Porcelianinis pietų servizas: istorija, tradicijos ir dabartis
Porcelianas - tai ne tik indai, skirti maistui patiekti. Tai - istorija, menas, tradicijos, elegancija ir netgi tam tikras gyvenimo būdas. Šiame straipsnyje panagrinėsime porceliano istoriją, jo paplitimą Europoje ir Lietuvoje, gamybos ypatumus, kolekcionavimo subtilybes ir dabartines tendencijas.
Porceliano atsiradimas ir paplitimas pasaulyje
Porcelianas gimė Kinijoje VII amžiuje. Kinai porcelianą laikė prabangos preke, skirtą imperatoriaus aplinkai. Pagrindinis kinų tradicijos etalonas - porcelianas turi būti plonas kaip popierius, skambus kaip varpas, švelnus kaip ežeras ramią dieną. Šis etalonas labiausiai taikytas arbatos ceremonijai skirtiems puodeliams. Pirmasis porcelianą į Europą XIII amžiuje įvežė Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas. Jis sugalvojo ir paplitusį žodį „porcelianas“ mat itališkai „porcella“ - „kriauklė“. Europiečiai, pamatę baltą, skaidrų porcelianą, ištapytą įvairia glazūra, susižavėjo. Dėl šių priežasčių karaliai nesigėdydavo porceliano pirkti net iš piratų, kurie apiplėšdavo jį gabenančius laivus. Buvo tikima, neva jei į porceliano indus pakliūna apnuodytas maistas, jie keičia spalvą - taip galima išvengti apsinuodijimo. Todėl Europos, Rusijos karaliai, carai valgydavo tik iš porceliano indų.
Išpopuliarino porcelianą po Europos dvarus Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Augustas II-asis, įkūręs garsiąją Meiseno manufaktūrą. Rusijoje porcelianą (itališkai porcella - kriauklė) pamėgo Petras I ir Jekaterina II.
Porceliano gamybos paslaptys ir manufaktūrų kūrimasis
Porcelianas buvo itin brangus. Valstybių vadovams įteikti porceliano indus buvo labai prabangi dovana. Už indą mokėdavo tiek aukso, kiek jis sverdavo. Porceliano šukių neišmesdavo - juvelyrai jas apdirbdavo auksu, įrėmindavo grandinėlėmis ir darydavo papuošalus.
Meilė pinigams, grožiui skatino europiečius ieškoti savų būdų, kaip sukurti porceliano formulę. Pirmieji bandymai Europoje vyko XVI a. Florencijoje - kunigaikštis Frančeskas De Mediči pradėjo gaminti minkštąjį Mediči porcelianą. Manufaktūra gyvavo tik 50 metų, nes porcelianas skyrėsi spalva, greit duždavo. Pirmoji kietojo kiniškojo porceliano manufaktūra įkurta 1708 metais Saksonijoje, Meisene. Formulę išrado vokiečių alchemikas Johanas Friedrichas Biotgeris. Mokslininką kuravo karalius Augustas II, tačiau jis labai bijojo formulės nutekėjimo, todėl manufaktūrą perkėlė į pilį. Kad neišduotų paslapties, visi, kas dalyvavo porceliano indo kūrime, nežinojo sekos, kaip jis gaminamas. Išgirdęs, kad išradėjas nori pasitraukti, uždarė jį į kalėjimą, kuriame J. F. Biotgeris mirė. Nepaisant slaptumo, formulė ilgainiui paplito - ėmė steigtis manufaktūros Prancūzijoje, Austrijoje, Anglijoje, Danijoje, Rusijoje.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Porcelianas Lietuvoje: dvarų elegancija ir sovietmečio nostalgija
Lietuvoje porcelianas taip pat turėjo savo vietą. Dvaruose buvo naudojami prabangūs porceliano servizai, o sovietmečiu porcelianiniai indai tapoStatuso ir gerovės simboliu.
Vilkaviškietė Ona Šumskienė Vilkaviškio krašto muziejui perdavė itin vertingą eksponatą, manoma, Paežerių dvaro pietų servizo devynis išlikusius porceliano indus. Pasak itin vertingo porceliano rinkinio saugotojos, jos senelis po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Alvite, Maldėnų kaime, atkasė dėžę su stalo indais. Ten buvo pietų servizas dvylikai asmenų. Kol kas sudėtinga pasakyti, ar rastasis Paežerių dvaro porcelianas yra iš XVIII amžiaus (18 a.).
Pradėjusi rinkti servizus D. Šniukaitė tai daro ne tik dėl to, kad jie labai gražūs - tarp jų ir daug kičo. Tačiau tas kičas, kaip sako, yra tam tikro, mane intriguojančio laikmečio pavyzdys. Įsitraukusi į šį pomėgį suprato, kad vieną servizą - jis vadinasi „Ausma“ - jos tėvai vis dėlto turėjo. Radau jo likučius. Tų „Ausmų“, pasirodo, irgi buvo visokių variacijų, kurios skyrėsi pagal dydį ir dekorą. Jei piešinys ant servizo buvo tapytas rankomis - vertė viena, jei puoštas lipduku - jau kita. Natūralu, kad rankomis tapytų servizų tiražas buvo mažesnis. Taigi, ištraukė iš rūsio tėvų „Ausmos“ likučius ir dabar bando surinkti jį visą.
Apie 1957-1958 m. servizai buvo bene populiariausia vestuvių dovana ir gana brangi! Daugiausia jų, aišku, būdavo dekoruoti augaliniais motyvais. Šiek tiek retesni turėjo pieštus gyvūnų, paukščių paveikslėlius. Savo kolekcijoje turi labai gražų servizą, ant kurio puodelių bėgioja tetervinai, o ant arbatinuko pavaizduotas briedis.
Kolekcionavimas: aistra, azartas ir edukacija
Porceliano kolekcionavimas - tai ne tik hobis, bet ir aistra, azartas ir edukacija. Kolekcionieriai domisi porceliano istorija, gamybos ypatumais, dizaino tendencijomis ir vertina porceliano indų estetinę vertę.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kaltininkas: tėvams priklausiusio vokiško 1957 m. servizo „Ausma“ likučiai įkvėpė ieškoti jo dalių - taip pamažu ir pradėjo kauptis kolekcija. Vaikystėje D. Šniukaitė turėjo miniatiūrinį žaislinį servizą, skirtą lėlių arbatėlėms. Kai vykdavo namuose vaikiški baliai, tėvai jai su draugėmis leisdavo gerti iš tų mažutyčių puodelių sultis. Deja, iki šių dienų to lėlių servizo neišliko. Labai gailisi, nes analogo kol kas dar niekur nematė. Užtai, jausdama nostalgiją savo gražiai vaikystei, įsigijo porą kitokių lėlių servizų.
Pačioje pradžioje būni labai alkanas, smalsus ir nori visko. Paskui kažkuo pasisotini, kažkas tau tampa nebe taip įdomu, aktualu. Palengva pradedi galvoti apie servizų vertę (nebūtinai piniginę), jų amžių, pasikartojimą ir pan. Šiuo metu, galima sakyti, turiu dvi kolekcijas. Vienoje jų - Rygos porcelianas ir dar ankstesni rusų pramonininko S. Kuznecovo fabrike gaminti indai ir dekoratyviniai dirbiniai iš fajanso ir porceliano. S. Kuznecovo vardas siejamas su Rygos porceliano pradžia ir maždaug 1841-aisiais. Tais laikais indai buvo puošiami gėlių raštais, raudona ir mėlyna glazūra, baltuose intarpuose tapytais motyvais. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, Rygos fabrikas buvo nacionalizuotas, jame prasidėjo masinė indų gamyba. Kita mano kolekcijos dalis - Ukrainos fabrikuose rankomis dekoruoti servizai ir figūrėlės. Servizų forma ne tokia įdomi kaip dekoras.
Su vėlesnės gamybos servizais yra lengviau, bet tų ankstesnių, kurie buvo naudojami ir buityje, rasti visų, nesudužusių, gana sudėtinga. Sakykime, kiekvienoje šeimoje jie pagarbiai stovėdavo bufete ir būdavo ištraukiami tik prie svečių, bet cukrinė… Štai kur bėda! Cukrus tais laikais buvo labai aktyviai vartojamas - tiek saldinant arbatą, tiek kavą, tad cukrinė stovėdavo virtuvėje. Ir ieškai būtent tokio servizo ir tokios cukrinės dangtelio (juokiasi). Arba trūkstamo puodelio, lėkštutės - žodžiu, tos vienos trūkstamos dalies. Arba būna koks nors retesnis servizo piešinys, kur išvis reikia po kelis elementus ieškoti. Tarkim, turiu vieną seną pokario servizą, kurį sudaro arbatinis, cukrinė ir pieninukas (indelis grietinėlei). Pirkau jį Latvijoje ne visą. Įdėjau skelbimą, kad ieškau to servizo puodelių. Gavau atsakymą, kad vienas yra Latvijoje, o kitas - Estijoje. Juos įsigijau, bet daugiau tokių iki šiol nerandu.
Daugiausia D. Šniukaitė ieško internetu, specializuotose feisbuko grupėse. Tai jau darosi kaip liga (juokiasi), vos pabundu ir dar kavos negėrusi puolu prie telefono - gal kas nors ką nors įdomaus įkėlė?! Šis hobis - kas dieną po naujieną. Dar vienas servizų gavimo šaltinis - žmonės, kurie valo, tvarko butus. Daug servizų, jų elementų būna sendaikčių turguose. Žodžiu, šioje srityje kasdien vyksta judėjimas. Ypač Baltijos šalyse, nes porceliano centras buvo Ryga. Lietuvoje juo irgi buvo prekiaujama, o Taline Rygos porceliano fabrikas net turėjo savo dekoravimo cechą. Nikolai Heinrichas Wilhelmas Langerbraunas 1928 m. įkūrė porceliano dekoravimo įmonę Taline ir drauge su žmona joje dirbo iki Antrojo pasaulinio karo. Pora priimdavo užsakymus iš Europos porceliano fabrikų, žodžiu, domėjosi Vakarų Europos porceliano tradicijomis. Įdomu, kad Estijoje dekoruoti to paties Rygos porceliano indai jau turi visiškai kitą estetinį vaizdą. Atrodo panašiai, kaip gaminti Rygoje, bet jau kitokie spalvų deriniai, raštai, siužetai.
Negaliu paaiškinti. Gal todėl, kad norisi turėti gražaus stalo rinkinio visumą? Juk yra žmonių, kurie kolekcionuoja vien puodelius su taškučiais. Kai randu servizą, skirtą, tarkim, dvylikai asmenų, pasilieku šešias jo dalis (puodelius su lėkštutėmis). Taupau namuose vietą. Koks mano tikslas? Surinkti visą norimą servizą arba kuo daugiau mane dominančio servizo detalių. Tą jausmą pavadinčiau kolekcininko azartu. Ieškai, ieškai ir kai pagaliau randi - užplūsta toks adrenalinas!
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Kai nuvažiuoju į Rygą, visada užsuku į Rygos porceliano muziejų, kuris nuolat keičia savo ekspoziciją. Maža to, jis leidžia knygas apie žymiausius to meto porceliano dailininkus. Man įdomu. Kaip ir įdomu bendrauti su tą patį hobį turinčiais žmonėmis. O jų yra pačių įvairiausių profesijų. Žodžiu, dabar tas mano hobis - tikrai ne vien kaupimas, bet drauge ir maloni veikla su tam tikra edukacija.
Yra žmonių, kurie tau gali nemokamai atiduoti visą servizą, nes jiems jo nereikia. Tačiau jie nori tą daiktą atiduoti į išmanančio žmogaus rankas, kuris jį vertins. Esu gavusi kelis tokius servizus nemokamai. Pasitaiko, kad žmogus nežino tikrosios servizo vertės ir jį parduoda labai pigiai. Kiti pervertina. Yra toks Rygos porceliano servizas „Sakta“ (liet. „Segė“). Latvių moterų tautiniai drabužiai turi tokią per petį permetamą skraistę, kuri susegama apvalia sege. Tai to servizo arbatinukas, cukrinė, pieninukas yra apvalūs kūginiai - t. y. panašios į segę formos. Priklausomai nuo nusidėvėjimo, toks „Sakta“ komplektukas gali kainuoti šimtus. Prieškario „Rubens“ servizo kaina aukcione, mačiau, buvo 1 000 eurų… Ir tai tik pradinė suma. Sovietinių laikų bufetuose dažnai stovėdavo toks itin plono porceliano servizas „Sigulda“, išpuoštas smulkiomis rožytėmis, paauksuotas. Sakytum, kičų kičas.
Gryna tiesa, nes porceliano, jo dekoro kokybė skiriasi. Sovietmečiu jis buvo skirstomas į pirmos, antros ir trečios rūšies porcelianą. Nuo rūšies priklausė ir servizo kaina. Šiandien kolekcininkai žiūri ne tik į porcelianą, bet ir į kitas detales, - kiek nuo indo nusitrynęs piešinys arba paauksavimas.
Pas D. Šniukaitės tėvų draugus, pamenu, buvo toks indų komplektas su žuvimi. Žinau, „Karpių šeimyna“! Jis buvo sukurtas net trijų žmonių. Vienas sukūrė žuvį, kitas - taureles aplinkui ją, o trečias - padėklą. Karpių šeimyna apie 1960-uosius vienoje Japonijos parodoje užėmė gana aukštą vietą. Sovietmečio pramonės planavimo psichologija buvo tokia, kad jei kas nors kažką gerai padarė, vadinasi, tą produktą reikia gaminti masiškai, kad visi darbo žmonės galėtų įsigyti. Beje, jei lyginsime pirminę „Karpių šeimyną“ su ta iš vėlesnės, jau masinės, gamybos - pastarasis servizas yra kur kas didesnis, grubesnis, kito spalvinimo ir nebeturi padėklo. Man pavyko surinkti po vieną egzempliorių visų „Karpių šeimynų“, gamintų Rygos ir skirtinguose Ukrainos fabrikuose. Jų dekoras ir gamyklų antspaudai ant dugno skirtingi. Dar viena smagi detalė - žuvies burnoje yra toks auksinis bumbulo formos kamštis.
Pradžia, kaip ir daug kam, buvo susijusi su kovidu. Turėjau tėvams priklausiusio vokiško 1957 m. gamybos servizo likučių. Dauguma jo dalių jau seniai sudužo. Kadangi per pandemiją nebuvo daug veiklos - kas remontus darė, kas rūsius savo kraustė, tai aš įdėjau to savo servizo likučių nuotrauką į vieną feisbuko grupę ir paklausiau, ar kas neturi užsilikusių jo dalių.
Porcelianas šiandien: tradicijos ir modernumas
Šiandien porcelianas išlieka populiarus ir vertinamas. Gamintojai siūlo platų porceliano indų asortimentą - nuo klasikinių iki modernių dizainų.
Keičiasi laikai, kinta ir papročiai.
Kai į svečius užsuka artimos draugės, kurioms mano hobis įdomus, imame ir pažaidžiame. Klausiu jų: „Iš kurio servizo dabar gersime arbatą?“ Renkamės, testuojame, ar patogus puodelis, ar gardu iš jo gerti kavą, arbatą. D. Šniukaitė turi du „Jiesios“ servizus, o praėjusioms Kalėdoms kaip tik gavo dovanų knygą apie lietuvišką porcelianą. Vis dėlto didžiai apgailestaudama turi pasakyti, kad jis neturi tokių ilgaamžių tradicijų kaip kad Rygos porcelianas, gyvavęs nuo XIX a.
Viena dalis Vilniuje, kita - vasarnamyje Švenčionėliuose. Norėčiau susigabenti viską į vieną vietą, kad pati susiorientuočiau, kiek ir ko turi (juokiasi). Vien servizų „Mariana“ (kadangi mano promočiutė buvo vardu Mariana) su skirtingu dekoru turiu net keturiolika!
D. Šniukaitė svajoja apie mažą namų muziejų Švenčionėliuose, kur turi vasarnamį. Vasaromis ten daug turistų. Aplinkui graži gamta, upė Žeimena, baidarių žygiai, o štai pats miestelis lankytinų vietų prasme - tuštokas. Galėčiau vesti edukacijas apie servizus, jų istoriją.
Stalo serviravimas - ypatinga meno išraiška, čia viskas gyva, trapu ir trunka taip trumpai. Kas yra tas stalo dekoras? Kodėl mes kreipiame ypatingą dėmesį, kaip atrodys mūsų stalas švenčių metu? Mes galvojame ne tik apie tai, kokį maistą patieksime, bet ir kaip bus išdėliotos lėkštės, įrankiai, pietų servizai ir kitas porcelianas. Stalo serviravimas tampa mažytė mūsų šventė akims ir sielai. Tad susikurkime šią šventę sau, padengdami stalą išskirtinio dizaino porceliano indais. Vinmodeco siūlo porceliano indus, atitinkančius kiekvieno poreikį: modernaus dizaino su vintažiniais elementais, dekoruoti gamtos motyvais ir simbolizuojantys gėlių ir paukščių amžiną draugystę.
Stalo serviravimo idėjos su porceliano indais
Gražausi servizai per Velykas turi išrikiuoti ant baltomis staltiesėmis dengtų stalų. Mes užsiskubėjome ir dažnai nesureikšminame to, kas yra reikšminga, arba kas turi būti reikšminga - estetikos ir grožio. O juk tai svarbu, tai teikia gyvenimui naujų skonių, akiai - malonumo, priverčia stabtelėti ir pajusti kitokį maisto skonį Todėl labai reiktų turėti puikų, kokybišką, antikvarinį ar vintažinį servizą. Na, gerai, gali būti ir visai šiuolaikiškas, bet geros kokybės, skoningas ir kažkuo išskirtinis. Tik Jūsų namams ir Jūsų vaišėms. Velykų stalo serviruotė galėtų būti ypač lengva, jei ant stalo atsirastų daug stiklo indų. Kad ir labai skirtingų, įvairių laikmečių, ištrauktų iš senų indaujų ar bufetėlių. Tokiuose induose mes galėtume merkti gėles, sudėti margučius, sviestą, padažus ir saldumynus. Prisimenate stiklines sausainines ant kojyčių? Žalsvas, melsvas, rausvas, gelsvas, baltas, nuo vestuvinių stalų prieš kokius 30-50 metų? Jose būdavo sudėti glazūruoti grybukai, riešutų kekės, cukruotos braškės ir kitokie saldumynai. Tokios sausaininės gali tapti jaukiu Velykų stalo akcentu ir dabar. Kur desertai, ten kavos ir arbatos indai. Gražūs, stilingi, skoningi, šventiniai. Antikvariatuose ir vintažinių daiktų parduotuvėse jų yra tiesiog nuostabių, kokybiškų, išskirtinių, palyginti nebrangių ir labai dažnai - žinomų gamintojų. Laikas atsinaujinti ir laikas suspindėti.
Taip ramiai, elegantiškai, bet užtikrintai tu dengi stalą. Balta staltiese, porceliano baltumu ir stiklo žvilgėjimu. Ne bet kaip. Su viltim, su tikėjimu, su žinojimu: sės artimiausi. Ne dažnai taip būna. Išbarstė visus gyvenimas, nutiesė tolimiausius kelius amžinai iš namų ir taip retai… namo. Todėl, kai visi susirenka, jauku turi būti iki tobulybės, jauku turi būti taip, kad nebūtų niekur jaukiau. Ne per saldu, ne per tiesmuka, bet ypatinga. Saulės spinduliai turi tiksliai atsimušti į lėkščių auksą ir nusiristi saulės zuikučiais per visą stalą. Ryto šviesa turi pripildyti taures kažkuo daugiau nei gėrimu. Ypatingo sekmadienio šiluma turi nusileisti tiesiai iš dangaus ir pražydinti porceliano gėlių mėlį. O tas indų mėlynumas, su lašu aukso ar sidabro… „Tai iš tiesų nepakartojama“, - pagalvoji tu ir gurgždančia lino šluoste nuvalai nematomą puodelio dulkę. Paskui paimi pavasario linkėjimą - pūkuotą kačiuką ir suriši nėrinio ažūru šaukštelio draugijon. Gražu. Pavasario žiedai šalia porceliano istorijos: kas trapiau, ir kas jaukiau, kas gražiau, ir kas mieliau. Rasotų tulpių skruostus glosto kačiuko švelnumas ir nieko, visai nieko per daug nėra ant stalo. Po kiek laiko liks užpildyti jį skalsa ir sotumu, skoniais ir kvapais. Dar - meile. O kai už lango suskambės varpai, o prie stalo - sidabras ir stiklo ledu nusiris vyno ašara, kai pasigirs skylančio margučio garsas, ir garsas to, kuris laimėjo prieš visus, nes neskilo, Tu apžvelgsi saulės nutviekstuosius ir pagalvosi: Velykos. Mano Velykos čia.
Kaip atskirti kokybišką porcelianą?
Sendaikčių krautuvėlėse norint įsigyti kokybišką porcelianą O. Stripinienė pataria atkreipti dėmesį į firmos ženklą - kiekviena manufaktūra turi savo. Pavyzdžiui, Meiseno manufaktūra žymi ir brokuotą porcelianą. Sukryžiuotus kardus jie perbraukdavo vienu arba dviem brūkšneliais. Meiseno gamyklos muziejuje saugomi visi kada nors gaminti porceliano gaminiai. Sudužus vienam servizo puodeliui galima kreiptis į manufaktūrą ir paprašyti jį atkurti.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į porceliano skaidrumą, plonumą, skambesį ir dekorą.
tags: #pietu #servizas #porcelianinis #istorija