Duonos Istorija ir Rūšys: nuo Senovės Lietuvių iki Šių Dienų
Turbūt nėra tautos, kuri nevalgytų duonos - vienokiu ar kitokiu pavidalu ją turi visos tautos, skiriasi tik duonai naudojamos grūdų rūšys, receptai, formos ar skoniai. Duoną tyrinėjantys specialistai pasaulyje priskaičiuoja šimtus duonos rūšių, o pirmoji duona Lietuvoje iškepta prieš 3500 metų, bronzos amžiuje, pasakoja gastronominio paveldo tyrinėtojas prof. R. Laužikas.
Duona Senovės Lietuvoje
„Bronzos amžiuje duona galėjo būti kepama iš kvietinių, taip pat speltos kviečių ar miežinių miltų. Įdomu tai, kad šiuolaikinis latviškas duonos pavadinimas maize primena mums apie tą senovinę miežinę duoną. Grūdus tais laikais smulkindavo ant akmeninio paviršiaus, trindami juos kitu akmeniu - tai buvo ganėtinai rupi, kaip dabar sakytume, viso grūdo duona“, - pasakojimą pradeda prof. R. Laužikas. Ypatingas būdavo ir duonos kepimas - neturint duonkepės krosnies duona būdavo formuojama kaip paplotėlis ir kepama ant įkaitinto akmens ar induose ant ugnies. Anot jo, trūkstant ruginių grūdų neretai į duoną būdavo įmaišoma pelų ar dirsių miltų.
Tautinių bendrijų įtaka
„Prie Lietuvos duonos kepinių istorijos itin prisidėjo tautinės bendrijos. Senajame Vilniuje buvo populiarūs žydų kepami beigeliai, rusėnų (ortodoksų) bendruomenėse - įdaryti pyragai-kulebiakos. XIX a. pradžioje dar populiarios buvo kvietinės prancūziškos bandelės, ruginė pikliuotų miltų ir ruginė nepikliuotų (viso grūdo) miltų duona. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje dar valgytos bandelės su sviestu ir sūriu, vadinamos hamburkomis - jas itin mėgo ir vienas Lietuvos Respublikos kūrėjų, Jonas Basanavičius“, - teigia prof. R. Laužikas.
Duonos socialinis statusas
„Kvietinė duona istoriniais laikais buvo turtingo žmogaus kasdienis kepinys. Pikliuotų kvietinių miltų pyragą, kepamą su sviestu, kiaušiniais ir cukrumi, per šventes galėjo valgyti nedaug žmonių. Galima sakyti, kad pyrago baltumas istorijoje priklausė nuo namų turtingumo, nes kokybiški pikliuoti kvietiniai miltai buvo brangūs, tad mažiau pasiturintieji kepdavo ragaišius iš nepikliuotų miltų“, - sako pašnekovas.
Tikėjimai ir papročiai, susiję su duona
„Visa, kas susiję su duona - javų auginimas, derliaus nuėmimas, grūdų malimas, raugas ir rūgimas, tešlos užminkymas, kepalų formavimas, kepimas, laikymas, galiausiai pats valgymas - buvo persmelkta daugybe tikėjimų ir juos atitinkančių veiksmų. Pavyzdžiui, tikėta, kad jeigu vakare rugius baigs pjauti, duona bus juoda, jei dieną - balta. Jei žiūrėsi valgydamas į kepamą duoną, jos pluta suplaišios, o tai gali būti negeras, gal net mirtį nešantis ženklas“, - pasakoja prof. R. Laužikas. Kad išvengtų negandos, žmonės laikydavosi atsargumo priemonių - duonai kepimo metu persiskyrus, nežiūrėdavo į duris, nes tada kas nors išeis iš namų (mirs), žvilgsnį nukreipdavo į pirkios vidurį, kad atvyktų didelis svečias. „Prie duonos sakralumo prisidėjo ir krikščionybė. Juk duona yra vienintelis materialus dalykas, kurio krikščionis prašo maldos metu. Duona ir vynas, jų tapimas Kristaus kūnu ir krauju yra neatskiriama šv. Mišių dalis. Galiausiai duona yra šventinama - Šv. Mišių metu“, - priduria profesorius.
Taip pat skaitykite: Ne vien duona
Duonos kepimas senovėje
Kepant duoną buvo naudojami įvairūs reikmenys. Vieni jų buvo skirti duonos tešlai maišyti: duonkubiliai, maišytuvai, kiti suformuotai duonai į krosnį šauti - ližė, treti krosniai šluoti - pušinė šluota. Minkant duoną, kubilas buvo statomas ant specialiai jam padaryto medinio trikojo. Paprastai užmaišytą duoną laikydavo vieną dvi paras, kad įrūgtų, vasarą - trumpiau. Duonos užmaišymui šeimininkės naudojo geresnius ir tik ruginius miltus, nes užmaišyta iš kitokių miltų, ji silpnai rūgsta. Duoną kepdavo iš vidutinio rupumo miltų. Paprastai maišymui maldavo rupiau, o minkymui smulkiau. Duonos minkymas buvo sunkus darbas, minkydavo kumščiais, kiek paminkiusi pildavo likusius miltus ir vėl minkydavo, minkant rankas vilgydavo vandenyje, kad neliptų tešla. Nepilnametėms mergaitėms neleisdavo duonos minkyti, mat buvo tikima, kad jos gali pagadinti rūgštį. Krosnį duonai kepti paruošdavo iš vakaro. Vakarop atnešdavo du glėbius geresnių, storesnių, kietesnių beržinių, uosinių ar ąžuolinių malkų. Atneštas malkas sudėdavo krosnies priekaktyje.
Suformuotą kepalą šaudavo į krosnį. Paskutinis kepalas, pagrandas išeidavo mažesnis. Iš duonkubilio išgramdydavo visą tešlą, kartais palikdavo kumščio dydžio tešlos gabalą raugui iki kito maišymo. Pašovę paskutinį kepalą, krosnį palikdavo atidengtą. Kai karštis „aptraukdavo“ duonos viršų, žarijas iš priekaktės sukasdavo židinėn, o krosnį uždengdavo krosniadangte. Pakepus duoną, visi įrankiai buvo išnešami į maltuvę ar pirkaitę. Nešti skubėdavo tas, kuris norėdavo, kad jį greit paprašytų į kūmus. Duona kepdavo apie pustrečios, kartais net tris keturias valandas. Didesnius kepalus krosnyje laikydavo ilgiau. Ištrauktus iš krosnies kepalus, dėdavo ant suolo, jų viršų tuoj pavilgydavo vandeniu, kad pluta būtų minkštesnė.
Raugas
Raugas - tai toks duonos tešlos ruošinys, kurio pagrindą sudaro vanduo ir miltai. Naminės duonos raugo paruošimas: Vanduo + miltai + švarus molinis ar stiklinis indas + šiluma = raugas.
Duona pasaulyje: įvairių šalių tradicijos
Kaip rašoma cnn.com, W. Rubelis gilinasi į duonos paslaptis - į tai, kaip iš ryžių, kukurūzų ar kviečių miltų iškepami produktai, kuriuos galima neštis į laukus, pasidėti žiemai ar pamaitinti kariuomenę. Dar prieš žemdirbystės atsiradimą, 10 000 m. prieš Kristų, medžiotojai ir rinkėjai Jordanijos Juodojoje dykumoje gamindavo duoną iš šakniagumbių ir sukultūrintų grūdų. Šiandien tos pirmosios duonos palikuonys yra tapę mūsų pasaulio tradicijomis.
Šiame skyriuje apžvelgsime įvairių šalių duonos tradicijas, receptus ir įdomius faktus.
Taip pat skaitykite: Viskas apie riešutų duoną
Afganistanas: paplotėliai bolani
Tradiciniai afganistanietiški paplotėliai bolani - traškūs, su auksinėmis pūslelėmis, o didžiausias gardumas - jų viduje. Šie paplotėliai gaminami iš mielinės tešlos ir įdaromi virtomis bulvėmis, špinatais arba lęšiais. Įdaras pagardinamas įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis. Papločiai apkepami karštame aliejuje.
Armėnija: lavašas
Armėnijoje jaunavedžiai apgobiami lavašu - tikima, kad tai užtikrina jiems gausą ir klestėjimą tolimesniame gyvenime. Gal taip manoma todėl, kad lavašas gaminamas su draugais. Moterys susirenka grupelėmis ir kočioja tešlą lavašui. Reikia būti nemenkai įgudusiam, kad sudėtum didžiulius lavašo lakštus į karštutėles molio krosnis. Lavašas - kertinis Armėnijos elementas, jis įtrauktas į UNESCO nematerialųjį paveldą.
Australija: duonutės
Australiškos duonutės kepamos iš miltų, vandens ir druskos tešlos. Iš jos suformuotos duonutės gali būti kepamos tiesiog pelenuose, ketaus keptuvėje ar pamautos ant lazdos galo ir skrudinamos lauže. Šiais laikais į duonutes dedama cheminių tešlos kildinimo medžiagų, sviesto, pieno, tad australiškos duonutės tampa panašesnės į airišką duoną.
Bangladešas: pūsti papločiai luchi
Panardinti į karštą aliejų kvietinės tešlos papločiai tampa auksaspalviai ir puikiai dera prie šalyje populiarių karių. Bangladeše šiuos papločius mėgsta valgyti pusryčiams kartu su bulvių kariu, jų pardavinėja visi gatvės prekeiviai, jie kepami visuose namuose.
Brazilija: tapijokų bandelės
Tapijokų bandelės - Pietų Amerikos virtuvės genialumo viršūnė. Tapijokų miltai gaminami iš manijokos šaknų, kuriose yra žmogui mirtinas cianido kiekis. Bet minijokos šaknys išmirkomos, išspaudžiamos, sudžiovinamos ir galiausiai virsta gardžiais miltais, konsistencija primenančiais krakmolą. Iš tapijokų miltų kepamos Brazilijoje mėgstamos bandelės traškia plutele.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kanada: Monrealio riestainiai
Pirmoje Kanados riestainių kepykloje, kurią atidarė 1919 m., visada dega ugnis. Viduje kepėjai, pasiraitoję rankoves, kepa riestainius malkomis kūrenamoje krosnyje. Galbūt niujorkiečiai jaučiasi riestainių monopolininkais, tačiau Monrealio riestainiai visiškai kitokie. Į jų tešlą dedama kiaušinių, medaus, jie formuojami rankomis, o prieš kepimą apverdami vandenyje su medumi. Rezultatas - sodraus, salsvo skonio riestainiai, kurių šiltų, tiesiai iš orkaitės galima nusipirkti kiaurą parą.
Čilė: traškios pynutės
19 a. ir 20 a. pradžioje į Čilę plūstelėjo emigrantai, jie atsivežė ir kvietinės duonos tradiciją. Iš kultūrų susiliejimo gimė mėgstamiausio dabartinio čilietiško užkandžio receptas. Pynutės iš keturių dalių vidus minkštas, šviesus, o luobelė traški. Kepėjai įstato į orkaitę puodelį vandens, kad luobelė būtų išskirtinio traškumo, ką taip mėgsta dauguma Čilės gyventojų. Traškios pynutės tapo neatsiejama čiliečių gyvenimo dalimi, netgi atsirado posakis apie gausoje gimusius kūdikius - „gimė su pynute po pažastimi“.
Kinija: sluoksniuoti paplotėliai shaobing
Sezamo sėklomis apibarstytų shaobing paplotėlių plutelė traški, jo atsikandus matomi plonos tešlos sluoksniai, o skonis atima žadą. Šių sluoksniuotų papločių kepėjai sukdami tešlą ir tėkšdami ją ant stalo taip plonai ją iškočioja, kad galutinis produktas kartais turi net 18 sluoksnių. Šių papločių būna su saldžiais ar aštriais įdarais - nuo juodųjų sezamų pastos iki rūkytos mėsos ar Sičuano pipirų.
Kuba: suvožtinių duona pan Cubano
Pikantiško skonio šiai tradicinei Kubos suvožtinių duonai suteikia lydyti taukai. Pan Cubano minkštimas maloniai kontrastuoja su krekerių traškumo plutele. Užsukę į bet kurią kepyklėlę Kuboje jūs neabejotinai išvysite pailgos formos aukso spalvos suvožtinių duonos kepalų, kuriuos per vidurį vagoja neryški siūlė: kai kurie kepėjai prieš pašaudami šią duoną į orkaitę ar krosnį, įspaudžia į tešlą. Ši duona populiari nuo Havanos iki Majamio, tačiau tik Kuboje rasite „kubietiškus suvožtinius“, kurie, manoma, buvo išrasti XIX a. - juos pradėjo kepti Floridoje gyvenę kubiečiai.
Egiptas: paplotis libba
Egipto dykumų platybėse klajojantys beduinai keliauja neapsikrovę daiktais, tačiau visada su savimi turi maišus kvietinių miltų, iš kurių kasdien ant laužo kepa duoną - libba papločius. Jie gamina ir kitokius papločius, kurie kepami ant įkaitintų metalo lakštų, o libba kepama tiesiai ant žarijų. Nuo didžiulio karščio papločio viršus apskrunda, susidaro traški plutelė, o viduje lieka drėgna, garuojanti tešla.
Salvadoras: kukurūziniai paplotėliai pupusas
Vaikštinėjant San Salvadoro gatvėmis vargu ar pavyks išvengti kepamų kukurūzų kvapo - Salvadoro sostinėje kone ant kiekvieno kampo kepami kukurūzų miltų paplotėliai, vadinami pupusas. Šie papločiai yra ir visų mėgstamas užkandis, ir nacionalinis simbolis. Paplotėliai gaminami į minkštą kukurūzų miltų tešlą įvyniojant sūrio, kiaulienos arba aštrių pupelių įdarą ir kepant įkaitintoje keptuvėje. Šis patiekalas iš kartos į kartą buvo perduodamas kelis šimtmečius. Archeologai atrado 600 m. eros metais datuojamus virtuvės rakandus, panašius į tuos, kurie iki šių laikų yra naudojami kepti gardžiuosius kukurūzinius papločius.
Etiopija: papločiai injera
Purių, kempinę primenančios tekstūros injera papločių paviršių puošia burbuliukų žvaigždynai - tai tobulas pagrindas Etiopijoje populiariems padažams ir troškiniams. Injeros mėgstamos ir kaimyninėje Eritrėjoje bei Somalyje - šie papločiai ne tik kasdienis patiekalas, bet ir patogus įrankis: atsiplėštu gabalėliu šio drėgno, susukto papločio galima semti ar dažyti skystą maistą, patiekiamą bendrame dubenyje. Išskirtiniu, rūgštoku skoniu išsiskiriančios injeros kepamos iš senovinių ir itin maistingų, vadinamųjų tefo grūdų (Eragrostis tef - abisininė posmilgė). Papločiai rūgštūs, nes kepami iš raugintos tešlos - naujai užminkyta tešla sumaišoma su kultūromis iš ankstesnės tešlos, tada mišinys paliekamas kelioms dienoms fermentuotis.
Prancūzija: prancūziškas batonas
Prancūzai į maistą žiūri pagarbiai - valgymui skiria daug laiko, ir paprastai neužkandžiauja pakeliui. Tačiau yra išimtis: nerašytos taisyklės leidžia einant suvalgyti „le quignon“ - traškų ilgojo, šviežiai iškepto prancūziško batono kampą. Jei eidami Paryžiaus gatve kramsnosite nusilaužtą batono kampą, greičiausiai, nieko nešokiruosite - galbūt todėl, kad ilgasis batonas yra tapęs prancūziškos kultūros simboliu. Įdomu tai, kad kaip ir kai kurios didžiosios tradicijos, prancūziškas batonas atsirado gana neseniai. Paryžiaus maisto istoriko Jimo Chevallier teigimu, pailgos formos duona, primenanti šiuolaikinį prancūzišką batoną, išpopuliarėjo devynioliktame amžiuje, o pirmą kartą buvo oficialiai paminėta 1920 m. kainoraštyje. Nepaisant šito, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tvirtina, kad prancūziškas batonas nusipelno UNESCO statuso.
Gruzija: chačapuriai
Chačapuriai - papločiai su imerulio ir sulugunio sūriais - yra bene labiausiai žinomas gruziniškas tešlos gaminys. Sūrus paplotis gaminamas iš minkštos mielinės tešlos, iš kurios suformuojamas laivelis. Į šio laivelio vidų įmušamas kiaušinis ir pridedama sūrio. Pailga papločio forma užtikrina tekstūrų kontrastus - nuo minkšto vidaus iki traškių, apskrudusių kraštų. Tikrieji chačapurių žinovai visų pirma nusilaužia papločio kraštus ir valgo juos dažydami į sodrų išsilydžiusio sūrio ir iškepusio kiaušinio įdarą. Chačapuriai yra toks išskirtinis gruzinų virtuvės patiekalas, kad ekonominė šalies gerovė matuojama „chačapurio indeksu“, o 2019 m. Gruzijos Nacionalinė kultūros paveldo apsaugos agentūra paskelbė, jog chačapuriai įtraukti į nematerialiojo Gruzijos paveldo sąrašą.
Vokietija: ruginė duona „Pumpernickel“
Iš grynų ruginių miltų kepama tradicinė Šiaurės Vokietijos duona yra sunki, išskirtinės tamsios spalvos. Tradiciškai, ji turėtų būti visą parą kepama šiltoje, garų pilnoje orkaitėje. Taikant tokį neįprastą kepimo būdą ruginiuose miltuose esantis cukrus pakinta ir suteikia duonai gilų, natūralų saldumą. Pumpernickel duona šimtus metų buvo išskirtinis Vestfalijos regiono produktas. Zosto mieste iki šių dienų veikia vienai šeimai priklausanti kepykla, kurioje Pumpernickel duona pagal tą patį receptą kepama nuo 1570 m.
Honkongas: pyragas pai bao
Honkongo kepėjai varžosi tarpusavyje, kuris iškeps minkščiausią, puriausią duoną, kokią tik įmanoma įsivaizduoti - kvietiniai miltai jų rankose virsta tikrais konditeriniais stebuklais. Ypatingu purumu išsiskiria pai bao duona, kuri yra gaminama pagal vadinamąjį Tangzhong metodą - gaminant tešlą, į ją be kitų ingredientų įmaišomas nedidelis kiekis vandenyje virtų miltų. Tokia, atrodytų, smulkmena, pakeičia visą duonos struktūrą - duona būna stebėtinai minkšta, drėgna, ir tokia išlieka kelias dienas. Ši duona kvepia pienu, o jos skonis toks malonus, kad ją vieną galima valgyti kaip užkandį.
Islandija: ruginė duona dokkt rugbraud
Geoterminis karštis, šildantis Islandijos geizerius ir karštąsias versmes, taip pat padeda natūraliomis sąlygomis iškepti tradicinę islandišką ruginę duoną dokkt rugbraud. Tešla šiai duonai minkoma iš tamsių ruginių miltų, sudedama į metalinį puodą, ir įkasama į šiltą žemę šalia geoterminių šaltinių ar karštųjų versmių. Tradiciškai duona tokioje požeminėje „orkaitėje“ kepa lėtai - visą parą. Tai genialus būdas panaudoti gamtinius išteklius. Kurortiniame karštųjų versmių mieste Loigarvatne galima paragauti karštos, ką tik iš angos juodame smėlyje iškastos tradicinės duonos.
Indija: parata
Šie nesijotų kvietinių miltų paplotėliai išsiskiria sluoksniuota, lengvai plyštančia tekstūra. Juos galima valgyti ir vienus, ir su pikantišku įdaru. Gijomis plyštančios rievės susidaro įvairiai sukant, lankstant, o tada kočiojant plonu riebalų sluoksniu išteptą tešlą. Panaši metodika taikoma kepant kruasanus arba ruošiant sluoksniuotą tešlą. Įdaryta kvietinė duona Indijoje kepama jau kelis šimtus metų. Kelios rūšys paminėtos net „Manasolasoje“ - sanskritu parašytame, iš XII a. mūsų laikus pasiekusiame tekste, į kurį įterpta keletas ankstyviausių regione paplitusio maisto aprašų.
Indonezija: roti gambang
Roti gambang - nuo seno Džakartos kepyklas garsinanti duona. Švelniai saldų skonį jai suteikia palmių cukrus ir cinamonas. Šios duonos pavadinimas siejamas su tradiciniu indoneziečių muzikos instrumentu gambangu, iš išvaizdos labai primenančiu siaurą, rudos spalvos kepalą. Visgi duonos recepto ištakų derėtų ieškoti kolonijinėje eroje: ne tik šiai duonai, bet ir kitiems indoneziečių kepiniams nemenką įtaką padarė olandų išpopuliarinti ingredientai ir gamybos būdai.
Iranas: sangak paplotėliai
Šiuos pavergiančio skonio paplotėlius įgudę Irano kepėjai gamina poromis. Sangak kepami tiesiai ant karštų akmenėlių. Ant deginančiai karštų akmenėlių užmestoje kvietinių miltų tešloje susiformuoja aukso spalvos pūslelės. Dėl šios gamybos metodikos sangak tenka ilgokai kramtyti. Jei nusišypsotų laimė paragauti ką tik iš krosnies ištraukto paplotėlio, nustebintų kontrastas tarp traškios plutos ir ne tokio sprangaus minkštimo. Sangak galima valgyti vienus arba taip, kaip per pusryčius daro iraniečiai, - su sūriu ir aromatingomis žolelėmis.
Airija: sodos duona
Kad duona iškiltų, nebūtina naudoti mieles. Purumo raugui gali suteikti ir sproginėjantis rūgščių ir kitų ingredientų derinys. Tarkim Amerikos indėnai duonai kildinti naudojo rafinuotą potašą. Šis metodas gerokai išpopuliarėjo per Bulvių badą - XIX a. Airiją ištikusį bulvių nederliaus metą. Bulvių derliaus netekę vargo spaudžiami airiai duonos kepalus ėmė formuoti iš tešlos, pagamintos naudojant kvietinius miltus, rūgpienį ir geriamąją sodą. Dabar kieti sodos duonos kepaliukai daugeliui kelia nostalgiją. Šios rūšies duona puikiai tinka su sūdytu airišku sviestu.
Izraelis: chala
Jei manote, kad chala galima vadinti tik pynutes, žinokite, kad klystate, nes chala - bet kuri per žydų ritualus naudojama duona. Žydų kepėjų kepama duona - ne mažiau įvairi nei pati diaspora. Vien prisiminus paplotėlius, europietiškus kepalus ir vengriškus pyragus su aguonomis, nesunku suprasti, kokios skirtingos gali būti žydiškos duonos rūšys. Šių laikų Izraelyje kepėjai ieško įkvėpimo turtingame pavelde, tačiau penktadienio popietėmis populiariausia Tel Avive - aškenazių pasiūlyta duonos versija. Kaip tik šios rūšies duoną daugelis ir sieja su chalos pavadinimu. Auksinės spalvos pynutės švyti spindinčia glazūra. Pindami iš tešlos suformuotas gijas, kepėjai paruošia dvylika atskirų kepinių, atstojančių dvylika kepalų senovės Jeruzalės šventykloje.
Italija: čiabata
Kadangi nuolatos akcentuojamos sąsajos su senove, gali susidaryti įspūdis, kad tradicinė duona tegali būti kildinama iš praeities. Vis dėlto duonos gamyba be paliovos žengia į priekį. Bene iškalbingiausiai tai įrodo su Italija siejamos duonos pavyzdys. Kad ir nelengva patikėti, tačiau gerai mums žinoma čiabata buvo pradėta kepti tiktai 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. 1982 metais italų kepėjas Arnaldo Cavallari, protestuodamas prieš Romos kepyklas užkariaujančią ilgų batonų madą, pasiūlė kitokios rūšies duoną. Nuo tos akimirkos prasidėjo 7-uoju ir 8-uoju praeito amžiaus dešimtmečiais klestėjusio duonkepių amato renesansas, tapęs tikra atsvara tolydžio įsigalinčiai maisto pramonei.
Jamaika: bami duona
Keptuvėje kepami tapijokos paplotėliai - gardus jamaikietiškas skanėstas. Apvalios formos bami (arba bammy) duona saloje patiekiama su gausiai čia vartojamomis šviežiomis jūros gėrybėmis. Tradiciškai kepant bami duoną, pirmiausia iš tarkuotų manioko šakniagumbių pašalinamas natūraliai juose esantis cianidas, o tada persijotas minkštimas suspaudžiamas į metalines žiedų pavidalo formas. Šio recepto šaknys siekia gilią praeitį. Tapijoka - nuo seno, ilgai iki europiečių atsikraustymo, Pietų Amerikoje ir Karibų jūros regione vartotas produktas. Manoma, kad manioko šakniagumbius gamindami paplotėlius naudojo net aravakai - viena iš Pietų Amerikos indėnų tautų.
Japonija: duona su kariu
Japoniškas karis gali tapti puikiu raugintos kvietinių miltų tešlos įdaru - šitaip sėdomis valgomą patiekalą nesunku paversti rankomis imamais užkandžiais. Kepti paruošta duonos su kariu (kare pan) porcija iš pradžių apvoliojama trupiniuose ir tik tada nardinama į gilią gruzdintuvę. Taip susiformuoja traški plutelė, kurios tekstūra visiškai skiriasi nuo minkštos ir sultingos vidinės dalies.
Duona: nauda ir žala sveikatai
Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų žmonijos istorijoje. Nuo paprastų papločių iki rafinuotų kepinių, duona užima svarbią vietą įvairiose kultūrose ir mitybos racionuose. Tačiau, nepaisant jos populiarumo, nuomonės apie duonos naudą ir žalą sveikatai skiriasi. Šiame skyriuje panagrinėsime įvairius duonos aspektus, jos sudėtį, rūšis, poveikį organizmui ir pateiksime informaciją, padėsiančią priimti informuotus sprendimus dėl duonos vartojimo.
Duonos sudėtis ir maistinė vertė
Duonos sudėtis gali labai skirtis priklausomai nuo rūšies ir gamybos būdo. Pagrindiniai ingredientai yra miltai, vanduo, mielės (arba raugas) ir druska. Tačiau į duoną gali būti dedama ir kitų ingredientų, tokių kaip aliejus, cukrus, sėklos, riešutai, džiovinti vaisiai ir prieskoniai.
Pagrindinės maistinės medžiagos, esančios duonoje:
- Angliavandeniai: Pagrindinis energijos šaltinis. Duona daugiausia sudaryta iš krakmolo, kuris virškinamas ir paverčiamas gliukoze.
- Skaidulos: Svarbios virškinimui ir sotumo jausmui. Ypač daug skaidulų yra viso grūdo duonoje.
- Baltymai: Būtini ląstelių atsinaujinimui ir organizmo funkcijoms. Duonoje baltymų kiekis nėra labai didelis, bet vis tiek prisideda prie bendros mitybos.
- Vitaminai ir mineralai: Duona gali būti geras B grupės vitaminų (tiamino, riboflavino, niacino, folio rūgšties) ir mineralų (geležies, magnio, fosforo, kalio) šaltinis. Ypač daug vitaminų ir mineralų yra viso grūdo duonoje.
Maistinė vertė 100 g duonos (apytiksliai):
- Balta duona: Kalorijos - apie 265 kcal, baltymai - apie 9 g, angliavandeniai - apie 49 g, riebalai - apie 3 g, skaidulos - apie 2 g.
- Viso grūdo duona: Kalorijos - apie 247 kcal, baltymai - apie 10 g, angliavandeniai - apie 48 g, riebalai - apie 3 g, skaidulos - apie 6 g.
- Ruginė duona: Kalorijos - apie 259 kcal, baltymai - apie 7 g, angliavandeniai - apie 54 g, riebalai - apie 1 g, skaidulos - apie 4 g.
#
tags: #duonos #istorija #ir #rūšys