Pietų pusrutulio geografinis ašigalis: gyvūnija ir klimato kaita
Įvadas
Pietų pusrutulio geografinis ašigalis, dar žinomas kaip Antarktida, yra unikalus žemynas, pasižymintis atšiauriu klimatu, ledu padengtu kraštovaizdžiu ir savita gyvūnija. Šiame straipsnyje nagrinėsime Antarktidos geografinę padėtį, klimatą, gyvūniją ir žmogaus veiklos poveikį šiam regionui. Taip pat aptarsime klimato kaitos keliamus iššūkius ir galimas pasekmes.
Geografinė padėtis
Antarktida yra žemynas, esantis pačiame pietų pusrutulio gale. Beveik visas žemynas nuolat padengtas storu ledo sluoksniu, todėl didesnėje dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Tai antarktinė dykuma. Tiktai pakrantėse, kur įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai. Žemyną supa Pietų vandenynas, kuris jungiasi su Atlanto, Indijos ir Ramiojo vandenynais.
Klimatas
Antarktidos klimatas yra vienas atšiauriausių pasaulyje. Tai šalčiausia, sausiausia ir vėjuočiausia vieta Žemėje. Žiemą temperatūra gali nukristi iki -89 °C, o vasarą pakrantėse pakyla iki kelių laipsnių virš nulio. Antarktidoje taip pat pučia stiprūs katabatiniai vėjai, kurie susidaro dėl šalto oro nusileidimo nuo ledynų.
Antarktidos gyvūnija
Nepaisant atšiauraus klimato, Antarktidoje gyvena įvairių gyvūnų rūšių. Labiausiai žinomi Antarktidos gyventojai yra pingvinai. Jie puikiai prisitaikę prie gyvenimo šaltame klimate ir minta žuvimi, moliuskais ir vėžiagyviais. Be pingvinų, Antarktidoje galima rasti ruonių, banginių, jūrų paukščių (albatrosų, kormoranų, žuvėdrų, audrapaukščių) ir planktono. Gyvūnams čia daug maisto, saugu veisti jauniklius, paukščiams perėti. Didžiausi planetos gyvūnai - mėlynieji banginiai.
Klimato kaita ir Antarktida
Klimato kaita daro didelį poveikį Antarktidai. Žemės temperatūrai kylant, ledynai tirpsta, o tai kelia jūros lygį visame pasaulyje. Jeigu ištirptų visas Pietų ašigalio ledas (tai neatsitiks artimiausioje ateityje), jūrų ir vandenynų lygis pakiltų apie 60 metrų. Be to, klimato kaita gali paveikti Antarktidos gyvūniją, keičiant jų maisto šaltinius ir gyvenimo sąlygas.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Poliū poslinkis
Mokslininkai nustatė, kad Žemės magnetiniame lauke formuojasi galingi sutrikimai, liudijantys apie tai, kad planetos magnetiniai poliai greitu laiku apsikeis vietomis. Tokią išvdą padarė specialistai iš Danijos planetinių tyrinėjimų centro. Tyrinėtojų manymu, per pastaruosius šimtmečius Žemės magnetinis laukas žymiai susilpnėjo. To poveikį 1989 metais pajuto Kanados rytų gyventojai. Manoma, kad planetos magnetinį lauką generuoja išsilydžiusios geležies srautai, supantys planetos branduolį. Danijos kosminis palydovas aptiko šiuose srautuose sūkurius (Arktikoje ir Pietų Atlante), kurie gali priversti srautus pakeisti kryptis. Ir visgi, jei prognozės išsipildys, pasekmės gali būti katastrofiškos. Galingi saulės radiacijos srautai, kurie dėka magnetinio lauko dabar nepasiekia atmosferos, įkaitins viršutinius jos sluoksniuis ir sukels globalius klimato pasikeitimus. Kitaip sakant, ašigalių susikeitimo momentu įvyks staigus magnetinio lauko susilpnėjimas, o tai sukels šuolišką saulės radiacijos suintensyvėjimą. Kosminiai spinduliai sunaikins viską, kas gyva arba sukels mutacijas. Išeis iš rikiuotės visi elektriniai, navigaciniai ir ryšių prietaisai bei palydovai, esantys orbitoje. Migruojantys gyvūnai, pukščiai ir vabzdžiai praras sugebėjimą orientuotis. Tiesa, kai 2001 metų kovą keitėsi magnetiniai poliau Saulėje, magnetinio lauko dingimas nebuvo užfiksuotas. Saulė keičia savo magnetinius polius kartą per 22 metus. Žemėje tokie stresai vyksta žymiai rečiau, bet visgi vyksta. Gali būti, kad kataklizmai planetos biosferoje, kai išnykdavo nuo 50 iki 90 proc faunos, susiję kaip tik su polių pasikeitimu. Žemės magnetinio lauko kilmė iki šiol tebėra mįslė, nors yra daug hipotezių, mėguinančių ją įminti. Tas magnetinis laukas, kuris egzistuoja ant žemės paviršiaus yra suminis laukas. Pagal geomagnetinius duomenis, ašigaliai atlikdavo rokiruotes vidutiniškai kartą per 500 000 metų. Pagal kitą hipotezę, paskutinį sykį tai įvyko maždaug prieš 780 000 metų. Iš pradžių dviejų ašigalių Žemės laukas išnykdavo ir vietoje jo atsirasdavo sudėtingesnė daugiapolė struktūra, išsibarsčiusi po visą planetą. Polių pasikeitimas - ne momentinis reiškinys, tai ilgalaikis geologinis procesas, matuojamas dešimtimis tūkstančių ir netgi milijonais metų. Tiesa, kai kurie mokslininkai mano, kad šie pasikeitimai vyksta per labai trumpą laiko tarpą. O kol kas fiksuojamas magnetinių polių judėjimo greičio padidelimas, gerokai viršijantis įprastą „dreifą“. Kaip žinia, yra dvi poros ašigalių - geografiniai ir magnetiniai. Per geografinius eina įsivaizduojama planetos ašis, aplink kurią ji sukasi. Dabar apie antrą polių porą. Mūsų planeta - tai milžiniškas kamuolio pavidalo magnetas. Žemiško magneto ašis pakrypusi nuo planetos sukimosi ašies per 12 laipsnių. Ji netgi neina per Žemės centrą, o randasi maždaug 400 km į šalį nuo jos. Taškai, kuriuose ši ašis kerta planetos paviršių, ir yra magnetiniai poliai. Geografiniai poliai irgi juda. Tarptautinės Žemės polių judėjimo tarnybos stebėjimai ir geodezinių palydovų matavimai rodo, kad planetos ašis juda 10 cm per mmetus greičiu. Japonų mokslininkai išsiaiškino, kad Šiaurės ašigalis juda link Japonijos maždaug 6 cm per metus greičiu. Pastaruoju metu geografinio poliaus judėjimas pagreitėjo, kaip ir magnetinio poliaus. Jeigu tai tęsis, tai netrukus polius atsidurs Didžiųjų Lokio ežerų Kanadoje rajone… Pagal dar vieną hipotezę, mes gyvename unikaliu laimečiu: vyksta polių pasikeitimas ir kvantinis perėjimas į Žemės dvynį, esantį paraleliniame keturių išmatavimų pasaulyje. Aukštesniopsios civilizacijos, švelnindamos planetarinės katastrofos pasekmes, šį perėjimą vykdo palaipsniui, kad sukurtų palankias sąlygas užgimti naujai supercivilizacijos šakai. Tyrėjų grupė iš Tarptautinio Floridos universiteto, vadivaujama Bredo Klemento teigia, kad per pastaruosius 15 mln metų vienas ašigalių „reversas“ vyksta vidutiniškai kas 250 000 metų. Tačiau paskutinis toks polių pasikeitimas įvyko prieš 790 000 metų. Šiandien mokslininkų tarpe nėra vieniongos nuomonės dėl to, kaip ilgai gali tęstis polių pasikeitimas. Pagal vieną versiją tam reikia kelių tūkstančių metų ir visą tą laiką Žemė bus beginklė prieš saulės radiaciją. Kita versija teigia, kad polių pasikeitimas trunka vos kelias savaites. 1996 metais amerikiečių mokslo populiarintojas S. Rankornas padarė išvadą, kad sukimosi ašis keitėsi amaiptol ne vieną kartą drauge su magnetiniu lauku. Jis mano, kad paskutinė geomagnetinė inversija įvyko maždaug 10 450 metais prieš Kristų. Būtent apie tai ir praneša mums atlantai, likę gyvi po potvynio ir pasiuntę į ateitį savo pranešimą. Jie žinojo apie reguliarų polių keitimosi periodiškumą - tai vyksta maždaug kartą į 12 500 metų. Jeigu prie 10 450 metų iki Kristaus pridėsime 12 500 metų, vėlgi gauname 2050-uosius metus - artimiausio gigantiško gamtinio kataklizmo datą. Rusų mokslininkai mano, kad išmintingi atlantai mėgino suteikti mums žinių apie periodišką polių pasikeitimą per precesijos dėsnį, kurį galima iššifruoti studijuojant šių trijų piramidžių išsidėstymą. Pagal vieną iš hipotezių, būtent atlantai greičiausiai vadovavp trijų didžiausių piramidžių statybai Nilo slėnyje. Visos jos pastatytos 30-ame šiaurės platumos laipsnyje ir orientuotos į pasaulio šalis. Kiekviena statinių briauna nukreipta į šiaurę, pietus, vakarus arba rytus. Nėra Žemėje daugiau nė vieno statinio, kuris būtų taip tiksliai, vos su 0,015 laipsnio paklaida orientuotas į pasaulio šalis. Einam toliau. Piramidės stovi orientuotos į pasaulio šalis su 3 minučių ir 6 sekundžių nuokrypiu nuo meridiano. O skaičiai 30 ir 36 - yra ne kas kita, kaip precesinio kodo skaičiai! Mokslininkai taip pat nustatė tam tikrus dėsningumus ir sutapimus, susijusius su piramidės išmatavimais, jų vidinių galerijų nuolydžio kampais, DNR molekulės „sraigto“ augimo kampu ir t. t. vadinasi, nusprendė mokslininkai, atlantai visomis jiems prieinamomis priemonėmis nurodė mums griežtai apibrėžtą datą, kuri sutampa su nepaprastai retu astronominiu reiškiniu. Jis kartojasi kartą per 25 921 metus. Tuo metu trys Oriono juostos žvaigždės buvo pačiame žemiausiame savo precesiniame taške virš horizonto linijos pavasarinio lygiadienio dieną. Tai buvo 10 450-aisiais metais prieš Kristų. Ir štai 1993 metais belgų mokslininkas R. Bjuvelis pasinaudojo precesijos dėsniu. Atlikęs kompiuterinę analizę, jis išsiiškino, kad trys stambiausios Egipto piramidės išdėstytos vietovėje taip, kaip buvo išsidėsčiusios trys Oriono juostos žvaigždės 10 450-aisiais metais prieš Kristų., kai jos buvo apatinėje, t.y. Šiuolaikiniai geomagnetiniai tyrimai rodo, kad maždaug 10 450 metais prieš Kristų įvyko žaibiškas polių pasikeitimas ir planetos magnetinė ašis pakrypo per 30 laipsnių nuo sukimosi ašies. Įvyko planetinio masto žaibiška katastrofa. Geomagnetiniai tyrimai, atlikti 9-ojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių, anglų ir japonų mokslininkų, parodė ir darkai ką. Šie košmariški kataklizmai nuolat kartojosi planetos istorijoje reguliariai kas 12 500 metų. Po paskutinės tokios katastrofos 10 450 metais išlikę gyvi žmonės ir pasiuntė mums žinią per piramides. Atlantai vylėsi, kad išsivysčiusi civilizacija aatsiras žymiai anksčiau negu vėl ateis laikas totalinei katastrofai. Ir galbūt suspės pasiruošti ją sutikti. Pagal vbieną hipotezę, atlantų mokslui nepavyko numatyti „privalomo“ planetos pokrypio 30-čia laipsnių polių pasikeitimo momentu. Visi kontinentai pasislinko būtent 30-čia laipsnių ir Atlantida atsidūrė Pietų ašigalyje. Gyventojai iššąlo, kaip lygiai taip pat kitame planetos gale iššalo mamutai. Gyvi liko tik tie atlantai, kurie tuo metu buvo kituose kontinentuose, kalnų vietovėse, kur pavyko išvengti potvynių. 1995 metais buvo atlikti nauji papildomi tyrimai, pasitelkus naujausius prietaisus, sukurtus specialiai tokio pobūdžio darbams. Amerikiečių mokslininkas G. Henkokas skelbia dar ankstesnę pasaulio pabaigos datą - 2012 metus. Savo versiją jis grindžia vienu iš dviejų indėnų majų kalendorių. Pagal Ilgąjį majų kalendorių, mūsų pasaulis ciklišiau susikuria ir susinaikina su 13 baktunų periodiškumu ( apie 5120 metų). Dabartinis ciklas prasidėjo 3113 metų rugpjūčio 11 dieną prieš Kristų ir baigsis 2012 metų gruodžio 21 dieną. Majai manė, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga. Kitų paleomagnetologų duomenimis, magnetinių polių susikeitimas turi įvykti jau visai greitai. Bet ne buitišku požiūriu, ne rytoj ar poryt. Vienas tyrinėtojas kalba apie 1000 metų, kitas apie 2000. Tačiau žmonijai jau pranašavo pasaulio pabaigą.
Jūros lygio kilimas
Pasak Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjo dr. Arūno Bukančio, vandenyno lygio svyravimai vyksta kartu su klimato kaita. Atšalimo laikotarpiais, kai ledynai didėja ir juose susikaupia daugiau vandens, pasaulinio vandenyno lygis mažėja. Kai prasideda atšilimas ir Antarktidos, Grenlandijos bei kalnų ledynai ima tirpti, jų vanduo patenka į vandenyną ir lygis pakyla. Be to, šylant klimatui ir pats vanduo „pučiasi“, didėja jo tūris. Šiuo metu žmonija gyvena tarpledynmetyje, todėl vandenyno lygis gana aukštas.
Žmonių ūkinė veikla
Antarktidos žemynas yra vienintele vieta žemėje, nepriklausanti jokiai valstybei. Kol kas čia nerasta jokių vietinių žmonių pėdsakų, o Arktyje iki šiol gyvena vietiniai - eskimai. Nors mokslinių tyrimų stočių yra tiek Arktyje, tiek Antarktidoje, Arkties regione žmonių veiklos daugiau. Antarktidos sutartis, pagal kurią ji nepriklauso jokiai šaliai ir gali būti naudojama tik tyrimų tikslais, draudžia bet kokią naftos gavybos veiklą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #pusrutulio #geografinis #asigalis #gyvunija