Gačionių dvaro istorija ir barono Rozeno indėlis
Lietuvos dvarų istorija yra turtinga ir įvairi, o kiekvienas dvaras turi savitą istoriją, kultūrą ir savininkus. Šiame straipsnyje apžvelgsime Gačionių dvaro istoriją ir barono Rozeno indėlį į jo atgaivinimą.
Knygų atmintinė ir nauji romanai
Lietuvos literatūros pasaulis nuolat atsinaujina naujais kūriniais, praturtinančiais skaitytojų patirtį. Laukdami pasirodančių naujų romanų ir naujienų iki Kalėdų, skaitytojai gali apsižvalgyti, ar nepraleido vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį išleistų knygų - talentingų lietuvių autorių debiutų, ironiškojo Herkaus Kunčiaus romano, išpažintinės Gintaro Bleizgio knygos, lietuvių skaitytojų pamėgtos švedės Lenos Andersson kūrinio. Taip pat nekantriai laukiama britės Ali Smith, australo Trento Daltono romanų ir Juozo Baltušio dienoraščių II tomo.
Vlado Rožėno romanas ir jo herojus Robertas
Kasmetiniame „Pirmosios knygos“ konkurse, kurį skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Vladas Rožėnas laimėjo pirmąją vietą prozos kategorijoje. Pagrindinis romano veikėjas Robertas, išgirdęs savo scenarijaus kritiką, užsimano susivynioti į antklodę ir niekada nebeišlįsti iš namų. Bet netrukus jis susizgrimba: kas jis, nevykėlis? Jei tik turėtų laiko, parašytų šedevrą.
Gačionių dvaras: istorija ir dabartis
Gačionių dvaras, įsikūręs Rokiškio rajone, turi ilgą ir turtingą istoriją. Šių metų rugpjūčio 22 dieną buvo organizuojama kelionė į Rokiškį pas partnerius pagal Lat-Lit projekto "AttractiveFORyou". Kelionės metu aplankytas Gačionių dvaras. Ramybe, autentiškumu ir estetika dvelkiančią Gačionių dvaro sodybą atgaivino tris šimtmečius ją valdžiusios baronų Rozenų giminės palikuonis Piotras Rozenas. Taip pat aplankėme vis labiau turistų atrandamą Ilzenbergo dvarą. Savo grožiu, ramybe ir nepaliesta gamta garsėjantis dvaras skaičiuoja daugiau nei penkis šimtmečius ir yra tikras istorijos lobynas.
Rokiškio dvaras ir jo klestėjimas
Rokiškio miestas garsėja savo dvarais ir vienas iš garsiausių yra Rokiškio dvaras. Šiame dvare galima ne tik pajausti senovės dvasią bei pasigrožėti pačiu dvaru ir jo aplinka, bet ir sužinoti daug naujo apie kadaise vykusį dvaro gyvenimą. Labiausiai Rokiškis ir dvaras suklestėjo XVIII a. pab., kai dvaro savininku tapo Ignotas Tyzenhauzas. Jis atnaujino dvarą, įsakė pastatyti naujus klasicizmo stiliaus dvaro rūmus, o jų šonuose akmens mūro oficinas bei kitus pastatus. Taip pat buvo apsodintas parkas, iškasti tvenkiniai, pertvarkyta Rokiškio senamiesčio aikštė.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Gačionių dvaro savininkai ir istorija
Ilgai Kulvinskiai dvaro neišlaikė, jau 1775 m. minima, kad Gačionių palivarkas su 20 valdinių sodybų priklausė Nečiūnų seniūnui, LDK Vyriausiojo Tribunolo teisėjui Joachimui Zaklikai Klikovičiui. Labai tikėtina, kad naujam savininkui dvaras atiteko vedus paveldėtoją Antaniną Kulvinskaitę (kaip kraitis). 1816 m. Ukmergės apskrities dvarininkų revizijoje rašoma, kad Joachimas kartu su sūnumi Juozapu 1795 m. dar gyveno Gačionyse. Tėvui mirus Juozapas neteko Gačionių dvaro ir persikėlė gyventi į Nečiūnų seniūniją (Kamajų parapija). XIX a. viduryje Rosenų dvarą prižiūrėjo valdytojas Zakrževskis, dvarui tebepriklausė Dvirėžių ir Štaronių kaimai su 138 vyriškos lyties valstiečiais. Kadangi Kazimieras Rosenas mirė nepalikęs palikuonių, 1858 m. Gačionis su 517 dešimtinių žemės bei Osaniškes paveldėjo jo brolio Stanislovo sūnus Justinas (1822-1908), kuris kiek vėliau dar įsigijo Ažudvario palivarką (į pietus nuo Gačionių dvaro). Ažudvarį Rosenai išlaikė iki pat 1940 m. okupacijos (prižiūrėjo valdytojas Vasiliauskas), tuo tarpu Osaniškes su maždaug 175 dešimtinių XX a.
Baronas Rozenas: gyvenimas dvare ir svečių aptarnavimas
Kodėl atokioje, tolokai nuo pagrindinių kelių esančioje Gačionių dvarvietėje nuolat pilna svečių? Kas užsieniečius ir tautiečius traukia į senutėlį medinį rūmą? Juk ir atrasti tą užkampį nepaprasta, šalikelėje nėra jokios nuorodos nei apie kaimą, nei apie dvarvietę, vietovę gali rasti tik pasitelkęs navigaciją. „Gal žmonėms patinka, kad juos aptarnauja pats baronas?“ - juokiasi 71 metų dvaro šeimininkas Piotras Rozenas, atvykėlius galintis kalbinti angliškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai ir rusiškai. Ir iš tiesų, dvarininkas ne tik išglėbesčiuoja kiekvieną svečią, bet pats stoja prie puodų, ruošia pusryčius, verda pietus ir vakarienę. P.Rozenas yra diplomuotas ekonomistas, ilgus metus vadovavo savam verslui, Paryžiuje turėjo valymo įrenginių gamyklą. Kulinarijos niekur specialiai nesimokė, tai jo pašaukimas. „Įtakos turėjo gyvenimas Italijoje ir Prancūzijoje, natūraliai perėmiau tenykštę virtuvę. Pats maisto gamybos procesas man teikia malonumą“, - sako garsios giminės palikuonis, prieš 19 metų palikęs Europos didmiesčius ir gyventi persikraustęs į Gačionis.
Dvaro interjeras ir lankytojų požiūris
Iš išorės dvaro rūmas lyg ir niekuo nestebina: tamsaus medžio sienos, baltutėlės langinės, Rokiškio kraštui būdingu stiliumi išpjaustytos terasos atitvaros, nuo paradinių laiptų atsiveria vaizdas į gėlynus ir išpuoselėtą teritoriją - viskas atitinka tradicinį dvaro aplinkos supratimą. Keistoka gal tik tai, kad nėra jokių tvorų, jokių lentelių, jog čia privati valda. Kol labinamės su šeimininku, į rūmo kiemą įsuka automobilis, išlipę žmonės pievele eina link vandens telkinio, fotografuojasi. Žinoma, šeimininkų nepaklausia, ar gali tai daryti. „Kai šilta, pas mus durys visada atviros, tad dažnai atvykėliai be jokio atsiklausimo eina vidun, mano, jog čia valstybinis muziejus“, - sako P.Rozenas. Maža to, svečiai, pamatę viduje su knyga rankoje sėdintį P.Rozeną dar pareikalauja, jog šis papasakotų apie dvarvietę, jos istoriją. Tada dvaro šeimininkui tenka aiškinti, kad čia ne muziejus, o jo namai, kuriuose jis nuolat gyvena, kad žmonės įsibrovė į jo būstą be kvietimo, kad visas tas grožis aplinkui irgi ne valdiškas parkas, o Rozenų nuosavybė.
Barono darbai ir dvaro atgaivinimas
Per porą gyvenimo mūsų šalyje dešimtmečių P.Rozenas jau suprato, kodėl lietuvaičiai taip elgiasi: paprasčiausiai Lietuvoje nėra kito tokio dvaro, kuris niekada nebūtų pakeitęs šeimininkų ir jame gyventų tikrieji dvarininkai. Kitur dvarų rūmai pritaikyti pramogoms, paversti brangiais viešbučiais, restoranais arba muziejais. Čia gi yra ne parodinė erdvė, o visu pajėgumu, kaip senovėje, funkcionuojantis dvaras, svečius priimantis iš anksto susitarus. Iš pradžių, tik apsigyvenęs iš tėvo Antano Rozeno paveldėtame dvare, P.Rozenas visiems smalsaujantiems pasakojo apie šią vietovę ir jų, dvarininkų, giminės istoriją. Dabar, kai viešnagę dvare užsisako klientai, sočiai prisibendrauja su jais, tad ne visad beturi jėgų atsakinėti dar ir į atsitiktinai užklydusiųjų klausimus. „Gal aš tą laisvą minutę noriu paskaityt ar pamiegot“, - sako baronas. Ne iš poniškumo ar tinginystės taip sako. Tikrai būna pavargęs, mat kasdien keliasi 5 valandą ryto ir pats nudirba daugelį ūkio darbų, pats pjauna 5 hektarus žolės. Dar 8 hektarai dvaro žemės palikti natūralūs, kad aukštoj žolėj galėtų gyventi paukšteliai ir žvėreliai. „Esu kaip senelis, jis irgi pakirsdavo saulei švintant, buvo toks ponas, kuris viską norėjo sužiūrėti pats, dirbo kartu su šeimynykščiais“, - aiškina jis. Tiesa, valyti dvaro kambarius jam padeda samdyta moteris, o virtuvėje pagelbsti barmenės patirtį turinti ukrainietė.
Kregždžių lizdas ir dvaro šeimininkai
Šeimininkas mus sodina lauko terasoje. Viduryje pūpso plati molinė vaza su lauko žolynais. Šeimininkė rodo palubėn tiesiai virš puokštės. Ten, prie šviestuvo, sulipdytas kregždžių lizdas. Moteris paaiškina, kad gėlių vaza apačioj yra paukštelių tualetas. Tik pradėjus kalbėtis P.Rozenas atsiprašo ir bėga atsisveikinti su jau išvykstančia vilniečių šeima. Dar liko ralyje dalyvaujanti komanda iš Rusijos. Kad šie neliktų be pietų, kol šnekamės su P.Rozenu, prie puodų stoja žmona Eva: aukštuose kambariuose pasklinda gardus verdamos sriubos aromatas. „Eva lenkė, ji, kaip savo tautos nacionalinius patiekalus, ypač gerai verda sriubas“, - sutuoktinę pagiria pašnekovas.
Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs
Dvaro atgaivinimo idėja ir giminės šaknys
P.Rozenas pasakoja, kad Gačionių dvaro atgaivinimo idėja ėmė rutuliotis nuo 1995 metų, kai tėvas jį pirmą kartą atsivežė į Lietuvą ir aprodė buvusias, 1990 metais atgautas giminės valdas. Medinis pastatas atrodė visiškai nugyventas, sovietmečiu jame buvo kolūkio kontora, biblioteka, kultūros namai ir kolūkiečių butai. Pats P.Rozenas gimė Lenkijoje, vėliau gyveno įvairiose Europos šalyse, tik iš tėvo pasakojimų žinojo, kad jų giminės šaknys Lietuvoje. Mūsų šalyje jis nė karto nebuvo lankęsis.
Rozenų giminė ir dvaro istorija
P.Rozenas primena, kad jo giminė į Rokiškio karštą atkako iš Kuršo (Latvijos teritorijos), Gačionių dvarą baronai Rozenai valdė apie tris šimtmečius. Pirmoji sodyba neišlikusi, o dabartiniai mediniai rūmai pastatyti 1870 metais pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą. „Senelis Piotras buvo labai darbštus, viską pats darė. Bobutė buvo jaunesnė 30 metų, ji iš Sankt Peterburgo, generolo duktė. Jiedu susilaukė trijų vaikų. Senelio nesu matęs, jis mirė prieš man gimstant, jį pažįstu tik iš tėvo pasakojimų“, - kalba senelio vardu pavadintas ponas. Senelis Gačionyse gyveno 8 metus, vėliau, kai vaikams jau reikėjo eiti į mokyklą, nusipirko namus Panevėžyje, močiutė nuėjo gimnazijon mokytojauti. Tada Gačionių dvaras tapo šeimos vasaros rezidencija. Sovietmečiu iš Rozenų dvarą atėmė, P.Rozeno tėvas atsidūrė Sibire, o kai iš ten pabėgo, bijojo grįžti, iš kur buvo išvežtas, tad įsikūrė Lenkijoje.
Dvaro atstatymas ir šeimos gyvenimas
„Atstatyti dvarą buvo tėvo svajonė“, - prisimena P.Rozenas. Todėl jis ėmėsi rūmo remonto, o galiausiai čia ir persikraustė. Pradėjęs remontuoti dvarą vyras dar kurį laiką jame negyveno, čia nuolat važinėdavo iš Lenkijos, tuo metu jis buvo apsistojęs pas žmoną Varšuvoje. Rozenai dar turi būstus Paryžiuje ir Ispanijoje. Eva yra antroji P.Rozeno sutuoktinė, iš pirmosios santuokos baronas turi du sūnus, kurie gyvena Prancūzijoje.
Noras įrodyti, kad įmanoma grįžti ir kurtis
„Sūnūs čia tikrai negyvens, jie viešėjo, giminės dvarą matė, jiems čia patiko, bet savų gyvenimų dėl šito kaimo tikrai nekeis“, - aiškina pašnekovas. Ir priduria, jog sūnūs džiaugiasi, kad jų tėvas tebėra aktyvus ir daug dirba. Suremontuoti medinį rūmą buvę nelengva. Daug ką P.Rozenas su žmona šveitė savo rankomis. Kad išsaugotų autentiškas, ornamentais sudėtas medines lubas, jas teko nuardyti ir nuo kiekvienos lentelės gramdyti sovietmečiu užteptus dažus. Autentiškos liko ir medinės dvaro grindys. Daugiau kambariuose iš ankstesnio ponų gyvenimo nelikę nieko. „Štai čia buvo vištidė“, - atidaręs vieno prabangaus kambario duris P.Rozenas atvirauja, ką rado pirmą kartą čia atvykęs. Pasitardamas su žmona, irgi ekonomiste, šeimininkas interjerą kūrė pagal savo skonį. Daugelį baldų pirko iš antikvariatų. Kambaryje, kuriame yra virtuvė ir valgomasis, pastatė naują koklinę krosnį, reikalui esant ant jos galima ruošti valgį. „Jei daviau tėvui pažadą, kad atstatysiu, nebegalėjau trauktis. Ir dar norėjau prieš senelį nusiimti kepurę“, - paklaustas ar ne per didelis buvęs krūvis ir piniginės investicijos, sako P.Rozenas. Dar patikslina, kad tų žygių ėmėsi ne dėl to, kad čia giminės šaknys, užvaldė greičiau melancholiški jausmai. Antras tokio triūso motyvas: dvaro paveldėtojas norėjo visiems įrodyti, kad į Lietuvą galima grįžti ir sėkmingai čia kurtis. Čia P.Rozenas su humoru paaiškina, jog įgyvendint tokius užmojus reikėjo dviejų sąlygų: turėti pinigų ir būti bepročiu. „Aš toks ir buvau“, - kvatoja jis.
Dvaro išlaikymas ir įsipareigojimai
Barono skaičiavimu, dvaro išlaikymas kasmet kainuoja apie 40 tūkstančių eurų, tiek surinkti iš mokamų svečių viešnagių nepavyksta, tenka pridėti savų pinigų. Tiesa, P.Rozenas Gačionyse gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o kai pasidaro pernelyg žvarbu, žiemas su žmona leidžia namuose Ispanijoje. Tuo laiku jiedu dar ir nemažai keliauja. Bet užtat prieš kiekvienus naujus metus Rozenai atvyksta į Gačionis, čia sutinka laiko virsmą. Baronas juk turtingas, galėtų bet kurioje šalyje gyventi be rūpesčių, kam gi jam vargti Lietuvos kaime? „Koks skirtumas kur gyveni, dirbti visur reikia“, - atkerta P.Rozenas. Prieš 6 metus jis pardavė savo verslą, tad sako esąs visiškai laisvas, dabar įsipareigojęs tik pamilto lietuviško kaimo kampeliui.
Taip pat skaitykite: Restoranai ir kavinės Trakuose
Barono verslas ir svečių aptarnavimas
Jo dvare įsukto verslo kaimo turizmu nepavadinsi, bet veikla panaši: šeimininkai svečius apnakvintina puikiai įrengtuose kambariuose ir tiekia pusryčius, pietus bei vakarienę. Būtent apie dvaro valgius ir sklinda legendos, jos perduodamos iš lūpų į lūpas, tad svečių kasmet gausėja. „Štai ryt bus mažos vestuvės, o kitą dieną turėsiu priimti ir pamaitinti 12 svečių, bet gaminsiu 20 porcijų, kad galėtų pakartot“, - aiškina energingasis baronas.
Barono požiūris į lietuvių kalbą ir bendravimą
Per du dešimtmečius P.Rozenas lietuvių kalbos taip ir neišmoko, užtenka tų, kurias jau žino. „Būna, sėdi pas mane prie vieno stalo olandai, meksikiečiai, prancūzai, kalba nesiriša, lyg ir nejauku, nėra bendrų temų, vienas kito nepažįsta, tada, pasitelkęs gestus, imu krėsti visokius pokštus, kad svečius išjudinčiau: pavaizduoju, kad omletas ant žemės nukrito, kad kepsnių trūksta, taip ir atsiranda bendrumas“, - juokiasi P.Rozenas. Pažinęs lietuvišką gyvenimo būdą baronas jau gali įvardinti ir mūsų tautos trūkumus.
Barono planai ir noras padėti Jūžintų mokyklai
P.Rozenas pasakoja sumanęs išlikusiuose akmeniniuose dvaro ūkiniuose pastatuose įkurti nedidelę vietinių maisto produktų gamyklėlę. Apskaičiavo pajėgumus, gamybos kaštus ir kad reikės 50 darbuotojų. Tada ėmė ieškoti žmonių ir… Baroną pribloškė dar ir kitas dalykas. Sužinojęs, kad Jūžintų mokykloje intensyviai nemokoma anglų kalbos, jis pasišovė padėti. Vadovui pasiūlė tokį sandėrį: nuperka reikalingas knygas, kompiuterius, iš užsienio atsiveža anglų kalbos profesorių šeimą ir kas mėnesį pats jiems moka algas.
Tarnavos dvaras ir grafų Veisenhofų palikuonys
Apie Tarnavos dvarą, kurio pastatai išgyvena sunkius laikus, ir jo istoriją įvairiais laikotarpiais esame rašę ne kartą. Tarnavo dvarą prieš keletą dienų aplankė buvusių jo valdytojų grafų Veisenhofų proanūkis su dukromis. Ši grafų palikuonių viešnagė - pirmoji ne tik Jūžintų krašte, kuriame grafai Veisenhofai paliko gilų pėdsaką, bet ir Lietuvoje. Žinojo iš pasakojimų Vokietijoje su šeima gyvenantis 49-erių Johanas Veisenhofas - Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininko Mykolo Veisehofo, kurio rūpesčiu 1792-1799 m. pastatyta Jūžintų mūrinė baroko stiliaus bažnyčia, provaikaitis. Apie tai, kad protėviai Jūžintų krašte turėjo dvarų, žemių, buvo bažnyčios fundatoriai, Johanas nuo vaikystės žinojo iš savo tėvo, grafo Hanso Veisenhofo, gyvenančio Vokietijoje. Internetas buvo geriausias pagalbininkas - rado žinių, jog netoliese esančią Gačionių dvarvietę atkūrė ją paveldėjęs baronas Piotras Rozenas. Grafai Rozenai ir Veisenhofai, kurių dinastijų palikuonys plačiai paplitę po pasaulį, - kaimyninių dvarų valdytojai, artimai draugavę daugybę metų. Radęs P. Rozeno kontaktus, Johanas nebedelsė: susitarė dėl pirmosios kelionės į Lietuvą, kurios tikslas - su barono Rozeno pagalba aplankyti protėvių valdytą Tarnavos dvarą, Jūžintų bažnyčią. Johanas neslėpė: dvarvietėje jautėsi labai keistai - protėvių gyvenimo vieta kėlė iki ašarų jautrias nuojautas ir vaizdinius, o kartu čia jautėsi lyg vagišius, įsibrovęs į svetimas valdas. Mat dvarvietės šeimininkai seniai kiti, neturintys saitų su Veisenhofais.
Veisenhofų dinastija ir Jūžintų krašto istorija
Grafų Veisenhofų vardas Jūžintų miesteliui ypač svarbus. Mykolo Vaisenhofo - Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininko - rūpesčiu 1792-1799 m. pastatyta mūrinė baroko stiliaus bažnyčia, iš tolo primenanti sparnus praskleidusią baltą gulbę. Manoma, kad maldos namų fundatorius dailiai banguotų formų, plastiškų ir išraiškingų linijų fasado architektūrą pasirinko pagal savo giminės herbą, kuriame pavaizduotas baltas gulbinas. Dvarininkai Veisenhofai palaidoti šventovės, puoštos garsaus XIX a. dievdirbio J. Dagio darbais ir angelų skulptūrų saugomais vargonais, rūsiuose.
Tarnavos dvaro istorija ir savininkai
Ant Rašų ežero kranto esantis Tarnavos dvaras XVI a. priklausė kunigaikščiams Astikams. Tada rūmas buvo kitoje vietoje ir vadinosi Jūžintų dvaru. Trakų kaštelijonas Grigas Astikas už ryšius su Maskva Stepono Batoro įsakymu buvo įkalintas Vilniuje, o jo turtai, tarp jų ir Jūžintai, buvo konfiskuoti. Taip dvaras atiteko Zbarskių giminei. Apie 1600-uosius Žygimantas III Jūžintus padovanojo Minsko vaivadai Gedeonui Rajeckui. Senasis Jūžintų dvaras sudegė 1685 m. Atstatytas medinis dvaras ir jo turtai vėliau atiteko Mykolui Veisenhofui (1715-1789) kaip Teresės Rajeckaitės kraitis. Naujasis dvaro savininkas ėmė plėsti valdas pigiai nusipirktomis žemėmis. Garsi Veisenhofų giminė Jūžintų, Tarnavos, Ažubalių, Patiltės palivarkus ir keletą ažusienių valdė iki Pirmojo pasaulinio karo. Pasakojama, kad vietiniai savo ponus vadino Vaisonais, nes jiems taip buvo lengviau ištarti grafų pavardę. Šio dvaro ansambliui priklausė 8 ha parkas, kuriame augo daugiau nei 10 rūšių medžių: sidabrinių pušų, baltųjų ir kanadinių tuopų, vakarinių tujų. Prie rūmų griuvėsių iki šiol išliko akmeniniai tvartai. Į rūmą vedančiuose akmeniniuose laiptuose įspausta 1858 metų data. Dabar Tarnavo dvaro šeimininkas - kaunietis Sigitas Vaškelis.
Naujas gyvenimas ir viltis
Žinia, kad į Jūžintus buvo atvykęs Tarnavos dvarą ir Jūžintų bažnyčią pastačiusio grafo Mykolo Veisnhofo proprovaikaitis, seniūnei buvo džiugi. Ji apgailestavo, kad su juo nespėjo susitikti. Nors kol kas tik utopija, kad palikuonys galėtų išsipirkti protėvių dvarvietę ir ją atkurti. A. Baltuškaitė svajoja, jog tai būtų neįkainojamas lobis Jūžintų kraštui. Jūžintų krašto istoriją tyrinėjanti ir ją pasakojanti gausiai atvykstantiems turistams Jūžintų seniūnė sako, jog, amžininkų pasakojimu, Tarnavos dvare dažnai lankydavosi savininko Mykolo Veisenhofo broliai: rašytojas Juozapas ir dailininkas Henrikas Veisenhofai. Veisenhofai dvarą pardavė, jį 1923 m. įsigijo, spėjama, iš Amerikos su užsidirbtu kapitalu grįžęs J. Vėbra. Netrukus dvarą jis pardavė Lietuvos kariuomenės pulkininkui J. Vigėliui, kuris bandė šiam suteikti naują Rašų pavadinimą - pagal ežerą, prie kurio jis įsikūręs. J. Vigėlis palaidotas prie bažnyčios kapinėse, koplyčioje.
Gačionių dvaras žurnale "Moteris"
Šimtamečių liepų alėja, nepriekaištingai sutvarkytas parkas, išpuoselėta aplinka ir XIX a. pastatytas tamsaus medžio dvaras su baltomis kolonomis neleidžia suabejoti - kelionės tikslą pasiekėme. Ore tvyro nenusakoma ramybė - lyg būtume atvykusios į sanatoriją. Tokie naujojo klasicizmo stiliaus mediniai rūmai - retenybė, Baltijos šalyse jie yra ir vieninteliai atkurti autentiški mediniai dvaro rūmai, priklausantys vienai šeimai.
Dvaro savininkai ir istorijos atkūrimas
Iš Kuršo (Livonija, dab. Latvija) kilę baronai Rozenai Gačionių dvarą valdo apie tris šimtus metų. Pirmosios Rozenų sodybos, deja, nebėra. Ponas Piotras savo rankomis restauravo jo seneliui Piotrui ir tėvui Antanui priklausiusio dvaro rūmus, pastatytus 1870 m. pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą. Rūmų išorės ir vidaus detalės atkurtos iš išlikusių fotografijų. Dvaro prieš Pirmąjį pasaulinį karą vaizdas išlikęs ir 1913 m. išleistoje Józefo Weyssenhoffo medžiotojų apsakymų knygoje „Sabalas ir panelė“ (lenk. „Soból i pana“).
Dvaro atgaivinimas ir investicijos
Prieš 16-a metų prasidėjo didysis P. Rozeno gyvenimo nuotykis. Pardavęs dalį miško, ponas Rozenas pirmiausia restauravo stogą (laimė, tėvas prieš kelis dešimtmečius spėjo jį pakeisti, antraip dvaras greičiausiai būtų sunykęs). Vėliau pardavė savo verslą ir visas lėšas investavo į šį dvarą. Pats savo rankomis atkūrė beveik visą apie 1000 kv. m ploto dvarą. Prikelti Gačionis P. Rozenui prireikė 7-erių metų. Šeimininkas pats išvalė 7 ha parko, sutvarkė teritoriją aplink sodybą, prisodino gėlių.
Dvaro interjeras ir unikalumas
Savo rankomis P. Rozenas restauravo pagrindinį gyvenamąjį dvaro pastatą. Jo išorė dabar beveik tokia pati, kokia buvo XIX a. Kiek galėjo, baronas išsaugojo autentiškas pastato lubas, dalį grindų, originalų interjerą. Dviejų aukštų mediniame dvare yra apie 20 kambarių, 6 iš jų vasarą nuomojami svečiams. Žinovai tikina, kad Gačionys - dvarų restauracijos pavyzdys. Ši sodyba laikoma viena stilingiausių ir geriausiai prižiūrimų ne tik Rokiškio krašte. Tokie naujojo klasicizmo stiliaus mediniai rūmai - tikra retenybė, Baltijos šalyse jie yra ir vieninteliai atkurti autentiški mediniai dvaro rūmai, priklausantys vienai šeimai.
Gyvenimas dvare ir terapija
Abu sutuoktiniai - be galo svetingi ir vaišingi. Ponas Rozenas pats kiekvieną dieną ruošia svečiams pusryčius, pietus ir vakarienę. Kad galėtų nevaržomai bendrauti, Rozenai specialiai valgomajame įrengė maisto gaminimo salą ir atvirą virtuvę. Parke šeimininkas yra įrengęs daugybę baltų suoliukų, stalų, krėslų, kad kiekvienas rastų sau mieliausią kampelį pailsėti. Pats prieš vakarienę mėgsta ištiesti kojas ir netgi snustelėti gulte priešais centrinį dvaro pastatą. Argi kasdien girdėti paukščius ir džiaugtis visiška ramybe nėra terapija? Abu šeimininkai šį lopinėlį vadina rojaus žemėje kampeliu.
Dvaro svečiai ir šeimos nariai
Į Gačionis vis grįžta buvęs Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, nuolatinis dvaro svečias buvo ir Lenkijos rašytojas, jau minėtas garsiojo kūrinio „Sabalas ir panelė“ autorius Józefas Weyssenhoffas. Kartais paviešėti į Gačionis atvyksta sūnūs iš pirmosios santuokos - 32-ejų architektas Bogdanas (gyvena Paryžiuje) ir Normandijoje šaknis įleidęs 38-erių Igoris, taip pat Evos dukterys (38-erių ir 44-erių, nors pačiai Evai vargiai duotum penkiasdešimt!) ir seserys.
tags: #pietus #pas #rozenas #istorija