Kur pasišildyti: jaukios vietos ir gardūs patiekalai įvairiose pasaulio šalyse

Žinote, kad Covid laikais populiariausias namuose kepamas kepinys buvo bananų duona? Daugelis žmonių, pandemijos prispausti į kampą, atrado savo virtuves, o pasibaigus pandemijai nepaleidžia iš rankų maisto gaminimo džiaugsmo. Kol mūsų pusrutulyje švinta pavasaris, jūsiškiame atsėlina ruduo. Rudenį visada madoj pyragai. Tie su obuoliais ir cinamonu populiarūs pagal nutylėjimą. Tačiau jei jums norėtųsi pasišildyti vasariškais prisiminimuose, paskanauti šio to pikantiško, pasiraitokite rankoves ir imkitės kepti nesaldų filo tešlos pyragą. Jis ne tik atrodo įspūdingai, jis iš tikrųjų labai skanus! Ar gali būti per daug cinamono kvapo rudenį? Retorinis klausimas, kai kalba eina apie šildantį ir jaukumą sukuriantį prieskonį, itin paklausų išaušus darganotam metų sezonui… Mūsiškis pavasaris irgi sunkiai įsibanguoja: vieną dieną saulė užkepina taip, kad po kiemą norisi vaikščioti basomis. Kol šios bandelės kepa, namuose sunku surasti sau vietos ir sulaukti, kol jos atsidurs lėkštėje! TAS aromatas, kuris svaiginančiai maloniai nutransportuoja tiesiai į vaikystę… Įžengus į rudenišką etapą neišvengiamai tenka prisiminti skanias geras tirštas maistingas sriubas! Juk sriuba yra tas geras daiktas, kuris paruošiamas iš anksto, geriausia, jei didesniais nei viena porcija kiekiais.

Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias vietas, kur galima pasišildyti ir skaniai pavalgyti, nuo jaukių kavinių iki egzotiškų restoranų su unikaliomis valgymo tradicijomis. Keliausime po skirtingas pasaulio šalis, ieškodami originalių ir įdomių vietų, kur galima mėgautis maistu ir gera atmosfera.

Jaukūs namai ir rudeniški skoniai

Aš esu didelė šilumos mėgėja, man namai yra mano tvirtovė, kuriuose visada jauku, gera ir sausa. Rudenį visada madoj pyragai. Tie su obuoliais ir cinamonu populiarūs pagal nutylėjimą. Tačiau jei jums norėtųsi pasišildyti vasariškais prisiminimuose, paskanauti šio to pikantiško, pasiraitokite rankoves ir imkitės kepti štai šį nesaldų filo tešlos pyragą. Jis ne tik atrodo įspūdingai, jis iš tikrųjų labai skanus! Kas gi nėra patyręs jausmo, kai žiūrėdamas į daržovių pilnas lentynas negali apsispręsti, kurias jų čia panaudojus artimiausiai vakarienei, nes norisi VISŲ!! Ir jei žiemos ir ankstyvo pavasario daržovių lentynos atrodo gana nuobodžiai (neskaitant atvežtinio asortimento), tai rudens derlius yra tikrų tikriausia šventė! Ar gali būti per daug cinamono kvapo rudenį? Retorinis klausimas, kai kalba eina apie šildantį ir jaukumą sukuriantį prieskonį, itin paklausų išaušus darganotam metų sezonui… Mūsiškis pavasaris irgi sunkiai įsibanguoja: vieną dieną saulė užkepina taip, kad po kiemą norisi vaikščioti basomis. Kol šios bandelės kepa, namuose sunku surasti sau vietos ir sulaukti, kol jos atsidurs lėkštėje! TAS aromatas, kuris svaiginančiai maloniai nutransportuoja tiesiai į vaikystę… Greičiausiai esu pasakojusi, jog studijuojant KTU, mūsų (tada ekonomikos) fakultetas buvo tiesiai virš pieno baro Kaune, Laisvės alėjoje. Įžengus į rudenišką etapą neišvengiamai tenka prisiminti skanias geras tirštas maistingas sriubas! Juk sriuba yra tas geras daiktas, kuris paruošiamas iš anksto, geriausia, jei didesniais nei viena porcija kiekiais. Mano kūnas pastarosiomis dienomis vis dar Australijoje, bet mintys ir širdis - jau Lietuvoje.

Vegetariški ir veganiški skoniai Kaune

Nors tradicinė lietuviška virtuvė sunkiai įsivaizduojama be mėsiškų patiekalų ar pieno produktų, vegetarai ir veganai Lietuvoje tikrai nelieka alkani. Vis daugėja ne tik specialių patiekalų daugelio kavinių valgiaraščiuose, bet ir visu pajėgumu už augalinę mitybą pasisakančių vietelių. Štai mūsų mėgstamiausios Kaune, labai žaliame mieste:

  • Vilties vaistinės arbatinė: 2022-aisiais ši veganinė kavinė puikioje vietoje prie pat Kauno centrinio pašto šventė veiklos 25-metį! Ir receptai (mmm, burokėlių kotletai nokautavo ir garsiausią Lietuvos Beatą!) čia tokie, kurių rastumėte gal tik senuose sąsiuviniuose. Negalime nepagirti ir autentiško vaistinės interjero.
  • Fresh Post: Šiandien skubate? Nieko baisaus - greitas maistas irgi gali būti kokybiškas ir sveikas. „Fresh Post“ siūlo itin platų salotų pasirinkimą - tiesa, ne visos jos be mėsos, bet tikrai kažką išsirinksite, o gal ir sveiką kokteilį sykiu.
  • Radharanė: Jei nežinote, labiau norite bengališko troškinio, koftos, pakoros ar dar kokio pagal ajurvedinius principus ruošiamo patiekalo, užsisakykite „Radharanės“ rinkinį. Tiesa, negarantuojame, ar liks vietos nekalčiausiems saldumynams mieste.
  • Masalaciti: Indiško maisto tiesiai į namus siūlantis autentiškas restoranas neseniai į savo valgiaraštį įtraukė ir Meksikos skonių. Ne viskas čia veganiška ar vegetariška, bet pasirinkimas itin platus, o porcijos - kaip namuose.
  • Moksha: Binish Kuruvilla į Lietuvą iš gimtosios Keralos valstijos Indijoje atkeliavo per… Estiją. Kasmet namo grįžta pasišildyti ir įsikvėpti eksperimentams savo restorano virtuvėje, kur margiausios indų tradicijos dar priima ir tajų pusseseres.
  • KIRAS (Ex-CHAIKA): Dar vienai porcijai veganiško torto pilve vietos visuomet atsiras, kaip ir šildančio gėrimo porcijai. O ir papozuoti su išsirinktu gardumynu šioje kavinėje tikrai rasite kur - interjeras itin instagramiškas.

Kaip jau minėjome, augalingų pasirinkimų rasite daugelyje kitų Kauno kavinių ir restoranų. O kas kepa skaniausią veganišką picą, teks nuspręsti išbandžius. Mūsų favoritai - „Mamma Pizza“ ir „Jurgis ir Drakonas“. Niekaip neišsirenkame, kas labiau… Tas pats ir su burgeriais - gardūs pasirinkimai ir „Pelėdinėje“, ir „Baking Mad“. Atsakyti į šį klausimą nė nebandysiu.

Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip maitintis šaltai

Netradiciniai valgymo būdai pasaulyje

Šiais laikais pavienių tokių restoranų galima atrasti visame pasaulyje, keletas rūšių atėjo ir į Lietuvą. Verta apžvelgti įdomiausius valgymo būdus skirtingose šalyse:

  • Rodizio (Brazilija): Rodizio restoranuose nereikia nieko užsakinėti, o kaina - visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį “bilietą” tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai laksto nešiodami įvairiausius patiekalus. “Įdėti šito?” - klausinėja. Ir gali prašyti kurio nori patiekalo kiek nori. Tai - puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti ir laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai. Juk eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatai - renkiesi iš meniu. “Tikrajame” braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais… Brazilija juk garsėja gera mėsa - tačiau ji ir brangi. Rodizio minusas - galite apsivalgyti.
  • Automatiniai restoranai (Japonija): Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika. Geriausiai tą patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus jose priima automatas. Virėjas paprastai - ir vienintelis automatinio restorano darbuotojas. Jis ir atneša maistą. Nemokate japoniškai? Ne problema.
  • Konvejeriniai sušiai (Japonija): Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą! Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje. Japonijoje modernumas - pigus ir visuotinis.
  • Korėjietiški restoranai su daugybe garnyrų (Pietų Korėja): Meniu prašyti nereikia - jis kabo ant sienos (parašytas vien korėjietiškai, tad verta pramokti). Nusprendęs restorane valgyti, pasirenki kur sėsti: prie vakarietiškų kėdžių/stalų ar korėjietiškai - nusiavęs ant žemės prie vos keliasdešimties centimetrų aukščio staliukų. Įrankius (pagaliukus ir šaukštą) išsiimi iš stalčiuko stalo šone arba dėžutės. Ant stalo susirandi bloknotą, kurio kiekviename lape mažomis korėjietiškomis raidėmis surašytas visas meniu. Turi atsiplėšti vieną lapą ir ant jo surašyti, kiek kurio patiekalo vienetų atnešti, bei paduoti padavėjui. Pagaliau gavus maistą, Pietų Korėjos restoranuose labiausiai pribloškia garnyrų gausa… Vis neša ir neša lėkšteles: kiekvienas garnyras patiekiamas atskiroje, tad stalas kraute jomis nukraunamas (geruose restoranuose būna net ir 21 lėkštė!). Marinuotos daržovės (kimči), blynai, jūros gėrybės, sriuba - kas tik nebūna tarp garnyrų. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Bulgogi mėsa. Beje, pagrindinį patiekalą turi išsirinkti dar prieš išsirinkdamas vieną daugybės korėjietiškų restoranų. Daugelyje meniu - tik po kokius šešis patiekalus, staliukai sustatyti tankiai, erdvės - mažai. Dalis restoranų net meniu neturi, nes gamina tik… vienos rūšies patiekalą: ateinu štai į vieną, atsisėdu, ir netaręs nė žodžio jau gaunu dakgalbi. Ir patiekalus daro, ir nešioja dažnai - patys savininkai, kurie ten ir gyvena, ir miega. Ne kiekvienas korėjietiškas restoranas visiškai atitinka šias taisykles - pavyzdžiui, daugelyje restoranų nebėra “korėjietiško sėdėjimo ant žemės”, kai kuriuose paprašius duoda ir vakarietiškas “meniu knygutes”. Tačiau net ir per trumpą kelionę į Korėją neišvengiamai susidursi su dalykais, kuriuos čia įvardijau.
  • Greito maisto rojus (JAV): Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su “McDonald’s”, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai - tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten - bent po kelių greito maisto tinklų restoranus. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų - nedaug). Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 - amerikiečių. Jei sakysite, kad greitas maistas - visas panašus - mažai jo teragavote. Be to, kai net tos pačios rūšies maisto tinklų tiek daug, visi ieško ir kaip išsiskirti: kas verslo modeliu (pvz. “Sonic Drive In” siūlo specialias valgymui automobilyje skirtas parkavimo vietas), kas - maistu ar rinkodara. Paragauti verta. Bus greitai, nebrangu ir nereikės palikti arbatpinigių (kas kitur Amerikoje kone privaloma).
  • Malatang (Kinija): Malatang restoranuose nėra meniu - maistą pasirenki pats iš šaldytuvo. Paimi krepšelį kairėje, krauni “gėrybes” nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Iš visų “netradicinių” valgymo būdų man turbūt keisčiausia, kad neišplito malatang - juk pasaulyje šitiek kinų restoranų. Bet net pačioje Kinijoje malatang atradau tik netyčia į jį užėjęs ir tik pažįstamo kino išaiškinimas padėjo suprasti, kas ir kaip.
  • Hot Pot (Rytų Azija): Jums atneša žalius produktus, tačiau kartu ir puodą su išsirinktu skysčiu (pvz. net “krokodilo kraujas”), kuriame galite visa tai išsivirti. Verdama dvejopai - arba visus žalius produktus suberti į puodą iš karto, arba (dažniau daroma taip) iš lėto merkti po vieną gabaliuką, apvirus dėtis į burną. Iš pirmo karto, tinkamai išsivirti nepavyko: vidus liko žalias. Geriausia pirmą kartą ten eiti su vietiniu, kuris parodytų, kas ir kaip.
  • Naktiniai turgūs (Taivanas): Rytų Azijoje (ypač Taivane) jei užsimanėte valgyti naktį - ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. Kai pažvelgdavau į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart gaudavau nustebti: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Tačiau kai pirmą kartą 2 val. Džilino naktinis turgus Taivane. Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose daug patiekalų, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje.
  • Langaras (Indija): Ten - toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius - o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas - ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų).
  • Kaiseki (Japonija): Tai - aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.
  • Ekiben (Japonija): Ekiben - maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben - joks greitas maistas. Kainos - kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu.
  • Kambariai restoranuose (Uzbekija, Azerbaidžanas ir kt.): Uzbekijoje, Azerbaidžane ir kitur aplink įprasta, kad, atėjęs į restoraną ne vienas, gauni ne staliuką, o visą kambarį su stalu per vidurį. Ten jums, be to ką užsakėte, atneša begalę visokių užkandžių (tik sutarkite dėl kainos iš karto).
  • „Por kilo“ restoranai (Brazilija): Daugelyje Brazilijos restoranų moki ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, it parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai “Por kilo” (portugališkai - “Už kilogramą”). Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos. “Por kilo” restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių.
  • Drive In restoranai (JAV): Kai JAV eiliniai žmonės pirmieji pasaulyje dar ~1960 m. galėjo įpirkti automobilius, atsirado ištisa automobilizmo kultūra, kur kone viskas daryta automobiliuose ar iš automobilių: automobiliniai kinai, net seksui jaunos porelės dažnai rinkdavosi automobilius. Vienas to laikmečio produktų - Drive In restoranai. Atvažiuoji į specialią parkavimo vietą, šalia kurios iškabintas meniu, mikrofonas užsakymui - užsakai, tau atneša maistą. Tai ne tas pats, kas po visą pasaulį iš JAV išplitęs “drive through” formatas, kai tiesiog perki maistą į automobilį išsivežimui. Drive In’uose automobilis yra tavo staliukas, gali jame valgyti, bendrauti, užsisakyti ko papildomai: parkavimo vieta tavo. Šiuos restoranus įkvėpė traukinių vagonai-restoranai - todėl jie ilgi ir siauri, sėdima palei barą arba langus. Pirmosios užkandinės ir buvo tiesiog miestuose „priparkuoti“ vagonai-restoranai. Paskui jas pradėta statyti specialiai: viena už kitą ryškesnes ir labiau blizgančias, žibančias. Tas XX a. vidurio architektūrinis kičas net gavo savo pavadinimą: Googie stilius, pagal garsią Googie užkandinę Los Andžele. Anuomet tai atrodė supermodernu, o šiandien priešingai.
  • Gatvės maistas (Singapūras): Singapūras taip didžiuojasi savo „gatvės maisto“ prekeiviais, kad nori juos įtraukti net į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Yra kuo didžiuotis, nes tai ne toks gatvės maistas, kokį įsivaizduoja daugelis. Jis čia - labai įvairus (įvairių virtuvių), nebrangus ir, svarbiausia, higieniškas.

Kelionės po Australijos autbeką ir Indijos geležinkelius

Kelionės po kai kurias šalis yra ypatingų būdų, augte įaugusių į tenykštę kultūrą.

  • Australijos autbekas: Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška yra Australija. Ji didesnė už visą Europą (neskaitant Rusijos). Didžioji Australijos dalis - tušti, tušti plotai ir rodos begaliniai keliai. Tai - Autbekas. Iki artimiausio miesto ten gali būti tūkstančiai kilometrų, iki artimiausio kaimo ar net degalinės 300-400 km. Pasikliauti, kad ten rasi ką veikiant, negali. Darbo laikas - be galo trumpas ir nepastovus, o vakarais net ir atvykę laiku jaukiuosius “pakelės namus” (roadhause) rasdavome uždarytus. Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį (Autbeke jie - ilgi it traukiniai) išlipęs net girdėti gali iš taip toli. Laimė, mes - kaip ir dauguma australų - keliavome gyvenamuoju automobiliu (kemperiu). Laisvė. Nakvodavome tiesiog šalikelėse, o ryte - vėl į kelią. Ratuoti turistai laukia saulėlydžio prie Uluru, žymiausio Australijos gamtos peizažo. Įdomybės Australijos Autbeke retos (kas 300-500 km), tačiau unikalios; tobulas atlygis po daugybės vairavimo valandų. Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti mums būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Iš viso per 3 savaites nuvažiavome 10000 km. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta - bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Naktimis aplink - jokių šviesų. Tik spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų kaimenės. Kengūra ant kelio. Ta laukinės Australijos atmosfera pati savaime pribloškia ne mažiau, nei didžiosios šalies įdomybės. Ir ja nepasidžiaugsi be gyvenamojo automobilio ir laisvės, kurią jis suteikia. Tiesa, jei gamtiniams reikalams jums būtinas tualetas, o kiekvieną vakarą norite praustis po dušu, jausitės labiau riboti, mat šie dalykai ten reti, kartais juose nebūna vandens ar dirba trumpai.
  • Indijos geležinkeliai: Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie - tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis - sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Po vagonus retkarčiais vaikšto hidžros - moterimis persirengę vyrai, grasantys prie “neaukojančiųjų”, tarkime, prisiglausti. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus.

Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje

Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs

tags: #pietus #vietos #kur #pasisildyti

Populiarūs įrašai: