Pirmosios mirties metinės: tradicijos ir atminimo būdai

Mirties metinės - diena, kai prisimename išėjusį artimąjį. Artėjant šiai datai, natūraliai sustiprėja emocijos: netekties skausmas, ilgesys, liūdesys ir bejėgiškumas. Taip pat gali kilti papildomas stresas dėl metinių paminėjimo organizavimo ar kapo tvarkymo. Nėra vieno teisingo būdo, kaip praleisti šią dieną - vieni nori, kad ji kuo greičiau prabėgtų, kiti stengiasi skirti tam kuo daugiau laiko. Svarbiausia - elgtis taip, kaip jaučiatės patogiausiai.

Tradicinis mirties metinių paminėjimas

Įprastas mirties metinių paminėjimo scenarijus dažnai apima šiuos elementus:

  • Pamaldos bažnyčioje: Apsilankoma bažnyčioje, kur vyksta specialios pamaldos už mirusįjį.
  • Kapavietės pašventinimas: Kartu su kunigu keliaujama prie artimojo kapo, kur kunigas pašventina kapavietę, sukalbama malda, padedama gėlių ir uždegama žvakutė.
  • Paminėjimo pietūs: Po kapo aplankymo artimieji kviečia visus į paminėjimo pietus. Stalo centre paprastai pastatomas kryželis su žvakėmis šonuose, gali būti ir mirusiojo portretas.
  • Malda ir giesmės: Paminėjimo dalyviai sukalba maldas, giesmininkai pagieda keletą giesmių, tada pradedama valgyti.
  • Atminimo istorijos: Kartais prisimenamas velionis - dalijamasi atminimo istorijomis, skaitomi paruošti žodžiai. Tačiau dažniausiai likęs laikas skiriamas tiesiog maloniems pokalbiams su seniai matytais giminaičiais.

Toks scenarijus dažniausiai vyrauja vyresnių artimųjų metinėse. Tačiau paminėjimas gali vykti ir kitaip, atsižvelgiant į artimųjų norus ir velionio asmenybę.

Netradiciniai paminėjimo būdai

Štai keletas idėjų ir patarimų, kaip galėtumėte pagerbti ir prisiminti savo artimąjį netradiciniu būdu:

  • Suplanuokite atminimo vakarą iš anksto: Apgalvokite, ką norėtumėte pakviesti, kokį biudžetą tam skirti. Išsirinkite ir apžiūrėkite vietą, kurioje vyks paminėjimas. Ją rinkitės pagal tai, kiek žmonių planuoja dalyvauti, kad būtų visiems jauku ir erdvu. Įsitikinkite, ar tuo metu šalia nevyks kokios triukšmingos šventės. Paminėjimo pietus ar vakarienę galite organizuoti ir namuose, jeigu planuoja susirinkti nedaug artimųjų.
  • Paruoškite mėgstamiausią patiekalą: Tą vakarą/dieną galite paruošti mėgstamiausią artimojo patiekalą ir juo pavaišinti svečius.
  • Atminimo vakaras, skirtas profesiniams pasiekimams: Jeigu miręs asmuo buvo aukšto socialinio statuso, žinomas visuomenėje, meninėje veikloje, galima suorganizuoti atminimo vakarą, aptariant ir prisimenant jo profesinius pasiekimus, parenkant atitinkamą muzikinį foną, pakviečiant buvusius kolegas.
  • Prezentacija ar video filmas: Iš savo turimų fotografijų ar video medžiagos galite pasiruošti prezentaciją ar sukurti video filmuką apie artimąjį.
  • Gyva muzika: Tiek paminėjimui prie kapo, tiek vietoje, kurioje bus šventiniai pietūs, galite suorganizuoti gyvą muzikinį foną, pvz., grojimą smuiku.
  • Gėlių kompozicija: Galite užsisakyti vieną, bet gražią gėlių kompoziciją ir ja papuošti kapą. Informuokite gimines ir artimuosius, kad gėlių neneštų. Jeigu jie vis tiek nori tai daryti, paprašykite, kad atneštų pvz. vienos rūšies gėles.
  • Jaukumo sukūrimas: Galite sukurti jaukumo aplinkai, kurioje būsite - dekoruoti susitikimo vietą gėlėmis, dekoratyvinėmis žvakėmis. Pietų/vakarienės metu galite paruošti dekoruotą, pvz., teminį tortą.
  • Atminimo knyga: Dar gana naujas būdas prisiminti mirusiuosius - atminimo knygos. Paminėjimo metu galite perleisti iš rankų į rankas atminimo albumą su fotografijomis, kuriame būtų pateikiama visa mirusiojo gyvenimo istorija - nuo jo gimimo iki išėjimo momento. Taip artimieji išvystų ir prisimintų kiekvieną jo gyvenimo momentą, ne tik galbūt kažkurį vieną geriau žinomą gyvenimo tarpsnį. Kai kurie giminės nustemba pamatę ir tam tikras fotografijas, nes nežinojo ar pamiršo, jog tokios iš viso yra. Juolab, kai albumas ruošiamas surinkus nuotraukas iš kelių giminaičių. Galite pasiruošti ir tuščią atminimo albumą, kuris būtų skirtas svečių atsineštų fotografijų įklijavimui ar atminimo žodžių įrašymui.
  • Socialiniai tinklai: Jeigu tai buvo jaunesnis asmuo, galite pavartyti artimojo socialinius tinklus.
  • Paaukojimas mirusiojo vardu: Jeigu tai buvo vyresnis žmogus, galite aukoti pvz., senelių namams, jeigu buvo vaikas - kūdikių ar namų vaikams. Galite padovanoti Jums jau nereikalingus mirusiojo asmeninius daiktus, pvz., labdarai.
  • Mėgstamos vietos aplankymas: Galite aplankyti vietą, kurią dažniausiai lankydavo Jūsų artimasis - galbūt tai buvo jo mėgstama kavinė? Arba nuvykite ten, kur jis norėjo tą padaryti dar būdamas gyvas. Arba tiesiog nuveikite kažką tokio, ką mėgo daryti jūsų artimasis, pvz., pažiūrėkite jo mėgstamą filmą.
  • Pagalbos prašymas: Jeigu artėjant metinėms reikalinga pagalba, kreipkitės į artimuosius ar specialistus.

Svarbu prisiminti, kad mirties metinės - tai ne tik liūdesio, bet ir atminimo diena. Tai proga prisiminti gražius momentus, praleistus su artimuoju, ir pasidalinti jais su kitais.

Taip pat skaitykite: „Riešutų duona“: brendimo kelias

Mirties suvokimas įvairiose kultūrose ir religijose

Kiekvienoje kultūroje ir religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo.

Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi.

Vėlės gyvenamoji vieta senovės lietuvių tikėjimuose

Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Archainis mitiniame laike gyvenantis žmogus gamtinio pasaulio formas traktavo kaip vieningą gyvasties šaltinį ir save suvokė kaip šios visumos dalį. Žmogus, medis, vanduo, paukštis ar gėlės žiedas - visa tai vienų tėvų - Dangaus ir Žemės - vaikai. Todėl gyvybė neišnyksta su mirtimi, ji grįžta kitame pavidale. Ši archaiškiausia metempsichozės samprata ir pasireiškia poetiniais sutapatinimais, daugiausia pastebimų su nekrokultu susijusioje tautosakoje. Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: “kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė”. “Metų skaičius” paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutrenktoms sieloms, o visų pirma - nelaiku mirusiems, nusižudžiusiems, nužudytiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į medžius ir paukščius.

Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gana dažnos. Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė gali iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas gyvo žmogaus.

Iki pat mūsų dienų visoje Lietuvoje išlikęs tikėjimas mirties pranašais. Iš realiai egzistuojančių - tai paukščiai, gyvuliai, žvėrys, augalai. Paprastas paukštis, augalas tam tikrame lauke, aplinkoje praranda buitinę kasdienę prasmę, virsta sakraliniu, mirties simboliu.

Taip pat skaitykite: Receptai rugsėjo 1-ajai

Pomirtinis pasaulis senovės lietuvių tikėjimuose

Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą mirusieji gyvena sau, gyvieji sau, jie nebendrauja. Tiesa, gyvieji gali padėti mirusiesiems gausiomis aukomis bei maldomis. Kitaip buvo senovės lietuvių tikėjime. Raudose minima “amžina tėviškėlė”, “vėlių suolelis”, prašoma atidaryti “vėlų vartelius”. Dažnai “amžinoji tėviškėlė” yra suprantama rytų šalelėje, į kurią tolimas kelelis.

Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Tradicija, vaizduojanti pomirtinę kelionę kaip kopimą į kalną, patvirtinta tautosakoje, atrodo, buvusi archaiška ir patvari. Pomirtinio gyvenimo centre yra kalnas, ant kurio gyvena Dievas ir Perkūnas. Jo viršūnėje prasideda dangiškoji mirusiųjų buveinė, kur šviesu ir šilta, auga nuostabus sodas, čiulba daugybė paukščių. Šį tikėjimą atspindi ir paprotys mirusįjį deginant į laužą mesti vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikibti lipdamas į dangų. Lietuvių raudos mini kelią, į kurį išsiruošia mirusysis. Su juo siejami aušros, ryto, tekančios saulės vaizdiniai. Kelias - universalus vaizdinys, galintis tikti bet kuriam pasaulėvaizdžiui. Mirusiojo vėlė, ar panirdama, ar prasmegdama požemiuosna, ar kildama į dangų, privalėjo nueiti kelią, gyvųjų pasaulį atskiriantį nuo mirusiųjų karalystės.

Mirties "prijaukinimas" ir senovės lietuvių kultūra

Nors teigiama, kad mirtį galima "prijaukinti", iš tiesų mirtis kreipiasi į žmogų kaip neįveikiama jėga. Kiekvienas jos "prisijaukinimas" yra tik tariamas. Mūsų protėviai veikiau jau patys sugebėjo "prijunkti" prie mirties. Galima net pasakyti, kad senoji lietuvių kultūra buvo labai orientuota į mirtį. Svetimtaučių kronikos mini, kad pagonių žmonos ne kartą susidegindavo su mirusiais vyrais, kad ant laužo žūdavo pilių gynėjai, nepajėgę atmušti priešo. Tokią narsą galima paaiškinti tvirtu tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Mūsų protėviai mirtį suvokė ne kaip beviltiškos būklės pradžią, o kaip kito gyvenimo vartus.

Laidojimo papročiai kaip požiūrio į mirtį atspindys

Kiekvienos kultūros ir kiekvienos religijos požiūrį į mirtį aiškiausiai parodo laidojimo papročiai, kapų priežiūra. Protėviai dažnai tampa derlingumo garantais, tikima, kad kulto pažeidimas atneša nederlių, sausrą, gyvulių kritimą; ir atvirkščiai - protėvių gerbimas yra visokeriopo klestėjimo laidas. Kitaip klostėsi laidojimo apeigos, jei mirusiojo bijota. Turėjo būti praktikuojami įvairiausi būdai, kurie padėtų apsaugoti gyvuosius nuo mirusiųjų kėslų.

Laidojimas medžiuose (“dvigubas laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį - mirtis išskirdavo žmones tik laikinai.

Taip pat skaitykite: Receptinis Neurorubinas: tiesa ar mitas?

Laidojimo būdai: nuo žemės iki ugnies

Sovijaus mitas atspindi tris laidojimo būdus: kasamas žemėn, keliamas į medį, galiausiai sudeginamas. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas - lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela - vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo.

Įkapės ir "atvirkštinis" pasaulis

Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi - jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais.

Laidojimo apeigos: šermenys, pašarvojimas, laidojimas

Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, lietuviai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Laidotuvių ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Lietuvių laidojimo papročiuose, palyginti su kitų tautų, ryškiau atsispindi noras protėviams įsiteikti, negu mirusiojo baimė.

Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau - 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo.

Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas - šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį.

Mirtis tradicinėje lietuvių kultūroje

Tradiciškai mirtis reiškė ne tik žemiškojo gyvenimo pabaigą, bet ir perėjimą į kitą pasaulį, į gyvenimą tarp protėvių. Mūsų protėviai nuo seno tikėjo, kad siela neišnyksta, bet toliau egzistuoja šalia gyvųjų, darydama įtaką jų likimui. Senovės kasinėjimai rodo, kad mūsų piliečiai nuo seno tikėjo gyvenimu po mirties, kruopščiai laikėsi laidojimo apeigų, kurios turėjo padėti mirusiojo sielai rasti ramybę ir pereiti į protėvių pasaulį.

Pagal liaudies papročius mirštančiam žmogui reikia duoti uždegtą žvakę, pašventintą per Apsivalymą. Per ypač pagerbtų žmonių, ypač kultūros veikėjų, laidotuves dažnai dainuojamos dvasinės ir tautinės dainos. Trizna - tradicinė šventė po laidotuvių. Senovėje tikėta, kad be triznos siela neranda ramybės. Šiandien tai šeimos padėka svečiams už dalyvavimą atsisveikinime.

Liaudies kalendoriuje svarbiausiomis mirusiųjų atminimo dienomis laikomos trečioji, devintoji ir keturiasdešimtoji diena po mirties. Tai atitinka idėjas apie sielos kelionę po mirties ir tuos laikotarpius, kai jai labiausiai reikia maldos. Pirmosios mirties metinės švenčiamos po metų - tai svarbus įvykis, kurį, be pamaldų, dažnai lydi „vakarienė” arba triznaja, ypač Rytų Ukrainoje. Vėliau kasmet mirties dieną pagerbiamas mirusiojo atminimas - maldomis ir gerais darbais.

Mirtis liaudies tikėjimuose

Lietuvių tautosakoje ir liaudies tikėjimuose mirtis vaizduojamasi materialiu pavidalu. Tai aukšta, kaulėta, įdubusiais skruostais, akla moteriška būtybė su dalgiu rankose, kuri juo kertanti pirmą jos kelyje pasitaikiusį. Mirties vardas - Giltinė. Kadangi Giltinė slankiojanti daugiausia naktį, ji priskirtina prie chtoniškųjų būtybių. Giltinę matą šunys, katės, arkliai, kai kurie paukščiai.

Šiuolaikinė fizika įrodė, kad mirties momentu miršta tik fizinis kūnas, o dvasia - aukščiausios kategorijos kūnas - niekuomet neišnyksta, ji gyvuoja mums nesuvokiamoje kito matavimo erdvėje. Dvasios nemirtingumas už mūsų suvokimo ribų slypinčiame aname pasaulyje ir yra amžinosios gyvybės šaltinis.

Senovėje, žmogui mirštant, būdavo atidaroma langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalve, jis būdavo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu“, kad jo garsas išvaikytų piktąsias dvasias ir „rodytų vėlei kelią aname pasaulyje“ mirštantysis būdavo šlakstomas švęstu vandeniu, jam uždegama graudulinė žvakė. Namiškiai ir atskubėję kaimynai kalbėdavo prie mirštančiojo maldas. Tikėta, jog tuo metu niekas namuose neturįs miegoti, o miegančiuosius būtina pažadinti, „kad nenugrimztų į giliausią miegą“.

Apie šeimininko mirtį būdavo tuojau pat pranešama gyvuliams, pabeldžiama į bičių avilį, kai kur ant kiekvieno avilio dar uždėdavo po elgetoms atiduoti skirtą drobės stuomenį. Tokiu pranešimu stengtasi užbėgti už akių mirusiojo vėlei, kad ji „neišsivestų“ gyvulių su savimi“. Kuo skubiausiai būdavo pranešama bažnyčios špitolninkui, kad paskambintų už mirusįjį varpais.

Numirėliui pirmiausia užspausdavo akių vokus, kad iš šeimos jis „daugiau paskui save neišsivestų“. Paskui lavonas mazgojamas, aprengiamas, ir šarvojamas ant lentos. Vyrą paprastai prausdavo vyrai, moterį - moterys. Senovėje lavonus prausdavę pirtyje. Su mirusiuoju susilietę dalykai - vanduo, šiaudai ir kt.,-pasak liaudies tikėjimų, įgyja antgamtinių savybių ir nebegali būti gyvųjų vartojami.

Lietuviai visais laikais savo mirusiuosius aprengdavo jų pačių geriausiais drabužiais ar specialiai mirčiai pasiūtomis įkapėmis arba panaudodavo jų turimus vestuvinius drabužius. Paprotį savo numirėlius išlydėti į pomirtinį gyvenimą kaip į šventę, aprengtus puošniais drabužiais, su gausybe papuošalų bei kitų įkapių, liudija įvairių istorijos laikotarpių Lietuvos archeologiniai laidojimo paminklai.

Apskritai įkapės visoje Lietuvoje būdavo gyvenamojo meto mados drabužiai, tiktai moterų nuometas, kaip senovinė galvos danga, kiek ilgiau išliko Rytų Lietuvoje. Vyrai senovėje laidoti su kepure, kuri XIX a. dažniau būdavo dedama į karstą ant mirusiojo pusiaujo ar šalia. Stropiai žiūrėta, kad drabužiai būtų nesuplyšę, užsegioti, o kojinės tvarkingai užrištos kojaraiščiais, „kad einant į Dievo teismą nesmukinėtų“.

Netekėjusias merginas rengdavo panašiai kaip nuotaką vestuvėms - su rūtų vainikėliu ir baltais kaspinais, XX a. pradžioje - su veliumu. Nevedusiųjų ir netekėjusiųjų karstai būdavo apvainikuojami, puošiami gėlėmis. Vadinasi, nevedusiųjų mirtis tiek lietuvių, tiek kitų tautų buvo tapatinama laidotuvėse su vestuvėmis, nes ir viena, ir kita yra perėjimo į naują etapą pradžia.

Iki pat XX a. 5-ojo dešimtmečio visoje Lietuvoje, ypač kaime, mirusiuosius budynei (šermenims) šarvodavo ne karste, o ant baltomis drobulėmis užtiestų lentų seklyčios viduryje, kojomis į duris. Aplinkui velionį buvo galima apeiti ritualinio šokio judesiais, drauge raudant žodžiais.

Klaipėdos krašto lietuvininkai, žiemą mirusiuosius laidoję tiktai 8 ar 9, o vasarą - 6-7 dieną, lavoną laikydavo rūsyje ar kitoje šaltoje patalpoje, tačiau nakčiai prie jo būtinai uždegdavo žiburį, o numirėlį aprengdavo tiktai dėdami į karstą paskutinį vakarą prieš laidotuves - budynei.

Mirusiajam į rankas, sudėtas ar sunertas ant krūtinės, įduodamas rožančius, šventojo globėjo paveiksliukas, kartais balta nosinė, dar galelis grabnyčios, kad „prisikėlęs teismo dieną turėtų kuo veidą nusišluostyti ir kelią pasišviesti“. Prie pašarvoto numirėlio ant stalo seniau laikydavo duonos kepalą.

Sprendžiant iš amžininkų liudijimų, senovėje ir XIX a. pradžioje karstų nedažydavo; juos kaimo meistrai darė iš gerai išdžiovintų lentų. Jeigu mirusysis neturėjo pasirūpinęs lentų karstui sau ir savo šeimos nariams, jų iš krikščioniško solidarumo nunešdavo kaimynai ar kiek pridėdavo pats meistras, neimdamas atlyginimo nei už medžiagą, nei už darbą. Karstą padirbdavo, kaip ir duobę kapinėse iškasdavo, veltui. Karstas Lietuvoje dar vadintas grabu, rakštimi.

tags: #pirmosios #mirties #metinės #vakarienė #tradicijos

Populiarūs įrašai: