Neįtikėtinas pyragas su karosais – tradicinis lietuvių skanėstas, kurio negalėsite pamiršti!

Lietuvių virtuvė garsėja savo įvairiais patiekalais, o aukštaičiai ypač didžiuojasi miltiniais gaminiais. Tai ir virtiniai su įvairiais įdarais, ir švilpikai su uogomis, ir koldūnai. Šiame straipsnyje aptarsime pyragą su karosais, kuris yra ne tik skanus, bet ir atspindi lietuviškos virtuvės tradicijas.

Karosai lietuvių virtuvėje: praeitis ir dabartis

Žuvis, ypač karosai, dažnai buvo naudojama lietuvių virtuvėje, ypač pasninko metu, kuris trukdavo net 166 dienas per metus. Pasninko laikotarpiu mėsos ir kiaušinių patiekalai būdavo keičiami įvairiomis žuvimis: karpiais, unguriais, eršketais, lašišomis, karšiais, lynais, karosais, kuojomis, starkiais ir lydekomis.

Pyrago su karosais recepto paieška

Deja, konkretaus pyrago su karosais recepto šiame tekste nėra pateikta. Tačiau remiantis bendrais lietuviškos virtuvės principais, galime numatyti, kaip toks pyragas galėtų būti gaminamas.

Ingredientai ir gaminimo eiga (numatomas variantas)

Tešla: Tradiciškai, lietuviškiems pyragams naudojama mielinė arba sluoksniuota tešla. Tešlą galima nusipirkti jau paruoštą arba pasigaminti patiems.
Įdaras: Karosai išvalomi, iškaulinėjami ir supjaustomi gabaliukais. Jie gali būti apvirti arba kepti. Įdaras pagardinamas svogūnais, prieskoniais (druska, pipirais, krapais), galima įdėti virtų kiaušinių, ryžių ar kitų daržovių.

Tešla iškočiojama, dedama į kepimo formą, ant viršaus dedamas įdaras, uždengiama kita tešlos dalimi ir kepama orkaitėje, kol gražiai pagelsta.

Kulinarijos paveldas ir tradicijos

Kulinarija civilizuotame pasaulyje apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius.

Taip pat skaitykite: Gardus trapios tešlos pyragas

Regioniniai lietuvių virtuvės ypatumai

Aukštaitija: Aukštaičiai gali didžiuotis įsnauja (prieskoniuota ir rūkyta kiaulės taukine, kuria gardinamos sriubos, troškiniai, košės) - tokio gaminio niekur pasaulyje nėra.
Dzūkija: Dzūkai visus privers aikčioti, vaišindami grybiene, grybų slėgtainiu, marinuotais baravykėliais.
Žemaitija: Žemaičiai turi ypatingą išskirtinį maisto produktą, kokio nerasime pasaulyje - užtrinas, kuris gaminamas iš kiaulės taukinės su plėvele nuo žarnų.

Senovės baltų virtuvės ypatumai

Mėsa: Labiausiai kiaulieną, avieną, žąsieną ir jautieną.
Košės: Iš avižų kruopų, sorų, žirnių, grikių.
Žuvis: Karpiai, unguriai, eršketai, lašišos, karšiai, lynai, karosai, kuojos, starkiai ir lydekos.
Gėrimai: Alus, kriaušių gira ir midus.

Šventiniai stalo patiekalai senovės Lietuvoje

XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506-1548) bei jo brolio Vladislovo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų įdarytų keptos, virtos, troškintos ir rūkytos laukinės paukštienos gardumynais elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvylika mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai. Aplink šiuos fantastiškus kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški kopūstais, grybais ir kiaušiniais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų kalėdiniais ornamentais ir užrašais. Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvylika mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose. Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.

Produktų įvairovė XVI amžiaus Lietuvos virtuvėje

Štai, XVI amžiuje karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, figos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairių įvairiausios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, kadagių uogos, laurų lapai, muskatų riešutų žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Valdovų Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai kunigaikščiai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres.

Kulinarijos meistrai senovės Lietuvoje

Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį per vaikų santuokas.

Tradicijos ir kainos

1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) - 6 grašius, žąsis ir višta - 3 grš, antis ir gaidys - 2 grš. Rugių, kviečių, miežių statinė - 20 grš, žirnių -10 grš, sorų ir pupų - 8 grš, grikių - 6 grš, aguonų - 50 grš, sėmenų - 40 grš, kanapių -30 grš, šviežų agurkų - 6 grš, raugintų agurkų - 20 grš, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų - 6 grš, česnakų - 30 grš, svogūnų - 20 grašių. Medaus ir sviesto dubuo kainavo 12 grašių, visas kumpis - 2 grš, sūris - 2 grš, lašinių paltis -15 grš, mėsos paltis - 12 grš. Arklys ir jautis kainavo dvi kapos grašių, karvė - 100 grš, kiaulė - 12 grš, paršiukas - 5 grš, avis - 15 grš, ėriukas - 6 grš, ožka - 12 grš.

Tvenkinių įžuvinimas: nuo teorijos iki praktikos

Tvenkinio įžuvinimas nereikalauja daug pastangų ar lėšų. Pasirinktos tinkamos žuvys iki pat vėlyvo rudens džiugins stebint jas nuo kranto ar tiltelio. O paskui bus galima jas sugauti ir ne kartą pasidaryti skanią, savo paties užaugintos žuvies šventę. Tam, kad įžuvinimas būtų sėkmingas ir nesukeltų problemų reikėtų laikytis kelių svarbiausių taisyklių. Įžuvinimą reiktų atlikti anksti pavasarį, kai vidutinė vandens temperatūra pakyla iki 12 laipsnių.

Taip pat skaitykite: Gaminimo paslaptys

Tinkamų žuvų rūšių pasirinkimas

Pasak Dariaus Svirskio, norint pasiekti maksimalų rezultatą būtina rinktis ne vienos rūšies žuvis, o derinti keletą jų. Rekomenduojama pasirinkti bent penkias žuvų rūšis. Jos vieną kitą papildo. Būdamos kartu jos priaugs daugiau svorio ir palaikys švaresnį vandenį, apsaugos telkinį nuo žolių.

Drumstas vanduo: Jei tvenkinyje - drumstas vanduo ir nekantraujama žvejoti, kaip pagrindines žuvis rinktis patariama didesnius karpius.
Žolėtas tvenkinys: Jei tvenkinys žolėtas, bet žolės yra nereikalingos - padės stambesni amūrai. Maži amūrai, deja, ėda tik vabaliukus ir smulkias švelnias žolytes.
Skaidrus vanduo: Jei norima, kad tvenkinyje būtų skaidrus vanduo - rinktis reiktų tik plačiakakčius, kurie tvenkinį išvalys nuo planktoninių melsvadumblių, sukeliančių labai nepageidautiną vandens žydėjimą.
Smulkios žuvys: Jei norima atsikratyti smulkių nepageidautinų žuvų, kad geriau galėtų augti naujai įsigytos norimos stambesnės - reikės lydekų arba šamų. Abi žuvys yra plėšrios, tad suės mažesnes žuveles, kurios dažnai būna senesniuose tvenkiniuose.
Mažiausiai priežiūros: Jei esate patenkinti savo tvenkiniu ir norite jam skirti kuo mažiau laiko - lynai ir karosai tinka tokioms sąlygoms geriausiai. Bet kartu su karosais nepavyks užauginti kitų žuvų, nes karosų prisidaugins labai daug ir visoms žuvims vandens telkinyje taps ankšta - trūks maisto ir deguonies.

Sterkus, peledes auginti būtų labai sudėtinga, nes jos išrankios, nemėgsta drumsto vandens. Dabar labai populiarūs eršketai neatlaiko karpių ir kai kurių kitų žuvų konkurencijos, bet neblogai dera su amūrais ir plačiakakčiais. Turint tvenkinį su pratekančiu šaltu vandeniu - galima bandyti auginti vaivorykštinius upėtakius. Paprasčiau ir praktiškiau yra pasirinkti stambesnes žuvis, nes jos yra mažiau lepios ir jau tos pačios vasaros pabaigoje galės būti žvejojamos. Siūloma rinktis ne mažesnes žuvis nei 0,5-1 kg. Tokio dydžio įsigyti plačiakakčiai iki rudens gali užaugti net iki 2-3kg. Mažesnės žuvys gali žūti, nes sunkiau prisitaiko prie naujų sąlygų. Geriausia rinktis tvenkiniuose, o ne uždarose sistemose augintas žuvis, kad lengviau prisitaikytų prie tvenkinio sąlygų. D. Svirskis pataria vengti žuvų iš užsienio, nes atsiranda didelė tikimybė, kad jos gali būti Lietuvoje dar neišplitusių ligų židiniu.

Kiek žuvų įžuvinti?

Reikia žinoti savo tvenkinio dydį, kad būtų galima atvykus pas pardavėją paskaičiuoti, kiek ir kokių žuvų reikės. Įprastai į vieną arą tvenkinio galima suleisti tik iki 5 kg dvimečių karpių. Tačiau, jeigu žuvinsime kelias tarpusavyje derančias žuvų rūšis, polikultūroje galėsime jų auginti žymiai daugiau. Atsivežtų žuvų vandens maiše ir tvenkinio temperatūra gali skirtis vos 5 laipsniais.

Žuvų maitinimas

Lietuvoje specialūs žuvų pašarai yra brangūs: 1 kg kainuoja maždaug 3-4 litus. Toks maistas būtinas, kai norima auginti egzotiškesnes žuvis, tokias, kaip eršketai, upėtakiai. Karpiams Darius Svirskis siūlo rinktis paprastesnį, bet tikrai neprastesnį ekologišką pašarą. Geriausiai tam tinka įvairūs grūdai: kviečių, miežių, rugių. Taip pat ir saldieji lubinai. Galima juos maišyti. Apie maisto kiekį jam dažnai tenka klientui pateikti pavyzdį susijusį su karpiu maitinimu: jei nusipirkote 10 kg karpių - reikia 5 procentų jų kūno masės kiekio pašaro dienai, tai yra 10 kg žuvies - reikia 0,5 kg grūdų. Tokiu maistu nereikia ir šerti kiekvieną dieną, kaip specialiais mišiniais: užtenka kelis kartus per savaitę. Jei tvenkinys yra 3-4 arų, užtenka įsmeigti 4 kuoliukus pora metrų nuo kranto, metro gylyje ir ant jų užpilti grūdų. Tikrinimui naudojamas samtelis, panašus į tą, kuriuo gaudomi drugeliai. Jei po dviejų dienų grūdų nelieka - žuviai maisto pakankamai, jei lieka po keturių - maisto yra per daug. Amūrai ėda žolę, bet neatsisako ir tų pačių grūdų. Plačiakakčiai filtruoja vandenį, tad neėda jokio kito maisto papildomai.

Žuvų išgaudymas žiemai

Įžuvinus pavasarį, rudenį žuvis geriausia išgaudyti, nes per žiemą pastarosios gali ir neišgyventi. Lietuvoje žiemos yra labai permainingos ir sunkiai nuspėjamos. Didelę patirtį su tvenkinių įžuvinimu sukaupęs D. Svirskis pateikia palyginimą su bulvėmis, kurios irgi nepaliekamos žiemai nenukastos. Tokia pat situacija yra su žuvimis, kurioms žiemojant reikia, kad būtų pratekantis vanduo. Kitaip yra didelė tikimybė, kad joms pritrūks deguonies. Ledas ir storesnis sniego sluoksnis nepraleidžia saulės spindulių ir neleidžia tvenkinyje esantiems augalams gaminti deguonies. Norint, kad žuvys galėtų pergyventi žiemą, reikia įsigyti brangius oro kompresorius, kurie prisotina vandenį deguonimi. Toks kompresorius tinka tik nedideliam 2-6 arų tvenkiniui. Jis kainuoja apie 600 litų ir per žiemos sezoną išnaudoja elektros už 200 litų. Deja, dauguma kompresorių, patenkančių į Lietuvos rinką, yra nepatikimi. Naudojant tokią techniką, tėra tik per 80 procentų tikimybė, kad žuvys peržiemos.

Taip pat skaitykite: Pyrago su kefyru gaminimo paslaptys

Dažniausiai pasitaikančios žuvų ligos

Žuvys turi būti sveikos, kad nepakenktų jau esančioms žuvims. Būdamos sveikos, jos puikiai sulauks rudens. Nors plačiakakčiai ir amūrai serga labai retai, tačiau su jais galima pasigauti Lenkijoje plačiai paplitusią baisiausią karpių ligą - carp herpes virusą, kurio neatlaikys ir lietuviški karpiai. Karpiai serga dažniau, tad įsigyjant reikia įdėmiau apžiūrėti, kad neturėtų ant pilvo ar šonų raudonų dėmelių, žaizdų. Tokia žuvis serga raudonlige.

Tvenkinio valymas nuo žuvų

Norint išvalyti tvenkinį, kurio žuvys susirgo, reikia įsigyti chlorkalkių ir jas supilti į tvenkinį (1 arui - 5 kg).

Svarbiausia taisyklė, ruošiant tvenkinį

Tvenkinio dydis priklauso nuo poreikių ir galimybių. Galima įsirengti ir įžuvinti net ir nedidelį, 4 su pusės aro vandens telkinį. Optimalus dydis yra nuo 3-4 arų tvenkinys. Kasant tvenkinį labai svarbus krantų nuolydis, kuris turėtų būti ne daugiau nei 30 laipsnių (jei pagrindas nėra molis). Labai svarbu žinoti, iš ko yra perkamos žuvys. Rinktis reikėtų tik patikrintą, žinomą žuvų augintoją, vengti žuvų perpardavėjų. Ypatingai įvežančių žuvis iš Lenkijos. Pastarieji dažniausiai prekiauja labai mažomis žuvytėmis. Jas parduoda vienetais ar net centimetrais. Taip pat venkite agresyviai peršančių savo produkciją. Vienas iš būdų - skambinti nurodytais telefonais pardavėjams ar atvykti prie tvenkinių, kad gyvai papasakotų, ką rekomenduoja, ką reiktų daryti, ką pasirinkti. Nereikia skubėti pirkti iš pirmo pardavėjo. Labai svarbu, kad pardavėjas galėtų suteikti būtiniausią informaciją, kad tvenkinio gyventojai jaustųsi puikiai naujuose namuose.

Kulinarija: daugiau nei tik maisto gaminimas

Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų…

Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų…

Kas dirbo virtuvėje senovėje: vyrai ar moterys?

Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o be to pagal anų laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančiais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan. Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija. Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmonų pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos.

Kodėl moterys netiktų dirbti virtuvėje?

Kad moterys nuo senų senovės daugelyje civilizacijų negalėjo ir negali dirbti kulinarinio darbo šiuolaikinis mokslas aiškina vyriškų ir moteriškų lyčių ir hormonų skirtumu, bei iš to išsivysčiusiais vienokiais ar kitokiais gebėjimais, receptoriniais pojūčiais, higieniniais dalykais ir pan.

Šventasis Laurynas: kulinarų patronas

Viduramžiais Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kulinarai ir konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, privalėjo turėti savo šventąjį užtarėją, globėją, patroną. Tam reikalui buvo pasirinktas šventasis kankinys Laurynas, kuris 258 m. buvo gyvas sudegintas ant žarijų, beje šventasis Laurynas yra ir globėjas nuo gaisrų.

Kastytis Stumbrys: nuo televizijos iki kulinarinių eksperimentų

Kartai, užaugusiai su televizijos laida „Kibir tele vibir“, iš atminties neišdyla įspūdingo skraiste apsigaubusio, tamsiai violetinę beretę užsimaukšlinusio ir kartais po šešiakampiais saulės akiniais besislepiančio barzdoto ir linksmo Vaiduoklio atvaizdas.

K.Stumbrio jau daugiau kaip 20 metų nebėra televizijos eteryje, bet šlovės spindulių ir žinomumo vaikus kadaise linksminęs Vaiduoklis nepasiilgsta.

„Žvelgdamas iš tam tikro nuotolio suprantu, kad ne televizija kelia ilgesį, o kūrybos procesas ir tuo metu dirbusi komanda. Buvo smagu linksminti, susitikti su žiūrovais. Iš viso televizijoje dirbau gal 15 metų. O Vaiduokliu buvau 12 metų. Dabar prisiminę mano personažą žmonės kartais prieš Kalėdas prašo pabūti Kalėdų Seneliu, bet tai ne mano amplua. Be to, ir sveikata, ir prekinė išvaizda jau nebe ta“, - kalbėjo K.Stumbrys.

Atsisveikinęs su televizija K.Stumbrys su šeima grįžo į gimtuosius Šiaulius, apsigyveno kartu su vyro netekusia uošve. Bet po kurio laiko ir Kastyčiui teko susidurti su sudėtingais gyvenimo iššūkiais. Prieš 12 metų jo žmonai Aušrai įsisiurbė erkė, o po keturių mėnesių išlindo negailestingos pasekmės - pedagoge dirbusią moterį suparalyžiavo.

Vyras tapo visokeriopa žmonos atrama. Dėl patogesnių gyvenimo sąlygų šeima netgi pakeitė gyvenamąją vietą - įsikūrė Kauno rajone beveik ant Nemuno kranto, netoli Kačerginės prieplaukos esančiame Netonių miestelyje.

Tačiau buvęs televizijos laidos „Kibir tele vibir“ herojus net ir po skaudžių išgyvenimų neprarado gyvenimo džiaugsmo, naujų atradimų troškimo, humoro jausmo.

Kastytis daug laiko praleidžia gamtoje, ją fotografuoja, grybauja, žvejoja, taip pat yra ištikimas savo didžiajai aistrai - maisto gaminimui. Savo kulinarinių gaminių receptais vyras dalijasi socialiniuose tinkluose.

Meilė maisto gaminimui

- Kada prasidėjo meilė maisto gaminimui?

- Kulinarija man pasidarė įdomi nuo 12 metų. Mama dirbo bibliotekoje ir į namus parnešė ką tik išleistą knygą apie lietuviškus valgius. Ten aptikau cibulinės receptą. Šovė mintis pagaminti tą sriubą visai šeimai pietums. Iš dalies pavyko, į kampą už mano sukurtą šedevrą niekas nepastatė. Dabar jau nebeatsimenu, iš ko aš ją gaminau, bet žinau, kad netgi sovietmečiu buvo galima gauti tai sriubai reikalingų produktų.

Paskui kulinarinė veikla buvo pristabdyta, nes man labiau patiko valgyti negu gaminti. Prie maisto gaminimo sugrįžau jau televizijos laikais.

Neatsimenu, kuris iš pasaulinių maisto guru pasakė, kad geriausi virėjai yra vyrai, bet aš tada pagalvojau - na, jeigu vyrai, tai gal ir aš į jų gretas įstosiu. Iš pradžių gaminau nesudėtingus patiekalus, bet paskui užsivedžiau eksperimentuoti. Kol kas gyvas.

Šeimos įvertinimas

- Kaip šeimos nariai priėmė jūsų kulinarines vingrybes?

- Tiek anapilin iškeliavusios uošvė, tiek mano žmona buvo patenkintos. Tiesa, žmonai labiau patikdavo, kai gamindavau ką nors mėsiško, nes mes abu mėsavalgiai, o dukra su anūke pradėjo domėtis vegetarizmu. Bet vis tiek mėsą valgo ir nesispardo.

Populiariausi patiekalai

- Kokie populiariausi jūsų gaminami patiekalai?

- Geriausiai atkaliau šaltibarščius. Kiek padarysi, tiek bus sunaikinta. Daugelis virtą kiaušinį pjauna per pusę ir deda į lėkštę. Aš virtus kiaušinius (litrui šaltibarščių - vienas kiaušinis) per sietelį susmulkinu ir kai būna paruošti šaltibarščiai, juos sudedu ir išmaišau. Bet kuri sriuba skaniausia kitą dieną, šaltibarščiai - ne išimtis. Tada visi skoniai susimaišo ir smulkintas kiaušinis gražiai suskamba.

Dar vienas populiarus patiekalas - kiaulių odelių šaltiena. Nors visi dėl tos šaltienos piktinasi, esą didina cholesterolio kiekį kraujyje, riebu ir taip toliau, bet kiek ten kolageno.

Mano sąnariai ne iš tvirtųjų. Dar mėgstu kepti duoną, kugelį.

Šventinis stalas

- Kas įprastai ruošdavo ir ruošia šventinius stalus?

- Kol žmona buvo sveika, mes dviese gamindavome, paskui viskas nugulė ant mano pečių. Jei dukra tuo metu namuose būdavo, ji man padėdavo. Moku visus lietuviškus klasikinius patiekalus. Lengvai galiu suruošti vaišių stalą, tačiau būtinas produktas - pluoštas pinigų.

Ko nemėgsta gaminti

- O ko nemokate arba ką nepatinka gaminti?

- Dar neišmokau, bet manau, kad laikui bėgant išmoksiu gaminti įvairius saldžius kepinius: tortus, keksus, pyragus, vyniotinius. Anksčiau maniau, kad kepti duoną yra sunku, visada laukdavau, kada atvažiuos dukra ir iškeps naminės duonos.

Kartą panaršęs internete susidomėjau vienos ukrainietės pateiktu greitai pagaminamo ragaišio receptu. Pabandžiau ir dabar jau galiu pasakyti, kad kvietinių arba kvietinių ir ruginių miltų ragaišio hibridą jau atkaliau taip, kad kepinys išeina nesulipęs, ne per sausas. Su ruginiais miltais dar nelabai susitariu, bet viliuosi susitarti. Iš saldumynų moku pagaminti „Tinginį“.

Gyvenimas virtuvėje

- Kai namuose gyveno daugiau žmonių, galbūt didesnis džiaugsmas būdavo gaminti? Paskui žmona pasiligojo. Gal jai reikėjo ruošti kokius nors specifinius patiekalus?

- Ne, jai kažko specialaus nereikėjo. Klasika - šaltibarščiai, šaltiena, virta ar kepta mėsa. Ji nebuvo išranki. Dabar gaminu dviem - sau ir anūkei, kartais trims, kai dukra atvažiuoja. Ir Trolis neatsisako to, ką pagaminu. Tik jam neduodu, kas aštriau ar su česnaku. O šiaip jis pas mane dirba indaploviu, man tik lieka indus praskalauti.

Šuniukas renkasi ne tik maisto likučius. Jei ne ten ką padėsi ir nusisuksi, gali ir nelikti. Paskui sugėdintas žiūri nuolankiai, lyg atsiprašydamas. Beje, Trolis dėl bulvių, virtų kopūstų arba burokėlių lydosi kaip ir mes visi.

Yra dar katinai Kugelis ir Kleksa. Kleksa dalyvauja maisto naikinimo procese nebent tada, kai yra skumbrės. Šiaip mėgsta viską apžiūrinėti, patinka ragauti šviežią žuvį. O Kugelis, jei padėta grietinės, pieno arba sviesto, būtinai paragaus, patikrins, ką mes valgome.

O jei paliksi ką nors šilto, rasi Kugelį įsitaisiusį ant tos šiltos vietelės. Pavyzdžiui, mielai paguli ant sumuštinių keptuvės. Taip pat niekaip negaliu iš jo atimti lėkštės, kur buvo sudėti margučiai ir buvo padėta šieno. Dabar jis guli toje lėkštėje ant šieno kaip lizdelyje. Jei pabandai šieną pajudinti, gauni per nagus.

tags: #pyragas #su #karosais #receptas

Pyragas su karosais: tradicinis lietuvių virtuvės skanėstas