pat žaidžia opozicijomis: garsi „Riešutų duonos“ frazė „Škac, mirtie“ simbolizuoja - kaip rašo Jūratė Sprindytė - „metafizikos prisijaukinimą“, be ryškios demarkacinės linijos tarp „aukšto“ ir „žemo“.
Humoras padeda nugalėti baimę, įveikti sunkius išgyvenimus, susidoroti su traumomis, daro mus stipresnius - jo svarba pasaulio pažinimo procese yra neįkainojama. Jis taip pat leidžia sukurti distanciją, o polinkis atsiriboti, nuleisti juokais puikiai atitinka paauglio mentalitetą - nenorą atskleisti savo emocijas, kad nepasirodytų pernelyg „minkštas“ ir todėl silpnas.
Aptariamų kūrinių pasakotojų prisiminimai yra kupini humoro ir komiškų scenų, nors neretai juose iškylantys įvykiai visai nėra linksmi. „Riešutų duonos“ pasakotojas mini savo pūliuojančio apendicito operaciją, senelio mirtį, konfliktą tarp tėvų, sunkią motinos ligą, mokytojos Irenos Meškutės savižudybės bandymą ir įsimylėjusio ją Aliuko Šovinio autodestrukcinius poelgius, Liukos - savo pirmosios meilės - praradimą. „Tokio gražaus gedulo“ pasakotojas prisimena sudėtingus tėvo ir jo brolio santykius, tėvo ir motinos audringus barnius, kaimynės - gražiosios ponios mėsininkienės - alkoholizmą, kaimynų skurdą, miestelio žydų išvežimą karui prasidėjus.
Pagrindinių veikėjų reakcija į šias sunkias patirtis stebina brandumu ir ramybe. Ši ramybė nėra nejautrumo ar sąmoningumo stokos, kuri neleistų suvokti situacijos rimtumo, požymis. Skaitytojas žino, kad herojus šie įvykiai giliai paveikia, kad jie į tokias situacijas reaguoja ir stengiasi jas spręsti (pvz., Andrius Šatas aktyviai įsitraukia į Irenos Meškutės ir Aliuko santykių gelbėjimą, B. Hrabalo herojus „gydo“ ponią mėsininkienę nuo alkoholizmo). Tačiau sunkios patirtys juos ne žlugdo, o stiprina. Abu jaunuoliai susikuria apsaugos mechanizmą, kurio svarbi dalis yra būtent humoras, pasaulio pažinimo būdas, leidžiantis įgyti distanciją, „prisijaukinti“ realybę.
Dėdės kaip gyvenimo mokytojai
Tiek „Riešutų duonos“, tiek „Tokio gražaus gedulo“ herojui pagrindinis gyvenimo mokytojas - kaip jau buvo minėta - yra ne tėvas, o tėvo brolis: Andriui - dėdė Boleslovas, B. Hrabalo veikėjui - dėdė Pepinas. Tai juos berniukai pasirenka kaip autoritetus, kaip tik dėdžių pasaulėvaizdis ir gyvenimo būdas yra jiems artimesni.
Boleslovas ištaria minėtą simbolinę frazę „škac, mirtie“, labai reikšmingi ir šie jo žodžiai, skirti Andriui: „Kai tu gulėjai ligoninėje, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato - juk jis dar nevalgė riešutų duonos“, kuriuose išreikšta Boleslovo gyvenimo filosofija: verta gyventi nors dėl to, kad galėtum džiaugtis mažais dalykais. Berniukas iš santūraus, nuoširdaus dėdės mokosi gyvenimo džiaugsmo, o jų savotišką sutartį įtvirtina šis Andriuko sakinys, pasakytas, kai dėdė, berniukui grįžus iš ligoninės po sunkios operacijos, užkabino jam ant palto savo karo medalius, sūpavo jį hamake ir grojo lūpine armonikėle: „Boleslovai, <…> jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink“. Andrius dažnai pabrėžia savo bendramintystę su dėde, jie visada sudaro vieningą frontą, kaip matyti, pavyzdžiui, tokiame epizode: „<…> Antanas Šatas, mano tėvas, <…> niekada nesusimąsto, kad jo tikras tėvas, mano senelis, buvo buožė, tačiau mudu su Boleslovu visada auklėjome jį, kiek leido mūsų jėgos“. Arba scenoje, kai Peliūkštis mano, kad Andrius jį sumuš, Andrius komentuoja: „Bet aš ne toks. Kaip ir mano tėvo brolis Boleslovas, prieš dviem galvom už save žemesnį negalėčiau pakelti rankos, nors retkarčiais ir niežėtų delnai“. Dėdė Boleslovas turi daugiau fantazijos negu Andriaus tėvas, berniukui daro įspūdį ir tai, kad dėdė kovojo kare, bet taip pat Boleslovas turi daug nuolankumo ir yra pasiruošęs pasiaukoti dėl savo artimųjų - atiduoda broliui ne tik peniciliną, kurio reikėjo abiem (tai pasakotojas primena su komentaru: „Mano tėvas supratingai tylėjo neprieštaraudamas“). Kai pas kaimynus Kaminskus kyla gaisras, Boleslovas gelbsti iš ugnies paršiuką. Kaminskas jam už tai net nepadėkoja, ir tai Boleslovas komentuoja tokia fraze: „O aš maniau, kad tamsta žmogus“. Tais pačiais žodžiais Andrius kreipiasi į Liuką Kaminskaitę po to, kai ji trenkia jam batu per veidą: „O aš maniau, kad jūs - žmogus, mano miela“.
„Tokio gražaus gedulo“ veikėjo dėdė Pepinas yra didelis fantastas, retas paukštis, puikus pasakotojas, kurį vieni myli, o kiti laiko nevispročiu. Jis atvažiuoja pas brolį į svečius dviem savaitėms ir lieka visam gyvenimui. Dirba alaus darykloje kaip padėjėjas (pasakotojui susidaro įspūdis, kad tėvas šiek tiek išnaudoja savo brolį, nes skiria jam neparankiausius darbus), daug laiko leidžia smuklėje ir šokiuose, kur yra draugijos siela, todėl jo finansus kontroliuoja brolis - išmoka jam nedideles sumas ir veda sąskaitas. Pepinas yra tikras gyvenimo gurmanas, užkrečiantis visus savo entuziazmu.
Riešutų duona kaip simbolis
Pavadinimas „Riešutų duona“ įkūnija pamatines vertybes. Duona nuo senų laikų laikoma dvasinio peno alegorija, bendrumo, patriotiškumo, sielos tyrumo ir gimtąsias tradicijas primenančiu simboliu. Subtili „riešutų duonos“ metafora įkūnija pamatinę (duona-gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją - nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį.
Riešutų duonos simbolis, išnyrantis anksti, Sauliaus Šato vaikystėje, jį lydi iki pat pabaigos. Riešutų duona priverčia susimąstyti, kuo ji ypatinga, jeigu yra neatsiejama tiek nuo paaugliškos meilės, tiek nuo pastovios, jaukios šeimyniškos, net tėviškos šilumos.
Šiame kontekste kuriama gaivios pirmosios meilės istorija. Gamta neįgyja savaiminės reikšmės, nelemia veikėjų gyvenimo.
Apysakos ekranizacija ir kultūrinis poveikis
1977 m. režisierius Arūnas Žebriūnas sukūrė to paties pavadinimo filmą, kuris tapo vienu populiariausių lietuvių kino kūrinių. Filmas puikiai perteikė apysakos atmosferą ir herojų charakterius, o pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai tapo tikromis žvaigždėmis. „Riešutų duona“ taip pat buvo adaptuota teatro scenai ir radijo spektakliams.
Kūrinys turėjo didelę įtaką lietuvių kultūrai, įkvėpdamas kitus rašytojus, režisierius ir menininkus. „Riešutų duona“ tapo savotišku lietuviškumo simboliu, atspindinčiu mūsų istoriją, vertybes ir mentalitetą.
tags: #riešutų #duonos #simbolika