Pietų Rupetų Afrika: Reikšmė ir kontekstas
Šiame straipsnyje nagrinėsime pietų rupetų Afrikos reikšmę. Aptarsime Dievo žodžio svarbą, klimato kaitos iššūkius ir žmogaus laisvės dialektiką.
Dievo žodis: amžina tiesa
"Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip Geroji Naujiena" (1 Pt 1, 25; plg. Iz 40, 8). Ši Petro pirmojo laiško ištara pabrėžia Dievo žodžio amžinumą ir svarbą. Dievas apreiškia save per savo žodžio dovaną, kuri įžengė į laiką. Jo amžinasis Žodis ištartas žmogišku būdu, tapdamas kūnu (Jn 1, 14). Tai yra geroji naujiena, kuri pasiekė mūsų laikus per šimtmečius.
12-oji eilinė generalinė Vyskupų sinodo asamblėja, vykusi Vatikane 2008 m., gvildeno temą "Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje". Šis susitikimas leido iš naujo atrasti Kristų, Dievo Žodį, esantį visur, kur du ar trys susirinkę jo vardu (plg. Mt 18, 20).
Sinodo tėvai kreipėsi į visus tikinčiuosius Jono pirmojo laiško žodžiais: "Skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi" (1 Jn 1, 2-3). Apaštalas Jonas kalba apie gyvenimo žodžio girdėjimą, regėjimą, palytėjimą ir patyrimą, nes pats gyvenimas apsireiškė Kristuje. Esame pašaukti bendrauti su Dievu ir tarpusavyje, todėl turime šią dovaną skelbti.
Bažnyčia remiasi Dievo žodžiu, iš jo gimsta ir juo gyvena. Dievo tauta visais savo istorijos amžiais sėmėsi iš jo jėgų, o bažnytinė bendruomenė auga Dievo žodžio klausydamasi, jį švęsdama ir studijuodama. Pastaraisiais dešimtmečiais jautrumas šiai temai padidėjo, ypač krikščioniškajam Apreiškimui, gyvajai Tradicijai ir Šventajam Raštui. Vatikano II Susirinkimas, pirmiausia dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum paskelbimas, tapo svarbia gaire Bažnyčios kelyje. Šis dokumentas davė didžiulę naudą Bažnyčios gyvenimui egzegetiniu, teologiniu, dvasiniu, pastoraciniu ir ekumeniniu lygmeniu.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Per visą Sinodą mus lydėjo apaštalo Pauliaus liudijimas, kurio visa egzistencija buvo persunkta uolių pastangų skleisti Dievo žodį. Jo žodžiai apie savo misiją: "Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas" (1 Kor 9, 23), "Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam" (Rom 1, 16), - įkvepia ir šiandien.
Svarbu, kad Biblija neliktų praeities žodis, bet būtų išgyvenama kaip gyva ir aktuali. Jono evangelijos prologas (Jn 1, 1-18) perteikia mūsų gyvenimo pagrindą: Žodis, nuo pradžios esantis pas Dievą, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Šis tekstas yra viso krikščioniškojo tikėjimo pagrindas.
Biblijinio Apreiškimo naujovė ta, kad Dievas leidžia save pažinti per dialogą, kurį trokšta su mumis plėtoti. Dievas prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi, norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę. Dievo Žodis, per kurį visa "atsirado" (Jn 1, 3) ir kuris pats "tapo kūnu" (Jn 1, 14), yra tas pats, kuris buvo "pradžioje" (Jn 1, 1).
Logos iš tikrųjų yra amžinas ir amžinai pats yra Dievas. Tad Dieve visada buvo Logos. Žodis jau egzistavo iki kūrinijos. Todėl dieviškojo gyvenimo šerdis yra bendrystė, absoliuti dovana. Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16), - taip įvardijamas krikščioniškasis Dievo paveikslas ir iš to kylantis žmogaus ir jo kelio paveikslas. Dievas leidžia mums jį pažinti kaip slėpinį begalinės meilės, kuria Tėvas amžinai taria savo Žodį Šventojoje Dvasioje.
Sinodo tėvai kalbėjo apie žodžio simfoniją, apie vienintelį įvairiopai išreiškiamą žodį kaip "polifoninę giesmę". Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į analoginę žmogaus kalbos vartoseną Dievo žodžio atžvilgiu. Logos pirmiausia žymi amžinąjį Žodį, viengimį Sūnų, prieš visus laikus gimusį iš Tėvo ir vienos prigimties su juo: Žodis buvo pas Tėvą, ir Žodis buvo Dievas. Tačiau tas pats Žodis "tapo kūnu" (Jn 1, 14); todėl Jėzus Kristus, gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai yra Dievo Žodis, tapęs vienos prigimties su mumis. Dieviškojo Apreiškimo šerdis yra Kristaus įvykis, tačiau sykiu privalu suvokti, kad ir pati kūrinija, liber naturae, yra esminė šios daugiabalsės simfonijos, kurioje ištariamas vienas Žodis, dalis. Dievas savo žodį ištarė išganymo istorijoje, leido išgirsti savo balsą ir Šventosios Dvasios galia kalbėjo "per pranašus". Dievo žodis girdimas visoje išganymo istorijoje ir pilnatvę pasiekia Dievo Sūnaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Dievo žodis yra ir apaštalų skelbtas žodis, paklūstant prisikėlusio Kristaus įsakymui: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mk 16, 15). Dievo žodis perduodamas gyvojoje Bažnyčios tradicijoje. Galiausiai paliudytas ir Dievo įkvėptas Dievo žodis yra Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentas. Bažnyčioje gerbiamas Šventasis Raštas, nors krikščioniškasis tikėjimas nėra "knygos religija". Krikščionybė yra Dievo žodžio religija, ne rašytinio, nebylaus žodžio, bet žmogumi tapusio, gyvojo Žodžio.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Suvokdami, kad pagrindinė Dievo žodžio reikšmė yra kūnu tapęs amžinasis Dievo Žodis, vienintelis Gelbėtojas ir Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, esame atvedami prie supratimo, kad jis yra visos tikrovės pagrindas. Jono evangelijos prologe sakoma: "Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę" (1, 3). Laiške kolosiečiams nurodoma į Kristų, "visos kūrinijos pirmgimį" (1, 15), ir teigiama: "Visa sukurta per jį ir jam" (1, 16).
Kūrinija randasi iš Logos ir neišdildomai paženklinta rikiuojančio ir vadovaujančio kūrybinio Proto. Pats Šventasis Raštas mus kviečia pažinti Kūrėją stebint kūriniją (plg. Išm 13, 5; Rom 1, 19-20). Kiekvienas kūrinys skelbia Dievą.
Tikrovė gimsta iš Žodžio kaip creatura Verbi, ir visa pašaukta tarnauti Žodžiui. Kūrinija yra vieta, kur skleidžiasi visa Dievo ir jo kūrinio meilės istorija; tad žmogaus išganymas yra visko varomoji jėga. Žmogui kūrinijoje tenka nepakartojama vieta: "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos" (Pr 1, 27). Tai leidžia pripažinti iš Kūrėjo gautas brangias dovanas - savojo kūno vertę, proto, laisvės ir sąžinės dovaną. Čia aptinkame ir tai, kas filosofinėje tradicijoje vadinama "prigimtiniu įstatymu". Kiekvienas žmogus, pasiekęs sąžinės ir atsakomybės lygmenį, jaučia vidinį raginimą daryti gera ir vengti bloga. Klausydamiesi Dievo žodžio, pirmiausia išmokstame gerbti poreikį gyventi pagal šį "širdyse įrašytą" įstatymą (plg. Rom 2, 15; 7, 23). Jėzus Kristus tada žmonėms dovanoja naują įstatymą, Evangelijos įstatymą, įimantį bei iškiliai įgyvendinantį prigimtinį įstatymą ir išlaisvinantį mus iš nuodėmės įstatymo, dėl kurio, pasak šv. Pauliaus, "aš sugebu gero trokšti, o padaryti - ne" (Rom 7, 18).
Kas pažįsta dieviškąjį Žodį, tas pažįsta ir giliausią kiekvieno kūrinio reikšmę. Jei visa "laikosi" juo, kuris "yra pirma visų daiktų" (plg. Kol 1, 17), tai tas, kuris savo gyvenimą statydina ant šio Žodžio, surenčia tikrai tvirtą ir tvarų statinį.
Klimato kaita ir Okeanijos salų likimas
1997 metais Kiote įvyko daugiau nei šimto valstybių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta imtis veiksmų stabdant klimato kaitą. Tačiau gražios idėjos, kad kiekviena šalis atskaitinga individualiai, nepasiteisino. Per dvidešimt metų bendras emisijų kiekis pasaulyje išaugo beveik trečdaliu.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
2012 metais, svarstant apie Kioto protokolo galiojimo pratęsimą, protestuodamos prieš, jų nuomone, neteisingas sąlygas, iš protokolo pasitraukė Naujoji Zelandija, Kanada, Rusija ir Japonija, o JAV valdžia nuo pačios pradžios ignoravo šią iniciatyvą.
2019 metais autorius lankėsi Kiribatyje, kur savo akimis išvydo, kaip skęsta žemė. Kiribatis - maždaug du kartus už Vilnių didesnė beveik išimtinai iš atolų sudaryta salų valstybė.
2020 metų gruodį naujoji Lietuvos Vyriausybė pagaliau pažadėjo, kad Lietuva sieks iki 2050 metų tapti klimatui neutralia valstybe. Tačiau girti naujosios Vyriausybės pareiškimą būtų per anksti.
Būtent 2020 metų paskutinę dieną įsigaliojo Kioto protokolo Dohos pakeitimas, kuriuo pratęsiamas Kioto protokolo galiojimas ir kurį pagaliau ratifikavo formaliai pakankamas skaičius valstybių. Tai puiki pamoka pasaulio diplomatijai - klimato politika yra viešas reikalas, prie kurio prisidėti turi visos valstybės, žaisdamos pagal vienodas taisykles.
Žmonija sprendžia dilemą, kurios rezultatas gali būti lemtingas kai kurioms Okeanijos valstybėms, taip pat ir Venecijai, Nyderlandų pakrantėms, didelei daliai teritorijos aplink Rusnę ir Kuršių neriją. Didžiųjų valstybių planai tokie nepakankamai ambicingi arba net įžūliai aplaidūs, kad po vandeniu gali atsidurti ne tik minėtos itin žemai virš jūros lygio pūpsančios pakrantės, bet ir dideli Rygos bei Klaipėdos plotai.
Skaičiuojama, kad vandenyno lygis gali pakilti apie 90 centimetrų per kitus aštuoniasdešimt metų, jei viskas vyks kaip vykę. Tokie skaičiai grėsmingi visam 90,66 kilometro pajūrio ruožui, priklausančiam Lietuvai.
Klimato kaita grėsmingiausia būtent toms valstybėms, kurios turėjo mažiausiai laiko vystytis. Yra net terminai, apibūdinantys du polius, tarp kurių atskirtis tik gilėja, - pasaulio Pietūs (Global South) ir pasaulio Šiaurė (Global North). Šiaurė išsivystymu, infrastruktūra gerokai lenkia Pietus, kur dominuoja besivystančios valstybės. Dažnos jų jau dabar susiduria su pragaištingais klimato kaitos padariniais - jei ne vandens lygio kilimu, tai sausromis, liūtimis, galingais ciklonais ar žudančiais karščiais. Jau dabar tai didina įtampą ir taip neramiuose Afrikos ar Artimųjų Rytų regionuose.
Kioto protokolas moko ne tik klimato diplomatijos, bet ir to, kaip svarbu visiems permąstyti savo santykį su aplinka. Tačiau nieko nedarymas ir tinkamo pavyzdžio nerodymas apskritai neprives prie jokio teigiamo pokyčio. Jei visų valstybių klimato politikos planai ir toliau bus tokie neambicingi kaip Kinijos, Japonijos ar Singapūro, gresia klimato atšilimas 4 laipsniais lyginant su XIX amžiaus viduriu.
JAV, Saudo Arabijos ar Rusijos neparuošti namų darbai klimato politikoje kelia didelį nerimą. Kita vertus, iš dalies dėl nekonkretumo bei negebėjimo susitarti Bendrijos viduje ir Europos Sąjungos, laikomos klimato politikos lydere, siekiai toli gražu nėra pakankami. Kita vertus, kol kas uoliausiai iš apžvelgiamų valstybių klimato kaitos švelninimo politikoje darbuojasi besivystančios Marokas ir Gambija.
Kiekvieno mūsų indėlis slypi sprendimuose, kuriuos pateikia kasdienybė. Svarbiausia pradėti nuo savęs. Po kelionės į Kiribatį vis dažniau jaučiama neviltis ne dėl skęstančių Venecijos, Rygos ar Klaipėdos - brangios investicijos kaip nors išgelbės smengančias teritorijas, - bet dėl tokių valstybių kaip Kiribatis, kurios yra tapusios politikų geros ar piktos valios įkaitėmis ir kurioms eilė ateis pirmiau.
tags: #pietu #rupetu #afrika #reikšmė