Velykinio maisto šventinimas Lietuvoje: tradicijos ir papročiai
Įvadas
Posakis „Ko lauki, ar šventinto?“ puikiai iliustruoja seną velykinį paprotį, gyvavusį visoje Lietuvoje XX a. pradžioje, o iki šių dienų išlikusį tik Dzūkijoje ir Vilniaus krašte. Ši tradicija, siekianti VIII amžių, yra neatsiejama Velykų šventės dalis.
Maisto šventinimo istorija ir reikšmė
Maisto šventinimas bažnyčioje - tai senas paprotys, prasidėjęs VIII amžiuje. Didžiojo šeštadienio arba Velykų sekmadienio liturginių apeigų pabaigoje bažnyčioje būdavo pašventinami valgiai, kuriuos tikintieji atsinešdavo iš namų. Tai buvo ne tik maisto pašventinimas, bet ir jo palaiminimas. Bažnyčia teigia, kad pamaldus švęsto vandens vartojimas atleidžia mažas nuodėmes ir padeda įveikti pagundas.
Šventinami valgiai ir jų simbolika
Po velykinių pamaldų būdavo šventinami įvairūs valgiai: margučiai, druska, duona, pyragai, mėsa, sviestas, sūris. Šis maistas buvo vežamas namo, kad pirmasis kąsnis Velykų dieną būtų pašventintas.
Pasiruošimas šventinimui
Didįjį šeštadienį moterys turėdavo daug darbo, nes reikėdavo paruošti viską iš vakaro: pasirūpinti švariais drabužiais šeimai, patalyne, išvirti mėsą, nudažyti margučius ir paruošti šventinius krepšelius - švenciankas. Į švencianką dėdavo mažą bandelę duonos ir kepaliuką pyrago, gabalėlį mėsos, sūrio, mazgelį druskos, porą kiaušinių.
Švenciankos paskirtis
Bandelė duonos ir nevirtos mėsos gabalas buvo skirti špitolion - bažnyčios tarnams, o taračkinis, pilnas pyrago, sūrio ir mėsos gabaliukų, - ubagams. Viskas būdavo sudedama į didelę pintinę karapkon ir uždengiama dangčiu. Karapka būdavo nešama į šaltesnę vietą, kad rytoj būtų paruošta vežimui, nes pirmą Velykų dieną važiuodavo dar tamsu, labai anksti.
Taip pat skaitykite: Duonos Padauginimo Bažnyčios ištakos
Maisto šventinimo apeigos
Po velykinių pamaldų kunigas šventindavo maistą. Daugiausia žmonės sustodavo į dvi eiles šventoriuje, viena prieš kitą, o kunigas eidavo per vidurį ir šventindavo dievo dovanas.
Lenktynės po šventinimo
Nuo bažnyčios visi bėgdavo strimgalviais į savo vežimus, kad greičiau atsigavę po ilgo pasninko. Pirmą Velykų dieną vykdavo savotiškos lenktynės. Buvo tikima, kad kas pirmutinis papusryčiaus, tas pirmutinis rugius nupjaus. Todėl reikėjo skubėti, nes namuose likusieji nekantriai laukdavo Velykų pusryčių, o be šventinto maisto nevalgysi.
Velykų pusryčiai
Tik parvažiavus iš bažnyčios, visi sėsdavo už stalo, imdavo šventintą duoną ir druską. Pirmiausia valgydavo šventintus kiaušinius, padažydami į druską, toliau - karštus kopūstus, mėsą ir kitus šeimininkės paruoštus patiekalus.
Valgių gausa ir jos reikšmė
Senovėje būdavo nešama daug valgių, tikint panašumo magija: daug neši - daug turėsi. Tačiau palaipsniui apsiribojama kiaušiniais. Galiausiai namuose visi patiekalai, skirti velykiniams pusryčiams, sudedami ant balta staltiese užtiesto stalo ir „tėvelis su verbuki stalų pašventina“ arba „stalų pašventina, šluotelį iš rugio varpų surišį“.
Talpos maistui nešti
Velykinį maistą į bažnyčią nešdavo įvairiose talpose, kurios, pasak etnologų, niekam kitam beveik ir nebuvo naudojamos. Dzūkai ir rytų aukštaičiai valgius dėdavo į šiaudines pintines karbijas. Jas perrišdavo tautinėmis juostomis, kad būtų už ko įsitverti.
Taip pat skaitykite: Šv. Agotos duona
Didysis Tridienis: pasiruošimas Velykoms
Verbų sekmadienį prasidėjusią Didžiąją savaitę nevalia bartis, pavydėti, o ypač šeštadienį - ką nors skolintis ar skolinti. Tikima, jog tuomet „nesiseks gyventi“. Anksčiau nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio žmonės laikėsi „juodojo pasninko", kai kurie tomis dienomis visai nevalgė, kiti tenkinosi duona ir vandeniu.
Didysis ketvirtadienis
Didysis ketvirtadienis dar vadintas „čystuoju“. Iki penktadienio žmonės tvarkydavo sodybas, namus, krėsdavo kaminus, iš trobų išnešdavo nereikalingus daiktus. Moterys šveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų graibydavo voratinklius, švarino patalpas, šveitė stalus, lauke purendavo pagalves, antklodes, drabužius. Didįjį ketvirtadienį šeimininkės skubėjo perplauti visus indus, viską išvalyti. Tikėta, jog tuomet visi metai bus švarūs. Tradiciškai, kaip ir kiekvieną Didįjį ketvirtadienį, kunigai Katedrose rinkosi į įspūdingas Krismos Mišias, kuriose vyskupai šventina visus metus per Krikštą, Sutvirtinimą bei Ligonių patepimą naudojamus aliejus. Pasirinkusiems pašvęstąjį gyvenimą Didysis ketvirtadienis- ypatinga Eucharistijos ir kunigystės įsteigimo diena. Vakare bendruomenės minės Paskutinę vakarienę, dalysis duona ir vynu. Lietuvoje ne taip įprasta, tačiau kitose šalyse per Paskutinės vakarienės pamaldas vyresnieji Kristaus pavyzdžiu mažesniesiems plauna kojas. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip per Paskutinę vakarienę Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė kojas savo mokiniams, nors tai buvo laikoma ne mokytojui įprastu patarnavimu, o vergo pareiga šeimininkui. Mišių metu, po Garbės himno, užsigavės varpai ir vargonai iki Didžiojo Šeštadienio Mišių. Pirmąjį skaitinį girdėsime iš Išėjimo knygos (Iš 12,1-8.11-14). Viešpats apreiškia Mozei Velykų vakarienės nuostatus. Evangelijoje pagal Joną (Jn 13,1-15) sutiksime Jėzų paskutinės vakarienės kambaryje, kur Jis įsteigia Eucharistijos bei Kunigystės sakramentus. Aukos liturgijos metu gerai įsiklausykime į Eucharistijos maldos žodžius, skirtus būtent šiam šventam vakarui. Priėmę Komuniją, dar neskubėkime išeiti iš bažnyčios. Kunigas ateina prie altoriaus ir, nieko nesakęs, gulasi ant grindų. Nuo seno šis veiksmas reiškia ypatingai karštą ir nuoširdžią maldą, taip pat simbolizuoja mirtį ir prisikėlimą.
Didysis penktadienis
Didįjį penktadienį žmonės mažiau dirbdavo, laikėsi tylos. Nutils varpai ir vargonai Po iškilmingos vakarinių pamaldų liturgijos, visose bažnyčiose nutils varpai ir vargonai. Prieš Didįjį penktadienį - Kristaus kančios dieną - į specialų altorių bus pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą, o kai kur ir naktį, žmonės pasiliks maldai. Didysis penktadienis - vienintelė metų diena, kai neaukojamos šventosios Mišios. Vakarinės pamaldos prasideda kryžiumi ant žemės puolančio kunigo malda. Šventovėse skaitoma Kristaus kančios istorija, kurios akivaizdoje tikintieji kviečiami apmąstyti savo ir Pasaulio kančią bei pasirinkimus. Kai kur išlikusi tradicija Didžiojo penktadienio vakarą bažnyčioje įrengti Kristaus kapą. Vienur paguldoma Jėzaus figūra, kitur pastatomas paveikslas, prie kurio žmonės pasilieka melstis ir budėti. Nuo seno šis veiksmas reiškia ypatingai karštą ir nuoširdžią maldą, taip pat simbolizuoja mirtį ir prisikėlimą. Po pradžios maldos žodžio liturgija. Pirmąjį skaitinį girdėsime iš pranašo Izaijo knygos (Iz 52,13-53,12), kur aprašomas Kenčiantis Viešpaties tarnas. Iš tiesų su nuostaba klausomės pranašo žodžių, kurie išsipildo Kristuje. Šiandien, kaip ir Verbų sekmadienį, girdėsime Kančios istoriją pagal Joną (Jn 18,1-19.42). Išklausę Kančios istoriją, kreipsimės į Viešpatį visuotine malda, kurią visi bendruomeniškai giedosime. Po visuotinės maldos Kryžiaus pagerbimo apeigos, nes šiandien Bažnyčia ypatingai pagerbia Kryžių, per kurį mes esame atpirkti. Kunigas nudengs Kryžių giedodamas: „Štai Kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“. Mes visi garsiai ir sutartinai atliepsime giedodami: „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau…“. Po Kryžiaus pagerbimo, bus Komunijos dalinimo apeigos. Šiandieną visuotiniai atlaidai gaunami už Kryžiaus pagerbimą, pasimeldus Šventojo Tėvo intencija.
Didysis šeštadienis
Didįjį šeštadienį sunkesnius darbus baigdavo iki pietų, vakare iš bažnyčios parsinešdavo ugnies, kartais šventinto vandens ir pradėdavo ruošti velykinius valgius, marginti margučius, kai kur - įrengti sūpuokles. Didysis šeštadienis tikėjimo išpažinėjams - skaudžios tylos diena. Lietuvoje ji dar vadinama Marijos šeštadieniu. Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję, išsislapstę ir vienintelė tokią dieną nepraradusi tikėjimo - Dievo motina. Iš kiekvienų namų bent vienas žmogus stengdavosi pasimelsti bažnyčioje ir pabudėti prie Kristaus kapo. Likę namuose, taip pat nurimdavo tyloje ir laukdavo Velykų. Nuo seniausių laikų ši naktis vadinama „Viešpačiui pašvęstoji“, „šventoji naktis“, „naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, arba „Velykų vigilijos naktis“. Šventins ugnį Velyknakčio apeigas krikščioniškas pasaulis pradeda šeštadienį, nusileidus saulei. iškilminga Jėzaus prisikėlimo liturgija prasideda lauke, ugnies pašventinimu. Nuo didžiosios ugnies tikintieji užsidega savo žvakutes, uždegama ir didžioji Velykų žvakė, kuri bažnyčiose per pamaldas bus uždegama visus metus, iki pat kitų Velykų. Į tamsią bažnyčią nešdamas įžiebtą žvakę, kunigas gieda „Kristus mums šviečia“. Nušvitusiose erdvėse skamba visą išganymo istoriją apimantis Velykų šlovinimo himnas. Velykų naktį skaitoma neįprastai daug Senojo testamento skaitinių, Naujojo testamento žinią apie Prisikėlimą lydi Aleliuja. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai, tarsi norėdami visus tikinčiuosius išbudinti iš rimties, liūdesio ir švęsti Prisikėlimą. Krikštys suaugusius Per Velyknaktį nuo pirmųjų amžių šventinamas Krikšto vanduo. Dar nepakrikštyti - krikštijami, pakrikštyti atnaujina Krikšto pažadus - įsipareigojimą gyventi su Dievu. Tuo, kad per Velyknaktį krikštijami ne vaikai, o suaugusieji, pabrėžiama, jog žmogus gali sąmoningai priimti tikėjimą. Pamaldas pradėsime švęsti lauke, prie šventoriuje sukurto laužo, kur bus pašventinta ugnis ir Prisikėlusio Kristaus simbolis - Žvakė, Velykinis Paschalas. Po šių apeigų procesijoje ateisime į bažnyčią, kur bus giedamas iškilmingas Velykinis šlovinimas „Tedžiūgauja dangaus angelų minios!“. Skaitinyje girdėsime pasakojimą kaip Dievas iš nieko, nesinaudodamas jokia medžiaga, kuria pasaulį. Viešpaties sukurtasis pasaulis yra geras, nes visa, ką Dievas sukuria yra gera. Galop Dievas sutveria žmogų, pagal savo atvaizdą ir panašumą. Palaimina vyrą ir moterį, pavesdamas valdyti visą pasaulį. Šis skaitinys yra privalomas žodžio liturgijos šventime. Pateikiamas pasakojimas, kaip Dievo išrinktoji tauta, Izraelis, bėgdami iš Egipto nelaisvės, sausomis kojomis pereina Raudonąją Jūrą. Ši kelionė šiandien mums simbolizuoja perėjimą iš mirties į gyvenimą, iš nuodėmės į malonę, kurią mes gauname Krikšto metu. Šiame skaitinyje, Viešpats pabyla pranašo Izaijo lūpomis, kviesdamas visus prie savęs. Kviečia ištroškusius prie vandens, alkanus prie skaniausių valgių. Pranašas ragina mus ieškoti Viešpaties, nes Jis leidžiasi randamas. Po šio skaitinio kunigas užgiedos Garbės himną. Tuo metu suskambės varpai ir užgros vargonai. Baigus Garbės himną ir Pradžios maldą, girdėsime skaitinį iš šventojo apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams (Rom 6,3-11), kuriame apaštalas skelbia, kad, mirę drauge su Kristumi, esame ir Jo Prisikėlimo dalininkai. Kartą miręs Kristus daugiau nebemiršta, bet gyvena Dievui. Po Evangelijos (ir pamokslo) prasidės Krikšto liturgija, kurią pradėsime giedodami Visų šventųjų litaniją. Po litanijos seks vandens šventinimas. Po vandens pašventinimo, rankose laikydami degančias žvakes, atnaujinsime Krikšto įžadus. Į kunigo klausimus kiekvienas atsakysime už save (pvz.: ar tikite - tikiu; ar atsižadate - atsižadu).
Velykų sekmadienis
Lietuvoje Velyknakčio pamaldose dalyvauja vis daugiau žmonių, tačiau dauguma, kaip įpratę sovietmečiu, į bažnyčias renkasi sekmadienio rytą, mielai aplink bažnyčią eina procesiją, kuri simbolizuoja Prisikėlimo žinią. Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja įvairiausių šalių televizijų transliuojamas Mišias, po kurių suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui, pasveikina žmones jų gimtosiomis kalbomis.
Taip pat skaitykite: Ramybės laikas pietums Lietuvoje
tags: #prisikelimo #baznycia #duonos #sventinimas