Pietų Korėja: Faktai, kultūra ir stebinantys atradimai
Pietų Korėja - šalis, kurioje susipina modernios technologijos, tūkstantmetės tradicijos ir dramatiška istorija. Šiandien tai viena turtingiausių pasaulio valstybių, tačiau jos kelias į klestėjimą buvo kupinas iššūkių. Straipsnyje panagrinėsime įdomiausius faktus apie Pietų Korėją, jos kultūrą, gyvenimo būdą ir tai, kas ją daro tokia unikalia.
Korėja - rytojaus šalis
Išgirdus žodį "Korėja", pirmiausia į galvą šauna išmaniosios technologijos. Šioje šalyje galima pasijusti tarsi mokslinės fantastikos kūrinyje, kur viskas realu, patogu ir artima. Korėjoje rytojus gimsta tiesiogine prasme. Kol Lietuvoje dar tvyro naktis, Korėją jau glosto saulės spinduliai, apšviesdami žalias kalvas ir keturių religijų šventyklas. Šioje šalyje giminės prisimena tūkstantmetes tradicijas, kurios dar nėra išplitusios po pasaulį.
Miestai: nuo dangoraižių iki kišeninių restoranėlių
Pietų Korėjos miestai tankūs, šalis vos didesnė už Lietuvą, o gyventojų - 50 milijonų. Deja, daugelis jų beveidžiai - kaltas Korėjos karas (1950-1953 m.). Net tie keli "senoviniai" ryškiaspalviai kompleksai atstatyti neseniai, kone nuo nulio, ieškant savasties. Vienas įspūdingiausių tokių - "Mažoji kinų siena", Suvoną supanti XVIII a. Hvasiongo tvirtovė. Atstatytos ir Seulo sienos (19 km ilgio), ir visa eilė mažesnių tvirtovių.
Tačiau miestų dvasia - ne ten. Ji - tūkstančiuose kišeninių restoranėlių, besispecializuojančių tam tikruose korėjiečių virtuvės patiekaluose. Ji - visą parą veikiančiose kompiuterinėse, kurių minkštuose krėsluose išsidrėbę vaikinai, merginos, porelės gyvena virtualiuose pasauliuose. Ji - nuomojamose kino salytėse, viešose pirtyse (Čimdžilbanguose), parkingo bokštuose, ištaigingose prekybos centrų "santuokų salėse" ir naktiniuose maisto turguose.
Korėjos dangoraižiai aukšti, bet dažnai nepribloškiantys. Vienas svarbiausių pasaulio uostamiesčių Pusanas (3,5 mln. gyv.) buvo maloni išimtis: iš jo Hėundės ir ypač Kvangalio paplūdimių atsiveria kvapą gniaužianti miesto didybė. Trečias pagal dydį miestas Tegu (2,5 mln.) jau primena nesibaigiančių panašių gatvių tinklą, kurio įžymybė - gydomųjų žolelių turgus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Sostinę Seulą (25 mln. gyv.) sunku suvokti kaip miestą - tai greičiau betono ir šviesų jūra, iš kurios it salos kyla neapgyvendinti kalnai. Mjongdongas su prabangiausiais prekybos centrais, ofisais ir kostiumuotais sistemos sraigteliais. Insadongas su visais rūmais, šventyklomis ir link jų skubančiais turistais. "Gangnam Style" išgarsintas Kangnamas su "auksinio jaunimo" klubais, hagvonais (korepetitorių mokyklomis), superautomobiliais ir plastikos chirurgų reklamomis. Hongdae su universitetu ir alternatyvesniu jaunimu. Itevonas, "Čainataunų" priešingybė, kur šalia JAV karo bazės linksminasi baltaodžiai ir juodaodžiai "ekspatai". Seongbukas, Seulo "brodvėjus" su visais teatrais ir artistais. Jouido sala, kur susiduria aukščiausi dangoraižiai, didžiausia pasaulio bažnyčia ir poilsio parkas palei Hano upę. O kur dar visi priemiesčiai, oficialiai nesantis Seulo dalis, kaip Songdo - naujai pastatytas išmanus miestas prie Inčeono, ar Seongnamas, ~1960-1970 m. statybos pirmasis Seulo priemiestis, persmelktas ano meto Azijos atmosfera, ar Inčeono centras su paplūdimiui, lentų taku ir lunaparku.
"Stebuklas prie Hano upės": nuo skurdo iki klestėjimo
Korėją iš Rytų ir Vakarų spaudžia didesnės šalys: Kinija ir Japonija. Pastarieji du pavadinimai iškart padvelkia rytų egzotika, menais ir filosofija, o Korėja dažnam vakariečiui - tik kažkoks Šaltojo Karo frontas. Tačiau korėjiečių savigarbos nebesmukdo skurdas. Pietų Korėjos šuolis iš "trečiojo pasaulio" į turtingiausiųjų gretas pavadintas "Stebuklu prie Hano upės". Šiandien pragyvenimo lygis čia lenkia Italiją ar Ispaniją. O juk 2001 m. Pietų Korėja dar buvo skurdesnė už Graikiją, 1989 m. - ir už Sovietų Sąjungą, 1980 m. - net už Pietų Afrikos Respubliką, 1974 m. - už Zambiją.
Visgi gyvenime stebuklų nebūna: remiantis IQ tyrimais, Pietų Korėjos gyventojai - vidutiniškai protingiausi pasaulyje, todėl pasibaigus japonų okupacijai (1910-1945 m.) ir ją sekusiai diktatūrai šalis ir susigrąžino vietą tarp pasaulio lyderių. Kita paslaptis: Pietų Korėjos valdžia rėmė savo stipriausias kompanijas, vadinamas čebolais, kad galėtų nukonkuruoti užsieniečius. Kiekviena jų turi šimtus verslų - jų prekių ženklai žymi viską nuo užkaičiamų makaronų iki didžiausių laivų, o jų savininkų šeimų turtas legendinis. Kai kurios jų garsios visame pasaulyje ("Samsung", "Hyundai"). Tos, kurių verslai apsiriboja Korėja, tokios įtakingos, kad Lietuvos verslininkams slėptis. Štai "Lotte" štabas Seule - kvienas dešimties aukščiausių pasaulio dangoraižių, tarsi raketa prasišaunantis iš miesto.
Šitokia čebolų įtaka dabar kontraversiška, nes Korėjoje labai mažai vidutinio verslo: arba čebolai, arba smulkūs turgaus prekeiviai, šeimos restoranai. Didelės pastarųjų konkurencijos dėka Pietų Korėja, priešingai stereotipams - pigi šalis. Apsistoti, pavalgyti restorane pigiau nei Lietuvoje, išskyrus keletą vietų, kur eina čebolų vadovai ir norintys atrodyti kaip jie. Ten kavos puodelis gali atsieiti dešimtis eurų. Nepriklausomai keliauti toje didžiulėje rinkoje labai patogu: neturėjau išankstinių rezervacijų, grafikų, bet šimtuose viešbučių visad rasdavau vietų, autobusų netekdavo laukti ilgiau valandos ir net naktim lengvai pavalgydavau, atsigerdavau.
Už miesto ribų: ramybė ir tuštuma
Yra vienas "bet": Korėjos miestus, kurie turėtų senamiesčius, kur galėtum ramiai pėstute išvysti visas grožybes, gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kitur atstumai didžiuliai, greitkelius primenančių gatvių perėjos - retos. Bet ten, užmiestyje, yra visai kitokia Korėja. Rami, tyra ir… tuščia. Miestas, jo neonai ir išmanieji ekranai, įkūnija korėjiečių troškimus, ir vos 4% kaimiečių jaunesni nei 30. Kai Korėjoje - moterų trūkumas (dėl mergaičių abortų), jiems tenka "importuotis" žmonas per Vietnamo ar Filipinų pažinčių tarnybas - dar neseniai kas ketvirta Korėjos santuoka buvo tokia (nors vyrai paskui ir skundžiasi buvę apgauti, o žmonos - išnaudojamos).
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tradicijos ir modernumas: muziejai ir "fotoparkai"
Seulo senamiestis - Bukčono rajonas. Korėjos liaudies kaimas prie Suvono - populiariausias. Panaši ir Pekdžė (Baekje) kultūrinė žemė: nuo nulio pastatytas "~1000 m. po Kristaus" miestas su aukštomis pagodomis ir tvirtove. Tarnauja ne tik turistams, bet ir Korėjos kino pramonei. Taip pat yra ir "tikresnių" etnografinių kaimų: tokių, kurie išties mažai pasikeitė nuo Viduramžių. Tik buvo sutvarkyti: čerpiniastogiai turtuolių ir šiaudiniastogiai vargšų namai dabar vienodai "atvirukiniai". Tokie idealizuoti Korėjos Viduramžiai, primenantys muziejus, už kuriuos reikia pirkti bilietą.
Tačiau gamta Korėjoje taip pat stebuklinga. Didybę Korėjos kalnai atskleidžia Seoroksano nacionaliniame parke. Tačiau dar ypatingesnės yra Korėjos salos, tarsi akmenys išberti į jūrą nuo beveik visų šalies krantų, o ypač - pietinio. Dvi vulkaninės salos: Ulleung-do su savo stačiais uoliniais krantais ir tarsi piratų užutėkiais, bei Čedžu - tarsi Korėjos Gran Kanarija, o Ulleung-do - tarsi Hierro, neatrasta užsieniečių, nes kelionė į ją - ~2 val. Kurioje Korėjos saloje ar pakrantėje bebūtum, gražus pajūrio pasivaikščiojimo takas niekuomet nebus toli. Kaip ir visa Korėjos infrastruktūra, tai ne šiaip tau koks pramindžiotas ar paasfaltuotas takelis: tai unikalūs pėsčiųjų keliai, suspausti tarp uolų ir jūros, į kuriuos įeina ištisos eilės beždžionių tiltų.
Didžiausia Korėjos sala Čedžu negali būti vadinama nei Korėjos Kanarais, nei Korėjos Kipru ar dar kuo. Turizmo mastais ji pranoksta juos visus. Lėktuvų maršrutas Seulas-Čedžu - pats populiariausias pasaulyje (juo skrenda 3 kartus daugiau keleivių nei populiariausi Amerikos reisu Niujorkas-Los Andželas ir 6 kartus daugiau nei populiariausiu Europos reisu Madridas-Barselona). Iš Suelo į Čedžu ir atgal kasdien vyksta keli šimtai skrydžių, o vasaros savaitgaliams jais suskrenda šimtai tūkstančių keleivių. Turi Čedžu ir "viskas įskaičiuota" tipo kurortą Čeongdongą, ir kiek nepriklausomesnį Seogvipą. Turi Čedžu ir ypatingą matriarchališką kultūrą, kurios pažiba - hėnijo narės, be jokių ten deguonies balionių nardydamos rinkdavusios moliuskus. Ir savo simbolius - akmeninių senių skulptūras Hareubang (tiesa, daugelis tų, kurias matysitė, nėra autentiškos). Ko neturi tai ilgo sezono: paplūdimiuose gelbėtojai čia budi tik liepą-rugpjūtį. Ne todėl, kad kitu metu būtų šalta (net gegužę ar spalį Čedžu oras panašus, kaip Palangoje Liepą). Matyt, todėl, kad šiais laikais kitu metu korėjiečiai poilsiautojai nesunkiai įperka keliones, kur klimatas dar geresnis (pvz. Gamtą Čedžu reklamomis jau seniai nukonkuravo specialiai sukurtos lankytinos supervietos: visokie muziejai ir parkai, kur teoriškai eksponuojamas menas, bet iš tikrųjų korėjiečiai bilietus ten perka dėl galimybės nusifotografuoti priešais įdomius fonus. Ir ne tik fonus: Trickeye muziejų tinklas (iš Korėjos išplitęs ir po pasaulį) žengė toliau: parsisiunti programėlę ir savo ekranėlyje matai visokius tave puolančius drakonus, su tavim šokančias gražuoles ir t.t. Čedžu, kur savaitę ar dvi poilsiauja ištisos korėjiečių giminės, pati puikiausia rinka. Bet tokių "fotomuziejų" ir "fotoparkų" gausu visur, kur tik daug žmonių - ypač prie Seulo. Nami salos ar Ryto tylos sodo gamta. Mažoji Prancūzija ir jos europietiški nameliai. Netgi apleistas Jongma Land atrakcionų parkas, bilietas į kurį kainuoja ne mažiau, nei į veikiantį, nes korėjiečiams tai "romantiška fotografijų vieta". Arba Šviesų parkai su milijonų lempučių kuriamais vaizdais, kaip OOOZOOO.
Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur Čeongdongdžino kurorte. Iš pradžių stebėdavausi, kad kartais suoliukai prie gražiausių vaizdų būna nusukti nuo vaizdo. Suprantu, kad keliaujant į Korėją ne keturiems mėnesiams, tokios vietos gali atrodyti laiko švaistymas, ir visgi į kokią vieną verta nueiti - bent jau tam, kad pamatyti korėjiečių papročius, džiaugsmus ir reakcijas. Tai šalis kur net eidami pasivaikščioti kai kurie nešasi trikojus savo Samsung telefonui ir kur vis matai ir matai žmones, transliuojančius kokį pasakojimą į savą "Youtube" kanalą, paprastai tokį nevakarietiškai lėtą, ilgą.
Korėjos kultūra: nuo valgymo transliacijų iki neverbalinių miuziklų
Ir nors masės miestuose gali varginti - ypač tuos, kam patinka tuščia gamta - reikia suprasti, kiek daug tos masės tau leidžia. Daugybė renginių, pasirodymų vyksta kasdien po kelis kartus - neturi prie nieko derintis. Savotišku Korėjos meno žanru tapę neverbaliniai miuziklai itin palankūs turistams - tuose spektakliuose yra tik muzika, šokiai, pantomima, supertechnolgijos (robotai ir pan.), o kalbos - mažai.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Tarp didžiausią įspūdį man palikusių Korėjos kurortų - Čeongdongdžinas rytinėje pakrantėje su "viešbučių-laivu" ant kalvos. Ten, rytinėje pusėje, saulė teka iš jūros, ir tikra korėjiečių tradicija yra pasitikti tuose paplūdmiuose pirmąjį metų saulėtekį. Kelionės minamomis drezinomis - dar viena nauja labai korėjietiška pramoga. Vienur tam pritaikyti apleisti geležinkelio ruožai su gražiais gamtos vaizdais (tuneliuose kuriama atmosfera garsais, šviesom, net virtualia realybe).
Šamanizmas ir tradicijos
Mažai kas skelbiasi išpažįstantys šamanizmą, bet pokalbiams su dvasiomis vis vien kviečiasi ryškiaspalves šamanes. Būrimo salonus rasi ant kiekvieno kampo, šiais laikais - ir būrimo automatus (meti monetą - iškrenta pranašystė, arba, dar geriau, automatas nuskaito tavo delno linijas). Vakariečius labiau stebina šamanistiškas požiūris į "antrą galą". Tarp Haho medinių baidyklių (čangsung), nuo piktų dvasių saugančių kaimą, dailidės buvo padirbę ir milžiniškus penius. Jos, aišku, dar nebuvo Hėšindango penių parke Korėjos rytuose, kur menininkai sukūrė dešimtis ar šimtus tokių skulptūrų. Prie jų fotografuojasi seneliai ir vaikai. Legenda, kad toje jūroje siautė nuskendusios nekaltos mergelės dvasia, kol kažkoks vyrukas ją apramino nusimovęs kelnes ir nusišlapinęs į jūrą. Korėjos kaimai didžiuojasi savo kaukėtais šokiais-spektakliais, pagal tą patį scenarijų vaidinamais.
Korėjos karas: pamirštas konfliktas
Beveik kiekvieną dieną sužinome iš žiniasklaidos ar televizijos, kad Šiaurės Korėja išbandė branduolinį ginklą arba paleido raketą į jūrą. Šie provokuojantys bandymai gali abi Korėjas privesti prie karinių veiksmų. Prieš šešis dešimtmečius, Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja kariavo tarpusavyje ir karas pareikalavo didžiulių nuostolių. Šis karas kupinas įdomių faktų, kurių galbūt net nežinojote.
- Šiaurės Korėja paėmė į nelaisvę amerikiečių generolą.
- Sukurtas karinis dalinys be jokio pasiruošimo.
- 38-oji lygiagretė yra pasikartojanti tema prieš karą, karo metu ir po karo.
- Korėjos karas vadinamas įvairiais vardais.
- CŽV apie NKA: nieko čia nematyti.
- JAV pergalė Korėjos kare slaptai perimant signalus.
- JAV numetė atominę bombą prieš penkerius metus ir buvo pasiruošusi tai padaryti dar kartą.
- Korėjos karas niekada nesibaigė.
- JAV pajėgos prisidėjo Korėjos kare.
Korėjos karas apjungė senas ir naujas taktikas sausumoje, jūroje ir ore.
Demilitarizuota zona: gamtos rojus ir įšaldytas konfliktas
Sprendimas atsisakyti propagandinio turinio transliacijų - tai dar vienas žingsnis, bylojantis apie pokyčius kaimyninių valstybių santykiuose. Nauji vėjai padvelkė po praeitą savaitę įvykusio šalių vadovų susitikimo demilitarizuotojoje zonoje. Kai 1948 metais buvo įkurtos Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) ir Korėjos Respublika (Pietų Korėja), geografinė jas skirianti linija tapo faktine valstybes vieną nuo kitos atribojančia siena. 1953 metais, pasibaigus Korėjos karui, atgrasymo nuo karinių veiksmų alternatyva tapo demilitarizuotoji zona. Ją abi šalys dar ir šiandien laiko antagonizmą simbolizuojančia sritimi.
- Demilitarizuotojoje zonoje įrengtas golfo laukas.
- Kadangi demilitarizuotojoje zonoje beveik nebūna žmonių, ji tapo tikru laukinės faunos rojumi.
- Žvėrys kartkartėmis neišvengia minų - juk demilitarizuotojoje zonoje - didžiausia pasaulyje įvairių tipų minų koncentracija.
- Po demilitarizuotąja zona iškasti tuneliai, kuriuos buvo numatyta naudotis diversijos ir kontrabandos gabenimo atvejais.
- Demilitarizuotojoje zonoje įsikuriantys Pietų Korėjos ūkininkai atleidžiami nuo mokesčių.
Gyvenimo būdas ir papročiai: nuo grožio kulto iki pagarbos vyresniesiems
Išvaizda korėjiečiams yra labai svarbi. Jeigu atrodysite pavargę, nusikamavę, jie būtinai tai jums pasakys, bet ne norėdami įžeisti, o tik norėdami padėti! Viena pagrindinių korėjiečių aistrų - valgis. Valgo jie skaniai ir daug. Jeigu kavinėje ar restorane užsisakysite kokį nors patiekalą, prie jo tikriausiai gausite keletą papildomų užkandžių ir salotų. O atsigerti arbatos Korėjoje būtų gan sudėtinga. Tikros arbatžolių arbatos ten beveik nėra, vietoj jos korėjiečiai geria įvairių žolių antpilus. O kavos galima gauti ant kiekvieno kampo, korėjiečiai ją tiesiog dievina. Duoti arbatpinigių Pietų Korėjoje yra nepriimta, o bandant tai padaryti, padavėjas gali labai įsižeisti. Pagrindinis produktas ant korėjiečių stalo - ryžiai. Jie naudojami kaip garnyras, o paprasta ryžių košė, virta vandenyje, dažnai valgoma vietoj duonos, užkandant aštrius valgius. Ryžius būtinai reikia suvalgyti visus, o jeigu jų paliksite lėkštėje, būsite laikomi labai neišauklėtu žmogumi. Korėjoje yra priimta čepsėti. Korėjiečiai taip rodo virėjui, kad patiekalas labai patiko, žinoma, to nedaroma labai garsiai ir įžūliai. Bet kramtyti išsižiojus arba kalbėtis pilna burna yra nemandagu, lygiai kaip pas mus.
Korėjiečiams vienas iš būdų parodyti draugiškumą - prisilietimai. Nesistebėkite pamatę, kaip Korėjos gatvėse vaikinai tapšnoja vienas kitam per petį, šiaušia plaukus ir net lengvai masažuoja kaklą. Korėjiečiai mėgsta patriukšmauti, ten nėra priimta skųstis policijai dėl kaimynų, garsiai leidžiančių muziką. Garsi reklama gatvėse - taip pat normalus reiškinys. Pietų Korėja - gana saugi šalis, čia naktį galima nesibaiminant vaikštinėti nuošaliuose kvartaluose. Populiarios sporto šakos - beisbolas ir golfas. Beisbolą žaidžia vaikai ir suaugusieji, o golfas - vidutinio amžiaus žmonių pramoga. Dar vienos rūšies veikla, kurią mėgsta visi korėjiečiai - kopti į kalnus. Jei nuspręsite korėjiečiui parašyti laišką ar atviruką, padėkite į šoną raudoną rašalą, nes manoma, kad juo parašytas vardas žmogui užtrauks nelaimę ar net prišauks mirtį. Pagarba vyresniesiems - svarbiausia korėjiečių etiketo dalis. Prieš vykstant į šią šalį reikėtų nuodugniai išstudijuoti visus kreipinius, kad nepatektumėte į nepatogią padėtį. Tarnauti armijoje čia yra prestižiška, todėl daugelis popžvaigždžių vyksta tarnauti net nepaisydami karjeros. Jaunos poros Korėjoje negali imti ir sugalvoti "pagyventi kartu", nes tai korėjiečių požiūriu yra nemoralu. Tuos, kurie išdrįs taip elgtis, smerks ne tik vyresnieji, bet ir bendraamžiai. Susikraustyti į vieną butą pora gali tik po vestuvių.
Išsilavinimas šioje šalyje yra labai vertinamas. Net diena mokykloje yra panašesnė į darbo dieną, nes su visomis pamokomis, papildomais, bet praktiškai privalomais būreliais ir kursais baigiasi vėlai vakare. Beveik visi egzaminai ir kontroliniai Korėjoje vyksta testų forma, ir studentams reikia tiesiog išmokti milžinišką teisingų atsakymų sąrašą. Korėjiečiai yra labai darbštūs. Darbo diena prasideda 7.30-9.00 val., priklausomai nuo konkrečios darbovietės, ir baigiasi vėlai vakare. Nors oficialiai darbo diena turi trukti iki 18.00 val., daugelis korėjiečių stengiasi neišeiti anksčiau už viršininką. Beje, tik vyrai, moterys gali išeiti ir anksčiau. Negausius laisvadienius korėjiečiai leidžia su šeima - svečiuojasi vieni pas kitus arba drauge vyksta į gamtą.
Šeimos galva Korėjoje - visada vyras, dėl to nediskutuojama. Vyras ir žmona neturi bartis girdint vyresniems giminaičiams. Pakelti balsą ant vyresnio šeimos nario ar net pasižiūrėti nepatenkintu žvilgsniu - visiškai neleistina. Pagarba - aukščiau už viską. Vaikai Korėjoje yra smarkiai lepinami, jiems leidžiama viskas, tačiau reikalaujama, kad jie stropiai mokytųsi. Vaikus auklėja daugiausia mamos, nes tėvai darbe praleidžia didžiąją laiko dalį ir grįžta namo vėlai vakare. Tačiau tėvas vaikui vis tiek yra autoritetas. Vyro tėvai Korėjoje vaikui yra "tikri" seneliai, o žmonos tėvai - "išoriniai".
Praktinė informacija keliautojams
Gyventojai - apie 50 mln. gyventojų. Sostinė - Seulas. Šalies valdymas - prezidentinė respublika. Valiuta - vonas. Atvykstant į Pietų Korėją būtina turėti pasą, kuris galiotų mažiausiai 6 mėnesius po planuojamo Jūsų išvykimo iš šalies. Pietų Korėjai yra būdingas drėgnas žemyninis klimatas ir drėgnas subtropinis klimatas. Vasarą iškrinta daugiau kritulių. Žiemos visai šaltos, o vasaros karštos.
Keliaujant po šalį, esant didesniems atstumams, galima naudotis oro transportu - lėktuvais. Traukiniai yra labai geros kokybės, tvarkingi, patogūs ir punktualūs. Jais rekomenduojama keliauti tarp miestų. Po Seulą ir Busaną galima keliauti metro. Nusikelti į šimtus P. Korėjos salelių galima keltais. Pietų Korėja laikoma saugia šalimi. Policijos telefonas - 112, gaisrinės - 119, greitosios pagalbos - 1339. Privalomų skiepų keliautojams nėra, tačiau rekomenduojama pasidaryti hepatito A, B, difterijos ir stabligės skiepus. Visame pasaulyje itin vertinama korėjietiška kosmetika yra bene dažniausiai parsivežami produktai.