Aurimo Švedo žvilgsnis į istoriją: tarp archyvų ir visuomenės
Įvadas
Straipsnyje nagrinėjamas istoriko profesijos stereotipas, atskleidžiamas šiuolaikinio istoriko vaidmuo visuomenėje ir aptariamas doc. Aurimo Švedo požiūris į istoriją, mokslą ir visuomenę. Šiame straipsnyje remiamasi interviu su doc. A. Švedu, kuriame jis dalijasi savo patirtimi, įžvalgomis ir požiūriu į istoriją, jos dėstymą ir reikšmę visuomenei.
Geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas: pripažinimas ir netikėtumas
Doc. Aurimas Švedas buvo įvertintas kaip geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas. Šis apdovanojimas jam buvo didžiulis ir malonus siurprizas. Jis prisipažįsta, kad gali tik spėlioti, kodėl studentai jį taip įvertino, ir mano, kad šį klausimą geriau būtų užduoti jiems patiems.
Nuo roko grupės iki istorijos dėstytojo: kelias į akademinę sferą
A. Švedas pasakoja, kad baigdamas vidurinę mokyklą blaškėsi tarp noro groti roko grupėje ir planų studijuoti istoriją. Dabar jis džiaugiasi pasirinkęs Vilniaus universitetą. Mintis, kad jam patiktų rašyti knygas ir dėstyti, jam šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Paskaitos kaip spektaklis: bendravimas ir idėjų mainai su studentais
A. Švedas teigia, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų. Jam patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose vyksta nuolatiniai idėjų mainai. Jis apibūdina savo studentus kaip smalsius, nebijančius eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiančius poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus.
Istorija tarp mokslo ir meno: dėmesys atminčiai, o ne faktams
Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“. Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Istoriko vaidmuo visuomenėje: būti išgirstam ir suprastam
Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti. Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra. Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.
Stereotipai ir realybė: istorikas tarp archyvų ir visuomenės
Visuomenėje ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“. Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę.
Vasario 16-osios akto atradimas: istorikų įdirbis ir politologų sėkmė
A. Švedas teigia, kad profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė atrandant Vasario 16-osios aktą yra nuostabus įvykis. Jis pabrėžia, kad politologas naudojosi istorikų įdirbiu, kuris nėra toks jau mažas tyrinėjant Vasario 16-osios akto pražuvimo epochos aplinkybes ir šio dokumento tikėtinų klajonių trajektorijas. Istorikai jau seniai yra įvardiję dvi kryptis - Rusija ir Vokietija - kaip gaires pasiryžėliams imtis Vasario 16-osios akto paieškų.
Valstybės požiūris į humanitariką: tarp prioritetų ir nuotykių ieškotojų
A. Švedas teigia, kad Lietuvos valstybė niekada savo prioritetu humanitarikos nelaikė ir todėl šioje sferoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantys ilgalaikę valstybės strategiją. Jis klausia, ar Lietuvos valstybė kada nors buvo įvardijusi savo prioritetu Vasario 16-osios akto suradimą ir (esant reikalui ir galimybėms) parvežimą į Lietuvą?
Kovo 11-osios epocha: mokslininkų dovanos valstybei ir visuomenei
Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei ir visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį ir kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą. Turiu omenyje archeologo Aleksiejaus Luchtano nuoseklų ilgametį darbą tyrinėjant Kernavę (kartais pavadinamą „lietuviškąja Troja“) ir Albino Kuncevičiaus Dubingiuose surastą Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Radvilos Rudojo palaidojimo vietą (pastarasis atradimas tapo pagrindu šių Lietuvos istorijos herojų ir kitų Radvilų giminės atstovų palaikus saugančio panteono steigimui); istoriko Edvardo Gudavičiaus iš naujo aktualizuotą 1009‑ųjų siužetą ir nustatytą labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą - 1253 m. liepos 6-ąją. O kur dar istoriko Alfredo Bumblausko pastangos, atvėrusios mums LDK istorijos imperinį matmenį ir parodžiusios senosios Lietuvos buvimą erdvėje nuo Gdansko iki Smolensko; praeities tyrinėtojo Egidijaus Aleksandravičiaus mums suteikta galimybė pamatyti istorijos įvairovę lietuvių išeivijos pasaulyje ir pagaliau kelių akademinių disciplinų atstovų nuoseklaus darbo rezultatas - Kauno modernizmo fenomeno, gimusio tarpukariu, pamatymas ir įvertinimas. Na, ir baigdamas paminėsiu daugiatomės Lietuvos istorijos autorių pastangas, dėl kurių prieš skaitytojų akis atsiskleidžia panoraminis valstybės ir tautos istorijos vaizdas. Profesoriaus Liudo Mažylio atradimas bus įrašytas į paminėtų proveržių, padariusių mūsų kaip bendro istorinio likimo ir atminties bendruomenės gyvenimą prasmingesnį, gretą ir aš dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi bei sveikinu savo kolegą iš Vytauto Didžiojo universiteto.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Vytauto Landsbergio indėlis į Lietuvos istoriją: nuo Sąjūdžio iki Europeana 1989
Straipsnyje minimas Vytautas Landsbergis, kuris buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, pasidalijusių savo prisiminimais. Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos. Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.
Baltijos kelias: vienybė, laisvė ir atsakomybė
V. Landsbergis prisimena Baltijos kelią, kuriame jis dalyvavo kaip vienas iš organizatorių. Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Teko kreiptis per radiją į užstrigusiuosius keliuose, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje. Anksčiau tą rugpjūčio 23-ąją vyko ir svarbus, grynai politinis renginys - Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus. Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima. Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #parkas #stan #marsh #lietuviškai