Pietų Metas Kavinė: Istorija ir Tradicijos Lietuvoje
Kavinės ir restoranai - svarbi Lietuvos kultūros dalis, atspindinti šalies istoriją, tradicijas ir kulinarinį paveldą. Nuo senamiesčio kavinių, menančių inteligentų susibūrimus, iki modernių restoranų, siūlančių naujoviškus patiekalus, maitinimo įstaigos Lietuvoje turi ką papasakoti. Šiame straipsnyje apžvelgsime vienos išskirtinės kavinės istoriją ir tradicijas, taip pat aptarsime kavinių kultūrą Lietuvoje, įskaitant istorines kavines, šiuolaikines tendencijas ir unikalias patirtis, kurias galima rasti šios šalies maitinimo įstaigose.
Lietuviškos Virtuvės Istorijos Restoranas Vilniaus Senamiestyje
Vilniaus senamiestyje įsikūręs antros kartos šeimos restoranas pasakoja lietuviškos virtuvės istorijas apie didikų stalus, nukrautus miško gėrybėmis. Žvėriena, uogos, grybai, riešutai nuo senų laikų yra neatsiejama lietuvių virtuvės dalis. Istoriniai lietuviški patiekalai iš natūralių ir sveikų miško produktų ruošiami derinant senąsias viduramžių tradicijas su šiuolaikinėmis maisto gamybos technologijomis ir estetika. Miško gėrybių namais tapusio restorano meniu rasite amžių, kuriuo remiantis atkurtas patiekalas, ir tikrus lietuviškosios kulinarinės istorijos fragmentus. Neseniai restorane įsikūrė ir nedidelė parduotuvėlė, kurioje rasite gurmaniškų lietuviškų skanėstų ir gėrimų.
Kavinė "Neringa": Vilniaus Inteligentijos Susibūrimo Vieta
Kavinė "Neringa", atidaryta Vilniuje 1959 m. lapkričio 6 d., tapo mąstančiosios Vilniaus inteligentijos oficialia susibūrimo vieta. Kažin, kam šovė į galvą mintis kavinę „Neringa“, kuri 30 sovietinių metų buvo mąstančiosios Vilniaus inteligentijos oficiali susibūrimo vieta, atidaryti Spalio revoliucijos minėjimo išvakarėse? O netrukus virš jos įrengti viešbutį, kuriame būdavo apgyvendinami tik užsieniečiai, kurių kiekvienas susitikimas buvo stebimas KGB. Galbūt tiems, kurie sugalvojo planą „du viename“ - nedrausti intelektualams laisvamaniškų kalbų ir prikaišioti abi kavinės sales klausymosi aparatūros. Kad ir kaip būtų, prieš 50 metų pradėjusi veikti „Neringa“ iškart išgarsėjo skandalais.
Pasklido kalbos, kad architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai gavo pusės milijono rublių honorarą (gera mėnesio alga tuomet buvo 100 rublių), Vilniaus vykdomojo komiteto valdžia gavo pylos iš Maskvos už „prabangų“ interjerą, o Sovietų Sąjungoje pasklido žinia, kad „Neringa“ yra visų šalies disidentų rinkimosi vieta. Buvo niūrūs sovietiniai laikai, ore tvyrojo permainų nuotaikos, nors iki Atgimimo pradžios Lietuvoje dar buvo likę lygiai 30 metų.
"Neringa" išugdė bendravimo, vaišinimo, pokalbių kultūrą. Gaila, kad dabar į ją retai užklysta inteligentai, nebegirdėti pokalbių apie literatūrą ir meną, - tvirtino Just.Marcinkevičius.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Poetas Just.Marcinkevičius apgailestavo, kad „Neringoje“ nebesutinka buvusių senų savo pažįstamų - grafiko Stasio Krasausko, kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio, poeto Alfonso Maldonio. Jie jau išėję anapilin. Dabar čia dažniau lankosi ne rašytojai, kompozitoriai, aktoriai, mokslininkai ar architektai, o verslininkai, politikai ar jaunos šeimos. „Priešpaskutinį spalio sekmadienį su žmona turėjome reikalų mieste. Atėjo pietų metas, pamanėme, kodėl neužėjus į „Neringą“. Užėjome, o ji - pustuštė. Nebepriminė tų laikų, kai dėl vietos prie staliuko vykdavo grumtynės“, - pasakojo 79 metų Just.Marcinkevičius. Just.Marcinkevičius galėtų būti „Neringos“ metraštininkas, nes su ja susijęs nuo atidarymo dienos. Rašytojų sąjunga rėmė idėją atidaryti mieste naują kavinę, kurioje būtų galima, kaip sovietmečiu buvo sakoma, kultūringai leisti laiką. „Nedidelė grupė rašytojų buvo pakviesti į „Neringos“ atidarymo šventę. Užsisakydavo kavos, kartais prie jos atsirasdavo taurelė konjako. „Dabar maitinimo įstaigų Vilniuje - gausybė. Tada ir Vilnius buvo mažesnis, ir kavinių mažiau. Nebuvo tradicijos šiaip sau užeiti į kavinę.
Turėjo būti maždaug aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis, kai su draugėmis studijų laikais pirmą kartą atsidūriau „Neringoje“. Nors nuo kavinės įkūrimo buvo praėję kokie 15 metų, ten, atrodytų, tebesėdėjo tie patys menininkai, kurie įsitaisė nuo pirmos kavinės įkūrimo dienos. Mažojoje salėje dieną - prislopintas balsų ūžesys, cigarečių dūmelis. Prie kelių draugėn sustumtų trikampių staliukų kairiajame ir dešiniajame kampe - pagarbos šiurpuliuką keliantys veidai. Režisierius Vytautas Žalakevičius ir dailininkas Stasys Krasauskas - dažniausiai sėdintys prie savo nuolatinio dviviečio staliuko. Sako, kad „Neringoje“ kilo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ idėja. O S.Krasauskas čia nesiskirdavo su piešinių bloknotu - ar ne čia legendinis grafikas kūrė 1973 metais išleistą albumą „Moters gimimas“, kainavusį tuomet vieną rublį? Prie vadinamojo profesorių stalo kairiajame kampe kasdien - nuolatinė kompanija džentelmenų: kalbininkas Bronys Savukynas, rašytojai Juozas Baltušis, Julius Būtėnas, Vytautas Sirijos Gira, kino operatorius Jonas Gricius, chemikas Kazys Daukšas. Mes, studentės, vos akis drįsdavome pakelti į gyvas meno legendas - Juozą Miltinį, Vaclovą Blėdį, Balį Babkauską, Arūną Žebriūną, Algirdą Araminą, Almantą Grikevičių. Yra pasisekę pamatyti ir Rusijos garsenybes - Vladimirą Vysockį, Robertą Roždestvenskį, Bulatą Okudžavą. Šiandien šių „Neringos“ svečių pavardės - legendinės. Tuomet tai buvo žmonės, kuriuos matėme kino ekranuose, kurių kūrinius skaitėme ir kurie vien savo buvimu netoliese nors dienai išvaikydavo pilką tų metų oficialiosios kultūros kasdienybę.
Jų kalbų nuotrupos mus pasiekdavo tik tada, kai ant baltomis staltiesėmis dengtų staliukų išsekdavo ne vienas grafinėlis. Galiojo viena griežta nerašyta taisyklė - jei čia pakliuvai, būk savo vietoje. Jokių pasipūtusių snobų. Jokių tuo metu pradėjusių rastis „forsovščikų“ odinėmis striukėmis. Į „Neringą“ galėjai pakliūti nešinas nauju „Inostranaja literatura“ numeriu, o ne mūvintis naujutėlaičius „Levi's“ džinsus.
Durininkai dar nebuvo girdėję apie „Face control“. Bet turėjo išskirtinę nuojautą, kam yra vietos pilnoje kavinėje, o kam nėra net pustuštėje. Kur šiandien tie džentelmenai, kurie mūsų studentiškus paltelius nuvilkdavo kaip audinių kailius? Niekada jie nėra tikrinę, ar vasarą mes mūvime kojines, nors kalbėta, kad be kojinių į meno žmonių „šventovę“ damos neįleidžiamos. O moterų ten nebuvo daug. Mes, studenčiokės, tik su pavydu nužvelgdavome ten sėdinčias modelių namų manekenes, dailininkes, aktores Eugeniją Pleškytę, Gražiną Balandytę. Bet nesijautėme ten svetimos. Juk buvome universiteto Filologijos fakulteto studentės, žinančios, ką parašė Marcelis Proustas ar Aleksandras Solženicynas, ką išspausdino „Pergalė“ ar „Novyj mir“. Pasiėmusios „damų rinkinį“ - kavos puodelį, 50 gramų likerio ir grietinėlės su želė, kelias valandas praleisdavome svaigdamos nuo „Neringos“ kavinės kultūrinės dvasios.
„Neringoje“ visada jauteisi kaip aristokratų klube, apie kuriuos būdavai skaitęs tik anglų rašytojų romanuose. Nors, matyt, čia būdavo visko, net maudynių baseinėlyje. Kitaip kas ir kodėl už balta staltiese dengto staliuko sukūrė tokį ketureilį: Neduokit Baltušiui degtukų, Nepilkit Širviui degtinės, Nupirkit Gorbulskiui peruką, Kad skirtųs galva nuo sėdynės!
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Vakarais atmosfera įkaisdavo. Publika užplūsdavo didžiąją salę, kur skambėdavo džiazas. Nei „Neringa“ be džiazo, nei Lietuvos džiazas be „Neringos“ neįsivaizduojami. Pirmieji džiazo - laisvo gyvenimo - bacila „Neringos“ lankytojus užkrėtė Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio. 1980 metais juos pakeitė jaunesnė karta - tuomet 25-mečiai Leonidas Šinkarenka, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, Gediminas Laurinavičius. „Dvejus metus į „Neringą“ groti džiazo traukėme kaip į darbą. Muzikavome kiekvieną vakarą. Ir visais vakarais publikos buvo pilna. O juk grojome eksperimentinį džiazą, nestandartinį. Kiekvieną vakarą privalėdavome klausytojų akivaizdoje kurti ką nors nauja. Klausytis džiazo gerbėjai atvažiuodavo net iš Maskvos. Groti džiazą ir jo klausytis tuo metu buvo tarsi asmenybės laisvės manifestas. „Neringa“ mums, dabar jau seniems džiazo vilkams, buvo puiki mokykla“, - sakė džiazo kūrėjas L.Šinkarenka.
Kavinėje „Neringa“ megzdavosi ne tiktai pokalbiai apie meną, bet ir meilės romanai. Vieną 1969-ųjų pavasario vakarą „Neringoje“ būsimasis verslininkas ir dainininkas Aleksandras Petrulis iki šiol prisimena iki smulkmenų. Tą vakarą jis iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo būsimą žmoną Rimą. „Su draugais buvome užsisakę po anglišką jautienos troškinį ir laukėme, kol padavėjas atneš. Staiga išvydau į kavinę įeinančią jauną, liekną, sportiško sudėjimo blondinę. Puoliau ją kviesti prie mūsų stalo. Kai padavėjas man atnešė troškinį, aš jai atidaviau savo porciją. Galėjau palaukti kitos porcijos, nes nebuvau toks alkanas kaip ji“, - kvatodamas pasakojo 60 metų A.Petrulis. Kai dainininkas trumpam atsikvėpė, į mūsų pokalbį įsiterpė dvejais metais jaunesnė jo žmona, vaikų gydytoja R.Petrulienė: „Nepasakok taip smulkiai, anūkai juoksis!“ Bet ir pati ji iki šiol prisimena, kad tikrai buvo labai išalkusi. Per pirmąjį vakarą „Neringoje“ Aleksandras ėmė egzaminuoti Rimą, nes jo tėvai buvo medikai ir jis žinojo nemažai lotyniškų medicinos terminų. Nuo to karto studentų pora nebeišsiskyrė. Po trejų metų draugystės jiedu susituokė, vėliau susilaukė dukters, o dabar jau turi ir tris anūkus. Vaikaičiai žino, kuo išskirtinis restoranas „Neringa“, nes seneliai juos dažnai vedasi pietauti ir ne kartą pasakojo, kaip užsimezgė jų meilė. „Neringa“ Petruliams tapo svarbių šeimos švenčių vieta: čia pora su artimaisiais ir draugais puotavo minėdami 35-ąsias vedybų metines, šventė Aleksandro šešiasdešimtąjį jubiliejų. Pastaruosius dvejus metus dainininkas „Neringoje“ savaitgalio vakarais lankytojams dainuoja retro stiliaus dainas. O R.Petrulienė per daugelį metų perprato angliško jautienos troškinio receptą. Moteris neretai šiuo patiekalu palepina savo šeimą.
Savo antrąją žmoną Liudviką „Neringoje“ sutiko ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas. Prieš dvylika metų jie dalyvavo Čekijos valstybingumo dienos proga „Neringoje“ surengtame pobūvyje. Į jį Čekijos ambasada Lietuvoje buvo pakvietusi apie tris šimtus įvairių profesijų svečių, kurie turėjo ką nors bendra su šia šalimi. Anykščių savivaldybėje tuomet dirbusi Liudvika į šventę buvo pakviesta, nes šis Lietuvos miestas bičiuliaujasi su Čekijos Nepomuko miestu, o dirigentas J.Domarkas buvo ne sykį koncertavęs Čekijoje. „Neringoje“ svečiai su vyno taurėmis migravo iš vieno kavinės galo į kitą. Netyčia svečių srautai J.Domarką atplukdė prie Liudvikos. „Renginyje nemačiau nė vieno pažįstamo veido, neturėjau su kuo pasišnekėti. Bet šypsojausi, juk buvau šventėje“, - prisiminė Liudvika. Našlys dirigentas netruko pastebėti vienišą dailią moterį. Jis taip pat nuobodžiavo. Tad ją užkalbino. Pasibaigus šventei J.Domarkas jau neketino iš savo akiračio paleisti Liudvikos, todėl dirigentas įteikė jai vizitinę kortelę ir pakvietė į artimiausią koncertą, kuriame griežė jo vadovaujamas orkestras. Po dvejų metų draugystės jiedu susituokė, o šiemet Domarkai minės dešimties metų vedybų sukaktį. „Nepastebėjau, kaip prabėgo tie dešimt metų. Norėčiau, kad sulauktume sidabrinių vestuvių. Tada tikrai iškeltume puotą „Neringoje“, - kvatodama patikino už dirigentą 22 metais jaunesnė jo žmona.
Šiltų prisiminimų antplūdį „Neringa“ sukelia ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro klubo prezidentui Eugenijui Janutėnui. Kai Vilniuje duris atvėrė kavinė „Neringa“, jam buvo aštuoniolika metų. Į atidarymo šventę E.Janutėnas pateko atsitiktinai. „Vilniaus universiteto studentų džiazo grupė buvo susitarusi su „Neringos“ vadovybe, kad per atidarymą gros kavinėje. O uždarbiavimas ir studento statusas tuomet buvo nesuderinami. Studentams buvo liepta groti per šokius Vilniaus universitete, kadangi buvo minimos Spalio revoliucijos metinės. „Neringa“ liko be muzikos. Tuomet aš jau griežiau smuiku ką tik įkurtame lengvosios muzikos orkestre. Po koncerto su keliais muzikantais užsukome į „Neringą“. Mus pamatęs kavinės direktorius paprašė gelbėti padėtį - per atidarymą teko groti mums“, - prisiminimai iki šiol neišblėso 68-erių E.Janutėnui. Dabar „Neringos“ interjeras šiek tiek kitoks nei prieš penkiasdešimt metų. „Bet dvasia išliko. Kai ateinu po ilgesnio laiko į „Neringą“, jaučiuosi, lyg ji ką tik būtų atvėrusi duris: skamba rami muzika, sukiojasi paslaugūs padavėjai. Tačiau jau nesutinku buvusių garsių šios kavinės lankytojų. Nebeliko profesoriaus chemiko K.Daukšo staliuko, prie kurio niekas negalėdavo sėdėti, išskyrus jį. Staliukas metų metus būdavo rezervuotas tiktai profesoriui, nes jis ateidavo kone kasdien. Salės viduryje savo staliuką turėjo grafikas S.Krasauskas ir kompozitorius B.Gorbulskis“, - pasakojo E.Janutėnas.
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro klubo prezidentą iki šiol prajuokina prisiminimai apie vieną buvusių linksmiausių „Neringos“ lankytojų B.Gorbulskį. Populiarių dainų kūrėjas mėgdavo braidyti po kavinės fontaną ir gaudyti ten įleistas žuvis. O sykį kompozitorius susilažino su draugais, kad „Neringoje“ liks nakvoti. Kaip jis tarė, taip ir padarė. Iš pasakojimų žinoma, kad tąkart B.Gorbulskis laukė, kol iš kavinės išeis paskutiniai lankytojai, o padavėjai baigs darbą. Gęstant salės šviesoms, kompozitorius pasislėpė po palme. Po to pernakvojo ant sofos. Iš ryto atsikėlęs jis pats išsivirė kavos ir atsisėdo prie lango. Nors kavinė dirbdavo nuo vienuoliktos valandos ryto, einantys į darbą praeiviai išvydo prie lango sėdintį B.Gorbulskį. Žmonės niekaip nesuprato, kaip uždarytoje kavinėje atsidūrė kompozitorius. „Jis buvo originalus žmogus: kavinėje ne tik linksmindavosi, bet ir rašydavo kūrinių partitūras“, - prisiminė E.Janutėnas.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
"Neringos" Jubiliejus ir Architektūrinis Palikimas
Vakar buvo švenčiamas penkiasdešimtasis „Neringos“ gimtadienis. Pobūvyje dalyvavo 250 svečių. Jiems koncertavo estrados dainininkai Viktoras Malinauskas, Valdemaras Frankonis, Birutė Dambrauskaitė, Rasa Rapalytė, operos solistas Virgilijus Noreika. Buvo parodyta filmuota medžiaga apie restoraną „Neringa“, jos kūrėjus architektus Algimantą ir Vytautą Nasvyčius. Taip pat atidengta atminimo lenta, kurioje nurodoma, kad „Neringos“ interjeras saugomas valstybės nuo 1970 metų lapkričio 5 d. Lapkričio 8 d. 18 val. vyks vakaras „Prisiminimai apie „Neringą“. Renginio vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis kalbins kavinės projekto autorius brolius Nasvyčius, atidarymo prieš 50 metų vedėjus - vieną pirmųjų Lietuvos radijo diktorių Undinę Nasvytytę ir skulptorių Konstantiną Bogdaną, kitus kavinės senbuvius. Programoje dalyvaus pianistai Povilas Jaraminas, Olegas Molokojedovas, dainininkai Vaidas Vyšniauskas, Violeta Rakauskaitė.
Architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, kurdami kavinės „Neringa“ interjerą, sėmėsi įkvėpimo iš vaikystės atostogų Nidoje. Banguojančios linijos, nendrių stiebus primenančios medinės lentelės ar piešiniai, simbolizuojantys Naglio ir Neringos legendą, - visa tai atsispindėjo kavinės dizaine.
Pasak profesoriaus V.Nasvyčio, idėją įkurti kavinę Vilniuje palaimino tuometis Vilniaus vykdomasis komitetas. Sovietų valdžia, matyt, nutarė įsteigti bent vieną padorią kavinę. 1956 metais broliai Nasvyčiai kibosi į darbus. Tuomet jiems dar nebuvo nė po trisdešimt. Prieškariu pastate, kuriame įsikūrė „Neringa“, buvo viešbutis „Viktorija“, o pirmame aukšte veikė Spaudos fondo knygynas. Sovietų valdžia šiame pastate buvo įkūrusi partinės mokyklos bendrabutį. Jau statėme kavinę, kai šovė mintis čia vėl įrengti viešbutį. Kavinės interjeras išsiskyrė iš kitų, nes tuomet, kai vyravo socialistinis realizmas, jis nebuvo standartinis. Kiek galėjome, orientavomės į to meto užsienio architektūrą.
Kavinių Įvairovė Vilniaus Muziejuose
Iš šaltuko sukaustytų miesto gatvių gera šmurkštelti į naujų patirčių žadančius muziejus. O parodų įspūdžius smagu aptarti čia pat, muziejuose, įsikūrusiose kavinėse. Kaip ir patys Vilniaus muziejai, taip ir kiekviena jų kavinė - savita ir verta pažinti. Pirmiausia - į visuomet gyvoje Pilies gatvėje esančiuose Signatarų namuose įsikūrusią „Eskedar Coffee Bar“. Škoto namą, kaip ir daugelį to meto senamiesčio statinių, niokojo gaisrai, jis buvo vis perstatomas, kol 1882 metais atsirado nauji savininkai - pirklys Karolis Donatas Štralis, su žmona Juzefa auginęs penkis vaikus. Po 1895 metais baigtos rekonstrukcijos Štralis name turėjo 14 butų, iš kurių 10 nuomojo. „Tiesa, randama šiek tiek duomenų, kad dar prieš Štralius, XIX amžiaus viduryje, šioje vietoje veikė pirkliui Henrikui Kaskei (arba Raskei) priklausiusi cukrainė, joje buvo speciali konditerijos gaminių krosnis. Jei tai tiesa, kavinių tradicija šioje vietoje prasideda dar anksčiau, nors, žinoma, ryškiausiai prisimenamas čia buvęs „Baltasis Štralis“, - teigia M. „Šių trijų kavinių asortimentas skyrėsi. „Baltojo Štralio“ svečiai galėjo mėgautis būtent saldėsiais - pyragais, pyragaičiais, šokolado gaminiais. Pasakojama, kad čia itin populiarus buvo šokoladinis tortas „Stefanija“, keptos bobos. Iš istorikės Anželikos Laužikienės tyrimų žinome, kad buvo tiekiama kava, kakava, arbata, vasarą mėgtas gėrimas „Mazagranas“ - gaminamas sumaišius juodą kavą, cukrų, taurelę konjako ir įbėrus ledo gabaliukų“, - pasakoja M. Esama duomenų, kad „Baltasis Štralis“ turėjo ir privatesnę salę, kur Antrojo pasaulinio karo metais veikė lenkų pabėgėlių aktorių kabaretas „Ksantypa“, rengęs nuotaikingus vakarus. „Tuomet čia atsirado komunaliniai butai, o „Baltojo Štralio“ patalpose atidaryta valgykla, neoficialiai vadinta „Afrika“. Tai buvo bohemos ir kitų, daug laiko Pilies gatvėje leidžiančių, miestiečių mėgstama vieta. Toliau istorija veda link 2000-ųjų, kai kelerius metus čia veikė restoranas, pavadintas „Baltuoju Štraliu“. Vėliau tai buvo muziejaus renginių erdvė, o 2021 metais duris atvėrė dabartinis kavos baras“, - apibendrina M. Ši vieta - šiuolaikiška, kartu išlaikanti senojo „Baltojo Štralio“ dvasią. Kavos ar arbatos puodelį išgerti Signatarų namuose esančioje kavinėje, pasak M. Pilies g.
MO muziejaus tąsa - kavinėje. Svečių akis džiugina nuo pat muziejaus ir bistro atsidarymo dienos visą sieną puošiantis Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės kūrinys. Kultūros paveldu paskelbtos Naujųjų Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ freskos fragmentą, skaitmeniniu būdu atkurtą „Vilniaus galerijos“ vadovo Audriaus Klimo iniciatyva, į MO muziejaus kolekciją įsigijo muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai. Prisėdus kavos ir pasikalbėti, verta akimis susirasti ir žaismingus grafiko Kęstučio Grigaliūno pjaustinius, kurių drąsi spalvų paletė ir džiugi nuotaika atsikartoja bistro interjero sprendimuose, kurtuose architekto Vilmanto Bavarskio. „MO bistro“ - kepyklos „Druska Miltai Vanduo“ įkūrėjų projektas, todėl čia kasdien galima rasti šviežių kepinių ir rankų darbo duonos. Pylimo g. Ir žiemą praeivių pilnoje Vokiečių gatvėje esanti kavinė išlaiko savo DNR - kviečia susipažinti su rūšine kava, ragauti ir patirti atradimo džiaugsmą. Muziejaus tikslas, kad visa Vokiečių g. 6 esanti erdvė kvepėtų gera kava ir šviežiomis bandelėmis, įgyvendintas su kaupu. Miestiečiai čia skimbčioja šaukšteliais, valgo desertus, tyliai šnabždasi ar garsiai juokiasi. Vokiečių g. Pirmosios viešos Vilniaus miesto elektrinės, kurioje dabar veikia Energetikos ir technikos muziejus, patalpose beveik prieš metus pakvipo kava. Muziejaus tikslas - tapti patraukliu mokslo centru ir moderniu miesto muziejumi, tad ir kavinė atliepia šių dienų muziejaus lankytojo poreikius. Rinktinės g. Į kavinę - tarsi į 2D piešinį. Į jokią kitą nepanaši, juodos ir baltos spalvos kavinė įsikūrusi Iliuzijų muziejuje. Lankytojai, čia užsisakę kavos puodelį, gali smalsiai apžiūrėti dvimačio dizaino interjerą. Tačiau sužavės ne tik dizainas - smaližių laukia ryškūs desertai, kokteiliai, kava ir spalvota cukraus vata. Vokiečių g. Restorano ,,The Gallery” Nacionalinėje dailės galerijoje pašonėje - sakurų parkas. Kelionę po muziejų kavines baikime… restorane. Ieškant meno patirčių, aplenkti Nacionalinę dailės galeriją vargu, ar pavyks. Jis pasitinka subtilia atmosfera, šviesa ir pro didžiulius langus atsiveriančiais miesto vaizdais. Čia galima pasimėgauti kava, bet verta ir užkąsti - sulaukus dienos pietų ar vakarienės laiko. Konstitucijos pr.
tags: #pietu #metas #kavine #istorija #ir #tradicijos