Pietų Europos augalai: invazinės rūšys ir vietinė augmenija

Svetimžemės rūšys - tai augalai ir gyvūnai, kurie tikslingai ar atsitiktinai buvo įvežti į vietovę, kurioje jie niekada anksčiau neaugo ar negyveno. Kai kurie svetimžemiai augalai, prieš šimtmečius atvežti į gėlynus, sodus ar parkus kaip puošmena, sulaukėjo ir ėmė savaime plisti. Šiame straipsnyje aptarsime Pietų Europos augaliją, ypatingą dėmesį skirdami invazinėms rūšims, jų poveikiui vietinėms ekosistemoms ir galimiems sprendimo būdams.

Invazinių rūšių problematika

Beveik visi invaziniai augalai priskiriami keitėjų grupei. Jie geba įsikurti didelėje teritorijoje ir pakeisti ekosistemų savybes, būklę, tipą ar net išvaizdą. Ne mažiau nei gamtai, invazinės rūšys kenkia ir žmonių sveikatai, žemės ūkiui, kitoms ekonomikos šakoms. Šiuo metu Europoje yra įvertinta tik 10 proc. invazinių rūšių daromos žalos, o kasmet jų padaromi nuostoliai skaičiuojami 12 milijardų eurų. Europoje aptinkama apie 11 000 svetimžemių rūšių ir šis skaičius didėja neįtikėtinai sparčiai: kiekvienais metais mūsų žemyne aptinkama dešimtys naujų augalų rūšių, pakliuvusių iš įvairių pasaulio regionų.

Svetimžemių augalų patekimo būdai

Pagal tai, kaip svetimžemiai augalai pateko į naujas teritorijas, juos galima suskirstyti į dvi sąlygines grupes: patekusius atsitiktinai ir specialiai žmonių įvežtus, o vėliau sulaukėjusius. Dažniausiai išplinta ir sulaukėja įvairūs dekoratyviniai augalai, krūmai ir medžiai: dažnai net prieš šimtmečius kaip puošmena atvežti į dvarų, miestų parkus, sodus ir privačias sodybas, „pabėga“ ir ima savaime plisti. Dauguma svetimžemių augalų kilę iš labai panašaus klimato kraštų, jiems prisitaikyti ir išgyventi mūsų šalyje gana paprasta. Kartu su egzotinio augalo mediena, sodinukais, sėklomis gali būti perkelti grybai, bakterijos ar kiti medžių ligų sukėlėjai, prie kurių nėra prisitaikiusios vietinės medžių rūšys. Ypač pavojinga, jei ligų sukėlėjas perkeliamas į kitą kontinentą. Pavyzdžiui, 1910 metais guobų maro sukėlėjas tikriausiai su importuota mediena iš Azijos buvo netyčia įvežtas į Europą. 1928 metais iš Europos jis pateko į JAV. Per keletą dešimtmečių šis grybas abiejuose kontinentuose nusiaubė visų rūšių guobas, nes jos evoliucijos eigoje nebuvo įgijusios atsparumo šiam grybui.

Invazinių augalų poveikis ekosistemoms

Kiti svetimžemiai augalai sutrikdo medynų raidą, nes pakeičia nusistovėjusius ryšius, aplinką. Pavyzdžiui, šiandien jau yra duomenų, kad raudonasis ąžuolas produkuoja daug daugiau gilių nei paprastasis ąžuolas, todėl vietose, kur šioms abiems ąžuolų rūšims sąlygos tinkamos, raudonojo ąžuolo „savaiminukai“ dažnesni. Treti svetimžemiai augalai greitai plisdami ir sudarydami tankius sąžalynus, sunaikina vietinę pievų ir laukymių augaliją. Tai sumažina miškų biologinę įvairovę, pakeičia kraštovaizdį. Niekas negali prognozuoti svetimžemės rūšies įkurdinimo rezultato, todėl sodinti svetimžemius augalus miškuose, pievose - labai neatsakingas ir pavojingas veiksmas.

Pavyzdžiai invazinių rūšių Lietuvoje

Lietuvoje šiuo metu yra žinoma apie 548 rūšių svetimžemių augalų, iš jų apie 46 rūšys yra invazinės ir dar apie 60 rūšių - potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

  • Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi). Iš Kaukazo kilęs augalas. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvoje bandytas auginti kaip pašarinis. Vėliau jį labai išplatino gėlininkai ir bitininkai, o paskui ėmė plisti savaime. Pavojingas žmonių sveikatai - sultys sukelia odos nudegimus. Ypač pavojingas vaikams. Sudaro didžiulius sąžalynus, visiškai pakeičia buveines.
  • Uosialapis klevas (Acer negundo). Iš Šiaurės Amerikos kilęs medis. Lietuvoje pradėtas auginti 1936 m., o po 40 metų ėmė plisti upių pakrantėse, pamiškėse, dykvietėse, pakelėse. Žiedadulkės sukelia alergiją (polinozę). Labai lengvai plinta, nes vaisius išnešioja vėjas ir vanduo.
  • Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus). Iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas, į Lietuvą atvežtas XX a. pradžioje. Sėtas miškuose ir pamiškėse žvėrių pašarui, priešgaisrinėms juostoms sudaryti, dirvožemiui pagerinti. Vietovėse, kuriose įsiveisia gausialapiai lubinai, buvusios augalų bendrijos sunyksta, jų vietą užima azotamėgių augalų (daugiausia dilgėlių ir kiečių) sąžalynai.
  • Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra). Iš Šiaurės Amerikos kilusi rūšis. Lietuvoje daug kur auginama parkuose, skveruose, bet pavojų kelia pamiškėse, miškuose, ypač pajūrio kopose augančios robinijos. Gaisrai palankūs robinijų dauginimuisi sėklomis ir šaknų atžalomis.
  • Kanadinė elodėja (Elodea canadensis) Atsitiktinai įvežtas iš Šiaurės Amerikos kaip akvariumų dekoratyvinis augalas. Pirmą kartą Airijoje rasta 1836 m. Po to greitai paplito centrinės ir šiaurės Europos vandens telkiniuose. Kanadinė elodėja sudaro tankius sąžalynus ir, pakeisdama augimo sąlygas, išstumia vietines vandens augalų rūšimis. Daro neigiamą įtaką žuvininkystei bei laivininkystei.
  • Bitinė sprigė (Impatiens glandulifera) Augalas kilęs iš centrinės Azijos. Į Europą įvežtas kaip išvaizdus dekoratyvinis augalas. Dėl gausaus nektaro mėgstamas ir bičių augintojų. Bitinė sprigė - stiprus konkurentas, išstumiantis svarbius vietinius augalus, kurie šaknimis sutvirtina dirvos paviršių. Tai gali paskatinti dirvos eroziją.

Kova su invazinėmis rūšimis

Jei nusprendėte atsikratyti vazone ar kieme augančio egzotinio augalo, pasirūpinkite, kad jis patektų į šiukšlių konteinerį ar būtų sukūrentas. Blogiausias galimas pasirinkimas - išmesti augalą su žeme pamiškėje ar kitoje retai lankomoje vietoje. Būtina pasimokyti iš svetimų klaidų ir bent saugomose teritorijose nesodinti nevietinių medžių ir krūmų rūšių.

Vietinė Pietų Europos augalija

Pietų Europa pasižymi turtinga ir įvairia augalija, kurią lemia subtropinis klimatas ir įvairus reljefas. Čia auga daugybė endeminių rūšių, prisitaikiusių prie karštų vasarų ir švelnių žiemų.

Snieguolės (Galanthus nivalis)

Grakščiais baltais varpeliais su nedidele žalsva dėme puikuojasi baltoji snieguolė (Galanthus nivalis), amarilinių šeimos daugiametė svogūninė gėlė. Lietuvoje šios gėlės mylimos ir auginamos darželiuose nuo seno, senuose parkuose jų galima aptikti ir sulaukėjusių. Snieguolės gražiai vadintos sniego kankaliukais, ledinikėmis, ledlelijytėmis ir kt. Baltoji snieguolė savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Vakarų Azijoje ir Kaukaze. Pražysta labai anksti, kai tik pradeda tirpti sniegas. Užauga iki 10-12 cm aukščio. Varpelio formos balti žiedai tarsi permatomi, kvapnūs. Tai - vaistinis augalas, svogūnas - apie 1 cm skersmens, beje, turintis nuodingų cheminių medžiagų.

Pavasarinis erantis (Eranthis hyemalis)

Tikrasis saulėtų dienų šauklys - geltonais žiedais spindintis pavasarinis erantis (Eranthis hyemalis), natūraliai paplitęs Pietryčių ir Vidurio Europoje. Augalas auga drėgnuose miškuose ir krūmynuose iki 1500 metrų virš jūros lygio, augalą mėgsta ir sodininkų bendruomenė Lietuvoje. Tai žolinis augalas, efemeroidas. Lapai žali, dvejopi: viršutiniai lapai susiformuoja aplink žiedkotį menturiškai, po žiedu - plaštakiškai suskaldyti, skiautėti, o apatiniai susiformuoja augalui peržydėjus. Geltoni žiedai pavieniai, 1-1,5 cm skersmens. Žydi vasario pabaigoje ir kovo mėnesį, žydėjimas gali užsitęsti iki kovo pabaigos.

Žalčialunkis (Daphne mezereum f. alba)

Žiedus VU Botanikos sode pradeda krauti ir paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum f. alba). Tai - vasaržalis maždaug iki metro aukščio rutuliškas krūmas stačiomis šakomis, priklausantis timelėjinių šeimai. Žiedai balti, iki 1 cm skersmens, išsidėstę išilgai šakelių. Skleidžia malonų, stiprų kvapą. Verta prisiminti, kad visos šio augalo dalys yra nuodingos. Krūmas žydi vasarį-balandį, priklausomai nuo oro sąlygų. Paprastasis žalčialunkis aptinkamas Europoje, Sibire, Kaukaze.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Kiti augalai

Pietų Europoje taip pat veši:

  • Peperomijos - pipirinių (Piperaceae C.Agardh) šeimos augalai. Jų geografinis paplitimo arealas yra Pietų Amerikos atogrąžos, viena rūšis auga Japonijoje (Peperomia japonica Makino).
  • Didžiažiedis grakštuolis (Eucharis grandiflora Planch. & Linden) daugiametis svogūninis augalas, kilęs iš drėgnų Amerikos miškų, savaime auga Amazonės pakrantėse. Dažnai vadinamas „Amazonės lelija”.
  • Švelnioji kariota (Caryota mitis Lour.) kilusi iš Pietryčių Azijos. Tanki, vertikali šios palmės vėduoklė susideda iš trikampių tarsi įpjautų lapų. Jos tvirti lapai su plačiais, plokščiais plunksniškais lapeliais yra unikalios formos, kuri primena įpjautą žuvies uodegą, todėl vadinama „žuvies uodegos palme”.
  • Vaistinė alpinija (Alpinia officinarum Hance) naudojamas šakniastiebis, kaip prieskonis. Rytų medicina, iš alpinijos sėklų rekomenduojama gydyti maliariją, rėmenį, dantų skausmą.
  • Begonijos - begoninių (Begoniaceae C.Agardh) šeimos augalai. Begonijos kilę iš Centrinės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos drėgnųjų atogrąžų miškų.

Europos geografinės ypatybės

Norint geriau suprasti augalijos paplitimą ir įvairovę, svarbu atsižvelgti į Europos geografines ypatybes.

Kranto linija ir paviršius

Europos kranto linijos (be salų) ilgis apie 38 000 kilometrų. Krantų raidai didžiausią įtaką turėjo bangavimo, potvynių bei atoslūgių ir jūrų ingresijų bei regresijų procesai, t. p. pleistoceno ledynų veikla (Šiaurės Europoje). Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300-1000 m, 6 % - daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Didžiausias aukštis 5642 m (Elbruso kalnas Kaukaze); kai Europos ir Azijos riba traktuojama kitaip (visas Kaukazas priskiriamas Azijai), aukščiausia viršūne laikomas Monblanas (4808 m).

Lygumos ir kalnai

Lygumos apima beveik visą Rytų Europą (Rytų Europos lyguma), nusidriekia pajūriais per Vakarų ir Vidurinę Europą (Vidurio Europos lyguma), Jutlandijos pusiasalį, Skandinavijos pusiasalio pietinę ir rytinę dalį, Suomiją, Kolos pusiasalį. Skandinavijos bei Kolos pusiasalių ir Suomijos cokolinės lygumos 100-150 m absoliutiniojo aukščio; jose daug tektoninių įdubų, moreninių kalvagūbrių (Salpausselkä, Suomenselkä), ozų, keimų, ežerų, tektoninių pakilumų, sudarančių aukštumas (Smålandas, Maanselkä, Keivai, Chibinai).

Europos vakaruose ir viduryje į pietus nuo lygumų juostos eina aukštumų ir vidutinio aukščio kalnų juosta, kurią sudaro Ardėnai, Reino Skalūniniai kalnai, Harzas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Sudetai, Čekijos masyvas, Bavarijos Miškas, Frankonijos Albas, Vogėzai, Centrinis Masyvas, Armorikos aukštuma. Į pietus nuo šios juostos yra aukščiausių kalnų juosta: Vidurio Europoje - Alpės, Karpatai (didžiausias aukštis 2655 m, Gerlacho kalnas), Pietų Europoje - Balkanų kalnai, Rilos, Rodopų, Pindo kalnai, Dinarų kalnynas, Apeninų, Pirėnų, Andalūzijos kalnai.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Geologinė istorija

Europos reljefas susidarė dėl ilgai trukusio proceso, kurio pradžioje - prekambre - formavosi Rytų Europos platforma, Baltijos skydas. Šios struktūros apima Rytų Europos ir dalį Šiaurės Europos. Vėlesniais geologiniais laikotarpiais prie jų pradėjo šlietis kitos struktūros. Europos reljefo pagrindiniai bruožai formavosi per alpinę kalnodarą. Tuo metu susiraukšlėjo aukščiausių kalnų grandinės: Didysis Kaukazas, Alpės, Karpatai, Balkanų kalnai, Dinarų kalnynas, Pindo kalnai, Apeninai, Pirėnai, Andalūzijos kalnai, Peloponeso pusiasalio kalnagūbriai, Krymo kalnai, Viduržemio jūros salų kalnai.

Klimatas

Šiaurės Atlanto srovė teka į šiaurės rytus palei Britų salas, Norvegijos srovė - palei Skandinavijos pusiasalio vakarinius ir šiaurinius krantus, šiaurėje siekia Naująją Žemę; Norvegijos pakrantėse ji sukelia +22 °C žiemos temperatūrų anomaliją. Europos atmosferos cirkuliacija priklauso nuo atmosferos slėgio centrų virš Šiaurės Atlanto (Islandijos depresijos ir Azorų anticiklono) tarpusavio sąveikos. Žemo slėgio sritis virš Islandijos sukelia oro masių srautus dažniausiai žiemą. Vasarą Europos orams didesnę įtaką daro Azorų anticiklonas.

Europa yra keturiose klimato juostose. Šiauriausioji dalis (Špicbergenas, Prano Juozapo Žemė) yra arktinio klimato juostoje. Vidutinių platumų klimato juostoje yra Europos didžioji dalis - Vakarų ir Vidurio Europa, Rytų ir Šiaurės Europa, išskyrus arktines ir subarktines sritis. Pietų Europa į pietus nuo Pirėnų, Alpių, Dinarų ir Balkanų kalnų yra subtropinio klimato juostoje.

Upės ir ežerai

Dauguma Europos upių priklauso Atlanto vandenyno ir jo jūrų baseinams, kitos - Arkties vandenyno ir Kaspijos jūros baseinams. Rytų Europos upės (Volga, Dniepras, Donas, Pečiora) minta lietumi ir sniegu, būna užšalusios iki 3,5-4,5 mėn., šiauriausios (Pečiora) - 7-7,5 mėn., smarkiai patvinsta pavasarį, šiauriausios - vasarą; laivuojamos vasarą.

Ežerai daugiausia ledyninės kilmės; jų daug Suomijoje, Švedijos pietuose, Baltijos šalyse, Lenkijoje, Vokietijoje. Didžiausi ežerai (6 lent.) ir giliausi (Como ežeras, Maggiore, Gardos ežeras, Ženevos ežeras, Ochrido ežeras) yra tektoninės ledyninės kilmės.

Dirvožemiai

Vyraujančių dirvožemių zoniškumas ryškesnis tik Rytų Europoje ir aukščiausiuose kalnuose (vertikalusis zoniškumas). Rytų ir Šiaurės Europos spygliuočių miškų zonoje vyrauja jauražemiai: Rytų Europos lygumos šiaurėje - glėjiškieji, Skandinavijos pusiasalio rytuose - geležingieji; zonos pietuose - balkšvažemiai. Vakarų ir Vidurio Europos aukštumose ir kalnų žemutiniuose šlaituose vyrauja nepasotintieji rudžemiai, kalnų šlaituose, apaugusiuose spygliuočiais - jauražemiai, alpinių pievų zonose - kalnų pievų dirvožemiai.

tags: #Pietų #Europos #augalai

Populiarūs įrašai: