Porceliano istorija ir gamyba: nuo imperatoriško prabangos iki šiuolaikinio meno
Porcelianas - tai ne tik indai, bet ir istorija, menas, prabanga bei nuolatinės inovacijos. Šiame straipsnyje panagrinėsime porceliano atsiradimo ir raidos kelią, gamybos ypatumus, jo vertę meno rinkoje ir vietą kultūroje.
Porceliano gimimas ir kelias į Europą
Porceliano istorija apipinta legendomis ir paslaptimis. Teigiama, kad porcelianas buvo sukurtas VII a. Kinijoje, kur jo gamybos technologija buvo laikoma griežčiausioje paslaptyje, o už jos išdavimą grėsė mirtis.
Pirmasis porcelianas buvo baltas, dekoruotas mėlynais raštais. Tik XVII-XVIII a. Kinijoje pradėtos naudoti įvairios spalvos ir auksavimas. Porcelianas Kinijoje buvo ne tik prabangos prekė, bet ir kultūros dalis, o imperatoriai ir jų aplinka labiausiai vertino jo kokybę ir estetiką. Pagrindinė kinų tradicija - porcelianas turi būti plonas kaip popierius, skambus kaip varpas, švelnus kaip ežeras ramią dieną.
Į Europą porcelianas pirmą kartą atkeliavo XIII amžiuje, kai Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas, keliaudamas Šilko keliu, atvežė šį nuostabų gaminį. Europiečiai iškart susižavėjo baltu, skaidriu porcelianu, ištapytu įvairia glazūra. Tuo metu dvaruose naudoti indai buvo pilkos, rudos ar juodos spalvos, todėl porcelianas sukėlė tikrą sensaciją.
Europoje paplito įsitikinimas, kad porceliano indai pakeičia spalvą, jei į juos patenka apnuodytas maistas, tad tai padėjo išvengti apsinuodijimo. Porcelianas tapo itin brangia dovana valstybių vadovams. Saksonijos kurfiurstas Augustas II Stiprusis sumokėjo du dragūnų pulkus už kelias kiniškas vazas.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Europietiško porceliano paieškos ir pirmosios manufaktūros
Meilė pinigams ir grožiui skatino europiečius ieškoti būdų, kaip sukurti porcelianą. Pirmieji bandymai Europoje vyko XVI a. Florencijoje, kur kunigaikštis Frančeskas De Mediči pradėjo gaminti minkštąjį Mediči porcelianą. Tačiau tikrojo kiniškojo porceliano paslaptį pavyko atskleisti tik XVIII a. pradžioje.
Pirmoji kietojo kiniškojo porceliano manufaktūra įkurta 1708 metais Saksonijoje, Meisene. Karalius Augustas II globojo mokslininką, tačiau bijojo formulės nutekėjimo, todėl manufaktūrą perkėlė į pilį. Išgirdęs, kad išradėjas nori pasitraukti, uždarė jį į kalėjimą, kuriame J. F. Biotgeris mirė.
Nepaisant slaptumo, formulė ilgainiui paplito ir ėmė steigtis manufaktūros Prancūzijoje, Austrijoje, Anglijoje, Danijoje, Rusijoje. XVIII amžiaus antrosios pusės Meiseno porceliano indų galima pamatyti ir „Aušros“ muziejuje. Šis porcelianas iki šių dienų išlikęs vienas prabangiausių. Manufaktūros ženklas - du mėlynos spalvos sukryžiuoti kardai.
Porcelianas Rusijoje: nuo imperatoriškos prabangos iki socialistinės ideologijos
Imperatoriškoji porceliano manufaktūra įkurta 1744 m. Petro Pirmojo dukters Jelizavetos. Laikui bėgant jos statusas keitėsi, bet užduotis liko ta pati - puošti Romanovų dvarų interjerus, kurti prabangius servizus carų ir didikų stalui. Aukščiausios kvalifikacijos meistrai, talentingi dailininkai ir skulptoriai išgarsino Rusijos „baltąjį auksą“ visame pasaulyje. Jis eksponuojamas didžiausiuose muziejuose, dėl jo varžomasi „Sotheby“ ir „Christie“ aukcionuose.
Po Spalio revoliucijos požiūris į porcelianą radikaliai pasikeitė. Porcelianas turėjo tapti naujosios ideologijos vėliava. Vietoj kurtuazinių barokinių skulptūrėlių atsirado „teisingos“ kompozicijos, vaizduojančios socializmo kūrėjus, darbininkus ir valstiečius. Vietoj rafinuotai puošnaus lėkščių dekoro - ideologiškai teisingi šūkiai, kūjis ir pjautuvas, jubiliejinės datos. Šiandien tie artefaktai - bene labiausiai kolekcioninkų medžiojami objektai, nes niekur pasaulyje porcelianas neišgyveno tokio ideologinio spaudimo.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Po revoliucijos porceliano dekorui didelę įtaką darė ir avangardinio meno idėjos (kubizmas, futurizmas, suprematizmas). Naujieji gamyklos šeimininkai elgėsi gana racionaliai, neskubėjo griauti senąjį pasaulį ir ant jo griuvėsių statyti naują. Nuo gatavos produkcijos, kurios buvo kimšte prikimšti visi sandėliai, tiesiog nuvalyti senieji ženklai ir jų vietoje priklijuoti nauji: dvigalvį imperatoriškąjį erelį pakeitė kūjis ir pjautuvas. (Per ilgą gamyklos egzistavimo istoriją firminiai ženklai keitėsi keliolika kartų.)
Po karo porceliano menas turėjo tapti masinis, taigi paprastesnis, pigesnis, prieinamas liaudžiai. Po karo įrengtas ir Rusijoje iki tol nekultivuotas kaulo porceliano cechas. (Į porceliano masę dedama stambiųjų raguočių kaulų pelenų.) Kaulo porcelianas itin lengvas, tvirtas, tačiau jo gamybos procesas reikalauja ypatingo jautrumo ir subtilumo, todėl ceche dirba tik moterys.
Šiandien ne tik atkartojami senųjų meistrų gaminiai, bet kuriamas ir modernus šiuolaikinis porcelianas. Priimami užsakymai iš korporacijų, valstybės institucijų, privačių asmenų. Brangūs dirbiniai vėl puošiasi porevoliucinius laikus primenančiais užrašais. Baltasis Rusijos auksas eksportuojamas į daugybę Europos, Amerikos ir Azijos šalių, taip pat ir į Lietuvą. Ant trapiųjų gaminių šiandien vėl puikuojasi dvigalvis erelis su užrašu „Imperial Porcelain. 1744 St.Peterburg“.
Porcelianas Lietuvoje: dvarų kultūra ir vietinės manufaktūros
Geros mados randasi Lietuvoje - atostogauti gimtojoje šalyje ir aplankyti kuo daugiau dvarų, o keliaujant pamatyti ne tik pastatus, bet ir pajausti ten buvusį gyvenimą. Lietuvos dvarininkai jautė Europos pulsą, buvo modernūs, keliavo po įvairias šalis, parsiveždavo idėjų, mėgo naujoves. Lietuvoje rasta tokių porceliano kolekcijų, kokių pavydėtų ne viena Europos didikų šeima.
Valgymo tradicijos panašiai vystėsi tiek Europoje, tiek Lietuvoje. 17-18 a. valgytojai naudojosi tik šaukštais, juos nešdavosi prisisegę prie diržo ar užsikišę už bato aulo. Tačiau indai buvo aukštos prabos - iš metalo, stiklo, vėliau - ir porceliano. 19 a. Lietuvos didikai etiketo, stalo serviravimo paslapčių mokėsi iš knygų, taip pat žiemas praleisdami užsienio šalyse. Tarpukariu prezidento Antano Smetonos žmona Sofija svečiams patiekdavo penkių patiekalų vaišes, o meniu būdavo surašytas prancūzų kalba.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Lietuviai vertino porcelianą kaip ir Europos didikai, keletą manufaktūrų buvo įsteigę ir patys. Ir dabar veikia, tiesa, labai sumažėjusi, „Jiesios“ porceliano gamykla, gaminanti puikius gaminius iš angliško porceliano. Jie išlaiko savo kolekcijas, todėl sudužus lėkštei visada galima užsisakyti kitą. Porcelianas vertės nepraranda, tačiau įpirkti senųjų manufaktūrų gaminių nelengva - lėkštė gali kainuoti ir 300 Eur.
Lietuvos muziejuose labai mažai Lietuviško porceliano gaminių.
Stafordšyro keramika: spalvingas indų pasaulis
Sendaikčių turguose ar antikvariatuose dažnai akį traukia įvairių spalvų indai - raudoni, mėlyni, žali ar rudi. Gausiai, įvairiais motyvais (floros, faunos ar netgi siužetais) dekoruoti indai dvelkia prabanga, juolab kad ženklai kitoje jų pusėje atrodo irgi labai senoviški ir paslaptingi. Tačiau kaina - ką čia slėpti - palyginti nedidelė ir prieinama kiekvienam norinčiajam savo stalo serviruotę pakeisti kiek spalvingesne nei įprasta. Jei imsime tyrinėti šių spalvingų indų ženklus, rasime jų pačių įvairiausių ir iš skirtingų praeito ar netgi užpraeito amžiaus dešimtmečių. Tačiau galime beveik guldyti galvą, kad ant daugelio šių indų išskaitysime žodį „Stafordšyras“. Taigi tai „svečiai“ iš Anglijos.
Pavadinimas „Stafordšyro keramika“ apima labai plačios kategorijos terminą. Stafordšyras - istorinė ir geografinė Anglijos vietovė, kurioje XVII a. pradžioje susikūrusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves - Burslemą, Fentoną, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį. Visos jos XX a. pradžioje tapo Stoko prie Trento miestu.
XVIII a. šioje teritorijoje įsikūrė pirmieji stambesni gamybos centrai Vedžvude, Spode ir Mintone. Bene svarbiausias įvykis Stafordšyro keramikos istorijoje buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytų grūsto titnago miltelių į vietinio molio masę, gaunamas baltesnis, gražesnis kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m., titnagas buvo pakeista grūstais kaulų milteliais.
XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude. O atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone.
Pats terminas „Stafordšyro keramika“ dažnai asocijuojasi su nuo pat pradžių pradėtais gaminti mėlynais indais. Vieni žymesnių tokios keramikos pavadinimų yra „Spode“, „Royal Doulton“, „Wedgwood“, „Royal Worcester“, „Ridgway“. Aptikus šių gamintojų pavadinimą ant indų, būtų tikrai tikslinga pasidomėti jų verte. Taigi buvo gaminama daugybė panašaus porceliano su skirtingų gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kokį nors metų įvykį, žymėjo datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Taigi ant indo pamačius įspūdingai seną datą nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. O štai nespausdintas, bet tapytas ranka ženklas gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis. Beje, dauguma gamyklų, išaugusių iš senovinių manufaktūrų, veikia ir dabar. Be to, atsirado ir visai naujų gamintojų, kurių gaminiai kartais jau neturi jokių ženklų. Jei rinkoje rasite tokių indų, tai reikš, kad jie galbūt net ir šio šimtmečio gamybos.
Dažnai diskutuojama, kokiu būdu indai taip gausiai dekoruoti. Tai vadinamoji perkeliamosios spaudos arba kitaip dekalkomanijos technika. Vaizdai buvo sukurti dailininkų bei išraižyti graverių metalo plokštėse, vėliau dengiami dažų danga ir spaudžiami popieriuje. Galiausiai perkeliami ant keramikos dirbinių.
Dekalkomanijos technika buvo išrasta Anglijoje XVIII a. viduryje. O viskas prasidėjo nuo varinės plokštelės. Kažkada jos graviravimas trukdavo iki 6 savaičių. Graveris specialiu įrankiu išraižo ant plokštelės norimą vaizdą su grioveliais ir taškeliais, kuriuose vėliau ir lieka dangos pigmentas. Kai piešinukas baigiamas, plokštelė pašildoma, paruošti specialūs dažai (naudoti įvairūs oksidai, suteikiantys norimus atspalvius - chromo oksidas žaliam atspalviui, kobalto - mėlynam, vario - rausvam) gerai į ją įtrinami. Ant plokštelės labai lygiai dedamas plonas drėgnas popierius ir ji pervoluojama presu, kad piešinukas gerai atsispaustų. Po to jis apkarpomas pagal gaminio formą, dedamas ant keramikinio indo ir kietu šepetėliu prispaudžiamas ir išlyginamas. Indas dedamas į šaltą vandenį, popierius nuimamas, o dažai lieka. Po to gaminį reikia išdegti žemoje temperatūroje. Tai atliekama prieš glazūravimą arba po jo. Degimas po glazūravimo indus ir paverčia ilgaamžiais.
Tokia technika leido indus dekoruoti itin plonomis linijomis, perteikti ant jų subtiliausius piešinius. Tai buvo labai ilgas rankų darbas, užėmęs daug laiko. Štai kodėl senieji stafordšyro gaminiai turi didelę vertę. Nuo 1776 m. iki 1828 m. kobaltas buvo pagrindinė tokių indų spalva. Vėliau, nuo 1830 m. piešiniai tapo žali ar rožiniai, nuo 1845 m. - juodi ir šviesiai melsvi, o nuo 1852 m. rudi.
Kolekcionuojant Stafordšyro porcelianą, muziejininkė pataria susitelkti į tam tikrą porceliano stilių, arba konkrečius gaminius - vazas, statulėles, lėkštes, ar į tam tikrą konkrečią formą, kad kolekcija įgytų vientisumo.
Kolekcionavimas: aistra ir atradimai
Kolekcionavimas - tai aistra, azartas ir nuolatinis atradimų džiaugsmas. Porceliano kolekcionavimas nėra išimtis. Kolekcionieriai skiria daug laiko ir pastangų, kad surastų retus, vertingus ir įdomius egzempliorius.
Dauguma servizų, aišku, būdavo dekoruoti augaliniais motyvais. Šiek tiek retesni turėjo pieštus gyvūnų, paukščių paveikslėlius. Savo kolekcijoje turiu labai gražų servizą, ant kurio puodelių bėgioja tetervinai, o ant arbatinuko pavaizduotas briedis. Vertingi: prieškariu gaminti „Rubens“ ir Rygos porceliano „Sakta“ servizai šiandien auksionuose gali būti įvertinti ir keturženkle suma.
Kolekcininkai daugiausia ieško internetu, specializuotose feisbuko grupėse. Tai jau darosi kaip liga, vos pabundu ir dar kavos negėrusi puolu prie telefono - gal kas nors ką nors įdomaus įkėlė?! Šis hobis - kas dieną po naujieną. Dar vienas servizų gavimo šaltinis - žmonės, kurie valo, tvarko butus. Daug servizų, jų elementų būna sendaikčių turguose. Žodžiu, šioje srityje kasdien vyksta judėjimas. Ypač Baltijos šalyse, nes porceliano centras buvo Ryga. Lietuvoje juo irgi buvo prekiaujama, o Taline Rygos porceliano fabrikas net turėjo savo dekoravimo cechą.
Kai kurie kolekcininkai svajoja apie mažą namų muziejų, kur galėtų eksponuoti savo kolekcijas ir vesti edukacijas apie servizus, jų istoriją.
Porceliano priežiūra ir saugojimas
Porcelianas yra trapus, todėl jam reikia skirti ypatingą dėmesį. Porcelianinius indus reikia plauti rankomis, naudojant švelnius ploviklius. Negalima naudoti abrazyvinių valiklių ar kietų šepečių, kurie gali subraižyti porceliano paviršių.
Porcelianinius indus reikia laikyti saugioje vietoje, kad jie nenukristų ir nesudužtų. Geriausia juos laikyti specialiuose induose arba dėžėse, atskirtus vienas nuo kito minkšta medžiaga.
tags: #porceliano #pietų #servizo #istorija #ir #gamyba