Sankt Peterburgas – Rusijos imperijos atspindys
Sankt Peterburgas, dažnai vadinamas Rusijos vartais į Europą, yra miestas, kuriame susipina istorija, kultūra ir imperijos dvasia. Jei Maskvoje jaučiama Sovietų Sąjungos ir posovietinės Rusijos įtaka, tai Sankt Peterburge dominuoja XIX amžiaus Rusijos imperijos atmosfera. Tai miestas, kuriame gimė ir gyveno daugelis žymių lietuvių, tokių kaip M. K. Čiurlionis, Maironis, Jonas Basanavičius ir Jonas Vileišis. Jie lankėsi Sankt Peterburge, bendravo su Rusijos meno ir verslo elitu.
Nepaisant Antrojo pasaulinio karo apgulties ir komunizmo dešimtmečių, Sankt Peterburgas išliko savimi, išsaugodamas savo istorinį paveldą. Kiekviena Europos kolonijinė imperija XIX amžiuje kaupė meno šedevrus ir atidarė muziejus. Rusija, būdama antra pagal dydį imperija po Britanijos, taip pat sukaupė didžiulius meno turtus, kurie eksponuojami Sankt Peterburgo muziejuose.
Muziejų miestas
Sankt Peterburgas gali pasigirti įspūdingais muziejais, kuriuose saugomi meno ir kultūros šedevrai iš viso pasaulio. Žymiausias iš jų - Ermitažas, įkurtas Rusijos carų rūmų salėse. Muziejuje eksponuojama viskas - nuo egiptietiškų mumijų iki Viduramžių ir Renesanso dailininkų kūrinių. Tiesa, Ermitažo kolekcija buvo surinkta ne visai etiškai: daug paveikslų buvo prisiplėšta per Rusijos ir Sovietų Sąjungos karus ir iki šiol negrąžinti teisėtiems savininkams.
Rusijos etnografijos muziejuje galima rasti lietuvių, latvių ir estų liaudies meno, nes tai - buvusios imperijos tautos. Be to, visas Sankt Peterburgo centras yra tarsi muziejus po atviru dangumi, kuriame stūkso didingi rūmai ir kariniai pastatai. Petro ir Povilo tvirtovė bei Kronštatas - carinis jūrininkų miestas saloje - taip pat yra svarbūs istoriniai objektai.
Carų rezidencijos
Užleidę Ermitažą menui, carai persikėlė į dar puošnesnius rūmus Sankt Peterburgo priemiesčiuose. Šie rūmai turi keletą pavadinimų, nes Petras I ir kiti Rusijos carai buvo susižavėję Vakarais ir savo miestus bei rūmus krikštijo ne rusiškai. Tačiau XX amžiuje, Rusijai ėmus konfliktuoti su Vokietija, pavadinimai buvo surusinti. Taip Sankt Peterburgas 1914 metais tapo Petrogradu, o Peterhofas - Petrodvorecu.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Komunistams nuvertus carą, iš žemėlapių buvo ištrinti vietovardžiai, susiję su monarchija. Petrogradas 1924 metais tapo Leningradu. Tačiau paties Sankt Peterburgo (Leningrado) miestelėnai net sovietmečiu sugebėjo išlaikyti intelektualią carinę dvasią ir 1991 metais referendume nusprendė susigrąžinti seniausiąjį miesto pavadinimą.
Miesto veidas šiandien
Ir pats Sankt Peterburgas, aišku, yra Rusijos miestas, taigi, desovietizacija ten buvo ribota. Mieste dar stovi Lenino paminklai, gatvės vadinasi ir komunistų vardais. Dauguma žmonių gyvena miegamuosiuose rajonuose, o dalis gražiųjų centro butų tebėra komunaliniai: sovietų nacionalizuoti ir išdalinti po kambarį šeimai.
Priešingai nei Maskvoje, Sankt Peterburge mažai komunistinių lankytinų vietų. Kur kas svarbesnės ten cerkvės: juk stačiatikybė buvo valstybinė Imperijos religija. Šv. Izaoko katedra (1858 m.) - didžiausia stačiatikių bazilika. Puošniausia - rusiškojo romantimo stiliaus Prisikėlimo cerkvė (atpirkėjo krauju cerkvė), pastatyta vietoje, kur 1881 m. nužudytas caras Aleksandras. O švenčiausia - Kazanės katedra (soboras) (1811 m.), kur laikoma žymiausia visos Rusijos ikona (Kazanės mergelė).
Šiandien Rusija po sovietinio ateizmo dešimtmečių vėl grįžta prie tikėjimo, bet procesas lėtesnis, nei buvo Lietuvoje. Tikėjimo požiūriu svarbus ir Šv. Aleksandro Neviškio vienuolynas, vienas vos dviejų visoje Rusijoje turinčių aukščiausią lavros titulą.
Daugiatautis miestas
Iš Sankt Peterburgo Rusijos Imperija valdė ištisas Rytų Europos, Kaukazo, Vidurinės Azijos ir Sibiro tautas. Kartu su kaimų rusais, jų elitas 1895-1910 m. irgi sparčiai kėlėsi į sostinę. Ir dauguma jų nebuvo stačiatikiai. Sovietai pastarąsias šventoves buvo uždarę, bet dabar jos vėl tarnauja tikintiesiems primindamos, kad Sankt Peterburgas dar prieš 100 metų buvo daugiatautis miestas.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Neliko vokiečių, subyrėjus Rusijos Imperijai išvyko ar buvo išvaryti ir dauguma lietuvių, latvių, estų bei lenkų. Miestas mums nebėra savas ir todėl jį vadiname, kaip ir rusai, Sankt Peterburgu - kai tuo tarpu visoje prieškario lietuvių spaudoje ir literatūroje miestas vadintas lietuviškai: Petrapiliu. Kai kurie išsilavinę lietuviai Imperijos sostinėje turėjo nemažą įtaką - štai paskutinis ikistalininis Sankt Peterburgo katalikų vyskupas buvo lietuvis Teofilius Matulionis.
Legendos ir tikrovė
Kai kurie Rusijos Imperijos laikų sostinėn keliaujančių “provincijos inteligentų” vaizduotės vaisiai vis dar aitrina keliautojų į Sankt Peterburgą fantazijas. Vienas jų - “Baltosios naktys”, kai, pasak vyresnių žmonių, birželį-liepą tariamai “kiaurą naktį būna šviesu”. Tačiau saulė ilgai nesileidžia, bet kelioms valandoms stojo tamsa. Baltosios naktys Sankt Peterburge - tikrai ne kitokios, nei Taline, Helsinky ar Stokholme ir nėra smarkiai įspūdingesnės nei Vilniuje.
Kita Sankt Peterburgo legenda - kad miestas yra “Šiaurės Venecija”. Tačiau ir be šių legendų Sankt Peterburgas - tikrai įdomus, lankytinų vietų kupinas miestas.
Atsigavimas ir ateitis
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Sankt Peterburgas kurį laiką merdėjo. Tačiau dabar, panašiai kaip Kaunas Lietuvoje, Sankt Peterburgas atsigavo, į jį perkeltas net Rusijos konstitucinis teismas, o tai reiškia, kad miestas vėl įgijo sostinės atributų.
Taigi, Sankt Peterburge Imperijų amžius gyvas ne tik akmenyse ar mene, kaip Paryžiuje, jis gyvas ir šiandieninėje plėtroje, žmonėse. Juk kitos Europos imperijos žlugo, kolonijas paleido. Vienintelė Rusija tebevaldo net keturis penktadalius visų Imperijos laikais užkariautų žemių: Kaukazą, Uralą, Sibirą, Tolimuosius Rytus… Ir nacionalistinės nuotaikos joje tokios pačios, kaip XVIII a. Tai gali atrodyti baisoka - ypač gyvenantiems netoli tų Rusijos sienų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Kaunas keliautojų akimis
Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai, įžvalgos - tai tarsi gyvi istorijos liudytojai, kartais papildantys, o kartais paneigiantys istorikų teiginius. Sužinokite, kaip Kaunas atrodė XV-XX a. keliautojams, žurnalistams ar vietiniams gyventojams.
Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. aprašymas:
Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Upę pasiekiau tuoj po devynių, nuo šeštos valandos ryto nuvažiavęs septyniolika mylių. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškoje miesto dalyje. Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą. Malonu matyti šiuos žmones, užsiėmusius kuo nors kitu, bet ne smulkia prekyba ir sukčiavimu. Čia jie verčiasi visokiais amatais, kokių tik reikia gyvenimui ir patogumui.
Fryderikas Šulcas mini susidūrimą su kareiviškos tvarkos nepatogumais, nes rusai turėjo įsakymą nieko neįleisti po devintos valandos. Jam teko laukti žydų pirkią, kol karininkas leido persikelti.
Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kure senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų. Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. Tuo pačiu stiliumi pastatytos ir kelios bažnyčios. Vėliau statyti namai yra naujesnių stilių, ir kai kurie jam pasirodė visai gražūs. Pavyzdžiui, buvusi jėzuitų kolegija ir bažnyčia prie turgaus aikštės, nors ir nėra didelės, tačiau puikiai pastatytos ir gražiausios iš visų viešųjų pastatų mieste. Rotušė turi puikų senovišką bokštą, kuris yra aukščiausias mieste ir labai puošia turgaus aikštę.
Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar. Kaunas stovi labai gražioje vietoje. Miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Nemunas teka pro didelę, mišku apaugusią aukštumą, stūksančią virš aukščiausių miesto namų ir matomą beveik iš kiekvienos gatvės. Pagaliau miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi.
Stepono Medekšos atsiminimai apie 1654-1668 metų karą:
1654-1668 metų karas, prasidėjęs slopinant ukrainiečių sukilimą, Lietuvai buvo pražūtingas. Beveik visą jos teritoriją okupavo Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Po pralaimėjimų mūšiuose Lietuvos bajoriškoji vyriausybė su kariuomene pakriko ir suskilo į tris priešingas stovyklas. Steponui Medekšai, karaliaus sekretoriui, Kauno žemės teismo teisėjui ir Vyriausiojo tribunolo deputatui, teko diplomato misija - tarpininkauti caro ir karaliaus derybose. Kelionėse rašė dienoraštį. Iš aprašymų, kaip rusų kunigaikščiai ir bojarinai, kariuomenės dalinių vadai jį priėmė ir aprūpino maistu, lengva suprasti, kodėl krašte kilo badas ir maras.
Pirmoji kelionė - 1655 m. rugsėjo mėn. Persikėlę ties Kaunu, ilgai sugaišę perkėloje, nes teko keltis valtimis, o arklius plukdyti, tądien nuvažiavome tik keturias mylias. Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Į visa tai su širdgėla vos galėjome žiūrėti. Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti. Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė; toliau eiti nebeleido, ir tas bažnyčias apžiūrėjome tik per jėgą, nors ir buvo grasinama. Visame mieste buvo likęs tik vienas naujas bravoras, bet ir jis visas aprūkęs; jo, matyt, nebegalėjo sudeginti. Ties Šv. kryžiaus bažnyčia, lauke prie Nemuno, stovyklavo 14 maskvėnų pėstininkų vėliavų, kurios apytikriai galėjo turėti 600 arba 700 žmonių. Kitoje Vilijos pusėje buvo tiktai 16 švedų įgula, kuriai maskvėnai nieko nedarė, ir vieni kitiems netrukdė.
Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) įspūdžiai apie Kauną (1413-1414 m.):
Žiliberas de Lanua, prancūzų didikų kilmės riteris, 1413-1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną. Gilbertas mini pravažiavęs pro Punią ir toliau vykdamas Kaunan, ligi kurio jis skaito nuo Punios dvylika mylių. Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel).
Nežinomo bernardinų vienuolio atsiminimai apie 1812 m. įvykius Kaune:
Šis 1812 m. įvykių Kaune aprašymas, kurį atliko nežinomas bernardinų vienuolis, sutelktas į vienuolynų, pirmiausia bernardinų, likimą karo dienomis. Tačiau autoriaus žvilgsnis aprėpia ir platesnę miesto gyvenimo panoramą bei prancūzų ir rusų kariškių elgseną.
Aprašymas pradedamas prancūzų kariuomenės įžengimu į Kauną ankstyvą birželio 12 dienos rytą. Rusai pasitraukė be mūšio ir traukdamiesi sudegino tiltą per Nerį, jungusį Slabadą ir Kauną. Prancūzai į miestą įžengė nutiesę tris pontoninius tiltus per Nemuną. Prancūzai, kuomet „įžengė į miestą, veržėsi į namus ieškodami maisto“. Jau pirmąją dieną prancūzai konfiskavo visus mieste rastus arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimus.
Autorius detaliai aprašo, kaip tris kartus per pirmąją įsiveržimo dieną besikeičiantys daliniai apiplėšė bernardinų vienuolyną. Nebuvo apsieita ir be vienuolių primušimų. Bernardinės viską perdavė kariams, o pačios užsirakino celėse. Karmelitų vienuolynas taip pat buvo nusiaubtas, nepaisant to, kad jo komplekse apsistojo Napoleonas su svita.
Vienuolio atsiminimuose vaizdžiai atsispindi Kauno tapsmas kariniu-tranzitiniu punktu. „Kasdien varydavo po kelis tūkstančius ar kelis šimtus galvijų ir maniau, jog pasaulyje nebeliko galvijų. Buvo įsakyta iš pavietų į Kauną ir Vilnių vežti ir ten sandėliuoti grūdus, degtinę, šieną, avižas, jaučius. Nemunu atplaukdavo iki 200 botų ir jie nuolat tai išplaukdavo, tai grįždavo su pikliuotais miltais, į statines supiltais Gdanske ir Karaliaučiuje“.
Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant augustijonų, pranciškonų, bernardinų ir dominikonų bažnyčias. Pranciškonų bažnyčioje buvo sukrauta daugiau nei šimtas tūkstančių karabinų. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Paraką, sprogmenis, bombas, kartečes į pilį ir sandėlį prie Chrapovickių rūmų sudėjo. Buvo parako keletas tūkstančių statinių. Gausybė uniformų, kelnių, audinių, antpečių, batų, kurių kulnai buvo pakalti smulkiomis vinytėmis. Šis sandėlis vežimais bei baržomis dalimis buvo gabenamas į Vilnių ir toliau“.
Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. „Buvo [mieste] virš tūkstančio kapų arba net daugiau sijų bei rąstgalių, kuriuos atplukdė pirkliai net iš Minsko ir kitų pavietų. Dėl sutrikusios prekybos su Karaliaučiumi jie keletą metų gulėjo prie Neries ir Nemuno. Šią medieną sunaudojo lentoms, kepykloms bei statinių tvorai netoli miesto. Iš šios medienos pastatė du milžiniškus ir puikius tiltus. Vienas per Nemuną prie pranciškonų bažnyčios. Kitas - per Nerį už Kauno žydų mokyklos iš parapijos gatvės. Brangūs tie tiltai buvo ir gražūs, visi poliai buvo apkalti [nesuprantami terminai], atgabentu net iš Prūsų krašto. Neilgai važinėta ir vaikščiota šiais tiltais, gruodžio pirmąją pagal senąjį kalendorių [prancūzai juos] sudegino besitraukdami“.
Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Jiems išduodavo degtinės, mėsos, duonos, žirnių ir mokėjo kasdien po 15 lenkiškų grašių. Tarp Rotušės ir mūsų sodo pastatyti tvartai. Išmūryta keliasdešimt pečių, kurių kiekviename būdavo iškepama keli šimtai pikliuotos duonos batonų, o kepėjai dirbo dieną ir naktį. Ir taip vos užtekdavo“.
„Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“. Tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų.
tags: #pietu #rusijos #upe #kuane #apibūdinimas