Pietų Vietnamo vėliava: istorija, ideologija ir transformacijos
Šis straipsnis nagrinėja Pietų Vietnamo vėliavos istoriją, ideologinius pagrindus ir transformacijas, atsižvelgiant į kontekstą, kuriame ji atsirado ir gyvavo. Straipsnis apima laikotarpį nuo Vietnamo padalijimo iki šalies suvienijimo, apžvelgiant politinius, ekonominius ir socialinius faktorius, dariusius įtaką vėliavai ir jos simbolinei reikšmei.
Korėjos pavyzdys: sovietų įtaka ir nacionalizmo samplaika
Šiaurės Korėjos pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip Sovietų Sąjunga prisidėjo prie naujų valstybių kūrimo po Antrojo pasaulinio karo. Korėja, buvusi Japonijos kolonija, po karo buvo padalinta į dvi įtakos zonas: šiaurinę, kontroliuojamą Sovietų Sąjungos, ir pietinę, kontroliuojamą JAV. Nepavykus susitarti dėl šalies suvienijimo, 1948 m. susiformavo dvi vyriausybės, laikančios save teisėtomis. Šiaurėje įsitvirtino Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR), vadovaujama Korėjos darbo partijos (KDP), kuri savo statute deklaravo marksizmo-leninizmo principus.
Nepaisant sovietų įtakos, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Il Sungas iš pradžių save pozicionavo kaip nacionalistą, siekiantį sukurti nepriklausomą šalį, o ne tapti pasaulinės proletariato revoliucijos dalimi. Šiaurės Korėja pasirinko planinės ekonomikos kelią, nacionalizuodama pramonę, vidaus ir užsienio prekybą.
Korėjos karas ir ideologinė transformacija
Priešiški santykiai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos išprovokavo Korėjos karą (1950-1953), kurį inicijavo KLDR su Maskvos pritarimu. Šiaurės Korėją parėmė Kinija ir sovietų karo lakūnai, o Pietų Korėją - JAV, Didžioji Britanija ir kitos šalys, veikusios po Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) vėliava. Karas baigėsi paliaubų sutartimi, galiojančia iki šiol.
Po karo Šiaurės Korėja, remdamasi sovietų ir kinų pagalba, ėmėsi kolektyvizacijos žemės ūkyje. Iki septintojo dešimtmečio Šiaurės Korėja ekonomiškai lenkė Pietų, tačiau vėliau, pablogėjus Kinijos ir SSRS santykiams, šalis turėjo sukurti savo ideologiją - čučhė idėjas, siekdama išsaugoti santykius su didžiosiomis valstybėmis ir pademonstruoti savo nepriklausomybę.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Čučhė, reiškianti „savitumas“ arba „savarankiškumas“, tapo naujos vertybių sistemos pagrindu, apimančiu kolektyviškumą, vadizmą (kimilsungizmą), valstybinį suverenitetą ir revoliuciją kaip procesą. Ši ideologija tapo korėjietišku „raudonojo nacionalizmo“ variantu.
Posūkis į rinkos ekonomiką ir branduolinis ginklas
Nepaisant ideologinių pastangų, Šiaurės Korėjos ekonomikos augimas sulėtėjo, o po Kim Il Sungo mirties 1994 m. šalis patyrė didelę krizę ir badą. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje šalyje prasidėjo privatizacija, o užsienio investicijos, daugiausia iš Kinijos, padidėjo. Šiaurės Korėja vis labiau atsigręžia į rinkos ekonomiką, o dabartinis lyderis Kim Jong Unas atsargiai juda ne visai socialistinių metodų link.
Naujame amžiuje Šiaurės Korėja įgijo branduolinį ginklą, kuris, jos manymu, garantuoja suvereniteto išsaugojimą ir atgraso nuo karinės intervencijos. 2009 m. iš konstitucijos buvo pašalintos visos užuominos apie komunizmą, o vietoje „naujojo komunistinio žmogaus formavimo“ kalbama apie „naujojo čučhėjinio žmogaus formavimą“. Šiaurės Korėja, ketinusi pakartoti sovietinį vystymosi modelį, galiausiai virto socialfeodaline monarchija su specifiniais nacionaliniais ypatumais, priversta gręžtis į kapitalistinį kelią.
Vietnamo atvejis: karas dėl įtakos ir suvienijimas
Pietų Vietnamo vėliavos istorija glaudžiai susijusi su Vietnamo padalijimu ir karu dėl įtakos tarp kapitalistinio ir komunistinio bloko. Nuo XIX a. pabaigos Vietnamas buvo Prancūzijos kolonija, o Antrojo pasaulinio karo metu jo teritoriją kontroliavo Japonija. Po Japonijos kapituliacijos revoliucionieriai, vadovaujami Ho Chi Minho, paskelbė Vietnamo Demokratinės Respublikos (VDR) įkūrimą.
Prancūzija, siekdama atkurti savo valdžią, įvedė kariuomenę, ir 1946 m. Vietname prasidėjo kolonijinis karas. Šiame konflikte susidūrė dvi sistemos: kapitalistinė (Prancūziją rėmė JAV) ir komunistinė (Vietminą rėmė Kinija ir SSRS). 1954 m. šalis buvo laikinai padalyta: šiaurė atiteko Vietminui, o pietūs - Prancūzijai.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pietų Vietnamo susikūrimas ir pilietinis karas
Vietoj visuotinių rinkimų, kurie turėjo suvienyti šalį, Pietų Vietnamo valdžia nusprendė įkurti savo antikomunistinę valstybę. Tai išprovokavo vietos gyventojų nepasitenkinimą, protestus ir pilietinį karą, į kurį įsitraukė ir Šiaurės Vietnamas. Ho Chi Minhas tapo kultine figūra, o jo valdymo metu Vietname susiformavo totalitarinis režimas, kuris, taikydamas tradicines komunistų priemones, sukėlė pramonės nuosmukį ir ekonomikos krizę.
Vis dėlto, pergalė kare prieš JAV nusvėrė šias problemas. Amerikiečiai, patyrę didelių nuostolių, po dešimties metų karo Vietname pralaimėjo. Konfliktas baigėsi Šiaurės Vietnamo pergale ir šalies suvienijimu po Vietnamo komunistų partijos vėliava.
Reformos ir posūkis į rinkos ekonomiką
Karas sugriovė Vietnamo ekonomiką, tačiau devintajame dešimtmetyje pradėtos reformos („doi moi“ - „atnaujinimas“) padėjo ją atgaivinti. Buvo atsisakyta visuotinio planavimo, privatizuotos valstybinės įmonės, o į šalį ėmė plūsti užsienio investuotojai. Vietnamo ekonomika tapo viena iš sparčiausiai augančių pasaulyje.
Šiuo metu komunistų partija lieka vienintele legalia politine jėga šalyje, tačiau Vietname pastebimas liberalizavimas žmogaus teisių srityje ir išaugusi tikėjimo laisvė. Santykiai su JAV normalizavosi ir pasiekė „viską apimančios partnerystės“ lygį. Vietnamietiškas komunizmo kelias parodė, kad Azijos sąlygomis jis gali tik laikinai mobilizuoti šalį, tačiau nėra pajėgus užtikrinti gerovę valstybėje ilgus dešimtmečius.
Laoso ir Kambodžos likimai
Komunistinio Laoso likimas glaudžiai susijęs su Vietnamo likimu. Šeštajame dešimtmetyje ten taip pat vyko kova prieš Prancūzijos metropoliją, kuri baigėsi kovotojų už nepriklausomybę pergale 1954 m. Nepaisant to, šalyje toliau vyko pilietinis karas, kuriame vyriausybė, padedama JAV ir Pietų Vietnamo, kovojo su komunistiniu judėjimu „Pathet Lao“.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
1975 m. komunistai, padedami SSRS ir Šiaurės Vietnamo, užėmė didžiąją dalį šalies teritorijos ir pavadino ją „išlaisvintaisiais rajonais“. Kelis mėnesius judėjimas laikėsi nuosaikaus kurso, tačiau vėliau Laosas oficialiai paskelbė eisiąs socializmo statybos kursu. Šalyje buvo įkurta socialistinė Laoso Liaudies Demokratinė Respublika (LLDR), o valdančiąja tapo Liaudies revoliucinė partija (LRP).
Ekonominė Laoso padėtis išliko sunki, o antikomunistiniai sukilėliai vykdė partizaninį pasipriešinimą. Veikiamas „perestroikos“ Sovietų Sąjungoje, „doi moi“ reformų Vietname ir Kinijos „reformų ir atvirumo“ politikos, Laosas 1986 m. pradėjo įgyvendinti savo „naująjį ekonominį mechanizmą“, apimantį privatizaciją, visišką atsivėrimą užsienio investicijoms ir perėjimą prie rinkos ekonomikos. Netrukus pakito net šalies simbolika - iš LLDR herbo dingo pjautuvas ir kūjis. Tuo pat metu šalyje oficialiai tebesilaikoma socializmo kurso ir neatšaukta vienpartinė sistema.
Kambodžoje įvykiai klostėsi panašiai. 1953 m. ji tapo nepriklausoma nuo Prancūzijos, o po to šios formaliai neutralios šalies teritorija ėmė aktyviai naudotis Vietnamo partizanai. Šių įvykių fone prasidėjo neramumai, kuriais pasinaudojo Kambodžos komunistų partijos nariai, ir prasidėjo pilietinis karas. Galiausiai Khmerų Respublikos vyriausybė žlugo, o komunistai-maoistai užėmė sostinę - į valdžią atėjo raudonieji khmerai, vadovaujami Pol Poto, nusprendę radikaliai pertvarkyti visuomenę. Jų režimas į istoriją įėjo kaip vienas iš pačių negailestingiausių ir nežmoniškiausių.
Neapykanta buržuaziniams miestams išsiliejo žiauriausiomis politikos formomis: iš karto po Pnompenio užėmimo visiems jo gyventojams buvo įsakyta išsikraustyti į kaimo vietoves. Privati nuosavybė ir pinigai buvo panaikinti, o labiau išsilavinusius gyventojus uždarė perauklėjimo stovyklose arba tiesiog nužudė. Galą beprotiškam Pol Poto režimui padarė suvienytas Vietnamas.
JAV vėliava: simbolika ir keitimosi istorija
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vėliava, dažnai vadinama „žvaigždėta ir juostuota“, yra vienas svarbiausių šalies simbolių. 1777 m. birželio 14 d. Kontinentiniame kongrese Filadelfijoje buvo patvirtinta JAV nacionalinė vėliava su 13 baltų žvaigždučių mėlyname fone ir 13 raudonų ir baltų juostų. Nuo to laiko juostų skaičius nepakito, o žvaigždžių vis daugėjo, prisijungiant vis naujoms valstijoms.
Trylika raudonų ir baltų juostų simbolizuoja tokį pat skaičių britų kolonijų, 1776 m. liepos 4 d. paskelbusių nepriklausomybę ir susivienijusių į JAV. Žvaigždžių skaičius iš pradžių buvo lygus juostų skaičiui.
Dar iki paskelbiant JAV nepriklausomybę, 1775 m. gruodžio 2 d. Filadelfijoje, laive „Alfred“, buvo iškelta baltų ir raudonų juostų vėliava, kurios vidiniame viršutiniame kampe buvo įkomponuota Didžiosios Britanijos vėliava. Dažnai būtent ši vėliava laikoma pirmąja JAV nacionaline vėliava.
1777 m. birželio 14 d. Kontinentiniame kongrese buvo patvirtinta nauja vėliava, kurioje juostų skaičius liko toks pat, o kantone vietoj Didžiosios Britanijos vėliavos buvo mėlyname stačiakampyje pavaizduota trylika ratu sudėtų baltų žvaigždžių. Pirmasis šalies vadovas Dž. Vašingtonas taip pakomentavo naujosios vėliavos išvaizdą: „Žvaigždes mes paėmėme iš dangaus. Raudona spalva yra mūsų tėvynės spalva, o baltos juostos, kurios ją dalija, rodo, jog mes atsiskyrėme. Šios baltos juostos įeis į istoriją kaip laisvės simbolis.“
JAV vėliava buvo keičiama net 26 kartus nuo pirmojo pripažinimo oficialia. Tai lėmė sprendimas vėliavoje atspindėti visas šią šalį sudarančias valstijas. Nuo 1960-ųjų iki mūsų dienų JAV vėliava nesikeitė. Neaišku, ar žvaigždėtoje ir juostuotoje vėliavoje atsiras 51-oji žvaigždė, bet kandidatė jau yra - Puerto Rikas.
Vietnamo vėliava: simbolika ir istorija
Paryžiaus komunos komunistų judėjimo įkvėpta ir Vietnamo komunistų organizacijos 1941 m. pradėta naudoti vėliava tapo pasipriešinimo Prancūzijos valdymui Pietų Vietname simboliu. Kaip ir daugelyje kitų šalių vėliavų, raudona spalva reiškia vietinių pralietą kraują, o penkiakampė geltona žvaigždė simbolizuoja vietnamiečių odos spalvą. Penki jos kampai nurodo į penkias Vietnamo socialines klases: ūkininkus, darbininkus, verslininkus, intelektualus ir kariuomenę. Po Vietnamo karo ir suvienijus Pietų ir Šiaurės Vietnamą, valstybė buvo pervadinta Vietnamo Socialistine Respublika, o ši vėliava tapo oficialiu šalies simboliu.
Vietnamo karo atmintis
Vietname karas su JAV vadinamas Antruoju Indokinijos arba Amerikos karu, įsiplieskusiu dėl konflikto tarp Pietų ir komunistinio Šiaurės Vietnamo. Šį karą pralaimėję amerikiečiai šalyje paliko karinę techniką, bombų sukurtas įdubas, nesprogusias minas ir naudotų cheminių ginklų žalą. Karo paliktas atviras žaizdas išduoda nuotraukos, Cu Chi tuneliai, karo reliktai, Ho Ši Mino karo muziejaus eksponatai ir pasakojimai.
Vietnamo menas: nuo idiliško užmiesčio iki karo skausmo
Ho Ši Mino meno muziejuje eksponuojami vaizduojamojo meno darbai, priklausantys dviems kūrybos laikotarpiams: moderniam menui iki 1975 m. ir po 1975 m., Vietnamo pergalės kare su JAV. Jeigu darbuose iki karo pradžios vyrauja idiliški užmiesčio vaizdai ir spalvų žaismas, karo metu jie tampa rūstesni, paveiksluose įsigali skaudžios temos, grubios formos ir nusistovi tamsesnių tonų koloritas. Abstrakčios bei realistiškos skulptūros perteikia baimę, neužtikrintumą dėl ateities, skausmą, nerimą bei kitus trikdančius jausmus.
Socialistinio siūlo paieškos šiuolaikiniame Vietname
Šiuolaikiniame Vietname, kuriame veikia užsienio kapitalo įmonės, o vietnamiečiai vairuoja brangius automobilius, sunku užčiuopti socialistinio siūlo galą, kuriuo apraizgytas šalies pamatas, ideologija ir ant kurio pastatytas pats šiandienos Vietnamas.
Kelionė po Vietnamą: nuo Halong įlankos iki Saigono
Kelionė po Vietnamą apima Halong įlankos, Hanojaus, Hujė, Hojano ir Saigono lankymą. Halong įlankoje galima pasigrožėti keistais uolų dariniais ir apsilankyti urvuose. Hanojus - elegancijos ir harmonijos, modernizmo ir tradicijos derinys su unikalia Azijos gamta. Hujė - buvusi Vietnamo sostinė, garsėjanti senovinėmis šventyklomis, imperatoriškais pastatais ir prancūzų architektūrinio stiliaus rūmais. Hojanas - vaizdingas miestas, įsikūręs upės pakrantėje, viename iš pagrindinių Pietryčių Azijos tarptautinių uostų. Saigonas - gyvybe kunkuliuojantis šalies centras, kur susiduria tradicinis ir modernus gyvenimo būdai.
tags: #pietu #vietnamo #veliava #istorija