Budizmas Pietų Korėjoje: istorija, praktika ir įtaka
Įvadas
Budizmas Pietų Korėjoje yra giliai įsišaknijusi tradicija, turėjusi didelę įtaką šalies kultūrai, filosofijai ir kasdieniam gyvenimui. Šis straipsnis nagrinėja budizmo atsiradimą ir raidą Pietų Korėjoje, jo įtaką korėjiečių etiketo formavimuisi, taip pat dabartinę padėtį ir praktikas.
Budizmo atsiradimas ir raida Korėjos pusiasalyje
Pirmieji įrašai, minintys Korėją, buvo parašyti prieš daugiau nei 4 tūkst. metų. Jie aprašė Korėjos pusiasalyje gyvenančius žmones kaip taikius ir savo elgesį grindžiančius etiketo normomis, kurių pagrindas yra harmonija. Vietinis šamanizmo tikėjimas kontroliavo kasdienį gyvenimą bei agrikultūrines normas, nuo santykių tarp lyčių iki privalomų įsipareigojimų valdovui.
Budizmas į Korėją atkeliavo iš Kinijos maždaug 109 m. pr. Kr. kartu su menu ir kinų kultūros pasiekimais. Jis supažindino su budizmu ir konfucianizmu, lėmusiais Pietų Korėjos etiketo susiformavimo pagrindą. Šamanizmo tradicijos pradėjo silpnėti, kai budizmas tapo pagrindine išpažįstama religija Gorjo (고려 Goryeo) laikotarpiu, nuo 918 m. iki 1392 m. Budizmo ritualai bei filosofija tapo pagrindiniu normų rinkiniu, kuriuo buvo vadovaujamasi visose gyvenimo srityse. Tiesa, šamanizmas buvo ir toliau išpažįstamas tarp klanų narių, todėl netgi iki šiol ritualai ir šventės paremtos senuoju tikėjimu yra išlikusios iki šių dienų.
Laikui bėgant vyko daug neramumų su kaimyninėmis šalimis bei vidiniai valdžios nesutarimai. Be to, budizmo vienuoliai ir visa struktūra tapo korumpuota ir nebe efektyvi, todėl pradėta neigiamai žvelgti į iki tol gerbtą filosofiją. Kai budizmo galybė pradėjo mažėti ir iškilo nauja valdžia, kuri įkūrė Džiosono dinastiją (대조선국 Joseon dynasty), gyvavusią nuo 1392 m. iki 1910 m., konfucianizmas buvo pasirinktas kaip pagrindas naujos valdžios kūrimui bei kasdienio gyvenimo normų suformavimui.
Griežtas ir struktūrizuotas konfucianizmas tapo politine ir socialine ideologija, nustūmusia į šalį budizmo idėjas. Pagarbios kalbos naudojimas, nusilenkimai ir asmeninio elgesio specifika pradėjo priklausyti nuo socialinės padėties. Be to, protėvių garbinimas buvo paskelbtas korėjiečių visuomenės pagrindu. Etiketo normos giliai įsitvirtino į Korėjos kultūrą Džiosono dinastijos metu, todėl iki šiol visi tuo laikotarpiu suformuoti dalykai yra svarbūs kiekvienam korėjiečiui. Netgi Japonijos okupacijos metu (1910-1945 m.) žmonės neprarado savo įsitikinimų ir konfucianizmu paremtas gyvenimo stilius pradėjo keistis tik nuo 1952 m., kai prasidėjo sparti industrializacija ir urbanizacija. Užsienio įtaka pakeitė vyravusias visuotines kalbos, apsirengimo, gyvenimo normas. Tačiau dauguma etiketo taisyklių iki šiol vis tiek yra išlikusios.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Konfucianizmo įtaka Pietų Korėjos etiketui
Konfucianizmas - tai Konfucijaus mokymas, kinų išminčiaus, gyvenusio maždaug 500 m. pr. Kr. Konfucijus gimė sumaišties metu. Matydamas šeimas ir asmenis, kenčiančius dėl socialinės netvarkos, jis suprato, kad visuomenė tinkamai funkcionuos tik tada, jei žmonėms bus nuolat diegiamos teisingos gyvenimo dorybės. Jis norėjo kurti visuomenę su puikiais žmonėmis, kurie galėtų būti lyderiais, ir šiuo būdu norėjo sukurti harmoningą visuomenę. Jis tikėjo, kad valstybės ir paties individo pasisekimai bei pranašumas gali būti pasiekti tik per nuolatinį to individo dorybių ugdymą ir aukštą intelektą. Todėl šioje filosofijoje švietimas yra labai svarbus. Konfucijui tai reiškė daugiau nei žinios. Tai taip pat buvo svarbu poezijos įgūdžių lavinimui, muzikai, meno pripažinimui, manieroms ir religiniams ritualams. Jis taip pat tikėjo, kad socialinė harmonija gali būti pasiekta tik tuomet, kai kiekvienas žmogus tinkamai atlieka savo socialinį vaidmenį. Dėl šio įsitikinimo, Konfucijaus sukurta gyvenimo filosofija siekė individams nubrėžti teisingą ir tinkamą tarpusavio bendravimo būdą, padėsiantį sukurti gerai sutvarkytą, veiklią visuomenę. Jo idėjos skelbė, kaip svarbu laikytis ir palaikyti struktūras, vaidmenis ir hierarchiją. Tad, konfucianizmo mokymai apibrėžia asmens poziciją visuomenėje. Tai elgesio ir etikos sistema, pabrėžianti įsipareigojimus vienas kitam priklausomai nuo tarpusavio santykių (Mary E. Konfucianizme į žmones žvelgiama ne kaip į pavienius asmenis, tačiau kaip į vieną bendrą visumą, kurioje yra susipynę daugybė tarpusavio santykių. Socialinės atsakomybės jausmas Konfucijaus mokymuose yra pagrįstas penkiais skirtingais santykių tipais: 1) valdovo ir pavaldinio; 2) vyro ir žmonos; 3) tėvų ir vaikų; 4) brolių ir seserų; 5) draugo ir draugo. Konfucianizmo tradicijoje tėvas yra šeimos galva, jo atsakomybė yra suteikti maistą, rūbus, būstą savo šeimos nariams. Vyriausias sūnus taip pat turi savas pareigas: pirmiausia savo tėvams, tada broliams ir seserims, tuomet sūnums, savo žmonai ir dukrai. Kitaip sakant, ši filosofija diegė mintį, jog „sūnus tepaklūsta tėvui, žmona - vyrui, jaunesnysis brolis - vyresniajam, o vyras - valstybei“. Tačiau kaip bebūtų, šie santykiai nėra tolygūs vienas kitam. Santykių lygis gali būti nustatomas pagal asmeninius veiksnius, tokius kaip draugystę ar šeimos ryšius, arba daugiau formalius, socialinius faktorius, pavyzdžiui, kito asmens amžių ar socialinį ir ekonominį statusą. Konfucianizmo paveiktose visuomenėse, žmonės mato vienas kitą atsižvelgiant į jų santykius ir socialinius vaidmenis, todėl, kad šeima yra pagrindinis modelis visoms grupėms, o amžius lemia padėtį. Dėl šios priežasties, konfucianizmas pabrėžia pareigą, lojalumą, pagarbą vyresniesiems ir nuoširdumą. Todėl, Pietų Korėjos ir, be abejo, daugelyje kitų Azijos šalių visuomenėse šeimos gerovė ir socialinis aprūpinimas yra daug svarbesnis, nei vieno asmens poreikiai. Konfucianizmas sudarė filosofinį pagrindą griežtai hierarchijai, vyraujančiai kasdieniame šalies gyvenime ir iškelia vyresnybės, rangų, titulų, garbės, reputacijos ir nuolankumo bei nusižeminimo svarbą. Kiekvienoje Kinijos įtakos šalyje, galime pastebėti, kad Konfucijaus dorybių ir elgesio sistema vis dar gyvuoja ir šiais laikais. Nors Pietų Korėja ir perėmė daug naujovių iš Vakarų, ši šalis išlaikė savą etiką, kuriai padėjo susiformuoti konfucianizmas. Todėl organizacinės struktūros ir hierarchija yra nepaprastai svarbūs visuose lygmenyse Pietų Korėjos visuomenėje: namie, mokykloje, karinėje struktūroje ir versle. Konfucijaus filosofiniai teiginiai, suformavo asmens elgseną ir įpročius, kaip elgtis ir su kuo bendrauti. Pietų Korėjoje taisyklės reikalauja rodyti tinkamą pagarbą asmenims pagal jų rangą ir užimamas pareigas. Griežtas hierarchijos laikymasis pateisina socialinę ir tarpusavio santykių nelygybę: vyrauja samprata, jog kažkas turi vadovauti, o kiti - vykdyti nurodymus; turintys galią - valdo, o kiti paklūsta; vyresnieji turi būti gerbiami jaunesniųjų (Foster 2004, p.
Budistų tradicijos ir jų pasireiškimas Korėjos kultūroje
Budistų tradicijos Korėjoje pasireiškia per sampratą apie priklausomybę nuo galingų jėgų, tokių kaip likimas, protėviai. Egzistuoja nuostata, jog gyvenimas, gyvybė ir visata yra nesuvokiama ir paprasti mirtingieji negali jų kontroliuoti. Mahajana budizmas, kuris daugiausiai paplitęs šalyje, teigia, jog individai pasiaukojimu ir sunkiu darbu gali pasiekti nirvaną ir nutraukti nepaliaujamas gyvenimo kančias ir nesibaigiantį jo ciklą - tai pagrindžia kai kuriuos individualistinius elgsenos bruožus, pastebimus Pietų Korėjoje. Budistų tradicijos Korėjoje reiškiasi priklausomybe galingesnėms jėgoms, tokioms kaip: likimas, protėviai, dievybės, kurios geba kontroliuoti klimatą, potvynius ar orus. Egzistuoja samprata, kad gyvenimas ir visata nėra pažinūs ir yra nepavaldūs paprastiems mirtingiesiems, esantiems čia ir dabar, tačiau visada būtina, be abejonės, bandyti gerinti gyvenimo sąlygas. Nors aiškiai vyrauja grupinės orientacijos kultūra, korėjietiškas budizmas ir Korėjos istorija lėmė tvirtos tradicijos įsitvirtinimą, nubrėžiantį asmeninę atsakomybę. Individams būdingas stiprus pasitikėjimo savo jėgomis jausmas, kuris dažnai konfliktuoja su didesnėmis nekontroliuojamomis realijomis (ir tikėjimu jomis), įskaitant ir iškilusį įsipareigojimą šeimai (Foster 2004, p. 112). Nors pagal daugelį taisyklių hierarchija primetama iš viršaus, vis dėlto pagrindinis kontroliuojantis veiksnys Pietų Korėjos visuomenėje priklauso individų tarpusavio ryšiams. Tokie svarbūs ryšiai, kontaktai ir jų nulemti įsipareigojimai, tampa varomąja jėga Pietų Korėjos žmonių kasdienybėje. Nepaprastai svarbu, kad tarp organizacijų ir darbuotojų susidarytų geri tarpusavio santykiai, kurie darytų įtaką bendrai harmonijai ir stabilumui. Todėl, norint tai pasiekti, yra pasitelkiama kibun samprata. Ši sąvoka neturi tikslaus ar tiesioginio vertimo, tačiau yra siejama su tokiais terminais kaip - jausmas, nuotaika ar proto būsena (Chaney and Martin, 2011). Tai yra neapibūdinamas elementas, neturintis nieko bendra su racionaliu veiksmingumu, veikiau sietinas su pasitikėjimu ir intuityvia logika. Vienintelis pastovus dydis nenuspėjamame pasaulyje yra pažintys, tarpusavio santykiai ir įsipareigojimų tinklas, kiekvieno susikuriamas su draugais ir šeima. Ši idėja yra sutinkama kiekviename korėjiečių gyvenimo aspekte, todėl glaudžiai siejasi ir su etiketu. Pietų Korėjoje žmonės nuolatos stengiasi išlaikyti tiek savo, tiek kitų žmonių stabilų kibun asmeniniame gyvenime ar verslo pasaulyje. Tuo tarpu, didelė nepagarba būtų kaip nors jį pažeisti ir sutrikdyti. Korėjiečių etikete kibun pusiausvyra išsaugojama, kuomet asmuo stebėdamas gali perskaityti kito asmens jausmus ir tinkamai elgtis. Nunči (눈치 nunchi) yra ir intuicija, ir sugebėjimas tinkamai įvertinti kito žmogaus kibun (Jill Dubois 2004, p. 67). Todėl korėjiečiai yra mokomi kontroliuoti savo emocijas ir paslėpti savo tikruosius jausmus. Pietų Korėja yra hierarchinė visuomenė, todėl labai svarbu mokėti išlaikyti savo jausmus, atsižvelgiant į žmones, užimančius aukštesnį statusą. Galima išskirti keletą pavyzdžių, kuomet pasireiškia kibun. Pavyzdžiui, kai asmuo vengia pasakyti žodį „ne“, pranešti kokią bloga naujieną arba nenori įskaudinti pašnekovo, sumeluoja (Jill Dubois 2004, p. 67). Taip pat kibun yra ypač svarbus verslo pasaulyje ir tarpusavio santykiuose tarp kolegų. Asmens kibun yra išlaikomas, kai žmogus stengiasi būti mandagus, draugiškas ir gerai atlikti visus darbus. Kita vertus, gali būti pažeidžiamas, kai pavaldinys nerodo tinkamos pagarbos savo vadovui, arba kai vadovas viešai kritikuoja savo pavaldinius (Lafayette de Mente 2008, p. 42). Kibun yra esminė Pietų Korėjos kultūros dalis, todėl užsieniečiai ar užsienio partneriai norėdami geriau bendradarbiauti, turėtų išmokti ir suprasti šią sąvoką, žinoti kaip reaguoti į šią unikalią kultūrą (Choong Y.
Etiketas ir tradicijos Pietų Korėjoje
Pasisveikinimo etiketas
Iš konfucianizmo išlaikyta pagarba vyresniam žmogui ir socialinių sluoksnių suskirstymas visuomenėje jaučiamas net kasdieniniame pasisveikinime. Šiuolaikinėje visuomenėje pasisveikinimo etiketas yra labai svarbus. Yra tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis. Pietų Korėjoje priimtina sveikinantis nusilenkti, o nusilenkimo laipsnis ir specifika priklauso nuo socialinio sluoksnio, darbo pareigų ir amžiaus. Ypatingomis progomis bei per šventes atliekamas tradicinis viso kūno nusilenkimas, vadinamas „Kindžiol“ (큰절 Keunjeol). Taip pat, norint pasisveikinti verslo susitikimuose, paspaudžiama dešinė ranka. Tačiau, norint išlaikyti tam tikrą mandagumo laipsnį, derėtų savo kairiąja ranka prilaikyti dešinę. Taip išreiškiama pagarba kitam asmeniui išlaikant kibun ideologijos subtilybes.
Gyvenimo būdas ir šventės
Remiantis harmonijos suvokimu, Pietų Korėjoje labai svarbu nusiauti batus įeinant į namus iš lauko erdvės. Etiketo taisyklės ryškiai matomos šventėse, ceremonijose. Viena iš seniausių pasaulio ceremonijų yra laidotuvės. Todėl ir Pietų Korėjoje yra išlikusios taisyklės iš senų laikų, kaip derėtų elgtis per jas. Daugiausiai įtakos šioms apeigoms turi religija. Laidotuvių specifika labai priklauso nuo to, kokią religiją išpažino mirusysis ir pagal tai vyksta visa procesija. Pietų Korėjoje nuo senų laikų yra priimtina nusilenkti mirusiojo nuotraukai ir jo artimiems žmonėms, taip išreiškiant užuojautą ir pagarbą dėl netekties. Mirusiojo šeimai priimtina dėvėti juodus drabužius, moterys dažniausiai rengiasi hanboką (한복 hanbok), tradicinį kostiumą, o vyrai - juodą kostiumą. Be to, artimieji turi segėti skiriamąjį gedėjimo ženklą: moterys - baltą kaspinėlį, o vyrai raištį ant dešinės rankos. Kitose korėjiečių kultūros šventėse bei apeigose yra lygiai tokios pat ryškios etiketo taisyklės, kurios yra paremtos konfucianizmu ar budizmu.
Maisto ir komunikacijos ypatumai
Konfucianizmo, kibun sampratos ir budizmo įtaka pastebima maisto bei komunikacijos srityje. Pietų Korėja - paremta kolektyvinės visuomenės pagrindu, todėl stalo etikete vyrauja savitos nuostatos. Korėjiečiai niekada nevalgo vieni. Yra tikima, kad valgant kartu gerinami tarpusavio santykiai, kuriama harmonija. Tai paremta kibun idėjos pagrindu. Taip pat šioje srityje, kaip ir kitose korėjiečių gyvenimo aspektuose, nepamirštama pagarba vyresniam žmogui ir hierarchija, kuri buvo ypač akcentuojama konfucianizmo filosofijoje. Puikus pavyzdys būtų tai, jog susėdus prie stalo galima pradėti valgyti tik tada, kai vyriausias kambaryje esantis žmogus pakelia valgymo įrankius. Valgant su gerokai vyresniu žmogumi yra svarbu prižiūrėti savo valgymo tempą, nes pabaigus anksčiau už vyresnį galima pasirodyti nemandagiu. Lygiai taip pat, geriant alkoholį būtina nusisukti nuo vyresnio žmogaus, tokiu būdu išreiškiama pagarba. Gėrimo metu žmogus niekada nepila gėrimo sau ir niekada neatsisako išgerti, kai siūlo aukštesnio socialinio statuso bendradarbis arba gerokai amžiumi pralenkiantis kitas asmuo. Tokio susibūrimo metu, korėjiečiai aktyviai bendrauja vieni su kitais ir tai yra ne mažiau svarbi tarpusavio ryšio kūrimo dalis. Tačiau jų komunikacijai ir jos formoms, taip pat įtakos darė dar senovėje, Korėją pasiekusios ideologijos.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Korėjiečių kalboje yra net septyni mandagumo lygiai, kurių tris korėjiečiai naudoja dažniausiai (Brown, 2011). Tai - aukščiausias, naudojamas žinių vedėjų, kalbant su klientais parduotuvėse ir nepažįstamais žmonėmis bei tais, kurie gerokai vyresni už jus. Vidurinis - naudojamas dažniausiai. Tai formalus draugiškas lygis, kuriuo kalbant parodoma pagarba, tačiau ji išreiškiama draugiška maniera. Taip pat yra žemiausias, neformalus lygis, vartojamas kalbant su vaikais, artimais draugais, jaunesniais žmonėmis ir tuomet, kai vyresnis asmuo leidžia numesti formalumus (Ku, 2014). Kalbos lygiai Korėjos kultūroje yra svarbūs, nes remiantis įsišaknijusiomis nuostatomis, pagarba turi būti išreiškiama visais gyvenimo atvejais. Korėjiečių kalboje yra nemandagu kreiptis į asmenį vien tik vardu - tam prie vardo pridedami kreipiniai. Oni (언니 Eonni) yra žodis, vartojamas moterų, kai kreipiamasi į vyresnę seserį ar draugę, opa (오빠 Oppa) moterys vartoja besikreipdamos į vyresnį vyrą, tuo tarpu vyresnioji jaunesnę/jaunesnį draugą ar draugę/seserį ar brolį vadins dongseng (동생 dongsaeng). Pastarasis žodis yra vartojamas abiejų lyčių. Kai vyras kreipiasi į vyresnį draugą ar brolį, vartojamas žodis hjong (형 hyeong), tačiau kreipiantis į vyresnę sesę ar draugę, jau vartojamas nuna (누나 nuna). Visi žodžiai ir mandagumo lygiai yra vartojami norint deramai išreikšti pagarbą ir nesupykdyti ar neįžeisti kito asmens (Sohn 2006, p.111-119). Tokiu būdu yra palaikomi draugiški tarpusavio santykiai ir harmonija, kuri yra svarbi, kuriant draugišką ir pa…
Dzenbudizmas Korėjoje
Dzenbudizmo atsiradimas ir raida
Dzenbudizmas pradėjo plisti Korėjos pusiasalyje Jungtinės Silla karalystės laikotarpiu (668-935). Čia jau buvo gerai paruošta budistinė terpė. Jau anksčiau atgabenti budistiniai rankraščiai ir sūtros, jau buvo įkurti pirmieji vienuolynai, o korėjiečių vienuoliai nuolatos keliavo į Didžiąją Šalį mokytis pas žymius to laikotarpio kinų meistrus. Valdančioji dinastija taip pat rėmė naująją religiją. Šis laikotarpis buvo Korėjos budizmo aukso amžius. Tuo metu iškilo daug žymių vienuolių ir mokytojų.
Žymūs dzenbudizmo atstovai
1. Won Hyo:
Won Hyo galima sakyti yra didžiausias budizmo doktrinos autoritetas tarp žymių šios religijos atstovų Korėjoje. Jis taip pat buvo įtakingas visuomenės veikėjas ir asmeninis karaliaus patarėjas. Won Hyo gimė šimtas metų po to, kai Silla karalystėje budizmas buvo pripažintas nacionaline religija. Jo jaunystės metai prabėgo tuo metu, kai tarp besiformuojančių Kogurio, Silla ir Pekdze karalysčių vyko konfliktai ir ginkluotos kovos, į kurias įsijungdavo ir Kinija. Won Hyo dalyvavo šiose kovose ir žmogiškųjų kančių vaizdas jį pastūmėjo ieškoti dvasinio gyvenimo kelio. Būdamas dvidešimties jis tapo vienuoliu. Išvyko į kalnus meditacinio atsiskyrimo praktikai. Taip pat mokėsi pas Hwangyongsa šventyklos vienuolius. Tuo laikotarpiu Kinijoje buvo išverčiama daugybė įvairių budistinių sūtrų ir vienuoliai korėjiečiai keliaudavo į šią šalį ieškoti išminties. Wyon Ho taip pat išsiruošė į Kiniją. Tada jam buvo 33-eji. Sakmės liudija, jog šiose visiškai neįprastose sąlygose jis pasiekė gilų nušvitimą. Naktį jis pabudo dykynėje ir jautėsi labai ištroškęs. Apgraibomis ėmė ieškoti netoliese kokio duburėlio su vandeniu. Netikėtai jo pirštai užčiuopė taurę, pilną vėsaus skysčio. Won Hyo su dideliausiu pasimėgavimu išgėrė visą taurę ir vėl užsnūdo. Kai ryte saulė apšvietė apylinkes, keliaujančio vienuolio akims atsivėrė neįprastas vaizdas. Indas iš kurio jis naktį gėrė vandenį, pasirodė besantis žmogaus kaušas. Jame buvo susirinkęs lietaus vanduo. Akivaizdžiai dar matėsi priskretę raumenų pluošteliai. Viduje raitėsi kirmėlės. Won Hyo neištvėręs tokio vaizdo ėmė vemti. Ir kaip tik tada jo protas atsivėrė. Jis patyrė gilų nušvitimą. Jis atbudo visiškai aiškiam supratimui, jog viską, kas yra, sukuria mąstymas. Naktį paėmęs žmogaus kaukolės kaušą palaikė jį vandens taure ir su pasitenkinimu išgėrė. Kadangi jis jau atbudo, prapuolė reikalas keliauti į Kiniją ieškoti mokytojo. Jo jau niekas nebegalėjo pamokyti. Nuo tada pasikeitė jo gyvenimo būdas, o jo veiksmai buvo kartais išsišokėliški, net šokiruojantys ir labai tolimi nuo kokios nors ortodoksijos. Jis keliavo kaimų ir miestų gatvėmis apsirengęs palaikiais vienuoliškais drabužiais, dainuodamas, šokdamas ir džiaugdamasis. Nežiūrin tokio laisvo gyvenimo stiliaus jis buvo žymių giminių mokytojas, parašė daugybę komentarų sūtroms. Jis buvodavo sostinės apylinkėse esančiose šventyklose. Buvo visiškai prieinamas paprastiems žmonėms, kurie susirinkdavo paklausyti jo ūmaus mokymo. Won Hyo buvo susijęs su Budistinės doktrinos studijų mokykla, bet kartu jo gyvenimas rodė, kad jis, nors ir nebuvo mokęsis dzeno, laikėsi dzeno meistro gyvenimo stiliaus. Jo mokymas nesiekė išsiskirti, jis labiau vienijo doktrinos dalykus, buvo sintetinio pobūdžio, sinkretiškas mokymas. Reikia pažymėti, kad korėjietiškasis budizmas vystėsi doktrininių mokyklų augimo kryptimi, kuriose buvo studijuojamos sūtros. Won Hyo taip pat prisidėjo prie šių mokyklų kūrimosi. Laikoma, kad jis yra Popsong Jong (Dharmos prigimties) ir Hwaom Jong (Avatamsakos arba Gėlių girliandos sūtros) mokyklų įkūrėjas. Sakoma, kad Won Hyo parašė 240 budizmo veikalų. Iki šių dienų yra išlikę tik 20. Jis rašė plačius komentarus sūtroms, kuriose buvo atskirų budizmo mokyklų doktrinos ištakos, ir siekė harmonizuoti skirtingus požiūrius. Jis tai darė kūrybiškai, nesibodėdamas interpretuoti skirtingas formules bei parodyti savo išmanymą, ir visada stengėsi iškelti esminę raštų dvasią. Apie jo veikalų lygį galima spręsti iš to, kad kai kurie buvo išversti į kinų kalbą ir turėjo nemažą pasisekimą. Won Hyo buvo Kinijos čan-budizmo Šeštojo patriarcho Huei Neng’o amžininkas. Šios dvi asmenybės yra panašios. Tai galima patvirtinti ir citatomis iš Won Hyo veikalo “Pradinuko protas”. “Visi Budos gyvena Užgesimo rūmuose, nes yra atsitolinę nuo troškimų ir patyrę saviugdos vaisius. Visi žmonės žino, kaip valgant numalšinamas fizinis alkis. Išmintis ir saviugda (praktika) yra kaip du vežimo ratai. Jie atneša naudos visiems žmonėms. Neverta rūpintis nuolat besikeičiančiu kūnu, jei jis vengia saviugdos. Jei nori įgyti didelę galią, reikia turėti jėgos ištverti didžiulę kančią. Jei nori atsisėsti į liūto sostą, visiems laikams atsisakyk pomėgių ir troškimų. Keturi elementai tuojau subyrės. Artėjant vakarui imi skųstis, kad nepraktikavai anksti iš ryto. Pasaulietiniai malonumai, kuriais kasdieną mėgaujiesi, ateityje virs kentėjimu. Ar verta linkti prie jų? Akimirksnis kantrybės gali tapti tikru malonumu. Pamokymų žodžiai gali būti daugybę kartų primenami, tačiau jie negali užgesinti troškimų liepsnos. Pažadant “kitą kartą”, nenumaldysi prisirišimo. Dalykai palaikantys mūsų prisirišimus yra neišsemiami. Ar nevertėtų tiesiog atmesti visus pasaaulietinius reikalus? Planavimas taip pat neturi pabaigos. Ar nereikėtų išmesti įsibėgėjusio proto? Akimirksnis eina paskui akimirksnį ir šitaip greitai prabėga diena ir ateina naktis. Taip pralekia dienos. Jau ir mėnuo. Mėnuo po mėnesio. Jau ir Naujieji metai. Metai greitai lekia pro šalį ir jau stovi ant mirties slenksčio.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #korejos #budizmas