Renesanso žmogaus bruožai: pasaulėžiūra, vertybės ir idealai
Renesansas - tai laikotarpis Europos istorijoje, žymintis perėjimą iš viduramžių į naujuosius laikus. Ši epocha, prasidėjusi XIV amžiuje Italijoje ir vėliau išplitusi po visą Europą, pasižymėjo dideliu susidomėjimu menu, mokslu, kultūra ir literatūra. Renesansas pakeitė ankstesnį religiniais principais grįstą pasaulio suvokimą. Žmogaus patirtis tapo esmine kūrybos varomąja jėga tiek mene, tiek moksle. Renesanso laikotarpis turi savo idealą - tai išsilaivinęs žmogus, turtingas savo dvasiniu pasauliu. Šiuo laikotarpiu susiformavo nauja žmogaus pasaulėžiūra, kurios centre - pats žmogus. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kuo skiriasi renesanso žmogaus pasaulėžiūra, vertybių sistema ir idealai nuo šiuolaikinio žmogaus.
Renesanso pasaulėžiūra: humanizmas ir antropocentrizmas
Pradėkime nuo to, kas yra pasaulėžiūra? Tai žmogaus požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, į supančią aplinką ir santykį su ja. Renesanso epochoje vyravo humanizmas - antropocentrinė žmogaus vertę ir orumą bei juos atitinkančius visuomeninius santykius teigianti pasaulėžiūra. Šiuo laikotarpiu žmogus buvo laikomas pagrindine vertybe, išaukštinamas jo protas. Ypatingai vertinamas mokslas, išsilavinimas. Didelis dėmesys skiriamas lygybei ir teisingumui. Renesanso epochos žmogus pats valdo savo gyvenimą, jo elgesį lemia aplinkybės, tačiau jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos.
Renesanso žmogaus pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo antikos filosofų ir literatų veikalai. Humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų: pabrėžė žmogaus proto galią, gynė laisvą asmenybę ir jos individualumą, kėlė išsilavinimo reikšmę. Jie reikalavo tyrinėti ir mąstyti apie laisvę išreikšdami naują pasaulėžiūrą, laikančią žmogų didžiausia ir pagrindine vertybe. Suvokęs savo vertę, išdrįsęs būti savimi Renesanso žmogus manė turįs teisę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, saiką ir santūrumą, o Renesanso mąstytojai pabrėžė neribotas žmogaus galimybes, jo išskirtinumą, ypatingumą. Pažinimo troškimas buvo esminis Renesanso žmogaus bruožas ir tikėjimas, kad viską, kas egzistuoja, jis gali pažinti.
Renesanso humanizmo atstovai - Dante, F. Petrarca, Leonardo da Vinci, L. Valla, Erazmas Roterdamietis, M. de Montaigne’is, F. Baconas, T. More’as ir kiti - iškėlė individo autonomijos ir savarankiškumo idėjas. Renesanso epochoje iškilo žmogaus asmenybės vertė, buvo akcentuojama proto galia ir gebėjimas kurti, o žmogus tapo pagrindiniu visatos bei pažinimo centru - taip įsigalėjo antropocentrizmo idėja.
Renesanso vertybės: tiesa, gėris, grožis ir individualumas
Renesanso žmogui buvo svarbios ne tik intelektualinės vertybės, bet ir moralinės. Pagrindinės gyvenimo vertybės - tiesa, gėris ir grožis - buvo laikomos neatsiejamomis. Renesanso bruožai atsispindi to meto literatūroje. Vaizduojamas apsiskaitęs žmogus, kalbama apie pagrindines gyvenimo vertybes - tiesą, gėrį, grožį.
Taip pat skaitykite: Pietų krašto žmogaus bruožai
Individualumas taip pat buvo labai vertinamas. Renesanso žmogus buvo individualus, siekiantis savo tikslų. Kiekvieno kūrėjo stilius buvo vertinamas kaip nepakartojamas indėlis į bendrą Renesanso kultūros paveikslą. Renesanso literatūra išsiskiria proto aukštinimu ir laisvo apsisprendimo akcentavimu - tekstuose pabrėžiamas individualumas bei gebėjimas kritiškai vertinti nusistovėjusias tradicijas.
Renesanso idealai: išsilavinęs, kūrybingas ir harmoningas žmogus
Renesanso laikotarpiu idealas buvo išsilavinęs žmogus, turtingas savo dvasiniu pasauliu. Renesanso žmogus turėjo būti universalus, išmanantis įvairias sritis - meną, mokslą, literatūrą. Leonardo da Vinci neretai vadinamas renesanso universalumo simboliu. Renesanso žmogus siekė harmonijos tarp kūno ir sielos, proto ir jausmų.
Renesanso epochoje humanizmo idėjos itin stipriai paveikė literatūrą ir mokslą, kurie tapo pagrindinėmis to meto kultūros kryptimis. Rašytojai ėmė daugiau dėmesio skirti žmogaus individualumui, jo jausmams bei asmenybei. Be to, kūriniai pradėjo rastis ne vien lotyniškai - vis dažniau jie buvo rašomi italų, prancūzų ar anglų kalbomis. Mokslas tuo metu vis labiau tolsta nuo viduramžių scholastikos kanonų; tyrinėjimai grindžiami stebėjimu ir bandymais. Humanistiniai principai paskatino domėtis Antikos pasiekimais: graikų ir romėnų mokslininkų darbai tapo įkvėpimo šaltiniu.
Renesanso įtaka Lietuvai
Lietuvos Renesansas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje ir jau XVI amžiaus pradžioje Vilnius buvo tapęs pagrindiniu šio stiliaus centru. Renesanso idėjos į mūsų šalį atėjo iš Italijos bei Lenkijos, o jas čia skleidė ne tik valdovų dvaras, bet ir diplomatai bei architektai iš Vakarų Europos.
Renesanso epocha Lietuvoje paliko ryškų pėdsaką tiek religinėje, tiek pasaulietinėje architektūroje. Bažnyčios iš to laikotarpio traukia dėmesį savo masyviomis formomis, aukštais šlaitiniais stogais ir lygiais tinkuotais fasadais. Tuo metu statyti gyvenamieji pastatai dažnai atliko ne tik būsto funkciją - jie buvo pritaikyti ir apsaugai. Renesansas išsiskiria kaip vienas reikšmingiausių Europos kultūros istorijos laikotarpių. Šis amžius padėjo pamatus šiuolaikiniam europietiškam mąstymui bei pagrindinėms vertybėms.
Taip pat skaitykite: Ne vien duona...
Šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūra: individualizmas ir pragmatizmas
Šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūra skiriasi nuo renesanso epochos žmogaus pasaulėžiūros. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja individualizmas ir pragmatizmas. Žmogus orientuotas į savo asmeninius poreikius ir tikslus, o ne į visuomenės gerovę. Didelis dėmesys skiriamas materialinei gerovei ir karjerai.
Tačiau šiuolaikinis humanizmas laisvę sieja su atsakomybe. J.-P. Sartre’o egzistencialistinėje teorijoje humanizmas traktuojamas kaip žmogaus pasmerkimas laisvei: įmestas į pasaulį žmogus neišvengiamai už jį atsakingas. 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje poindustrinė ir informacinių technologijų visuomenė vėl iškėlė žmogų kaip savarankišką, unikalų, kūrybišką, talentingą individą. Humanizmas ėmė reikšti ekonominių, socialinių, kultūrinių, švietimo ir ugdymo sąlygų sužmoginimą (bendražmogiškųjų vertybių, vadinamosios žmogaus kokybės koncepcijos).
Šiuolaikinės vertybės: sėkmė, komfortas ir tolerancija
Šiuolaikinės vertybės skiriasi nuo renesanso epochos vertybių. Šiuolaikiniam žmogui svarbu pasiekti sėkmę karjeroje, užsitikrinti komfortą ir gerovę. Taip pat didelis dėmesys skiriamas tolerancijai ir įvairovei.
Žmogaus teises įtvirtino tarptautiniai dokumentai. Šiuolaikinis socialinis pažinimas kantiškąjį atsakomybės už žmogiškumo išsaugojimą savyje reikalavimą papildo atsakomybe už kitą žmogų (žmoniją).
Šiuolaikiniai idealai: sėkmingas, laimingas ir save realizuojantis žmogus
Šiuolaikinis idealas - sėkmingas, laimingas ir save realizuojantis žmogus. Žmogus siekia atrasti savo talentus ir juos realizuoti, daryti tai, kas jam patinka ir teikia pasitenkinimą. Tačiau svarbu nepamiršti ir apie moralines vertybes bei atsakomybę už savo veiksmus.
Taip pat skaitykite: Ilgaamžiškumo paslaptys
tags: #renesanso #žmogus #bruožai