Pietų Baltijos regiono plėtra ir Lurdo grotos istorija Palangoje
Įvadas
Pietų Baltijos regionas, į kurį įeina Lietuva, Latvija ir Estija, turi turtingą ir įvairią istoriją. Palanga, įsikūrusi Lietuvos pajūryje, yra svarbus šio regiono istorijos ir kultūros centras. Šiame straipsnyje nagrinėsime Palangos ir jos apylinkių plėtrą nuo seniausių laikų iki šių dienų, ypatingą dėmesį skirdami Lurdo grotos istorijai.
Palangos apylinkių raida nuo seniausių laikų iki viduramžių
Palangos apylinkėse žmonės lankydavosi jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu, o ilgesniam laikui pradėjo apsistoti neolito viduriniuoju laikotarpiu. Geros sąlygos gyventi žmonėms šiose vietose susidarė maždaug apie 2500 metus pr. Kr. - vėlyvojo neolito laikotarpiu. Pajūryje apsistoję gyventojai tada dažniausiai užsiimdavo žvejyba ir medžiokle. Žalvario amžiaus pradžioje (XVI-VI a. pr. Kr.) Lietuvos pajūris jau buvo tankiai apgyventas. Daugiausiai gyvenviečių buvo Palangos-Kretingos apylinkėse. Čia viena gyvenvietė nuo kitos būdavo nutolusios vos 2-3 kilometrus.
Nuo 1967 m. vykdomų archeologinių tyrimų metu Palangos kurorto teritorijoje jau yra surasta apie 40 gyvenviečių, kurios datuojamos 5-2 tūkstantmečiu pr. Kr. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Palangoje, Baltijos jūros pakrantėje, prie Rąžės upelio žiočių pirmieji gyventojai ėmė kurtis III tūkst. pr. Kr.
V-VI a. žmonės gyveno pietinėje Palangos dalyje, Rąžės upelio kairiajame krante, Birutės kalno papėdėje, Žemaičių kalnelyje. IX a. Palangos jūrinėje terasoje, Birutės kalno papėdėje, susiformavo prekybinė gyvenvietė. X-XII a. Palanga buvo prekybinė gyvenvietė, kurią sudarė keturios nedidelės gyvenvietės. Spėjama, kad XII a. Palangoje, į šiaurę nuo Rąžės upelio žiočių (senosios Palangos teritorija), buvo uostas.
Pirmoji (legendinė) iki šiol žinoma Palangos paminėjimo data - 1161 m. birželio 15 diena. Palanga šia data minima 1431 m. ginčų dėl Kuršo vyskupijos įkūrimo medžiagoje. Rašoma, kad 1161 m. danų karalius Valdemaras I su savo kariuomene išsilaipino Palangoje. Pasak istorikų, „Su Palanga siejamas pirmojo legendinio Kuršo vyskupo vardas ir dar XII a. viduryje įkurta pirmoji parapija. Palangoje šiandien reikėtų ieškoti ir seniausios Kuršo bažnyčios, danų pirklio pastatytos XI a."
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Palanga XIII-XVIII amžiais
1253 m. balandžio 5 d. Palanga paminėta Vokiečių ordino rašytiniuose šaltiniuose - Kuršo dalybų tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo akte. 1257 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didysis kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas užrašė Kryžiuočių ordinui dalį Žemaičių žemės. XIII a. vid. Palangos gyvenvietė buvo sutvirtinta. XIII-XV a. Palanga priklausė pasienio teritorijai - čia ėjo riba tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir vokiečių ordinų, veikusių Prūsijoje ir Livonijoje. XIII-XIV a. Palangoje ir jos apylinkėse buvo retai gyvenama. XIII-XVIII a. Lietuvos pajūrio gyventojai dažniausiai vertėsi žvejyba, bitininkyste, rinko jūros išmestą gintarą.
XIV a. ant Palangos Birutės kalno (piliakalnio) aikštelėje stovėjo pagonių žvejų ir žemdirbių šventykla, paskirta deivės Praurimės garbei, buvo Praurimės aukuras, paleoastronominė observatorija. Čia galėjo būti ir viena svarbiausių liaudies susirinkimo vietų. XIV a. vid. Palangoje, išstūmę kuršius, įsitvirtino žemaičiai. Tuo metu čia gyveno iš Palangos krašto kilusi vaidilutė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, jo brolių Tautvilos, Žygimanto, seserų Miklausės, Danutės, Ringailės (Rimgailės) motina Birutė.
1328 m. Livonijos ordinas perleido Klaipėdą Prūsų ordinui. Tada Palangos kraštas atsidūrė Prūsų ordino žinioje, tačiau faktiškai šį kraštą kontroliavo žemaičiai. Iki 1382 m. (Kęstučio mirties) vokiečiai neįstengė užimti kovų metu nualinto Palangos krašto. Vėliau Jogaila, o paskui ir Vytautas, susiklosčius nepalankioms istorinėms sąlygoms, pavedė Žemaitiją, o kartu ir Palangos kraštą Ordinui ir šio krašto nebegynė. Palanga minima XIV a. pab.-XVII a. 1409 m. sukilimo metu žemaičiai ties Palanga sumušė kryžiuočių kariuomenę ir išvijo juos iš Žemaitijos, tačiau oficialiai iki pat 1422 m.
Po 1422 m. sudarytos Melno sutarties Palanga ir nedidelis pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios buvo priskirtas LDK. Šis ruožas dalijo abiejų Ordino šakų valstybę į dvi dalis. Vokiečiai Palangą paliko tik apie 1427 m. pabaigoje. Vokietijos istoriografijoje yra pažymima, kad ties Nemirseta iki 1422 m. nužymėta siena iki Antrojo pasaulinio karo buvo pastoviausia siena Europoje.
1466 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Palangos uostas, tačiau tiksli jo buvimo vieta dabar nežinoma. XV a. pr. senosios Palangos gyvenvietė sunyko, jos vietoje iki XVI a. XV a. II p. Palangoje jau gyveno žydų. Tai patvirtina tas faktas, kad 1487 m. XV a. 1507 m. XVI a. Palanga ir Elija (Šventoji) jau buvo miesteliai. 1506 m. ant Birutės kalno, toje vietoje, kurioje, kaip buvo tada manoma, yra palaidota kunigaikštienė Birutė, buvo pastatyta Šv. Jurgio koplyčia. Kraštotyrininkas, pedagogas Juozas Šliavas 1978 m. savo publikacijoje nurodė, kad tada Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio pakviesti jėzuitai kalno papėdėje pastatė dar ir Nekaltosios Mergelės Marijos statulą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Apie 1540 m. Palangoje buvo pastatyta katalikų bažnyčia, kuri neužilgo atiteko evangelikams liuteronams. 1597 m. XVI a. vid. 1540 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė žydams privilegiją Palangoje pasistatyti pirmąją sinagogą ir kitus sakralinius statinius. Tais pačiais metais čia buvo įkurtos ir žydų kapinės, vėlesniais metais pastatyta dar keletas sinagogų. 1542 m. Šventoji pažymėta H. 1547 m. Palanga rašytiniuose šaltiniuose pavadinta miesteliu.
1550 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo duktė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto sesuo, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Stepono Batoro žmona Ona Jogailaitė užrašė fundaciją Palangos katalikų bažnyčiai (koplyčiai), kuri buvo pastatyta 1554 metais. Duodama fundaciją Ona Jogailaitė įpareigojo Palangos seniūnijos valstiečius duoti klebonui nuo kiekvieno sodybinio valako po rėtį miežių ir rugių, po vežimą malkų ir mokėti 5 grašius pinigais. Šią duoklę surinkti ir nuvežti klebonui Šv. Martyno vigilijoje buvo įpareigoti vaitai.
Nuo 1569 m. 1595 m. flamando kartografo G. Merkatoriaus 1959 m. vokiečių mieste Duisburge išleistame žemėlapyje „Lietuva“ pirmą kartą pažymėta Palanga (Polangen). Jame nurodyta ir Šventoji (Heligaw), Nemirseta (Nemersat) - iš viso 60 gyvenviečių. Šiame žemėlapyje matosi ir Rąžės, Šventosios upės, nors jos ir nėra įvardytos. Pakarttinai šis žemėlapis buvo išleistas 1611 m. Rašytiniuose šaltiniuose minima 1596 m.
1570 m. lotynų kalba belgų mieste Antverpene išleistame A. Pograbkos „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje“ pirmą kartą pažymėta Šventoji (Heyligow). Ji yra nurodyta ir 1574 m. V. Stanislovas Karvovskis 1913 m. Palangos mylėtojų draugijos išleistoje knygoje „Palanga ir Kretinga“ rašo kad „1775 m. Seimas sutiko vietoje Liachovičių miesto ir Liachovičių grafystės, buvusios Naugarduko paviete, atiduoti Palangą su jai priklausančiomis valdomis ir Plungės kaimais Vilniaus vyskupui, kunigaikščiui Ignotui Masalskiui. Jam mirus, Palangos valdos paveldėtoja tapo su kunigaikščiu de Ligne išsiskyrusi ir vėliau už Karūnos kariuomenės generolo-leitenanto Vincento Potockio ištekėjusi I. Masalskio brolio dukra Elena. Taip Palangos valda atsidūrė V. Potockio žinioje.
Apie 1595-1596 m. Palangos katalikų bažnyčią fundavo Ona Jogailaitė. Ši bažnyčia vietoje anksčiau stovėjusios pastatyta 1590 metais. XVI-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose minimi Palangos ir Šventosios uostai, tačiau iki šiol abejojama, ar tuo metu Palangoje jo būta. Spėjama, kad šiuo atveju rašant apie Palangos uostą turimas galvoje Šventosios uostas. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio valdymo metais (XVII a.) Šventojoje mėginta įkurti Anglijos pirklių koloniją. Pirkliai į Šventąją atvyko 1665 m. ir apie 1679 m. pradėjo kurti miestą, pavadinę jį Jan-Marjenborg (Janmarienburgu).
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
1600 m. sausio 8 d. Lenkijos, Švedijos karalius ir LDK valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza, LDK valstybinio veikėjo, Lietuvos dvaro paiždininkio, Užvenčių tijūno, Lietuvos didžiojo raštininko, karaliaus sekretoriaus, Palangos seniūno Motiejaus Vainos paprašytas, parašė privilegiją, suteikiančią teisę Palangoje rengti sekmadieninį turgų ir per metus dvi muges (du prekymečius) - vieną per Jonines, kitą - Simo Judo dieną. Ta pačia privilegija į mugę vežamos prekės penkeriems metams buvo atleistos nuo muito mokesčių. 1639 m. paprašytas Palangos seniūno Stanislovo Vainos, Palangai naują privilegiją suteikė Vladislovas IV.
XVII a. ant Birutės kalno buvo pastatyta medinė katalikiška koplyčia. 1753 m. atnaujinta Birutės kalno koplyčia (ji buvo atkelta iš Šventosios gyvenvietės). Kai ši sugriuvo, jos vietoje pastatė medinį kryžių. o 1869 m. klebono Konstantino Steponavičiaus iniciatyva buvo pastatyta mūrinė koplyčia (projekto autorius - Klaipėdoje gyvenęs prūsų archit. 1613 m. Radvilos išleistame Lietuvos žemėlapyje nurodytas Šventosios uostas. Tuo laikotarpio Palangoje turėjo būti prieplauka, į kurią atplaukdavo laivai, kuriais atveždavo linų, kanapių, grūdų ir kitų prekių Žemaitijai. Stanislovas Karvovskis knygoje „Palanga ir Kretinga“ rašo, kad ši prieplauka galėjo būti ties Naglio kalnu (Olandų kepure), nes šalia jo buvo Senosios Palangos kaimas. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, į Palangą laivai galėdavo atplaukti ir vykstant 1831 m.
1639 m. Lenkijos karalius Vladislovas IV ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas II Vaza Vilniuje liepos 1 d. pasirašytu raštu žydams suteikė teisę kurtis Palangoje ir čia nuolat gyventi, patvirtino Žygimanto III Vazos jiems suteiktas privilegijas. Šia privilegija buvo leista Palangos ir Gargždų žydms pirkti miestelyje sklypus, namus, laukus, daržus, pievas, gaminti degtinę, alų, midų, pardavinėti šiuos gėrimus, verstis amatais, prekyba, įrengti krautuves, pirkti galvijus, statyti skerdyklas, mėsines, naudotis kartu su kitais miestelėnais bendromis ganyklomis. Be to žydams buvo leista statytis sinagogas, jei jos nebus panašios į katalikų bažnyčias, įruošti kapines ir jas apsitverti. Teisių atžvilgiu Palangos žydai buvo pavesti Palangos seniūno teismui, o apeliacijos atveju glėjo kreiptis į karaliaus dvaro teismą. Ta pačia privilegija Palangos seniūnui S. Vainai prašant, buvo leista Palangos dvarą perkelti į Bertelaičių kaimo laukus, nes iki to laiko Palangos pajūryje stovėjęs dvaras buvo dažnai vėjų apnešamas smiltimis.
1667 m. 1679 m. buvo pakartotos privilegijos Palangos žydams ir anglų pirkliams: anglų pirkliai gavo Lenkijos karaliausJono III ir Lietuvos didžiojo kunigaikščoio Jono Sobieskio leidimą apsigyventi Palangoje, prekiauti, įrengti uostą prie Šventosios upės. Šešeriems metams jie buvo atleisti nuo mokesčių. 1685 m. Palangoje buvo įkurta anglų laivininkystės bendrovė. Jai vadovavo Horstas. Prof. J. Šimoliūnas, 1921 m. tyrinėdamas Baltijos pajūrį Palangos kurorto ruože, įvairiais matavimais nustatė, kad Birutės kalno kryptimi, maždaug į šiaurės vakarus jūroje, 2-3 m. gilumoje, eina akmeninė siena, apie 200 m atstumu uždarydama uostą iš pietų ir vakarų ir palikdama atvirą tik į šiaurės vakarus. Ši siena prasideda ties Birutės kalnu ir tęsiasi šiaurės vakarų linkme apie 1 kilometrą. Ji baigiasi ties tiltu į jūrą. Ši siena, prof. J. Šimoliūno teigimu, greičiausiai yra XVII a.
1685 m. gegužės 6 d. Lenkijos karaliusJonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis pasirašė aktą, kuriuo buvo leidžiama Palangoje statyti ne tik katalikų, bet ir liuteronų bei reformatų bažnyčias. 1698 m. inventoriaus duomenimis, Palangoje buvo 53 gyventojų dūmai (savarankiški ūkiniai vienetai). Vykstant 1700-1721 m. Šiaurės karui, Švedijos kariuomenės laivynas 1701 m. akmenimis užvertė (sunaikino) Šventosios uostą (daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma, kad ir Palangos uostą, tačiau, kad jis čia tuo metu čia buvo, šių dienų istorikai nėra patvirtinę). Tai buvo padaryta paprašius su palangiškiais konkuravusiems Rygos pirkliams. XVIII a. Palanga stipriai nukentėjo karo su Švedija ir kilusios maro epidemijos laikotarpiu. Karo metu buvo apnaikintas miestelis, bažnyčia, žuvo nemaži vertybių ir dokumentų.
1705 m. Varšuvos sutartimi, kurią pasirašė Švedijos karalius Karolis XII ir ATR valdovas - Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, buvo uždrausta Lietuvai turėti Palangos uostą ir iš jo gabenti prekes. Palangos uostas buvo užpiltas. Šia sutartimi siekta, kad Lietuva nedarytų konkurencijos Prūsijai, švedų valdytiems Kuršo ir Vidžemės uostams. XVIII a. Palanga buvo linijinio plano gyvenvietė prie palei pajūrį einančio kelio Karaliaučius-Klaipėda-Ryga. Rąžės upelis dalino gyvenvietę į dvi dalis. Centrinėje stovėjo medinė katalikų bažnyčia, o į šiaurę nuo šio rajono buvo žydų gyvenamasis kvartalas, kuriame veikė mokykla ir pirtis. Miestelyje buvo dar ir kelios šalutinės gatvelės, kurios iš centro ėjo link ganyklų - Vilimiškės dvaro pusėn (šiaurinė miestelio dalis). 1738 m. iš Palangoje buvusių 56 apstatytų sklypų 13 priklausė žydams (dauguma jų buvo šiaurinėje gyvenvietės dalyje). Tuo laikotarpiu vienoje dabartinės Vytauto gatvės pusėje stovėjo katalikų bažnyčia, o kitoje (į šiaurę nuo jos - „iškala“ (sinagoga). 1739 m. vakarinėje Palangos pusėje buvo penki žydų sklypai, o rytinėje - keturi.
Tiškevičių įtaka Palangos plėtrai
XIX a. Palanga tapo svarbiu kurortu, o didelę įtaką jos plėtrai turėjo Tiškevičių giminė. 1824 m. liepos 13 d. Mykolas Juozapas Tiškevičius įsigijo valdą Palangoje. Jo sūnus Juozapas Tiškevičius (1835-1891) pradėjo kurti kurortą: pastatė kurhauzą, kelias vilas, teatrą, įrengė maudykles. Grafo sumanymu vienoje iš altanų, buvusių tarp jūros ir senojo dvaro, grodavo pučiamųjų orkestras. Netoli orkestro altanos įrengtos pirmosios karuselės.
Feliksas Vincentas Tiškevičius (1870-1932) tęsė Palangos plėtrą. Jis pakvietė vokiečių architektą F. H. Švechteną projektuoti šeimos rūmus, o prancūzų parkų architektą-dendrologą E. F. Andrė - kurti parką. F. Tiškevičius rūpinosi religinės infrastruktūros plėtojimu. Grafų prašymu Birutės parke 1898-1900 m. pastatyta Lurdo grota su Švč. Lurdo Marijos skulptūra, 1907-1912 m. iškilo Švenčiausios Jėzaus Širdies skulptūra, 1907-1908 m. prie šeimos rūmų pristatyta koplyčia. Grafai rėmė ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statybą.
XIX a. pabaigoje Tiškevičių bulvare įrengta elektros jėgainė, tiekusi energiją vasarnamiams, kurhauzui, parkui. Jūros tiltas paliktas poilsiautojų reikmėms, 1902-1903 m. prie jūros pastatytas restoranas „Undinė“, maudyklės su voniomis ir pašildytu jūros vandeniu bei specializuotos gydyklos. 1910 m. Tiškevičių bulvare išgręžtas artezinis šulinys. Nutiestas vandentiekis į kurhauzą, vilas. 1909 m. Palangai suteiktos kurorto teisės. Tiškevičiai rėmė švietimo infrastruktūrą: 1911-1914 m. suteikė patalpas Palangoje veikusiai „Saulės“ draugijos lietuviškai pradinei mokyklai, 1913 m. dovanojo pastatą Palangos progimnazijai.
Lurdo grotos istorija Palangoje
Lurdo grota Palangoje yra viena iš svarbiausių religinių ir kultūrinių vietų. Ji buvo pastatyta 1898-1900 m. grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių prašymu Birutės parke. Grota buvo įkvėpta Lurdo grotos Prancūzijoje, kurioje 1858 m. Bernadette Soubirous patyrė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus.
Lurdo grotoje Palangoje buvo pastatyta Švč. Lurdo Marijos skulptūra. 1907-1912 m. netoliese iškilo Švenčiausios Jėzaus Širdies skulptūra. Lurdo grota tapo svarbia piligrimystės vieta, pritraukiančia tikinčiuosius iš visos Lietuvos ir užsienio.
Palanga XX-XXI amžiais
XX a. Palanga išliko svarbiu Lietuvos kurortu. Po Antrojo pasaulinio karo Palanga buvo atstatyta ir toliau plėtojama kaip poilsio ir sveikatos gerinimo centras. Buvo pastatyta daug sanatorijų, poilsio namų ir kitų turistų aptarnavimo objektų.
Šiandien Palanga yra vienas populiariausių Lietuvos kurortų, pritraukiantis tūkstančius turistų kiekvienais metais. Palanga garsėja savo smėlio paplūdimiais, pušynais, kultūros renginiais ir istorinėmis vietomis, įskaitant Lurdo grotą.
tags: #pietu #baltijos #regiono #pletra #lurdo #grota