Lietuvių bendruomenė Pietų Korėjoje: gyvenimo ypatumai, tradicijos ir iššūkiai
Lietuvių bendruomenės Pietų Korėjoje istorija nėra ilga, tačiau ji sparčiai auga ir stiprėja. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip lietuviai kuriasi šioje tolimoje šalyje, su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip puoselėja lietuvišką identitetą. Straipsnyje remiamasi Agatos Ivasko, jau devynerius metus gyvenančios Seule, patirtimi ir įžvalgomis.
Lietuvės kelias į Pietų Korėją: nuo studijų iki šeimos
Agata Ivasko į Pietų Korėją išvyko studijuoti pagal mainų programą. „Gyvenau Pietų Korėjoje daugiau nei pusmetį, kai į „Instagramą“ parašė mano būsimas vyras", - pasakoja Agata. Netikėta pažintis peraugo į rimtus santykius, ir Agatai teko priimti svarbų sprendimą. „Susipažinau su savo būsimu vyru ir teko rinktis - arba tuoktis, arba skirtis, nes dėl to, kad esu užsienietė, Korėjoje nėra lengva pasilikti“, - atvirauja Seule gyvenanti lietuvė, čia ištekėjusi už korėjiečio.
Gyvenimo Korėjoje ypatumai: kas stebina ir žavi?
Agata pasakoja apie daugybę dalykų, kurie ją nustebino ir sužavėjo Pietų Korėjoje. Vienas iš jų - vyresnio amžiaus žmonių aktyvumas. „Vyresnio amžiaus žmonės - 70-80 metų - Pietų Korėjoje yra itin aktyvūs, palyginti su Lietuva. Girdžiu iš lietuvių, kad tai nugarą, tai kojas skauda, sveikatos visai nėra. O Pietų Korėjoje yra be galo daug įvairių kalnų, fotografijos, meno klubų, prie kurių prisijungia ir garbaus amžiaus senoliai. Pavyzdžiui, tu nueini į kalnus ir ten tik vyresni žmonės", - stebisi Agata.
Kitas dalykas, kuris krinta į akis, - didelis dėmesys grožiui ir išvaizdai. „Korėjiečiams yra itin svarbi kitų žmonių nuomonė ir vertinimas, todėl vietiniai yra pamėgę įvairias grožio procedūras, injekcijas. Dermatologijos klinikos yra ant kiekvieno kampo. Kainos yra daug mažesnės negu Lietuvoje. Procedūros, kurios Lietuvoje kainuoja per 100 eurų, čia kainuos vos dešimt. Todėl viskas yra labai prieinama tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms. Jeigu koks spuogelis atsiranda ar oda išsausėjusi, kodėl gi nenueiti? Taip pat yra dėl kosmetikos priemonių. Kosmetika yra ne tik moterims, bet ir vyrams. Korėjiečiams labai svarbu, kaip juos matys žmonės - jiems svarbi kitų nuomonė", - aiškina Agata.
Be to, korėjiečiai labai kruopščiai planuoja savo laisvalaikį. „Pavyzdžiui, vietiniai, eidami susitikti su draugais, iki skrupulų planuoja ne tik kur susitiks, bet ir iš anksto sužiūri, kur valgys, gers kavą ir vėliau mėgausis desertu. Aš prisimenu, kad Lietuvoje mes eidavome su draugais ir spontaniškai nuspręsdavome, o čia jie atidžiai renkasi iš kelių restoranų. Korėjiečiai iš anksto viską susiplanuoja, kadangi nuolat naudojasi telefonais", - pasakoja lietuvė.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Kalbant apie būstą, korėjiečių namai yra minimalistiniai. „Europiečiai labiau nori, kad namuose būtų jauku, o korėjiečiams namai - tik pernakvoti. Jie geriau pinigus išleis grožiui, drabužiams, vairuos naujausią automobilį ir turės naujausią telefoną. Pietų Korėjoje nėra priimta draugus kviestis į savo namus", - sako Agata.
Darbo kultūra Korėjoje taip pat skiriasi nuo europietiškos. „Nors Pietų Korėjoje įprasta darbo savaitė trunka 40 valandų, didelėse kompanijose žmonės gali dirbti net iki išnaktų. Yra įmonių, kurios moka už viršvalandžius, bet yra įmonių, kurios nemoka. Pavyzdžiui, mano vyro kompanija turi programėlę, kai atėjus į darbą pažymi, kada atėjai, ir išeinant iš darbo taip pat. Yra netgi GPS, kuris mato, ar tu tikrai esi darbe. Pietų Korėjoje, jei tavo vadovas vis dar sėdi darbe po darbo valandų, tai kaip ir negražu išeiti", - aiškina Agata.
Korėjietiška ugdymo sistema: aršumas ir alternatyvos
Agata, dirbanti anglų kalbos mokytoja alternatyvaus ugdymo mokykloje netoli Seulo, teigia, kad korėjietiška ugdymo sistema yra labai arši. „Pietų Korėjoje ugdymo sistema yra labai arši, daug popamokinės veiklos. Egzaminai yra išties labai sunkūs, todėl man nelabai prie širdies korėjietiška ugdymo sistema. Kadangi patekau į tą alternatyvaus ugdymo mokyklą, pamačiau, kad galima vaikus mokyti kitaip", - sako ji.
Moteris atskleidžia ir Pietų Korėjos mokyklų užkulisius - vos dvylikos sulaukęs berniukas valstybinėje mokykloje perdegė ir tapo apatiškas. „Jam 12 metų ir jis gavo tiek streso, kad nebenori nieko mokytis, su niekuo šnekėti, tapo visiškai apatiškas. Vaikams yra treji metai, jie dar nemoka korėjietiškai rašyti, bet jau mokosi rašyti angliškai. Anot moters, čia ugdymas yra suprantamas kaip teisingų atsakymų „iškalimas“ iš knygos. Čia jie niekados gyvenime rašinėlio nėra rašę. O kai reikia parašyti kažką ilgesnio, tai jie nežino, nes ieško atsakymo knygoje, kuris jau būtų nustatytas. Kai jiems pasakai, kad nėra tikslaus atsakymo, tai jie vis tiek ieško vadovėlyje - kas, jei klaidingai mąstau? Manau, kad nemažai dalykų yra kilę iš konfucianizmo, nes jie mano, kad turi visur pritapti. Po to problemos kyla ir įstojus į universitetą, nes ten jau reikia rašyti ir mokslo darbus", - pasakoja Agata.
Bendravimas ir socialinis gyvenimas: kaip korėjiečiai mezga ryšius?
Seule gyvenanti lietuvė pasakoja, kad korėjiečiai dažniausiai bendrauja su bendradarbiais arba su žmonėmis, kurie turi panašius hobius. „Kaip minėjau, yra įvairūs fotografijos, kalnų kopimo klubai, tai daugiausiai žmonės ir bendrauja su tais, su kuriais ten susitinka", - aiškina ji.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kultūriniai reiškiniai: „Squid Game“ ir lietuviškas identitetas
Pasirodžius populiariam korėjiečių serialui „Squid games“ (liet. „Kalmaro žaidimas“), jis tapo puikia rinkodaros priemone. „Maistas, kosmetika daro kolaboracijas su serialu tam, kad parduotų daugiau. Jei pardavinėja kalmarus, iškart uždeda serialo logotipą. Atsirado ir pabėgimo kambarys, žmonės eilėse laukė, kad į jį galėtų patekti", - pasakoja Agata.
Pašnekovė tikina neretai sulaukianti vietinių klausimų, iš kokios šalies ji atvyko. „Būna žmonių, kurie žino, kad yra trys Baltijos šalys, nes tarp vietinių yra populiarūs turai į Baltijos šalis. Tada paklausiu, ar žino lietuvių kilmės korėjiečių kompozitorę Kolleen Park, tai tada visi iškart supranta, kur yra Lietuva. Kompozitorės mama yra lietuvė, bet išėjo taip, kad jos močiutė lietuvė emigravo iš Lietuvos į Ameriką ir gavo Amerikos pilietybę", - aiškina Agata.
Pasaulio lietuvių bendruomenė: jungiantis tinklas
Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) yra lietuvių išeivių politinė, visuomeninė ir kultūrinė organizacija, vienijanti įvairiose valstybėse veikiančias lietuvių bendruomenes. Įkurta 1958 Niujorke, PLB siekia išlaikyti išeivių lietuvybę. Jai gali priklausyti kiekvienas asmuo, save laikantis lietuviu.
PLB rūpinasi lietuvybės išlaikymu, sudaro kultūrinės, politinės veiklos programą ir nustato jos kryptį, kuria švietimo sistemą. 2024 m. PLB sudarė Airijos, Argentinos, Armėnijos, Austrijos, Australijos, Baltarusijos, Belgijos, Brazilijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Estijos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Islandijos, Izraelio, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kazachijos, Kipro, Kolumbijos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Malaizijos, Maltos, Meksikos, Moldovos, Naujosios Zelandijos, Norvegijos, Nyderlandų, Pietų Afrikos Respublikos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Rusijos, Sakartvelo, Singapūro, Suomijos, Šri Lankos ir Indijos, Švedijos, Šveicarijos, Taivano, Turkijos, Ukrainos, Urugvajaus, Venesuelos, Vengrijos, Vietname, Vokietijos lietuvių bendruomenės.
PLB istorija siekia 1885 m., kai Jungtinėse Amerikos Valstijose J. Šliūpo įsteigė Susivienijimą visų lietuvininkų Amerikoje. 1932-40 m. Lietuvoje veikė Draugija užsienio lietuviams remti. 1935 m. jos iniciatyva Kaune sušauktas Pasaulio lietuvių kongresas įsteigė Pasaulio lietuvių sąjungą.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
PLB fondas perspausdindavo Lietuvos antisovietinio pogrindžio leidinius, leido knygas, teikė stipendijas. Didelė parama teikiama Lietuvos institucijoms, asmenims, Sausio tryliktąją žuvusiųjų artimiesiems, Lietuvos bažnyčioms, Lietuvos universitetų studentams, vidurinėms mokykloms, vaikų, senelių globos namams. Remiama užsienio lietuvių spauda, PLB seimų, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongresai, PLB atstovybė Vilniuje (įkurta 1992).
PLB veikla stiprino pasipriešinimo SSRS okupacijai sąjūdį, 1990 m. padėjo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
KSI Vilnius: langas į Korėjos kultūrą
Smalsumo ir susižavėjimo tolima šalimi vedina, Agata pasirinko papildomas korėjiečių kalbos ir kultūros studijas Karaliaus Sedžiongo institute (KSI) Vilniuje. Mykolo Romerio universiteto (MRU) kartu su Dongseo universitetu (DSU) 2014 m. įkurtas institutas yra pirmoji tokia mokslo įstaiga visoje Šiaurės Europoje.
„Būtent tuo laikotarpiu atsidarė KSI Vilnius Mykolo Romerio universitete, pirmasis KSI Lietuvoje. Tuo metu jau truputį buvau pramokusi kalbėti korėjietiškai, tačiau kadangi pamokos KSI buvo nemokamos, nusprendžiau prisijungi ir mokytis toliau. Institute vykdavo ne tik kalbos pamokos, bet ir įvairūs renginiai, skirti supažindinti lietuvišką publiką su Korėjos kultūra. Renginiuose ne tik dalyvaudavau - kartais padėdavau jiems pasiruošti. Tai man suteikė galimybę įgyti patirties ir susipažinti su kultūra giliau ir dar labiau pamilti šią tolimą šalį“, - prisimena A.
Studijos KSI Agatai nebuvo pagrindinės, tačiau papildomai mokytis po paskaitų tuometinė studentė motyvacijos ir energijos nepritrūko. Mokslai Pietų Korėjoje buvo viena didžiausių moters svajonių, o studijų metais, pasitaikius progai ten išvykti pagal mainų programą, Agata šia galimybe nedvejodama pasinaudojo.
Adaptacija Korėjoje: kalbos barjeras ir kultūriniai skirtumai
Vykdama į Pietų Korėją Agata jau nebuvo visiškai žalia: mokėjo kalbą, buvo susipažinusi su šalies istorija, tad kultūrinio šoko nepatyrė. Vis tik ji pastebi, kad nors korėjiečiai anglų kalbos mokosi nuo labai jauno amžiaus, dauguma angliškai nešneka: bijo ar gėdijasi tai daryti. „Pažįstu nemažai užsieniečių, kurie visiškai nešneka korėjietiškai ir kažkaip išgyvena, bet asmeniškai drįsčiau teigti, kad korėjiečių kalbos žinios man suteikė galimybę ne tik lengviau susikalbėti ir išvengti nereikalingo streso, tačiau ir leido atrasti naujas sritis ir galimybes, kurios nėra matomos tiems užsieniečiams, kuri kalba tik angliškai“, - atvirauja A.
Pasiilgimas Lietuvos: draugai, sūreliai ir Kalėdos
Paklausta, ko labiausiai pasiilgo Lietuvoje, moteris nedvejoja: draugų, sūrelių ir kalėdinių tradicijų. Kalėdos Pietų Korėjoje, pasak Agatos, yra komercinė porų šventė. „Išėjus į miestą Kalėdų dieną, matysite tik poreles. Žinoma, daugėjant užsieniečių skaičiui Korėjoje, Kalėdos po truputį vertinamos labiau: savaitgalį prieš Kalėdas vyksta trumpa europietiška Kalėdų mugė, bet korėjiečiams tai yra labiau užsienietiškos kultūros patirtis, o ne ilgalaikė tradicija“, - pasakoja A.
Lietuvių bendruomenės ateitis Pietų Korėjoje
Lietuvių Pietų Korėjoje, pasak Agatos, nėra daug. „Prieš pusmetį čia buvo atidaryta Lietuvos ambasada. Dalyvavau Joninių renginyje, į kurį susirinko tikrai daugiau žmonių, nei jų yra mūsų bendruomenėje, taigi manau, kad ateityje susitikimai su Korėjos lietuviais dažnės ir į juos atvykstančių žmonių daugės“, - šypsosi A.
Asmeninis augimas ir galimybės
Agata neabejoja, kad didelės įtakos jos asmenybei turėjo studijos KSI. Nuo vaikystės buvusiai tyliai ir kukliai, ši patirtis padėjo tapti atviresnei ir drąsesnei. Be veiklos vietos lietuvių bendruomenėje, tris dienas per savaitę Agata dirba, taip pat užsiima individualia veikla medijose: filmuoja, kuria turinį ir pan. „Pietų Korėjoje nėra tokių ilgų atostogų, kaip Lietuvoje. Dažniausiai dirbantys žmonės turi vieną dieną atostogų per mėnesį, todėl dauguma šias dienas taupo ir išnaudoja pasiimdami apie savaitę atostogų vasaros metu arba prieš Kalėdas. Man pasisekė labiau, nes turiu truputį daugiau laisvų dienų. Tačiau laiko veltui nešvaistau ir jį išnaudoju kelionėms ir tolesniam, gilesniam šalies pažinimui“, - pasakoja A.
tags: #pietu #korejos #lietuviu #bendruomenes