„Pusryčiai ant žolės“: Édouardo Manet šedevras, sukėlęs revoliuciją mene
Édouardas Manet (Édouard Manet), prancūzų tapytojas ir grafikas, gimęs Paryžiuje 1832 m. sausio 23 d., miręs ten pat 1883 m. balandžio 30 d., yra laikomas vienu iš moderniosios tapybos pradininkų. Jo kūryba padarė didžiulę įtaką impresionizmui, postimpresionizmui ir kitoms XX amžiaus meno kryptims. Vienas garsiausių jo paveikslų, „Pusryčiai ant žolės“ („Le Déjeuner sur l’herbe“), sukėlė skandalą ir tapo meno istorijos lūžio tašku.
Ankstyvasis laikotarpis ir kūrybiniai ieškojimai
1850-1856 m. Manet mokėsi T. Couture’o dailės mokykloje Paryžiuje. Kūrybinius ieškojimus grindė Luvre kopijuotais italų renesanso ir XVII a. žymiausių dailininkų (Giorgione’s, Tiziano, Tintoretto) bei F. Halso ir E. Delacroix kūriniais, gamtos studijomis. Kūrybai turėjo įtakos D. Velázquezas, F. J. de Goya, japonų raižiniai. Ankstyvuoju laikotarpiu tapė vargetas, čigonus (Absento gėrėjas 1859, Senas muzikantas 1862), aktorius (Lola iš Valensijos 1862), gatvės muzikantus (Fleitininkas 1866). Paveikslai realistinio stiliaus, tamsaus kolorito, sodraus potėpio, kontrastingi.
„Pusryčiai ant žolės“ - modernizmo pradžia
Manet modernizmas prasideda nuo jo darbo „Pusryčiai ant žolės“ (Le Dejeuner sur l’Herbe), kurį Salonas atmetė. Beje, tais metais Salonas atmetė ne jį vieną. „Pusryčius ant žolės“ akademikai sukritikavo už prastą perspektyvą ir plokščias spalvines dėmes, o labiausiai jiems užkliuvo begėdiškas, atvirai demonstruojamas, centrinės figūros, prostitutės, sėdinčios su žinomais džentelmenais ir žiūrinčios tiesiai į žiūrovą, nuogumas. Toks siužetas skatino pamąstyti apie šiuolaikinio pasaulio, kuriame gyveno, realybę. Be to, Manet šį paveikslą sukūrė su aiškia užuomina į garsų Ticiano darbą tik be pastarajam būdingo šventumo.
Šiame paveiksle aptinkame dvi sugretintas, esmingai sugretintas apšvietimo sistemas. Antroje paveikslo dalyje, jei pripažįstame, kad štai ši žolės linija dalina paveikslą į dvi dalis, esti tradicinis apšvietimas, kurio šviesos šaltinis, sklindantis viršuje iš kairės, nušviečia sceną; jis apšviečia tą didelę galinę pievą, skverbiasi pro moterį, kurios veidas taip sumodeliuotas, kad vieną jo dalį gaubia šešėlis; šis apšvietimas baigiasi prie dviejų ryškių krūmų (kurie čia nėra labai gerai matomi, nes ši kopija gana prasta); šiedu ryškūs žaižaruojantys krūmai yra ribiniai pasklidusio apšvietimo - šoninio ir trikampio - kilties taškai. Dabar, jei imsime priešakyje esančius veikėjus, jie pasižymi tuo, kad yra apšviesti visiškai kitokios šviesos, nieko bendro neturinčios su pirmąja, besibaigiančia ir sustojančia prie minėtų dviejų krūmų. Kaip matome, šis apšvietimas yra priešakinis ir statmenas, sklindantis į visiškai nuogos moters kūną bei akinantis jos veidą: regime, kad visiškai nėra jokio reljefiškumo, jokio iškilumo. Moters kūnas pavaizduotas kaip emalinėje tapyboje, kaip japonų tapyboje. Tai šiurkščiai į veidą plieskiantis apšvietimas. Šis apšvietimas krenta ir ant vyro veido, ir krenta taip, kad jo profilis tampa visiškai plokščias, be reljefiškumo, be iškilumo; štai šiedu įgrimzdę kūnai, šiedu įgrimzdusių vyrų švarkai sulaiko ir įrėmina priešakinį apšvietimą, - taip pat kaip tiedu krūmai buvo vidinio žaižaruojančio apšvietimo įrėminimo taškais. Šios dvi vaizdavimo sistemos arba, tiksliau, šios dvi paveiksle esančios šviesos išraiškos sistemos šioje drobėje esti greta; šitoks jų gretimumas paveikslui suteikia atitinkamą nedarnumo pobūdį, vidinį heterogeniškumą; šį vidinį heterogeniškumą Manet stengiasi mažumėlę sumažinti, o gal, net nežinau, kaip tik pabrėžti; štai čia aiškiai matome paveikslo viduryje esančią ranką; beje, prisiminkite porą rankų, kurias jums anksčiau rodžiau „Oranžerijoje“, jų pirštai nurodė paveikslo ašis; o štai čia matome ranką su dviem pirštais, iš kurių vienas nurodo kryptį, tikslią vidinės šviesos kryptį, krentančią iš viršaus ir dar iš kažkur kitur.
Salono atmetimas ir avangardo pripažinimas
É. Manet siekė Salono, atstovaujančio akademistinei dailės krypčiai, pripažinimo, bet jo kūriniai buvo atmesti dėl modernios raiškos, nepagražintų, vulgarių tipažų. É. Manet pripažino avangardo poetai, kritikai ir dailininkai (Ch. Baudelaire’as, L. É. E. Duranty, C. Monet, E. Degas).
Taip pat skaitykite: Mitybos patarimai lieknėjimui
Ryšys su impresionistais
Bendravo su impresionistais (E. Degas, C. Monet, B. Morisot, P. A. Renoiru), lankėsi jų rengiamuose susibūrimuose Guerbois kavinėje, tapė jų mėgstamus kasdienio gyvenimo vaizdus: poilsį parke, pramogas (Žirgų lenktynės Boulognės miške 1864), laisvalaikį teatre, kavinėse (Alaus padavėja, Koncertas kavinėje, abu 1879). Gilinosi į šviesos ir šešėlio sąveiką, pleneruose nutapė impresionizmo bruožų turinčių peizažų, kompozicijų (Valtyje, Monet, tapantis savo laivelyje, abu 1874, Nana 1877, Baras Folies-Bergère 1881); jų fragmentiškos kompozicijos aiškaus piešinio, tapytos lygiais potėpiais skaidriomis spalvomis, išryškinta žmonių psichologiniai bruožai, ryšys su aplinka (É. Zola, 1868, S. Mallarmé, 1876, portretai). Vėlyvuoju laikotarpiu sukūrė pastelių (Ruduo 1883), litografijų, ofortų, akvarelių.
„Pusryčiai ant žolės“: provokacija ir naujovė
„Pusryčiai ant žolės“ (1863) pirmą kartą dailės istorijoje moterį parodė iš tiesų nuogą, nevilkinčią jokiu tobulo grožio ar deivės rūbu (ir pavertė žiūrovą neteisėtu vujaristu), nors konstruodamas figūrinę kompoziciją jau ir pats nebuvo originalus - perkūrė žinomus Renesanso dailininkų kūrinius. Šis paveikslas išsiskyrė ne tik savo tema, bet ir tapybos stiliumi. Manet naudojo laisvus potėpius ir plokščias spalvines dėmes, atsisakydamas tradicinio akademinio stiliaus.
Atstumtųjų salonas
1863 m., kai komisija atmetė beveik du trečdalius parodai pateiktų darbų, tarp jų buvo ir sukurtieji tų menininkų, kurių kūriniai anksčiau buvo priimami į parodą. Nepasitenkinimas ir skundai pasiekė imperatorių Napoleoną III, o jis buvo konservatyvus meno gerbėjas, tačiau norėjo, kad jį laikytų esant liberalių pažiūrų. Napoleonas III priėmė sprendimą, jog komisijos atmesti meno kūriniai turėtų būti eksponuojami kitoje Pramonės rūmų dalyje. Komisija nepatenkinta, kad abejojama jos sprendimais, suorganizavo atmestų darbų parodą, kuri ir vadinosi Atstumtųjų salonu. Vienas garsiausių ir įtakingiausių šioje parodoje demonstruotų paveikslų buvo Manet „Pusryčiai ant žolės“. Tai provokuojantis ir inovatyvus tiek technika, tiek savo tema paveikslas, vaizduojantis nuogą moterį, iškylaujančią miške su dviem tvarkingai apsirengusiais vyriškiais.
Įtaka menui ir palikimas
Mané maištas prieš Akademijos taisykles įkvėpė ateinančias menininkų kartas, tarp jų ir impresionistus. Jo darbai tapo meno istorijos lūžio tašku, kuris pakeitė požiūrį į tapybą ir menininko vaidmenį visuomenėje. Šiandien svarbiausi Maneto kūriniai saugomi didžiausiuose pasaulio muziejuose ir yra laikomi prancūzų meno šedevrais.
„Pusryčiai ant žolės“ šiandien
Šiandien „Pusryčiai ant žolės“ tebėra vienas labiausiai aptariamų ir interpretuojamų paveikslų meno istorijoje. Jo įtaka jaučiama įvairiose meno srityse, o pats paveikslas įkvėpė daugybę interpretacijų ir perdirbinių.
Taip pat skaitykite: Greiti pusryčiai
Taip pat skaitykite: Ar verta pusryčiauti „Palanga Spa Hotel“?
tags: #pusryčiai #ant #žolės #Manet #paveikslas