Pietų Kaukazo upių sąrašas
Kaukazas, Eurazijos regionas, esantis tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, į pietus nuo Kumos-Manyčiaus įdubos, yra unikalus kraštas su įvairiu reljefu ir turtinga istorija. Pietuose Kaukazas pereina į Armėnijos kalnyną, kuris kartais taip pat priskiriamas Kaukazui. Didžiausias paviršiaus aukštis siekia 5642 m (Elbrusas, aukščiausia viršūnė Europoje). Kaukazo plotas apima apie 440 000 km². Šis regionas priklauso Rusijai, Sakartvelui (įskaitant Abchaziją, Adžariją, Pietų Osetiją), Armėnijai ir Azerbaidžanui. Kaukazas skirstomas į Prieškaukazę, Didįjį Kaukazą, Užkaukazę ir Mažąjį Kaukazą.
Kaukazo regiono geografija ir geologija
Kaukazo orografinę ašį formuoja Pagrindinis, arba Vandenskyros, kalnagūbris (Pagrindinis Kaukazo kalnagūbris) ir lygiagrečiai su juo besidriekiantis Šoninis kalnagūbris, kuriame stūkso aukščiausios Kaukazo viršūnės: Elbrusas (5642 m), Dychtau (5204 m), Šchara (5068 m), Kazbekas (5033 m). Šie kalnagūbriai susidarę iš kristalinių ir metamorfinių uolienų, suskaidyti gilių slėnių. Į šiaurę nuo ašinės zonos yra Uolėtasis kalnagūbris, Tereko, Sunžos, Bagoso, Samuro kalnagūbriai, į pietus - Bzybės kalnagūbris, Kodori, Svanetijos, Račios, Kartlijos, Lečchumi kalnagūbriai, susidarę iš įvairios kilmės nuosėdinių uolienų. Didžiojo Kaukazo vakarinės ir vidurinės dalies kalnagūbrius sudaro kuestos, nuolaidžiai kylančios iš šiaurės į pietus ir pietuose nusileidžiančios stačiais šlaitais; rytinėje dalyje kalnų viršūnės plokščios, šlaitai statūs. Taip pat yra karstinio reljefo formų ir urvų, ypač Bzybės ir Gagros kalnagūbriuose.
Į šiaurę nuo Didžiojo Kaukazo yra Prieškaukazė, kurios vakarinėje dalyje - Kubanės žemuma, viduryje - Stavropolio aukštuma (didžiausias aukštis 831 m), rytuose - Tereko-Kumos žemuma (Pakaspijo žemumos dalis). Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo yra Užkaukazė, kurią sudaro Imeretijos aukštuma (aukštis 500-1000 m), į rytus nuo jos - Jori ir Širako plokščiakalniai (500-700 m), suskaidyti Alazani, Jori ir Kuros slėnių ir nusileidžiantys į Kuros žemumą. Užkaukazės pietryčiuose yra Lenkoranės žemuma, vakaruose - Kolchidės žemuma.
Kaukazas susideda iš dviejų didžiulių antiklinorijų - Didžiojo ir Mažojo Kaukazo, ir juos skiriančių tarpukalnių įdubų - Kuros ir Rioni. Tektoniniai procesai prasidėjo triaso pabaigoje, intensyviausi buvo eocene, vyko dar miocene ir pliocene, tebevyksta iki šiol (dažni žemės drebėjimai). Didysis Kaukazas yra asimetriškas sprūdžių suskaidytas antiklinorijus; jo šiaurinis sparnas tektoniškai nelabai deformuotas, pietinis sparnas labai suraukšlėtas ir užstumtas pietų link. Ašinę Didžiojo Kaukazo dalį sudaro viršutinio proterozojaus ir paleozojaus metamorfinės uolienos (gneisai, kristaliniai skalūnai) ir vulkaninės, suskaidytos granitoidų intruzijų. Ant šių uolienų slūgso nuotrupinės viršutinio karbono uolienos, apatinio permo smiltainiai, mezozojaus, paleogeno, neogeno nuotrupinės bei karbonatinės uolienos ir vulkaninių uolienų dangos. Mažojo Kaukazo antiklinorijui būdinga labai įvairi struktūra: ant metamorfinių proterozojaus uolienų slūgso vėlyvojo paleozojaus nuosėdinės uolienos, o virš jų - eocene smarkiai suraukšlėtos ir suskaidytos granitoidų intruzijų mezozojaus, paleogeno, neogeno uolienos. Tarp šių uolienų yra ofiolitų kompleksų.
Klimatas ir hidrografija
Didžiojo Kaukazo kalnagūbrius skiria vidutinio klimato ir subtropinio klimato sritis. Prieškaukazėje vyrauja vidutinių platumų žemyninis, Užkaukazėje - subtropinis klimatas: Kolchidės ir Lenkoranės žemumose jūrinis, kitoje dalyje žemyninis. Vidutinė temperatūra: Prieškaukazėje sausį -4 °C, liepą 19-25 °C, Didžiojo Kaukazo kalnuose aukščiau kaip 3500 m atitinkamai -14 ir 4 °C, Užkaukazės vakaruose -6 ir 16-24 °C, rytuose -2 ir 20-26 °C, Mažajame Kaukaze -12 ir 15 °C. Kritulių Prieškaukazėje ir Užkaukazės rytuose iškrinta 300-350 mm, Didžiojo Kaukazo ir Mažojo Kaukazo vakaruose, Kolchidės ir Lenkoranės žemumose - iki 2500 milimetrų.
Taip pat skaitykite: Visas Kaukazo tautų sąrašas
Upės priklauso 3 baseinams - Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrų. Aukščiausių kalnų upės alpinio tipo, maitinamos sniego ir ledynų, patvinsta vasarą, nusenka žiemą. Prieškaukazės upės patvinsta pavasarį, dažnai vasarą išdžiūsta. Didžiojo Kaukazo pietinės dalies Užkaukazės ir Mažojo Kaukazo žemutinės dalies upės reguliariai patvinsta pavasarį. Upes, tekančias per karstines sritis (pvz., Vakarų Kaukaze), maitina požeminiai vandenys.
Pietų Kaukazo upių sąrašas
Svarbiausios Pietų Kaukazo upės:
- Kura: Didžiausia Užkaukazės upė, tekanti per Turkiją, Sakartvelą ir Azerbaidžaną.
- Jori: Kuros intakas, tekantis per Sakartvelą ir Azerbaidžaną.
- Alazani: Jori intakas, tekantis per Sakartvelą ir Azerbaidžaną.
- Aragva: Kuros intakas, tekantis per Sakartvelą.
- Didysis Liachvi: Teka per Pietų Osetiją ir Sakartvelą.
- Ksani: Teka per Sakartvelą.
Kitos upės:
- Terekas
- Sunža
Daug mažų ežerų, daugiausia karstinių, aukščiausiuose kalnuose - ledyninių. Didžiausias ežeras - Sevanas. Yra apie 2000 ledynų, daugiausia mažų (apie 1 km2 ploto); bendras plotas apie 1400 km2. Didžiausi ledynai: Bezengi, Dychsu (34 km2), Karaugomo (27 km2), Lekziri Inguri (34 km2), Didžiojo Azau (20 km2).
Augalija ir gyvūnija
Didžiojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose iki 1000 m aukščio vyrauja kaštonžemiai ir juodžemiai, iki 1300 m - miškų rudžemiai, aukščiau - jauražemiai; pietiniuose šlaituose kalciažemiai. Mažojo Kaukazo vakaruose, žemutiniuose šlaituose, raudonžemiai ir geltonžemiai, aukščiau jų - miškų rudžemiai; rytuose kalciažemiai, aukščiau jų - rudžemiai. Prieškaukazėje natūrali augalija - stepės bei miškastepės, ąžuolynai, pušynai, rytuose - kserofiliniai retmiškiai, sąžalynai (šibliakas, frigana), pusdykumės. Kalnų miškų žemutinėje zonoje auga lapuočių miškai su visžaliu pomiškiu, aukščiau - bukynai, eglių, kėnių miškai; miško riba 2000-2200 m aukštyje.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Kaukaze daugiausia yra Eurazijos gyvūnų: kiškių, stirnų, įvairių elnių, šernų, kiaunių, lūšių, lapių, vilkų, rudųjų lokių. Papėdėms būdingi: kaukaziniai kurmiai, Mažosios Azijos pelėnai, Užkaukazės žiurkėnai; aukštikalnėms: Dagestano ožiai, Kubanės ožiai, snieginiai pelėnai, Prometėjo pelėnai (endemai). Paukščiai: kurtiniai, kaukaziniai ularai, grifai. Driežai: kaukazinės agamos, stepinės agamos.
Saugomos teritorijos ir kurortai
Saugoma 2,3 % Kaukazo teritorijos (daugiau kaip 1 mln. ha), daugiausia Armėnijoje (apie 7 % jos teritorijos). Svarbiausi saugomi objektai: Kaukazo biosferos rezervatas; nacionaliniai parkai: Paelbrusės, Sevano, Tbilisio, Soči; rezervatai: Teberdos rezervatas, Qızılağaço rezervatas, Pschu-Gumistos, Lagodechi, Zaqatalos, Diližano ir kiti. Daug kurortų (Mineraliniai Vandenys; Juodosios jūros pakrantės kurortai nuo Anapos iki Batumi).
Kaukazo istorija
Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje susidarė pirmosios Kaukazo genčių sąjungos. Kaukazo tautas veikė huritai, skitai, nuo 7 a. pr. Kr. - graikai (tai rodo mitai apie argonautus, Prometėją ir kiti). 7 a. pr. Kr. Pietų Kaukaze susikūrė Urartu valstybė, 6 a. pr. Kr. - Kolchidės karalystė, 4-3 a. - Iberija (Kartlija), 2 a. pr. Kr. - Kaukazo Albanija ir Armėnija, kuri kariavo su Roma. 1 a. pr. Kr. Iberiją ir Kaukazo Albaniją užvaldė Roma. Nuo 3 a. po Kr. su ja (vėliau Bizantija) dėl Kaukazo varžėsi Persija. Jau nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė (pirmoji 301 pakrikštyta Armėnija, apie 330 - Kartlija), po arabų užkariavimų (7 a.) - islamas. 9 a. susikūrė Bagrationų dinastijos valdoma Sakartvelo karalystė, kuri 13 a. pradžioje apėmė visą Kaukazą. Jos klestėjimą 1220 nutraukė mongolų antplūdis. 15 a. antroje pusėje Sakartvelas suskilo į daug valstybių. Nuo 15 a. dėl Kaukazo varžėsi Persija ir Turkija. 16 a. į regioną ėmė skverbtis Rusija, kuri po 1768-74 karo su Turkija prisijungė Šiaurės Osetiją, Kabardą, 1801 - Rytų, o 1803-10 - ir Vakarų Sakartvelą. Po 1827-28 karo su Persija Rusija gavo visą Kaukazo Juodosios jūros pakrantę, o 1816 pradėjo nuoseklų Šiaurės Kaukazo užkariavimą (Kaukazo karas). Nuo 19 a. pabaigos Kaukaze (ypač Sakartvele) plito socialdemokratų idėjos. Per I pasaulinį karą Rusija sėkmingai kariavo su Turkija, kuri siekė užimti Kaukazą.
Po 1917 Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybė pripažino Pietų Kaukazo tautų autonomiją. Po Spalio perversmo (1917) 1918 paskelbta Armėnijos, Azerbaidžano ir Sakartvelo nepriklausomybė (ją Paryžiaus taikos konferencijoje 1920 pripažino Antantės valstybės). 1920-21 Sovietų Rusija užėmė Kaukazą ir primetė jo tautoms koministinį režimą. 1920-24 bolševikai sukūrė Kalniečių (vėliau suskirstyta į kelias autonomines sritis) ir Dagestano Autonomines Sovietų socialistines Respublikas (abi priklausė Sovietų Rusijai) bei Užkaukazės federaciją (Armėnija, Azerbaidžanas, Sakartvelas), kuri 1922 tapo viena SSRS respublikų (greta Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos, Baltarusijos ir Ukrainos Sovietų Socialistinių Respublikų). Per II pasaulinį karą Kaukaze 1942-43 vyko atkaklios SSRS ir Vokietijos kariuomenių kovos (Kaukazo mūšis). Apkaltinti kolaboravimu su vokiečiais čečėnai ir karačiajai buvo ištremti, daugiausia į Kazachiją ir Vidurinę Aziją (nuo 1956 leista grįžti).
Žlugus SSRS Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas 1991 paskelbė nepriklausomybę, 1991 12 (Armėnija ir Azerbaidžanas) ir 1993 10 (Sakartvelas) prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. Rusijos Federacijoje liko: Dagestanas, Šiaurės Osetija, Kabarda-Balkarija, Karačiajų Čerkesija, Ingušija, Čečėnija (1991 ji paskelbė nepriklausomybę, kurios Rusija nepripažįsta), Adygėja. Dėl etninių ribų neatitinkančio administracinio padalijimo, tautinių siekių slopinimo ir nestabilios ekonominės padėties Kaukazas yra politinės įtampos ir ginkluotų konfliktų regionas (Kalnų Karabachas, Čečėnija ir kita), Šiaurės Kaukaze plinta islamo fundamentalistų idėjos. 2012 Sakartvelas pasitraukė iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pietų Osetija
Pietų Osètija (osetinų k. Khussar Iryston, gruz. Samkhret Osetis), Sakartvelo Vidinės Kartlijos krašto dalis, prie Rusijos Federacijos (Šiaurės Osetijos-Alanijos) sienos. Plotas 3900 km2. Apie 57 000 gyventojų (2020). Didumą Pietų Osetijos teritorijos užima Didžiojo Kaukazo pietiniai šlaitai (Račios, Lichi, Lomi kalnagūbrių dalys). Svarbiausios perėjos: Mamisoni (2819 m), Roki (2996 m). Pietų Osetijos aukščiausia viršūnė Chalacos kalnas (3938 m). Apie 92 % teritorijos yra aukščiau 1000 metrų. Klimatas pereinamasis iš subtropinio į vidutinių platumų. Sausio mėn. vidutinė temperatūra pietuose -2 °C, liepos - 21 °C. Per metus iškrinta 600 mm kritulių, kalnuose apie 1500 mm. Didžiausios upės - Didysis Liachvi, Ksani.
Žmonės dabartinės Pietų Osetijos teritorijoje apsigyveno paleolite. 9-11 a. osetinų protėviai alanai Šiaurės Kaukaze įkūrė Alanijos valstybę. Dėl mongolų (13 a. 4 dešimtmečio pabaigoje) ir Timūro kariuomenės (14 a. pabaigoje) įsiveržimo osetinai traukėsi į Vidurio Kaukazą, apsigyveno ir jo pietiniuose šlaituose; 17-18 a. jie išplito ir Vidurio Sakartvelo priekalnėse ir lygumose. Dabartinė Pietų Osetija buvo Sakartvelo karalystės dalis. Nuo 13 a. čia plėtojosi feodaliniai santykiai, bet buityje iki 20 a. pradžios išliko gimininės santvarkos liekanų. 1918-21 Pietų Osetija priklausė nepriklausomai Sakartvelo Demokratinei Respublikai (tuo metu Pietų Osetijoje kilo trys bolševikų inspiruoti antivyriausybiniai sukilimai), Sakartvelą 1921 užėmus Sovietų Rusijos kariuomenei - bolševikų paskelbtai Sakartvelo Sovietų Socialistinei Respublikai. Žlungant SSRS ji ėmė reikalauti daugiau autonomijos teisių - kilo separatistinis judėjimas. 1989 11 10 Pietų Osetijos liaudies deputatų taryba paskelbė, kad Pietų Osetija prijungiama prie Šiaurės Osetijos Autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos, 1990 09 20 buvo paskelbta Pietų Osetijos Sovietų Demokratinė Respublika.
1990 12 11 Sakartvelo parlamentas panaikino Pietų Osetijos autonominę sritį, dviejuose Pietų Osetijos rajonuose įvedė karinę padėtį ir pradėjo Pietų Osetijos energetinę blokadą. 1991 01 06 prasidėjo Sakartvelo pajėgų ir separatistų ginkluotos kovos (susirėmimai vyko jau nuo 1990 pabaigos). Per 1991 01 referendumą dauguma Pietų Osetijos gyventojų pritarė nepriklausomybei ir susivienijimui su Rusija. Dėl karo veiksmų Pietų Osetiją paliko daug karo pabėgėlių: apie 100 000 osetinų išvyko daugiausia į Šiaurės Osetiją, apie 23 000 gruzinų - į kitus Sakartvelo regionus. 1992 05 14 buvo sudarytos paliaubos, bet 05 25 kovos atsinaujino. Pagal 1992 06 25 Dagomyso susitarimą (jį pasirašė Sakartvelo ir Rusijos valstybių vadovai E. Ševardnadzė ir B. Jelcinas) Pietų Osetijoje dislokuotos taikos palaikymo pajėgos - Pietų Osetijos, Sakartvelo ir Rusijos batalionai. Po 2001 referendumo priimta Pietų Osetijos konstitucija. Per 2006 referendumą visiška dauguma gyventojų pasisakė už nepriklausomybę. Remdamasi šio referendumo rezultatais Pietų Osetija 2006 11 12 paskelbė nepriklausomybę. Sakartvelo valdžios, kuri referendumo rezultatų nepripažįsta, 2007 pateiktą pasiūlymą sudaryti Pietų Osetijos autonominę respubliką (Sakartvelo sudėtyje) Pietų Osetijos valdžia atmetė. 2007 04 Sakartvelo kontroliuojamoje Pietų Osetijos dalyje sudaryta Laikinoji Pietų Osetijos administracija (būstinė Kurtos kaimas, 9 km į šiaurės rytus nuo Cchinvali).
2008 08 žlugo Sakartvelo ir Pietų Osetijos derybos. Osetinams reguliariai apšaudant Sakartvelo kariuomenės kontroliuojamą Pietų Osetijos teritoriją (šį faktą Pietų Osetija neigia), o gruzinams - Pietų Osetiją (savo ruožtu, Sakartvelas tai neigia) Sakartvelo kariuomenė 2008 08 07 pradėjo karo veiksmus prieš Pietų Osetiją, 08 08 puolė Cchinvali. 2008 08 09 Rusijos kariuomenė išstūmė Sakartvelo pajėgas iš Pietų Osetijos. Sakartvelo teigimu, Rusija, nors ir tvirtina, kad veikia kaip Jungtinių Tautų įgaliota saugumą Pietų Osetijoje palaikanti jėga, vykdė karines akcijas ir Sakartvelo teritorijoje. 2008 08 26 Rusija pripažino Pietų Osetijos nepriklausomybę. Sakartvelas, tvirtindamas, kad tai - Pietų Osetijos aneksija, nutraukė su Rusija diplomatinius santykius. 2008 09 Rusija ir Pietų Osetija pasirašė draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sutartį (Pietų Osetijos nepriklausomybę dar yra pripažinę Nauru, Nikaragva, Sirija, Venesuela.
tags: #pietu #kaukazo #upės #sąrašas