Įvadas

Šiame straipsnyje nagrinėjami du skirtingi, tačiau svarbūs Lietuvos virtuvės aspektai: tradicinis šaltienos patiekalas ir įvairių daržovių valgomosios dalys. Šaltiena, turinti gilias istorines šaknis, yra unikalus mėsos patiekalas, o daržovės, ypač moliūginės, yra gyvybiškai svarbios sveikai ir subalansuotai mitybai. Straipsnyje aptariama šaltienos istorija, gamybos ypatumai ir įvairios variacijos, taip pat moliūginių daržovių įvairovė, maistinė vertė ir panaudojimo būdai.

Šaltiena: nuo „prastos“ mėsos iki šventinio patiekalo

Šaltiena Lietuvoje - tai iš mėsos ir kaulų nuoviro sustingęs drebutis, dažnai patiekiamas su mėsos gabaliukais. Pasak profesoriaus R. Laužiko, šaltiena išpopuliarėjo dviem keliais. Tai - tradicinis etnografinis patiekalas, skirtas „prastosios“ mėsos (kiaulės galvos, kojų) suvartojimui. Istorinėje gastronomijoje mėsa buvo laikoma vertingiausiu produktu, todėl beveik visos papjauto gyvulio dalys būdavo suvalgomos. Dėl specifinio gamybos proceso šaltiena nebuvo kasdienis valgis, o itin vertinamas patiekalas didesnių švenčių metu. Rašytiniuose šaltiniuose šaltiena minima kaip vienas iš šv. Kalėdų patiekalų ne tik valstietiškoje virtuvėje, bet ir Čiurlionių šeimos namuose Druskininkuose.

Šaltiena viduramžių Europoje plito ir dvaro kultūroje. Tais laikais ji buvo priskiriama aušpikų patiekalų grupei. R. Laužikas pasakoja, kad vadinamieji aušpikai būdavo gaminami iš kaplūnų mėsos ar žuvies, pateikiami drebučiuose ir valgomi šalti. Tai - prancūzų kilmės patiekalai, kurie drauge su šios šalies virtuve XVIII-XIX amžiais išpopuliarėjo ir Lietuvos dvaruose. Įvairių aušpikų ruošimo variacijų galima rasti ne vienoje XIX amžiaus receptų knygoje.

Senoviniai šaltienos receptai: nuo briedžio lūpų iki vėžių

Internete gausu tradicinių šaltienos receptų, kurių gaminimo procese naudojami tie patys ingredientai. Vis dėlto senovėje drebučiuose buvo patiekiama daug įvairių mėsos rūšių. Maisto istorikas R. Laužikas teigia, kad šaltiena ruošta net iš vėžių ir omarų mėsos. Vienas iš egzotiškiausių receptų - XIX amžiaus pirmojoje pusėje vilniečio kuchmistro Jano Szyttlerio aprašytas patiekalas - briedžio lūpos drebučiuose.

Šaltiena senesniais laikais buvo ne tik ruošiama įmantriau, tačiau ir išskirtinai patiekiama ant stalo. Aušpikai būdavo stingdomi įmantriose formose, tada iš jų išverčiami į lėkštes, papuošiami ir tik tada patiekiami ant stalo. Šiuolaikinius šaltienos valgytojus turėtų nustebinti ir senovėje šiam patiekalui naudotas daržovių ir vaisių kiekis: drebučiuose paskęsdavo toli gražu ne tik mėsa, bet ir morkų, porų, salierų, kornišonų, citrinos gabalėliai.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Skyrėsi ir šaltienos valgymo būdai. XIX a. dvare šis patiekalas būdavo skanaujamas pašlakstytas actu ar alyvuogių aliejumi.

Šaltiena šiandien: net vegetarams

Kaip teigia R. Laužikas, daugeliui šaltiena asocijuojasi su riebiu valgiu, kuriam naudojama prastesnė kiaulienos mėsa, tačiau iš tiesų gaminant šį patiekalą, galima rinktis ir vištieną arba net visiškai nenaudoti mėsos. Jei pavartysime senąsias, XIX amžiaus receptų knygas, tikrai rasime daug ir įvairių patiekalų drebučiuose. Šaltiena - įdomus ir kūrybiškas valgis. Šiais laikais galima pagaminti net vegetarišką šio patiekalo variantą. Taigi, kūrybos gali būti daug, tereikia nebijoti eksperimentuoti. Šaltiena gali būti patiekalas, kuriuo maloniai nustebinsime savo draugus.

Kad šaltiena nėra riebus ir antrarūšis pasirinkimas, antrina ir prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė Vilma Juodkazienė, kuri sako, kad šis patiekalas tikrai neretai atranda kelią iki pirkėjo stalo. Tarp šio rudens sezono naujienų mes taip turime šaltieną su vištiena. Pastaroji mėsa pasirinkta neatsitiktinai, o atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikinis pirkėjas ieško produktų, kurių gaminimui būtų naudojami kuo sveikesni ir natūralesni ingredientai. Kalbant apie šaltienos populiarumą, nors pirkėjai mielai ragauja egoztiškesnius, skirtingų šalių patiekalus, vis dėlto mėsiški, tradiciniai patiekalai išlieka populiarūs iš šiai dienai. Tuo tarpu profesorius atskleidžia, kad literatūroje XIX amžiaus pabaigoje veršienos drebučius galima rasti kaip ingredientą, naudojamą gaminant lietuviškų šaltų barščių sriubą.

Patarimai gaminantiems šaltieną

Nusprendus pirmąjį kartą save išbandyti ruošiant šaltieną, vertėtų pasirinkti paprastą receptą. Jam puikiai pavykus galima imti eksperimentuoti ir naudoti neįprastus ingredientus, kuo šventiškesnį patiekalo pateikimą ir puošybą. Kad jau pirmąjį kartą šaltiena būtų itin gardi, verta atkreipti dėmesį į keletą patarimų. Gaminant šaltieną būtina švariai nuplauti mėsą ir daržoves, viską nusausinti ir tik tada virti. Ingredientams verdant, svarbu nepamiršti nugrėbti atsiradusias putas, perteklinius riebalus; Mėsai ir daržovėms išvirus, sultinį reikia perkošti. Pagardinus jį prieskoniais, galima dėti gabaliukais supjaustytą mėsą ir įvairiausias daržoves. Masei atvėsus, ją reikia supilstyti į pasirinktas indų formeles; Norint, kad šaltiena iš formelių būtų išimta visiškai nepakitusia forma, galima išbandyti šį triuką: formelę su sustingusia šaltiena reikia kelioms sekundėms įdėti į verdantį vandenį, taip ji nebus prilipusi prie kraštų, o formelę apvertus - grakščiai iškris į lėkštę.

Moliūginės daržovės: nuo senovės Meksikos iki šių dienų Lietuvos

Šviežios daržovės - puikus komponentas, kurio sumanūs virėjai niekad nepamiršta ruošdami gardžiausius patiekalus ar kurdami naujus, pikantiškus receptus. Tam tinka ne tik pas mus užaugintos, bet ir iš šiltesnių kraštų atvežtos daržovės, vis labiau populiarėjančios ne tik dėl puikaus skonio, bet ir dėl to, kad pagrįstai laikomos sveikatos šaltiniu. Mūsų kavinėse bei restoranuose dar gana retai vartojamos puikias maistines savybes turinčios moliūginės daržovės. Gal todėl, kad tai gana neįprasta „žaliava“ gurmaniškiems patiekalams ir mūsų fantazija apsiriboja tik blyneliais. Jose ne tik daug vitaminų, mineralinių medžiagų bei kitų komponentų, reikalingų žmogaus organizmui, bet jos yra ir mažai kaloringos, padeda geriau virškinti kitus maisto produktus. Jau ir Lietuvoje yra auginamos moliūginės daržovės šiltnamiuose. Savaime jos auga tropinio ir subtropinio klimato juostose. Yra žinoma daugiau kaip šimtas moliūgų veislių. Jų būna įvairių formų ir spalvų. Dauguma jų atkeliavo iš Pietų Amerikos.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Maistui daugiausia auginami šie moliūgų giminės atstovai: aguročiai, agurkai, patisonai, cukinijos. Prie moliūginių daržovių priskiriami ir pas mus dažniausiai desertui vartojami arbūzai bei melionai.

Senovės Meksikos gyventojai moliūgus valgydavo dar prieš tris tūkstantmečius iki Kristaus gimimo. Iš Amerikos, dabartinės Teksaso valstijos, kur jie buvo auginami, moliūgai pateko į Europos žemyną. XIX a. šis augalas pasiekė net Sibirą. Moliūgai buvo vartojami ir mityboje, ir kaip pašaras gyvuliams. Iš moliūgų gaminama daug įvairiausių patiekalų, nes valgomas ne tik šio puikaus augalo minkštimas, bet ir sėklos. Reikėtų paminėti ir tai, kad moliūgai, o ypač jų sėklos, vartojami įvairioms ligoms gydyti.

Populiariausios moliūginės daržovės Lietuvoje

Populiariausia ir dažniausiai Lietuvoje auginama moliūginė daržovė - agurkai. Tai vienas seniausių žmonių vartojamų augalų. Agurkai auginami jau daugiau kaip 6000 metų. Jų gimtine laikoma Indija. Dabar Šiaurės vakarų Indijoje aptinkama laukinių šio augalo brūzgynų. Agurkų buvo rasta ir senovės Egipto kapavietėse. Gal iš Indijos, gal iš Egipto agurkai pasiekė senovės Graikiją ir buvo deramai įvertinti gyventojų bei medikų, o vėliau pasidarė populiarūs ir visame pasaulyje. Į Lietuvą agurkų sėklos kartu su manta atsivežtos atvykėlių. Šios aromatingos daržovės iš karaimų daržų netruko paplisti į kitas bajorų ar karalių žemes. Beje, manoma, kad iš Trakų ir Panevėžio daržų agurkai pradėjo savo pergalingą žygį link Krokuvos, Stokholmo, Rygos.

Yra susiklosčiusios tam tikros agurkų vartojimo tradicijos. Antai, Anglijoje populiarūs sumuštiniai su agurkais, Vokietijoje - agurkų salotos su varške, o Lenkijoje mėgstami medalionai iš agurkų… Iš agurkų dažnai gaminami originalūs ir skanūs pirmieji patiekalai: sriubos, šiupininės ir pan.

Aguročių ir patisonų tėvynė - Amerika, iš kur jos XIX a. buvo atvežtos į Europą. Agurotis - artimiausias moliūgo „giminaitis“. Mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekiu agurotis beveik nesiskiria nuo moliūgų. Patisonas - prancūziškas žodis, reiškiantis augalinį pyragą. Iš tiesų pavadinimas nusako tikslią vaisiaus formą. Patisonų ir aguročių maistingumas beveik vienodas, tačiau patisono minkštimas kietesnis ir skanesnis, turi malonų grybų ar agurkų skonį.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Cukinijos - itališki aguročiai. Jos taip pat plačiai auginamos Lietuvoje ir yra daugelio patiekalų sudėtinė dalis, rečiau gaminamos kaip pagrindinis patiekalas. Dėl mineralinių komponentų gausos ir šarminio poveikio medžiagų apykaitai šios daržovės nepakeičiamas mūsų mityboje. Jos valgomos keptos, troškintos, žalios, taip pat marinuojamos ir rauginamos.

Kaip desertas Lietuvoje dažniausiai mėgstami yra melionai ir arbūzai. Melionas, kilęs iš Mažosios ir Vidurinės Azijos, vėliau paplito kitose šalyse. Jis turi daug cukraus, azotinių ir aromatinių medžiagų, riebalų ir pan. Melionas yra malonaus skonio, todėl labai mėgstamas daugelyje šalių. Anglai melioną valgo per pusryčius, JAV neretai meliono skiltele pradedami pietūs. Artimuosiuose Rytuose šviežias arba marinuotas melionas patiekiamas prie mėsos ar žuvies, Vidurinės Azijos gyventojai melioną vytina. Lietuvoje jis dažniausiai valgomas desertui.

Arbūzas yra kilęs iš Pietų Afrikos. Kalachario pusdykumėje jis iki šiol auga savaime. Žydai ir arabai arbūzus augino dar 1500 m. prieš Kristų. Vakarų Europoje jis atsirado tik XI-XII a. kryžiuočių riterių dėka. Į Rusiją arbūzus atvežė totoriai. Jie ir paplito Žemutinės Volgos rajonuose. Rusiškas augalo pavadinimas kilo iš iraniečių kalbos žodžio charbiuza, reiškiančio melioną arba didelį agurką. XVII a. viduryje arbūzai pradėti auginti ir Ukrainoje. Įvairios arbūzų rūšys auginamos pietiniuose ir pietrytiniuose europinės dalies rajonuose. Paprastai prinokę arbūzai valgomi švieži. Skanus prinokusio arbūzo minkštimas yra puikus desertas, jis labai gerai malšina troškulį. Labai skanūs sūdyti arbūzai. Kai kuriose vietovėse gaminamos arbūzų sultys ilgesniam laikymui. Virinant arbūzų sultis, galima pasigaminti tam tikros koncentracijos arbūzų „medų“. Iš arbūzo žievės gaminamos labai skanios cukatos. Žievė paprastai sušeriama gyvuliams. Iš arbūzo sėklų galima išspausti gero aliejaus.

Moliūginės daržovės Lietuvos restoranuose

Tenka pastebėti, kad tik nedaugelis viešojo maitinimo įstaigų gamina patiekalus iš moliūginių daržovių. Vienas iš tokių restoranų yra Vilniuje - „Olimpyc Gym“. Jame gal dar galite paskanauti patiekalo „Vištienos kepsneliai su moliūgų sėklomis“. Moliūginių daržovių patiekalus gamina ir Kauno viešbučio „Perkūno namai“ restoranas. O Šiaulių viešbučio „Šaulys“ restorane galite rasti originalų patiekalą - lašišą su įdomiu moliūgų sėklų padažu.

Pikantiškas lašišos kepsnys restorane „Šaulys“ (Šiauliai): Lašiša ištrinama garstyčių, kiaušinio trynio ir prieskonių mišiniu, ant viršaus dedami pievagrybių griežinėliai, užpilamas likęs mišinys ir kepama konvekcinėje krosnyje 10 min. Supjaustyti baklažanai pakepinami kartu su paprika. Iš miltų, grietinėlės, citrinų sulčių bei medaus pagaminamas citrininis padažas. Sudedamos moliūgų sėklos, dar pakaitinama. Ant pakepintų daržovių dedamas lašišos kepsnys, aplink pilamas padažas.

Vištienos kepsneliai su moliūgų sėklomis restorane „Olimpic Gym“ (Vilnius): Vištos krūtinėlė be odos ir kaulų sukapojama, palaistoma grietinėle arba pienu, dedama truputėlis druskos ir maltų baltųjų pipirų. Formuojami lapelio formos kepsneliai, kurie apvoliojami moliūgo sėklose. Verdama garuose, konvekcinėje krosnėje. Baigiant virti, į krosnį dedamos garnyrui skirtos daržovės. Tai gali būti šparagai, cukinijos, morkos, Briuselio ar žiediniai kopūstai ir kt. Daržovės neturi būti suvirusios, o kepsnelis - per daug perkepęs.

Salotos melione „Pažadėtoji žemė“ restorane „Perkūno namai“ (Kaunas): Meliono vidus šiek tiek išskobiamas, minkštimas pjaustomas kvadratėliais. Greipfrutas nulupamas, išpjaunamas minkštimas be baltų pertvarėlių, supjaustomas kvadratėliais. Keletas gabalėlių paliekama papuošimui. Švieži nevirti pievagrybiai, paprikos, cukinija, kriaušės pjaustomos kvadratėliais, alyvuogės - griežinėliais. Užpilui majonezas sumaišomas su šampanu, smulkintais rožiniais pipirais. Visos sudėtinės dalys sumaišomos su užpilu, dedamos į išskobtą melioną.

Maitinimosi istorija: nuo pirmykščių žmonių iki senovės civilizacijų

Maitinimasis prasidėjo atsiradus pirmai gyvai ląstelei. Bet kokia gyvybės forma vystosi tik dėl jai pasiekiamo ir tinkamo maisto, nesvarbu, ar tai plika akimi nematomas pirmuonis, ar žydinti gėlė, ar agresyvus žinduolis. Norint gyventi reikia maitintis, organizmo vystymąsi lemia kitos gyvybės formos naikinimas, išgyventi jis gali tik tada, jeigu sugeba pasiekti, išgauti, užvaldyti maistą bei jo atsargas. Tai būdinga visoms gyvybės formoms, neišskiriant žmogaus. Pastarasis kitos gyvybės naikinimą dažniausiai įvelka į prideramą „humanišką“ formą, tačiau esmė lieka ta pati - nežudysi, negyvensi. Nereikėtų išsiskirti vegetarams, jie taip pat naikina kitas gyvybės formas ir, nors procesas ne toks drastiškas, bet ko esmė tokia pat. Žmonijos istorija - istorija apie tai, kur ji gyveno, ką valgė ir kaip klajojo maisto ieškodama. Tai išlikimo istorija. Panagrinėkime, ką padarė žmogus per istorikams žinomus laikotarpius dėl skanesnio duonos kąsnio.

Priešistorė

Senovės žmonių egzistavimo sąlyga - augalinio maisto rinkimas ir medžioklė. Pirmykščiams žmonėms išgyventi buvo gana sudėtinga, dažnai jie patys tapdavo plėšrūnų aukomis, neturėdami aštrių dantų, didelės jėgos ar vikrumo. Todėl greičiausiai šiandienio Homo sapiens protėviai maitinosi augalais, vabzdžiais, žvėrių laimikio likučiais. Vėliau, klajojant iš vienos vietos į kitą ir išryškėjus įgimtam sumanumui, sugebėjimui prisitaikyti bei mąstymui, pradėta medžioti organizuotomis grupėmis, išmokta pasigaminti ginklų bei įrankių. Apie priešistorės laikotarpio žmogaus gyvenimą daugiausia galime spręsti tik iš archeologinių tyrinėjimų rezultatų. Žemės gyventojams buvo labai svarbi medžioklės, kaip išlikimo sąlygos, įrankių gamyba. Randama kirvių, vėzdų, lazdų, peilių, iečių ir strėlių antgalių, įvairių rėžtukų grobiui doroti, žeberklų. Ar bus sėkminga medžioklė, ar gausus užderės uogų, vaisių, kitų augalų derlius, ar pakaks genčiai maisto - visa tai tolygu žmogaus gyvenimui, išlikimui, vystymuisi. Gyvenimas pavojingas, žiaurus ir trumpas, reikalaujantis maksimalių pastangų, fizinės jėgos bei vikrumo. Maisto gavyba - gyvenimo ir evoliucijos pagrindas. 4-10 tūkst. metų amžiaus Prancūzijos Lascaux urve piešti arklių, stumbrų, įvairių kitų gyvūnų medžioklės paveikslai tarsi apgaubia žiūrintįjį, giliai po žeme nusigavę pirmykščiai žmonės piešė liūtų medžioklę Chauvet urve, kengūrų ir echidnų atvaizdus įamžino australų protėviai, lokių - priešistorės šiaurės norvegai, antilopių ir gazelių - Pietų Afrikos senieji gyventojai. Medžioklė, maisto gavyba - pagrindinė išlikusių archeologinių radinių tema.

Žmogus vienintelis iš Žemėje gyvenančių gyvybės formų savo maistą ėmė perdirbti ir apdoroti bei gaminti. Pirmiausia buvo džiovinama ir verdama mėsa, o vėliau, apie 12000-8000 m. pr. Kr., įvairiose Žemės vietose pradėta užsiiminėti žemdirbyste. Tai iš esmės naujas posūkis žmonijos istorijoje. Manoma, kad jį lėmė klimato pokyčiai. Maždaug prieš 14 500 metų Artimuosius Rytus bei kitus dabartinio žmogaus protėvių gyvenamuosius plotus dengė tankūs miškai ir vešlūs žolynai - stepė su daugybe maistingųjų augalų. Rankiotojai ir medžiotojai parnešdavę gausų laimikį. Tačiau užslinkus ledynams ir atšalus klimatui išgyvenimas tapo sudėtingesnis, augmenija nuskurdo, o gyvūnų sumažėjo. Taigi žmonės, norėdami sukaupti maisto atsargų, ėmė kultivuoti augalus. Vėl atšilus klimatui ir atsiradus gausesnių, atsinaujinančių maisto išteklių, atsirado galimybė gyventi sėsliau, sukaupiant reikiamas atsargas genčiai ar gyvenvietei. Nuolatinės maisto atsargos iš esmės pakeitė žmogaus gyvenimo būdą. Niekas negalėjo sustabdyti žemdirbystės raidos, ypač tobulėjant metalo apdirbimo technologijoms ir lengvėjant žemdirbystės darbams. Pakankamas ir valdomas maisto kiekis užtikrino sėslų ir spartų Žemės gyventojų gausėjimą bei sąlygas pirmosioms civilizacijoms atsirasti.

Maisto trūkumui ir badui, kaip pagrindinėms žmogaus gyvenimo grėsmėms, pasitraukus, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose bei Tolimuosiuose Rytuose ėmė kurtis organizuotos gyventojų grupės, atsirado miestai-valstybės, imta tobulinti kitas gyvenimo sritis: kalbą, raštą, statybą, amatus. Apie 7500 m. pr. Kr. istoriniuose Viduržemio jūros bei Azijos regionuose imta gausiai auginti grūdinius ir kitus kultūrinius augalus. Tai susiję su potvynio vandens užliejamais ir vėliau dėl sąnašų itin derlingais tampančiais žemės plotais. Žmonių grupės tokiose vietose ėmė auginti grūdus, daržoves, sodinti sodus, ganyti gyvulius. Buvo plėtojami prekybos ryšiai upėmis ar jūra, vystėsi žvejyba. Mesopotamijoje apie 3500 m. pr. Kr. tiesti keliai tarp gyvenviečių, kūrėsi miestai, atsirado mainai, prekyba perteklinėmis maisto atsargomis bei kitomis prekėmis. Manoma, kad viena iš rašto sukūrimo sąlygų buvo būtinybė išsaugoti ir pasidalyti maistinių kultūrų auginimo, perdirbimo bei gyvulių veisimo įgūdžiais, kai kurių kraštų kalendorių atskaitos taškais laikomos sėjos pradžia ar pabaiga, mokesčiai taip pat dažnai mokami maisto produktais. Keletui tūkstančių metų šeimos turto matu tapo gyvulių „galvos“ ir sėjamų laukų plotai. Žmonės stebėjo metų laikų ciklą ir siejo jį su sėja, ravėjimu, pjūtimi, gyvulių veisimu, ganiava ar melžimu. Pagal šias sąsajas užgimė religiniai ritualai, nes maisto atsargų derlių lėmė gamtinės sąlygos. Žmonės bandė išmelsti ar pergudrauti gamtą prašydami dievų palankaus klimato pasėliams auginti bei gyvuliams veisti. Visose senųjų laikų religijose svarbiausias dievas simbolizavo saulę - kaip pagrindinį gyvybės garantą, tačiau šalia jo visada atsirasdavo garbingos vietos derlingumo, vaisingumo, gamtos stichijoms atstovaujančioms dievams, o melstasi jiems taip pat karštai kaip motulei saulei. Religinės maldos bei aukojimai netruko išsirutulioti į pompastiškas ritualines apeigas, iškilmingus aukojimus bei triukšmingas ir prabangias šventes.

Senosios civilizacijos

Taigi apsirūpinusi maisto ištekliais žmonija ėmė gyventi sėsliai ir organizuotai bei tobulinti savo aplinką. Imtasi ir pačios mitybos, mokytasi maistą apdoroti ir perdirbti, siekiant padaryti skanesnį ar ilgiau išsaugoti. Tuo laikotarpiu savo aukštu išsivystymo lygiu išsiskyrė kelios civilizacijos: Šiaurės Afrika (Egiptas), Artimieji Rytai (šumerai, Mesopotamija, Babilono karalystė) ir Tolimieji Rytai, Azija (Geltonosios upės, Indo slėniai). Šie regionai sukūrė ir atrado pagrindinius maisto auginimo, perdirbimo ir gaminimo būdus bei priemones, kurie paplito po visą pasaulį žmonėms klajojant, keliaujant, kariaujant, tobulinant savo buitį ir aplinką. Trumpai apžvelkime istorines sąlygas, lėmusias šių regionų virtuvę bei maitinimosi tradicijas.

Egiptas

Egipte, Sacharos dykumos oazėse, žmonės gyveno dar prieš 12 tūkst. metų. Archeologų duomenimis, 8000 m. pr. Kr. šioje šalyje jau buvo pasiektas labai aukštas civilizacijos lygis. Egipte sukurta daugybė neįtikėtinų dalykų: didingos piramidės ir monumentaliosios šventyklos, balzamavimo technologijos, drėkinimo sistemos, hieroglifų raštas, saulės ir vandens laikrodžiai, papirusas ir t. t. Nuslūgus Nilo potvynio vandenims, nepaprastai derlinga, fosfatų gausi žemė duodavo puikų derlių. Čia buvo auginamos grūdinės kultūros, linai, įvairios daržovės, ankštiniai ir prieskoniniai augalai, vynuogės, datulės (joms naudojamas ir dirbtinis apdulkinimas), figmedžiai, palmės, granatmedžiai. Egiptiečiai laikė bandas naminių gyvulių: galvijus, ožkas, kiaules, avis, asilus, prijaukino šunį, Nile gaudė žuvis, medžiojo antilopes, stručius, kiškius, veisė sodus, kasė tvenkinius. Buvo naudojama laukinių paukščių dirbtinio nupenėjimo technologija, paplotėliais penimų gervių, žąsų atvaizdai pavaizduoti Sakaros kapuose. Egiptiečiai išrado kepimo krosnį, girnas, mokėjo gaminti vyną, alų, makaronus, raugti ir kepti duoną, pyragus, spausti įvairiausius aliejus, lydyti riebalus, karštomis sąlygomis išlaikyti džiovinamą, šaldomą maistą, naudojo ugniai atsparius degto molio ir puikius stalo indus. Medų jie naudojo kaip pagrindinį saldumo šaltinį, gamino gaivų rūgštoką gėrimą iš kinrožių lapų (karkade). Apie 3000 m. pr. Kr. jau žinoma 20 minkštų sūrių rūšių, rasta įvairių sūrio gamybos įrankių. Išskyrus sausros laikotarpius, Egiptas buvo turtinga šalis su religinga, išradinga bei darbščia tauta. Nors eilinio egiptiečio maistas buvo gana paprastas ir neįmantrus, didikų bei faraonų patiekalai buvo prabangūs ir ypatingi kulinarijos šedevrai. Valgydami vyrai ir moterys sėdėdavo kartu prie stalų ant kėdžių, visi paruošti patiekalai dažniausiai buvo iš karto sudedami ant stalo, kilminguosius linksmindavo muzikantai, aktoriai, puotos šeimininkas privalėjo deramai pasirūpinti svečiais. Daugelis Egipte naudotų maisto ruošimo technologijų bei patiekalų užkariavimų metu paplito po aplinkines teritorijas ir tapo vėlesnių civilizacijų maitinimosi tradicijų dalimi.

#

tags: #pietu #krastu #darzoves #valgomos #dalys

Šaltienos fenomenas ir daržovių valgomosios dalys Lietuvos virtuvėje