Pietų slavų kalbų klasifikacija

Šiame straipsnyje nagrinėjama pietų slavų kalbų klasifikacija, atsižvelgiant į genealoginius, tipologinius ir arealinius aspektus. Kalbų klasifikavimas yra nuolat tobulinamas pagal naujausius kalbų ir jų genetinių ryšių tyrimus.

Kalbų įvairovė pasaulyje

Pasaulyje egzistuoja didžiulė kalbų įvairovė. Žinoma apie 6909 gyvos natūralios kalbos, kuriomis 2009 m. kalbėjo 5,960 mlrd. žmonių. Į šį skaičių neįtrauktos mirusios kalbos ir kalbos, vartojamos tik kaip antroji kalba. Kalbų skaičius nuolat kinta, priklausomai nuo to, ar tam tikros tarmės laikomos atskiromis kalbomis dėl skirtingos rašto sistemos, kultūrinių ar politinių priežasčių. Iš viso priskaičiuojama iki 10 000 kalbų.

Apie 389 (6 %) pasaulio kalbų turi ne mažiau nei po 1 mln. vartotojų (iš viso 94 % gyventojų). Gausiausios kalbos yra kinų (1,213 mlrd. vartotojų), ispanų (329 mln.), anglų (328 mln.), hindi (apie 240 mln.), arabų (221 mln.), bengalų (181 mln.), portugalų (178 mln.), rusų (144 mln.), japonų (122 mln.) ir vokiečių (90,3 mln.). Daugiausia kalbų yra Papua Naujojoje Gvinėjoje (apie 830), Indonezijoje (722), Nigerijoje (521), Indijoje (445), Jungtinėse Amerikos Valstijose (364), Meksikoje (297), Kinijoje (296), Kamerūne (279) ir Kongo Demokratinėje Respublikoje (virš 200). Apie 470 kalbų yra mirštančios, jas vartoja tik keletas vyresnio amžiaus gyventojų. Kalbos išlikimui reikalinga daugiau kaip 100 000 vartotojų.

Kalbų klasifikavimo būdai

Pasaulio kalbos klasifikuojamos įvairiais būdais. Populiariausia yra genetinė (genealoginė) klasifikacija, pagal kurią kalbos skirstomos į giminingas makrošeimas ir šeimas, išsivysčiusias iš vienos prokalbės. Kalbų lyginimas padeda rekonstruoti įvairius prokalbės elementus. Pagal genealoginę klasifikaciją pateikiama apie 120 skirtingų kalbų šeimų.

Pagal tipologinę klasifikaciją kalbos grupuojamos remiantis keliais kriterijais. Atsižvelgiant į žodžių tarpusavio santykių raiškos būdus, skiriamos sintetinės ir analitinės kalbos. Morfologinėmis žodžių sandaros ypatybėmis pagrįsta morfologinė kalbų klasifikacija: fleksinės, agliutinacinės, izoliacinės ir inkorporacinės kalbos. Pagrindinių sakinio sandaros vienetų išsidėstymu remiasi sintaksinė (linijinė) kalbų klasifikacija.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Pagal arealinę kalbų klasifikaciją kalbos grupuojamos pagal geografinį išsidėstymą ir kalbančių bendruomenių kalbų kontaktus. Kalbos gali sudaryti kalbų sąjungas, ciklus ir grandines.

Indoeuropiečių kalbų šeima

Indoeuropiečių kalbos yra viena didžiausių ir svarbiausių kalbų šeimų pasaulyje. Jos paplitusios Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje ir Afrikoje. Indoeuropiečių kalbomis, kaip gimtosiomis, kalba apie 2,5 mlrd. žmonių. Šiai šeimai priklauso 6,17 % visų gyvų kalbų (426 kalbos).

Indoeuropiečių prokalbė

Manoma, kad prieš šešis-septynis tūkstantmečius prieš Kristų ar anksčiau egzistavo bendra indoeuropiečių kalba - indoeuropiečių prokalbė. Ją sudarė tam tikras tarmių junginys, iš kurio įvairiu laiku išsirutuliojo atskiros indoeuropiečių kalbos. Kurioje teritorijoje gyveno šią kalbą vartoję žmonės, vienos nuomonės nėra. Daugiausia diskutuojamos 2 hipotezės:

  • Indoeuropiečių kalbų protėvynė buvusi Dunojaus vidurupio ir žemupio teritorijoje, Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje.
  • Protėvynės reikėtų ieškoti Mažojoje Azijoje, tarp Pietų Kaukazo ir Mesopotamijos šiaurinės dalies.

Pirmykštė indoeuropiečių prokalbė atkuriama lyginant istoriškai paliudytų kalbų faktus. Ji nebuvo vientisa, joje buvo tam tikrų tarminių skirtumų. Prieš pat skilimą indoeuropiečių prokalbei jau buvo būdinga sudėtinga žodžių kaitymo sistema, įvairi fleksija. Iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų savo struktūra indoeuropiečių prokalbei artimiausia yra lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šakos

Atskirų indoeuropiečių kalbų giminystės santykiai nėra vienodi. Pagal šių santykių artimumą indoeuropiečių kalbų šeima skirstoma į šakas, arba grupes, šios - į pogrupius, pogrupiai - į atskiras kalbas. Svarbiausios indoeuropiečių kalbų šakos:

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

  • Albanų kalbos
  • Anatolų kalbos (išnykusios)
  • Armėnų kalba
  • Baltų kalbos (latvių, lietuvių, prūsų ir kt.)
  • Frigų kalba (išnykusi)
  • Germanų kalbos (skandinavų, vakarų germanų, rytų germanų)
  • Graikų kalba
  • Ilyrų kalbos (išnykusios)
  • Indoiranėnų kalbos
  • Italikų kalbos (lotynų ir kt.)
  • Keltų kalbos
  • Romanų kalbos (italų, ispanų, portugalų, prancūzų ir kt.)
  • Slavų kalbos (rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų, slovakų, bulgarų ir kt.)
  • Tocharų kalbos (išnykusios)
  • Trakų kalba (išnykusi)

Slavų kalbų klasifikacija

Slavų kalbos yra viena iš didžiausių indoeuropiečių kalbų šakų. Jos paplitusios Rytų Europoje, Balkanuose ir Vidurio Europoje. Slavų kalbos skirstomos į tris pagrindines grupes:

  • Rytų slavų kalbos: rusų, ukrainiečių, baltarusių.
  • Vakarų slavų kalbos: lenkų, čekų, slovakų, kašubų, sorbų.
  • Pietų slavų kalbos: bulgarų, makedonų, serbų, kroatų, bosnių, slovėnų.

Pietų slavų kalbų ypatumai

Pietų slavų kalbos pasižymi tam tikrais bendrais bruožais, kurie skiria jas nuo kitų slavų kalbų. Tai, pavyzdžiui, nosinių balsių nebuvimas (išskyrus kai kuriuos dialektus), sudėtingesnė veiksmažodžių sistema ir turtinga linksnių sistema.

Pietų slavų kalbų klasifikacija pagal požiūrius

Pietų slavų kalbos gali būti klasifikuojamos įvairiais būdais, atsižvelgiant į skirtingus lingvistinius kriterijus.

Geografinis skirstymas

Tradiciškai pietų slavų kalbos skirstomos į dvi pagrindines grupes pagal geografinį išsidėstymą:

  • Rytų pogrupis: Bulgarų ir makedonų kalbos. Šioms kalboms būdingas didelis turkų kalbos poveikis dėl ilgalaikio Osmanų imperijos valdymo.
  • Vakarų pogrupis: Slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių kalbos. Šios kalbos patyrė didesnį Vakarų Europos kalbų, ypač vokiečių ir italų, poveikį.

Lingvistinis skirstymas

Iš lingvistinės perspektyvos, pietų slavų kalbos gali būti skirstomos pagal tam tikrus fonologinius, morfologinius ir sintaksinius ypatumus:

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

  • Kalbos, išlaikiusios aoristą ir imperfektą: Bulgarų ir makedonų kalbos išlaikė šias senovines veiksmaždžių formas, kurios išnyko daugumoje kitų slavų kalbų.
  • Kalbos, turinčios toninę akcentų sistemą: Serbų, kroatų ir slovėnų kalbos turi toninę akcentų sistemą, kur akcento aukštis gali keisti žodžio reikšmę.
  • Kalbos, turinčios didelį skaičių skolinių iš turkų kalbos: Bulgarų ir makedonų kalbose yra daug turkiškų skolinių dėl istorinių priežasčių.

Sociolingvistinis skirstymas

Sociolingvistiniu požiūriu, pietų slavų kalbų klasifikacija yra sudėtinga dėl politinių ir socialinių veiksnių. Pavyzdžiui, serbų, kroatų, bosnių ir juodkalniečių kalbos yra labai artimos ir dažnai laikomos vienos kalbos variantais, tačiau dėl politinių priežasčių jos pripažįstamos atskiromis kalbomis.

tags: #pietų #slavų #kalbų #klasifikacija

Populiarūs įrašai: