Pietų Osetijos karo istorija: konfliktai, įtampa ir Rusijos įtaka
Pietų Osetija, oficialiai Pietų Osetijos Respublika, yra de facto nepriklausoma respublika, formaliai priklausanti Gruzijai. Jos sostinė yra Cchinvalis. Šis regionas ilgą laiką buvo įtrauktas į konfliktus ir politinę įtampą, ypač tarp Gruzijos ir Rusijos.
Priešistorė: nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Sovietų Sąjungos žlugimo
Pirmosios priešpriešos tarp gruzinų ir osetinų apraiškos siekia Pirmąjį pasaulinį karą ir bolševikinę Rusiją. Tuo metu Gruzijoje formavosi nacionalinė valstybė, o osetinai nepritarė šioms idėjoms ir palaikė bolševikinės Rusijos siekius. Pirmieji kariniai susidūrimai tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos įvyko 1919-1920 metais.
Sovietų laikotarpiu gruzinai ir osetinai sugyveno gana taikiai, lankė tas pačias mokyklas ir kūrė mišrias šeimas. Tačiau atėjus perestroikos pavasariui, Kaukaze prasidėjo judėjimai, siekiantys konsoliduoti valstybingumą ir kurti naujas institucijas. Gruzijos pozicija buvo tokia, kad pirmenybė buvo teikiama gruzinams ir gruzinų kalbai, o tai sukėlė nepasitenkinimą tarp etninių mažumų. 1990-aisiais vyko judėjimai, nukreipti prieš osetinus, ir osetinų kaimų valymai.
Nepriklausomybės siekis ir kariniai konfliktai
Žlungant Sovietų Sąjungai, Pietų Osetija ėmė reikalauti daugiau autonomijos teisių, o tai paskatino separatistinio judėjimo kilimą. 1989 m. lapkričio 10 d. Pietų Osetijos liaudies deputatų taryba paskelbė, kad Pietų Osetija prijungiama prie Šiaurės Osetijos Autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos. 1990 m. rugsėjo 20 d. buvo paskelbta Pietų Osetijos Sovietų Demokratinė Respublika. Gruzija, siekdama išlaikyti savo teritorinį vientisumą, 1990 m. gruodžio 11 d. panaikino Pietų Osetijos autonominę sritį, įvedė karinę padėtį dviejuose Pietų Osetijos rajonuose ir pradėjo energetinę blokadą.
1991 m. sausio 6 d. prasidėjo Sakartvelo pajėgų ir separatistų ginkluotos kovos. Per 1991 m. sausio mėn. referendumą dauguma Pietų Osetijos gyventojų pritarė nepriklausomybei ir susivienijimui su Rusija. Dėl karo veiksmų Pietų Osetiją paliko daug karo pabėgėlių: apie 100 000 osetinų išvyko daugiausia į Šiaurės Osetiją, apie 23 000 gruzinų - į kitus Sakartvelo regionus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
1992 m. gegužės 14 d. buvo sudarytos paliaubos, tačiau gegužės 25 d. kovos atsinaujino. Pagal 1992 m. birželio 25 d. Dagomyso susitarimą Pietų Osetijoje buvo dislokuotos taikos palaikymo pajėgos - Pietų Osetijos, Sakartvelo ir Rusijos batalionai. Po 2001 m. referendumo buvo priimta Pietų Osetijos konstitucija. Per 2006 m. referendumą visiška dauguma gyventojų pasisakė už nepriklausomybę. Remdamasi šio referendumo rezultatais, Pietų Osetija 2006 m. lapkričio 12 d. paskelbė nepriklausomybę.
2008 m. karas ir Rusijos įsikišimas
2008 m. rugpjūčio mėn. žlugo Sakartvelo ir Pietų Osetijos derybos. Osetinams reguliariai apšaudant Sakartvelo kariuomenės kontroliuojamą Pietų Osetijos teritoriją, o gruzinams - Pietų Osetiją, Sakartvelo kariuomenė 2008 m. rugpjūčio 7 d. pradėjo karo veiksmus prieš Pietų Osetiją, rugpjūčio 8 d. puolė Cchinvali. Rusija, reaguodama į susirėmimą, kaip atsaką į mėginančios atsiskirti Pietų Osetijos teritoriją, įvedė ir savo papildomus karinius dalinius bei pradėjo karą.
Penkias dienas trukęs karas tarp Rusijos ir Gruzijos stipriai paveikė buvusias Sovietų Sąjungos valstybes. Rusija, tvirtindama, kad veikia kaip Jungtinių Tautų įgaliota saugumą Pietų Osetijoje palaikanti jėga, vykdė karines akcijas ir Sakartvelo teritorijoje. 2008 m. rugpjūčio 26 d. Rusija pripažino Pietų Osetijos nepriklausomybę. Sakartvelas, tvirtindamas, kad tai - Pietų Osetijos aneksija, nutraukė su Rusija diplomatinius santykius.
Rusijos įtaka ir „šliaužianti okupacija“
Po karo Rusija sustiprino savo įtaką Pietų Osetijoje. 2008 m. rugsėjo mėn. Rusija ir Pietų Osetija pasirašė draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sutartį. Vyksta Pietų Osetijos rusifikacija ir siekis tapti Rusijos Federacijos dalimi. Oficialiai deklaruojama, kad Pietų Osetijos įstatymai derinami su Rusija, o biudžetas formuojamas iš Rusijos dotacijos.
Rusija tyliai okupuoja Pietų Osetiją, vykdydama „borderizaciją“ - neteisėtai perstatydama riboženklius, dar labiau artėjant Tbilisio kontroliuojamos teritorijos link. Tai vadinama „šliaužiančiąja okupacija“, kuri pažeidžia Gruzijos teritorinį vientisumą ir rodo ciniškai ekspansyvią Rusijos politiką.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tarptautinė reakcija ir ateities perspektyvos
Tarptautinė bendruomenė dažnai palaiko Gruzijos siekį išlaikyti savo teritorinį vientisumą, tačiau Rusijai pavyko išvengti rimtų pasekmių už įvykdytus karinius veiksmus. Rusijos vykdomi neteisėti veiksmai pažeidžia tarptautinę teisę, sukelia didžiulių kliūčių gyventojams abiejose administracinės linijos pusėse, kenkia tarptautinėms pastangoms taikiai spręsti konfliktą bei daro neigiamą įtaką viso regiono saugumui.
Gruzija siekia narystės NATO ir Europos Sąjungoje, tačiau konfliktai su separatistiniais regionais ir Rusijos įtaka kelia iššūkių šiam siekiui. Ateities perspektyvos Pietų Osetijai ir visam regionui išlieka neaiškios, o politinė įtampa ir konflikto potencialas išlieka aukštas.
Sienų statymas ir valstybingumo formavimas
Nuo 2008 m. galima kalbėti apie besirandančią sieną ir beveik „valstybinį“ sienų režimą tarp Pietų Osetijos ir Gruzijos. 2009 m. Rusijos pasienio tarnyba pasirašė susitarimus su Pietų Osetijos atstovais dėl „valstybinių sienų“ apsaugos. Nuo 2013 m. prasidėjo Pietų Osetijos sienos statymo procesas, kurio metu buvo pradėta tiesti spygliuotos vielos tvora.
Šis fizinis sienos pastatymas nėra tiesiog pokonfliktinės atskirties tąsa, bet siekis suteikti apibrėžtą formą teritorijai. Sienos tampa materialios, matomos, juntamos, jos tampa sienos kirtimo punktais, stebėjimo, pasų ir kitų dokumentų sistema, nepriimtinos veiklos stabdymo, suvaržymo erdve.
Nuomonės apie 2008 m. karą
Praėjus dešimčiai metų po Gruzijos ir Rusijos karo, nuomonės apie šio karo priežastis ir pasekmes išlieka skirtingos. Rusijos žiniasklaida teigia, kad Gruzija klastingai užpuolė Pietų Osetiją, apšaudė taikius gyventojus ir atakavo tankais. Tačiau politologai pažymi, kad tuo metu nė viena pasaulio valstybė nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, taigi abi šios respublikos, teisiškai, buvo Gruzijos dalimi.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Europos Sąjungos užsienio šalių ministrų sprendimu sudaryta Tarptautinė komisija Pietų Kaukaze rugpjūtyje vykusio karo aplinkybėms tirti padarė išvadą, kad karinius veiksmus pradėjo Gruzija po daugelį mėnesių Rusijos prieš ją vykdytų priešiškų veiksmų. Komisija taip pat pripažino, kad Rusijos kariuomenės brovimasis į Gruzijos gilumą buvo tarptautinės teisės pažeidimas.
Kiti konfliktai posovietinėje erdvėje
Pietų Osetijos konfliktas nėra vienintelis pavyzdys posovietinėje erdvėje, kur Rusija įvykdė karinę intervenciją. Panašūs konfliktai vyko Abchazijoje, Padniestrėje, Kalnų Karabache ir Kryme. Šiuose regionuose Rusija rėmė separatistinius judėjimus, siuntė savo karius ir galiausiai aneksavo dalį jų teritorijų.
Šie konfliktai rodo, kad Rusija siekia išlaikyti savo įtaką posovietinėje erdvėje ir neleidžia buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms integruotis į Vakarų struktūras.
tags: #pietu #osetijos #karas #istorija