Pietų Žemaitijos apygardos istorija
Šis straipsnis skirtas Lietuvos partizanų Pietų Žemaitijos apygardos istorijai. Jame aptariamos apygardos įkūrimo aplinkybės, svarbiausios asmenybės, struktūra ir veikla. Straipsnyje remiamasi archyviniais dokumentais, istoriografiniais šaltiniais ir partizanų atsiminimais.
Įžanga
Lietuvos partizanų karas su Sovietų Sąjunga 1944-1953 m. buvo vienas iš tragiškiausių ir kartu herojiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Partizanai, siekdami apginti Lietuvos nepriklausomybę, stojo į nelygią kovą su galingu priešu. Pietų Žemaitijos apygarda buvo viena iš svarbiausių partizaninio pasipriešinimo centrų Lietuvoje.
Partizanų sričių kūrimosi aplinkybės
Lietuvos partizanų sritys buvo kuriamos siekiant suvienyti ir koordinuoti partizanų veiksmus visoje Lietuvoje. Partizanų vadovybė suprato, kad tik susitelkus galima veiksmingai priešintis sovietiniam okupaciniam režimui.
Kalbant apie Lietuvos partizanų sričių įkūrimo bei veiklos aplinkybes, daugiausia dėmesio skiriama atskiroms partizaninio karo asmenybėms, kurios buvo mažiau ar tik epizodiškai minimos kitose publikacijose.
Juozas Kasperavičius-Visvydas
Vakarų (Jūros) partizanų srities veiklos bei įkūrimo ištakų neįmanoma įsivaizduoti ir be Juozo Kasperavičiaus-Visvydo, nors jis tiesiogiai ir nedalyvavo įkuriant sritį ar formuojant štabą. Juozas Kasperavičius gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime. Baigęs gimnaziją, 1933-1935 m. mokėsi Karo mokykloje (baigė XVII laidą). Už pavyzdingą ir sąžiningą tarnybą dar 1934 m. rugsėjo 7 d. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio medaliu.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Baigęs karo mokslus jaun. leitenantas Juozas Kasperavičius buvo paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, tačiau jame neilgai tarnavo. 1937 m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę, dislokuotą Kaune. 1938 m. Pirmoji sovietų okupacija J. Kasperavičių užklupo tarnaujantį 6-ojoje eskadrilėje, Panevėžyje. Naujoji valdžia eskadrilę perkėlė į Joniškėlį, vėliau - į Ukmergę. Prasidėjus karui, lakūnai susitelkė Pabradėje ir laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. J. Kasperavičius ragino tarnybos draugus įsakymų nevykdyti, likti Lietuvoje. Lemiamą akimirką lakūnai taip ir apsisprendė: apgręžė lėktuvus ir nusileido prie Siesikų. Čia birželio 24 d. buvo vokiečių internuoti.
Grįžęs į Lietuvą, J. Kasperavičius įsidarbino kooperatyvo vedėju Subačiuje (Panevėžio aps.), įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą. Artėjant antrajai sovietų okupacijai su žmona ir dukrele išvyko į tėviškę - Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaimą. 1945 m. pavasarį broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai buvo suimti. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Vietos partizanai, vadovaujami kapitono Juozo Čeponio, Juozą Kasperavičių ir dar vieną sužeistąjį išvadavo. Biliūnų ligoninės medicinos personalas ir toliau gydė J. Kasperavičių bunkeryje, o po kurio laiko pervežė į Liaudiškių kaimo gyventojų Kosto ir Elenos Kušeliauskų sodybą. 1946 m. rugsėjo 25 d. J. 1947 m. pavasarį, po nesėkmingos MGB agento Juozo Markulio-Erelio kelionės į Batakių apylinkes (jam nepavyko išsiaiškinti tikslios štabo bunkerio vietos), prieš Kęstučio apygardos partizanus saugumiečiai ėmėsi ypač aktyvių veiksmų: siautė agentai, organizuojamos didelės čekistinės karinės operacijos.
Apygardos štabas tuo metu buvo netoli Batakių (Tauragės aps.), miške, ant Agluonos upelio kranto, įsikūrusioje J. Juknos sodyboje. Apygardos vadas Visvydas jau rengėsi pakeisti štabo dislokacijos vietą (kai kurie daiktai iš bunkerio jau buvo išvežti), tačiau nesuspėjo, nes bunkerį apsupo MVD kareiviai ir stribai. Jame buvę J. Kasperavičius ir A. Biliūnas atsišaudė, degino dokumentus, kurie trūkstant deguonies vos ruseno; galiausiai, nenorėdami gyvi pakliūti priešui, susisprogdino.
Partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. J. Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu - Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1991 m. partizanų žūties vietoje pastatytas kryžius, o 1993-iaisiais - paminklas. Kasperavičių sodyboje 1995 m. pastatytas atminimo kryžius. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Kasperavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, 1998 m.
Vytautas Gužas-Mindaugas
Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo Vytautas Gužas-Mindaugas, suvaidinęs labai svarbų vaidmenį, įsteigiant Vakarų Leituvos partizanų sritį. 1947 m. balandžio 6 d. Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupti žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. V. Gužas labai išgyveno dėl jo būrį ištikusios nelaimės. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Yra žinoma, kad Kęstučio apygardai pradėjus vadovauti Jonui Žemaičiui-Vytautui, apygardos štabas įsikūrė Skaudvilės valsčiaus Kušleikos kaime, ūkininko Mėlynausko negyvenamoje troboje. Slėptuvė buvo pavadinta Aušros slapyvardžiu. Kartu su apygardos vadu J. Žemaičiu, informacinio ir žvalgybos skyriaus viršininku Antanu Liesiu-Tvanu, štabo ir organizacinio skyriaus viršininku Petru Bartkumi-Dargiu bei štabo adjutantu Mečiu Orlingiu-Ričardu 1947-1948 m. žiemą šioje slėptuvėje praleido ir V.
1947 m. rugsėjo 8 d. netoli Kryžkalnio susirinko visa Kęstučio apygardos ir Savanorio rinktinės vadovybė - iš viso apie 20 partizanų. Susitikime dalyvavo ir V. Gužas. Buvo nutarta įkurti naują Prisikėlimo apygardą. 1948 m. gegužės 5 d. du Kęstučio apygardos štabo nariai P. Bartkus ir Bronius Liesys-Kaukas buvo deleguoti į naująją apygardą. Tad V. Gužui ir A. Kęstučio apygardos vadovybė aktyviai veikė vienydama visos Lietuvos pogrindžio jėgas. Kol vyko aktyvus susirašinėjimas su Suvalkijoje veikiančia Tauro apygarda, V. Gužas gavo naują užduotį. 1948 m. gegužės pradžioje Skaudvilės valsčiaus Legotės miške įvyko dviejų Žemaitijos apygardų vadovybės susitikimas. Kęstučio apygardai atstovavo V. Gužas, A. Liesys, V. Ivanauskas, M. Orlingis, Žemaičių apygardai - Aleksandras Milaševičius-Ruonis. Taip buvo įkurta Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis, kurios vadu V. Gužo pasiūlymu tapo J. Žemaitis, o pačiam V.
Įkuriant Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį Prisikėlimo apygardai atstovavo Leonardas Grigonis-Užpalis ir jo adjutantas, apygardos štabo sekretorius Viktoras Šniuolis-Vitvytis. Jis vienintelis sulaukė šių dienų. Netrukus po srities įkūrimo buvo pradėta ruoštis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui. 1949 m. pradžioje, pakeliui į suvažiavimą, Jūros srities vadovybę aplankė Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas. Po ilgų patikrinimų svečius nutarta palydėti pas aukštesnę vadovybę. Lydimi Jūros srities štabo viršininko V. Gužo ir Kęstučio apygardos štabo viršininko Roberto Gedvilo, Pietų Lietuvos partizanų vadai atvyko į Radviliškio apskritį, kur netrukus įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Už atvykusius svečius savo gyvybe garantavo V.
Pasibaigus suvažiavimui toliau tęsėsi įprastas darbas, lydimas pavojų ir neišvengiamų netekčių. 1949 m. vasaros pradžia buvo ypač sunki visos Žemaitijos partizanams. Birželio 7 d. dėl saugumo provokacijos žuvo visa tuometinė Kęstučio apygardos vadovybė - Aleksas Miliulis-Neptūnas, Albertas Norkus-Starkus ir Steponas Venckaitis, o sužeistas R. Gedvilas pateko į priešo rankas. Tuo metu MGB agentas Radzevičius nustatė, kad A. Milaševičius-Ruonis kartu su Jūros srities štabo nariais atvyks pas Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą srities štabo viršininką V. Gužą-Kardą. Birželio 11 d. saugumiečiai susekė V. Gužo slapstymosi vietą. 1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu V. Gužas-Kardas apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimu kpt. V. Gužui po mirties pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu V.
Aleksandras Milaševičius-Ruonis
Nepaisant netekčių, organizacinis darbas tęsėsi. Kadangi J. Žemaitis suvažiavime buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat ėjo Gynybos pajėgų vado pareigas, teko ieškoti naujo tinkamo žmogaus užimti Jūros srities vado pareigas. Juo patvirtintas Aleksandras Milaševičius-Ruonis, faktiškai jau ėjęs šias pareigas nuo 1948 m. Naujasis srities vadas gimė 1906 m. Seinuose. Baigė Kauno karo mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenės 2-ajame kavalerijos pulke. Lietuvos kariuomenės kapitonas. 1943-1944 m. 1944-1945 m. kartu su šeima traukėsi į Vakarus. Drezdeno bombordavimo metu (1945 m. vasario mėn.) žuvus žmonai ir sūnui, grįžo į Lietuvą. Slapstėsi Žemaitijoje, o nuo 1948 m. įsitraukė į partizaninį judėjimą. Jau 1948 m. vasario pradžioje A. Milaševičius Jono Žemaičio-Vytauto pavedimu atkūrė MGB organų 1947 m. spalį sunaikintą Žemaičių apygardos štabą ir 1948 m. vasario-birželio mėn.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
1948 m. gegužės 5 d. susikūrus Vakarų Lietuvos sričiai, A. Milaševičius tapo jos vado pavaduotoju (dalyvavo parengiant norminius srities dokumentus), o tų metų birželio 8 d. - Vakarų Lietuvos srities vadu (nuo 1949 m. Jį nuolat sekė MGB agentai Mėta, Oriolas, Snieguolė, Radzevičius. Per juos gautą pasiūlymą pasiduoti ir bendradarbiauti su MGB A. Milaševičius atmetė. 1949 m. rugsėjo 9 d. MGB agentas Radzevičius čekistams pranešė, kad Kaltinėnų valsčiaus Karoblio kaime, J. Martinkaus sodyboje vieši Vakarų Lietuvos srities vadas Ruonis. Netrukus sodybą apsupo 25 MGB kariškių dalinys. Po atkaklių kautynių partizanų vadas žuvo. 1999 m. A.
Vaclovas Ivanauskas-Vytenis
Jis gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės apskrities Batakių miestelyje. Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Šaulių sąjungai, mama - Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai. Vaclovas pasižymėjo nepaprastais gabumais mokslui, ypač kalboms. Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Vaclovas šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Užėjus vokiečiams, V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V.
Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe trauktis - liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau - mamos tėviškėje, Openiškių kaime (Eržvilko vlsč.). Netrukus per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo apygardos štabo apsaugos būrio vadu, dalyvavo Batakių, Girdžių, Gaurės stribų būstinių užpuolimuose. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius BDPS pasiuntinius - Juozą Markulį-Erelį ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P.
1947 m. pabaigoje V. Ivanauską, tuomet jau pasivadinusį Gintautu, J. Žemaitis pasiuntė į MGB beveik sunaikintą Žemaičių apygardą, kur labai trūko patyrusių pareigūnų. Apygardą atkūrus, V. Ivanauskas grįžo į gimtąsias vietas, kurį laiką vadovavo Aukuro (buvusiai Lydžio) rinktinei. 1948 m. pradžioje buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo nariu, tų pačių metų vasarą - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariu. Po metų, 1949 m. birželio 11-13 d. V. Ivanauskas turėjo savo nuomonę pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais: ne visiškai sutiko su 1948 m. vasarą Baden Badene vykusio VLIK’o ir krašto rezistencijos atstovų pasitarimo nuostatomis, pasisakė už aktyvesnes pasipriešinimo formas nei Stasys Lozoraitis, Mykolas Krupavičius, J. Žemaitis. Srities vadas draudė gyventojams imti iš valdžios ginklus, partizanams nurodė nuginkluoti kuriamus kolūkių apsaugos būrius, o tam pasipriešinusius aktyvius kolūkių kūrėjus perduoti karo lauko teismui. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant LLKS norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. Daugiausia dėl jo reiklumo ir atsargumo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis net 1950 m.
Saugumiečiai aktyviai ieškojo Jūros srities štabo. MGB informatoriams buvo lengva apibūdinti V. Ivanauską ir srities štabo viršininką Antaną Liesį-Tonį: abu aukšti, akiniuoti. 1950-1951 m. žiemą pranešimai darėsi vis konkretesni… 1951 m. vasario mėn. iš informatorių ir agentės Birutės saugumiečiai sužinojo, kad štabo pareigūnai gali slėptis Rietavo rajono Vaitkaičių kaimo gyventojo Gedmino sodyboje arba kolūkio daržinėje, netoli Čepaičių kaimo mokyklos. 1951 m. vasario 10 d. 14 val. buvo surengta vadinamoji karinė čekistinė operacija ir minėtoje kolūkio daržinėje aptikta partizanų slėptuvė. Į saugumiečių pasiūlymą pasiduoti partizanai atsakė šūviais. Vėliau, padegę daržinę, po dūmų priedanga bandė pasitraukti, tačiau nesėkmingai. Per operaciją žuvo Jūros srities partizanų štabo nariai, o srities vadas V.
V. Ivanausko nuopelnus Laisvės kovų sąjūdžiui dar 1950 m. sausio 20 d. objektyviausi vertintojai - bendražygiai įvertino Laisvės kovos kryžiumi, jam suteiktas majoro laipsnis. Atkūrus Lietuvos valstybę, LR Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu V. Ivanauskui suteiktas pulkininko laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 18 d.
Antanas Bakšys
Žuvus V. Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. Netrukus prasidėjo karas. 1944 m. pavasarį A. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą dirbo mokytoju Garvinėje, vėliau - Minionyse. 1945 m. kovo mėn. buvo suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą - Tulos anglių baseino kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Jam pavyko gauti karinį bilietą bei pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. 1947 m. rudenį A. Bakšys buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Tarp partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu bei autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949 m. birželio mėn. - Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužę - Jūros srities vadu. Visos šios pareigos A. Bakšiui teko žuvus kovos draugams.
Gana dideli pasikeitimai srities vadovybėje įvyko 1951 m. birželio pabaigoje, kai Tytuvėnų rajono Bulovėnų miške įvyko Vakarų Lietuvos srities partizanų vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo srities vadas Antanas Bakšys, „Prisikėlimo“ apygardos vadas Povilas Morkūnas, Kęstučio apygardos vadas Krizostomas Labanauskas ir kt. J. Žemaitis kai ką pakeitė: A. Bakšį paskyrė prezidiumo sekretoriumi, P. Morkūną - „Jūros“ srities vadu (1952 m. gegužės 20 d. P. Morkūnas tapo Kęstučio apygardos vadu, o sričiai vėl ėmėsi vadovauti A. Bakšys), o Juozą Paliūną, buvusį Maironio rinktinės vadą - „Prisikėlimo“ apygardos vadu. J. Žemaičio vadavietę buvo nutarta perkelti iš „Prisikėlimo“ į Kęstučio apygardos rajoną. Žiemą J. Žemaitis nutarė praleisti Pietų Lietuvos srityje, su kuria nuo 1951 m. sausio mėn. J.Žemaitis ir toliau žūtbūt stengėsi išlaikyti organizacines struktūras. Jam pavyko pasiekti, kad į Aukštaitiją persikeltų J. Šibaila, kuris 1952 m. balandžio mėn. jau buvo Vyčio apygardoje. Karsakiškio miške jis susitiko su J. Kimšto pavaduotoju Povilu Žiliu. J. Žemaičiui pavyko susisiekti su „Tauro“ apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės vado pareigas einančiu desantininku Klemensu Širviu. 1951 m. rugsėjo mėn. A. Bakšys suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos neatitinka sąlyg…
Prisikėlimo apygarda
Prisikėlimo apygarda - laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta - nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946-1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni.
1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. 1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. 1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J.
1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys." Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju - Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Kėdainių apskrityje veikusi Povilo Lukšio rinktinė po MGB provokacijų buvo pakrikusi. Siekiant pagerinti padėtį, 1948 m. kovo 5 d. jos vadu paskirtas JKA Savanorio rinktinės vadas Povilas Morkūnas-Drakas. Jis ėmėsi sudaryti stiprius partizanų rajonus, bandė įvesti karišką tvarką. Rinktinė pavadinta Maironio vardu. Ši formuotė balandžio 29 d. taip pat buvo prijungta prie Prisikėlimo apygardos. Tuo pačiu metu buvo panaikinta Atžalyno rinktinė, jos kovotojai (Kovo rajonas) įtraukti į Lietuvos žaliosios rinktinės sudėtį. P. Bartkus keliavo susipažinti su dar viena JKA formuote - Voverės rinktine. Jos ribos ėjo nuo Šiaulių apskrities šiaurinės dalies iki Latvijos sienos, vakaruose ją skyrė Ventos upė, rytuose - Joniškio apskrities rytinė siena. Rinktinei vadovavo Pranas Muningis-Žvelgaitis. Voverės rinktinė taip pat buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardą. 1948 m.
Be šių apygardos organizavimo darbų, buvusiems Kęstučio apygardos pareigūnams buvo iškeltas dar vienas uždavinys - per Prisikėlimo apygardą dėl jos patogios geografinės padėties palaikyti ryšius su kitomis Lietuvos partizanų apygardomis. Taip pat Šiaulių-Radviliškio apylinkėse buvo numatyta įkurdinti iš Kęstučio apygardos atvyksiančią partizanų vadovybę. Liepos mėnesį J. Žemaitis jau buvo Dukto miške, savo artimą bendražygį P. Bartkų paskyrė VLKSO (Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija) štabo organizacinio skyriaus viršininku. Prisikėlimo apygardos vadu buvo paskirtas L. Grigonis-Danys, štabo viršininku - B. Po minėtų pokyčių Prisikėlimo apygardoje veikė trys rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio, Lietuvos žalioji ir Maironio.
tags: #pietu #zemaitijos #apygarda #istorija