Pietų Amerikos užkariavimas: istorija, etapai ir pasekmės

Šiame straipsnyje nagrinėjama Pietų Amerikos užkariavimo istorija, pradedant nuo pirmųjų europiečių ekspedicijų iki kolonizacijos ir jos padarinių vietos gyventojams bei kultūrai. Aptariami pagrindiniai užkariavimo etapai, dalyviai, priežastys ir pasekmės, taip pat atkreipiamas dėmesys į skirtingų tautų vaidmenį ir indėlį į šį istorinį procesą.

Įvadas

Pietų Amerikos užkariavimas - tai sudėtingas ir daugialypis istorinis procesas, kuris prasidėjo XV a. pabaigoje ir tęsėsi kelis šimtmečius. Šis laikotarpis žymus europiečių ekspansija į Amerikos žemyną, vietos civilizacijų žlugimu ir naujų kolonijinių visuomenių formavimusi.

Pasaulio užkariavimas ir imperializmo эпоха

XIX amžiuje prasidėjęs imperializmas - tai valstybės siekis įgyti politinę, ekonominę ir karinę valdžią už savo teritorijos ribų. Šį laikotarpį (1870-1914 m.) istorikai vadina naujuoju imperializmu. Gigantiškos kolonijų grobimo lenktynės, ypač Afrikoje, vyko dėl įvairių priežasčių, įskaitant ekonominius interesus, politinę konkurenciją ir ideologinius įsitikinimus.

Imperializmo prielaidos ir priežastys

Imperializmo prielaidas sudarė laivybos laimėjimai ir geografiniai atradimai. Nuo XIX a. vidurio Europos valstybės vis labiau domėjosi naujomis teritorijomis, kurias galėtų užgrobti. Kolonijos, apsauginiai muitai ir privilegijos prekyboje prieštaravo naujam ekonominiam mąstymui - liberalizmui. Be to, ekonominiai interesai vis labiau telkėsi apie industrializaciją ir vietinę rinką.

Japonijos ekspansija ir pasipriešinimas kolonizatoriams

Šalia Europos valstybių, Japonija taip pat vykdė ekspansiją. Kinijoje kilo pasipriešinimas kolonizatoriams, kurio metu kinai žudė europiečius ir apsupo Europos šalių ambasadas Pekine. Europos valstybės nesutarė dėl teritorijų ir politikos, o tai lėmė įtampą ir konfliktus.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Trys kelionės, pakeitusios pasaulį

XVI a. viduryje pasaulį pakeitė trys kelionės:

  • Kristupas Kolumbas (1451-1506) atvyko į Ameriką.
  • Vaskas da Gama (1460-1524) apiplaukė Afrikos pietinį iškyšulį ir atplaukė į Indiją.
  • Fernandas Magelanas (1480-1521) pirmą kartą apiplaukė aplink pasaulį.

Šios kelionės pradėjo naują pažinimo epochą, atvėrė pasaulį europiečių ekspansijai į Ameriką, Afriką ir Aziją. Netrukus Amerika patyrė didelę europiečių emigraciją, o Afrikoje ir Azijoje atsirado fortų, per kuriuos vyko prekyba.

Konkista: užkariavimo samprata ir etapai

Konkista (iš ispanų k. conquista - užkariavimas) - tai XV a. pabaigos-XVI a. vykęs Amerikos žemyno užkariavimas. Iš pradžių Amerikos žemyno pakrantėje ketinta kurti tik prekybos su vietos gyventojais punktus, tačiau paaiškėjus, kad vietos sąlygos tinkamos gyventi europiečiams ir padaugėjus kolonistų, netrukus prasidėjo ir jo kolonizacija.

Popiežiaus bulės ir Tordesillaso sutartis

1493 m. popiežius Aleksandras VI, siekdamas užkirsti kelią galimiems Ispanijos ir Portugalijos nesutarimams dėl naujų žemių, paskelbė bules (popiežiaus dienovidinio aktai), o Ispanija ir Portugalija pasirašė Tordesillaso sutartį (1494). Šie dokumentai nustatė abiejų valstybių įtakos sferas: Portugalijai pripažinta konkistos teisė dabartinėje Brazilijos rytinėje dalyje, Ispanijai - kitoje žemyno dalyje.

Konkistadorai: dalyviai ir motyvacija

Konkistos dalyviai dažniausiai yra vadinami konkistadorais. Dauguma jų - smulkieji ir bežemiai bajorai, kariai, kurie pasibaigus rekonkistai (Pirėnų pusiasalio atkariavimui iš maurų) buvo likę be pragyvenimo šaltinio. Konkistos kampanijos organizatorius kolonijai užkariauti ir įkurti turėdavo gauti karaliaus leidimą, susirasti lėšų ekspedicijai finansuoti. Dalinyje dažniausiai būdavo kalvis, dailidė, kunigas ir notaras, kuris protokolavo pajamas, vietos gyventojų įsipareigojimus pagal rekerimjentą (reikalavimą; vietos gyventojų pasidavimo ir krikšto priėmimo sąlygos) ir grobio dalybas - karaliaus iždui atitekdavo 1/5 pajamų; kita dalis buvo paskirstoma konkistadorams atsižvelgiant į įdėtas lėšas. Žygis dažniausiai baigdavosi miesto, kuris tapdavo kolonijos administraciniu centru ir tolesnių žygių baze, įkūrimu. Ūkis plėtotas ekstensyviu būdu.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Konkistos etapai

Konkista skirstoma į 3 etapus:

  • I etapas (1493-1519): ispanai nukariavo Didžiųjų Antilų salas ir įkūrė keletą atramos punktų dabartinėje Venesuelos ir Panamos teritorijoje. Etapo pradžia laikoma 1493-94 m. K. Kolumbo pradėtas Haičio salos nukariavimas ir Santo Domingo miesto įkūrimas. 1509 m. J. de Esquivelis užkariavo Jamaiką, 1511-14 m. D. Velázquezas de Cuéllaras - Kubą.
  • II etapas (1519-42): ispanai užkariavo Meksiką (actekų imperiją; H. Cortésas), Centrinę Ameriką (G. Gonzálezas Dávila, F. Fernándezas de Córdoba), Venesuelą (D. de Ocampo, J. Castellónas), Peru (dabar Ekvadoras, Peru, Bolivija, Šiaurės vakarų Argentina; F. Pizarro, D. de Almagro, S. de Belalcázaras, P. de Mendoza ir kiti), Čilę (P. de Valdivia). Portugalai (T. de Sousa ir kiti) tęsė Brazilijos rytinės pakrantės nukariavimą.
  • III etapas (1542-72): buvo galutinai nukariauti Peru ir Naujosios Ispanijos vicekaralysčių vidiniai rajonai, nenukariautos liko tik neturtingos, sunkiai prieinamos vietovės.

Konkistadorų skaičius ir sėkmės veiksniai

Manoma, kad konkistoje dalyvavo keliasdešimt tūkstančių ispanų ir portugalų, keli tūkstančiai juodaodžių vergų, vėliau ir metisai. Dalis konkistadorų pralobo. Konkistos sėkmę garantavo vietos gyventojų tarpusavio nesutarimai, menkesnis, palyginti su europiečiais, civilizacijos lygis.

Kristupas Kolumbas ir Naujojo Pasaulio atradimas

Kristupas Kolumbas (italų k. Cristoforo Colombo, kastiliečių k. Cristóbal Colón), Genujoje 1451 m. gimęs italas jūreivis, didžiavosi savo vardu, kuris reiškia „Kristaus nešėjas“. Visi biografai pažymi nuoširdų Kolumbo pamaldumą ir giliai religinį savo misijos suvokimą.

Kolumbo kelionės ir atradimai

Ilgai plaukiojęs jūromis, 1477 m. Kolumbas apsigyvena Portugalijoje. Čia jis pasineria į keliautojų raštus ir žemėlapius, ir jam kyla mintis, jog pasakišką aukso ir prieskonių šalį Indiją galima būtų pasiekti plaukiant į vakarus - taip būtų išvengta Afrikos ir Azijos pakrantėse siaučiančių arabų piratų.

1485 m. Kolumbas išvyksta į Ispaniją, kuri tampa jo antrąja tėvyne. Atkaklus jūreivis savo avantiūristišką planą pasiūlo Katalikiškiesiems Ispanijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

1492 m. rugpjūčio 3 d. prasideda kelionė, pakeisianti visos Europos ir krikščionijos likimą. Spalio 11 d. pats Kolumbas pastebėjo šviesą vakaruose, o spalio 12 d. jūreivis Rodrigo de Triana sušuko: „Žemė!“ Tai buvo dabartinė Watling‘s sala Bahamuose. Kolumbas paskelbė salą Kastilijos ir Aragono karalių bei savo kaip vicekaraliaus valda ir įsmeigė į žemę medinį kryžių.

Kolumbas savo trijų kelionių metu atrado daugumą Karibų jūros salų, įsteigė pirmąją koloniją Santo Domingo (dab. Dominikos Respublikoje), tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Pietų Amerikos žemyne (dab. Venesueloje), nors iki pat savo mirties manė, kad pasiekė Indiją.

Kolumbo palikimas ir kontroversijos

Kolumbas liko nusivylęs ir neįvertintas. Netgi naujojo žemyno pavadinimas buvo duotas ne pagal jo vardą - 1507 m. kontinentas geografų pavadintas Amerika florentiečio Amerigo Vespucci garbei.

Kolumbo asmenybėje ryškūs aistringas tikėjimas ir žmogiškos ydos, siekis tarnauti Bažnyčios plitimui ir nepateisinami žiaurumai kolonizacijos eigoje. Ne viena istorikų karta bando atskirti pelus nuo grūdų, bet pirmiausia turime žiūrėti į įvykius tikėjimo akimis - niekas negali nuneigti, kad Kristaus tikėjimo atnešimas iš esmės buvo palaima naujajam žemynui.

Dvasinė konkista ir indėnų atvertimas

„Dvasinė konkista“ - dominikonų, pranciškonų, jėzuitų vykdoma misija indėnų tarpe, - būtų neįmanoma be karinės konkistadorų paramos, bet, kita vertus, jų žiaurumai buvo viena iš pagrindinių kliūčių indėnų atvertimui (ypač Peru, Čilėje, Brazilijoje). Tačiau iki šiol objektyviam konkistos įvertinimui labiausiai trukdė iš anksto prieš katalikybę ir Ispaniją nukreipta „juodoji legenda“, piešusi konkistadorus vien juodžiausiomis spalvomis.

Actekų civilizacija: tarp pažangos ir žiaurumo

Actekai buvo pasiekę pirmą civilizacijos pakopą - jie statė įspūdingus miestus ir turėjo raštą, kuris dar tebesivystė iš paveikslėlių į abstraktesnius simbolius. Tačiau actekų dvasinė kultūra net nepradėjo vystytis - joje viešpatavo tiesiog akivaizdžiai satanistinė religija, kuriai buvo pajungtas visas viešasis gyvenimas.

Žmonių aukojimai ir kanibalizmas

Actekai ir majai skaičiavo dvidešimtukais. Jų mėnuo turėjo 20 dienų. Kiekvieną tokį mėnesį vienam iš savo dievų skirtose šventėse indėnai paaukodavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių - suaugusių, bet gana dažnai ir vaikų. Kasmet actekai paaukodavo mažiausiai 50 000 žmonių. Actekų sostinės centre stovėjo milžiniškas statinys, kuriame buvo sukrautos dešimčių tūkstančių žmonių kaukolės. Ankstyvasis Meksikos istorikas Ikstilksočitlis apskaičiavo, kad kas penktas vaikas Meksikoje buvo paaukotas.

Tlakaellelis ir satanistinio kulto įtvirtinimas

Actekų vadas Tlakaellelis įsteigė garbinimą velniui Huitzilopočtliui, reikalaudamas kad visi kilmingieji dalyvautų tų skerdynių ceremonijoje ir kad visi kariai noriai grobtų belaisvius aukojimui. Tuo tikslu jis skatino dirbtinius „gėlių karus“ tarp sąjungininkų, kurių vienintelis tikslas buvo gauti aukų.

Kolumbijos užkariavimas: nuo pirmųjų ekspedicijų iki kolonijos

Seniausi aptikti žmogaus veiklos dabartinės Kolumbijos teritorijoje pėdsakai datuojami apie aštuntą tūkstantmetį prieš Kristų (El Abros urvai, Cundinamarcos departamentas). Guajiros pusiasalyje ir Amazonės baseino vakarinėje dalyje gyveno klajoklių aravakų gentys. Rytinės Kordiljeros plynaukštėse įsikūrę čibčai augino maniokus, kukurūzus, kokainmedžius, vertėsi druskos gavyba ir aukso bei smaragdų kasimu, amatais (audimu, indų gamyba, auksakalyste). Karibų jūros pakrantėje gyvenusi čibčų taironų tauta buvo įkūrusi gyvenviečių (Ciudad perdida; apie 8 amžius). Maždaug 10 a. ėmė formuotis valstybiniai dariniai, 15 a.

Ispanų ekspedicijos ir pirmosios gyvenvietės

Pirmosios europiečių ekspedicijos (A. de Hojedos ir A. Vespucci) pasiekė Guajiros pusiasalį 1499. 1508 m. Vasco Núñez de Balboa vadovavo ekspedicijai į Urabos įlankos pakrantę, kur 1510 įkūrė pirmąją nuolatinę ispanų gyvenvietę Amerikos žemyne (Santa María la Antigua del Darién). Kolumbijos užkariavimas prasidėjo Karibų jūros pakrantėje įkūrus Santa Marta (1525) ir Cartagena (1533).

Naujosios Granados įkūrimas

Per 1536-39 ekspediciją konkistadoras G. Jiménezas de Quesada pasiekė Andus, nukariavo čibčų valstybinius darinius ir įkūrė Santa Fe de Bacatá (dabar Bogota). Užimtas sritis jis pavadino Naująja Granada (Nueva Granada). Iš dabartinio Ekvadoro teritorijos užkariavęs pietinę Kolumbijos dalį S. de Belalcázaras 1536 įkūrė Cali. 15 a. viduryje šalies užkariavimas buvo baigtas.

Kolonijinė Naujoji Granada

Nuo 1549 m. Naujoji Granada įėjo į Peru vicekaralystės sudėtį. 1717 m. ji tapo Naujosios Granados vicekaralystės, apėmusios dabartinės Kolumbijos, Panamos (nuo 1751), Venesuelos ir Ekvadoro teritorijas, dalimi.

Gyventojų skaičius ir kultūriniai pokyčiai

Vietos gyventojų skaičius dabartinės Kolumbijos teritorijoje europiečių atvykimo metu vertinamas įvairiai - nuo 2 iki 8 milijonų. Dėl europiečių atneštų užkrečiamų ligų 16 a. gyventojų labai sumažėjo. Vėl ėmė daugėti 17 a. pabaigoje-18 a. pradžioje. Vyko indėnų kultūros susiliejimas su atvykėlių kultūra, plito mišrios santuokos, formavosi metisų kultūra.

Ekonomika ir socialinė struktūra

Pagrindinės Naujosios Granados ūkio šakos buvo metalų kasyba ir žemės ūkis. Kasyklose dirbantys indėnai buvo išnaudojami taikant enkomjendos sistemą. Sumažėjus indėnų, jie buvo keičiami juodaodžiais vergais iš Afrikos, kurie dirbo kasyklose ir žemės ūkio regionuose, ypač pakrančių žemumose. Žemės ūkiui tapus pagrindine krašto ūkio šaka, enkomjenda palaipsniui keista didelių privačių žemės valdų (asjendų) sistema.

Politinė ir ekonominė raida

Gamtinės sąlygos stabdė valdžios centralizavimą. Dėl izoliacijos atsiradę ryškūs skirtumai tarp regionų skatino stiprų vietos identitetą ir konkurenciją. Svarbi buvo Katalikų Bažnyčia, jai priklausė dauguma mokyklų. 1580 m. dominikonų ordinas Bogotoje įsteigė seniausią Kolumbijoje Šv. Tomo universitetą. Ekonominę ir politinę krašto raidą stabdė metropolijos (Ispanijos) vykdoma politika. Ispanijos centrinė valdžia draudė prekybą tarp kolonijų, prekyba su metropolija buvo vykdoma per paskirtus uostus. 18 a. prekyba liberalizuota, kolonijoms leista prekiauti tarpusavyje. Stiprėjo trintis tarp kolonijinės administracijos, sudarytos iš Ispanijoje gimusių asmenų, ir kreolų.

Nepriklausomybės siekis

Prancūzijos įsiveržimas į Ispaniją 1807 sustiprino Naujosios Granados nepriklausomybės šalininkų gretas. Po 1810 07 20 Bogotoje įvykusio sukilimo 1811 nepriklausomybę paskelbė Cundinamarcos provincija. Įsiplieskė turtingų kreolų ir europiečių interesus gynusių centralistų (A. Nariño) ir federalistų (Camilo Torresas Tenorio) vidaus kovos. 1814-16 Ispanija nuslopino sukilimą, buvo atkurta kolonijinė valdžia.

Kolumbijos Respublikos įkūrimas

F. J. de Paula Santandero vadovaujami respublikonų pajėgų likučiai tęsė pasipriešinimą ir susijungė su Orinoco baseine veikusiais S. Bolívaro sukilėliais. Jungtinės sukilėlių pajėgos 1819 08 07 nugalėjo ispanų kariuomenę Boyacá mūšyje. 1819 Nacionalinis kongresas Angosturoje (dabar Ciudad Bolívaras) paskelbė S. Bolívarą Kolumbijos Respublikos (Didžioji Kolumbija) prezidentu.

Kitos Šiaurės Amerikos kolonizacijos tendencijos

Didžiuliai Šiaurės Amerikos plotai prieš Kolumbui atrandant Ameriką buvo labai retai gyvenami. Ten gyveno tik dvidešimtadalis indėnų, o visi kiti - Centrinėje bei Pietų Amerikoje. Nors rytinius Šiaurės Amerikos krantus anglų, portugalų, ispanų ir prancūzų jūreiviai pasiekė XV a. pabai­goje-XVI a. pradžioje, tačiau kolonizacija prasidėjo dar beveik po šimto metų.

Šiaurės Amerikos kolonizacijos priežastys

Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai nebuvo sukūrę valstybių su dideliais ir turtingais miestais, jie neturėjo aukso nei sidabro lobių, kurie taip viliojo europiečius nukariau­tojus. Portugalai ir ispanai steigė plantacijas Pietų Ameri­koje bei Karibų jūros salose. Juos nelabai domino šaltes­ni šiauriniai kraštai. Todėl į Šiaurės Ameriką XVII a. ėmė skverbtis anglai, olandai ir prancūzai.

Anglų kolonijos ir jų ypatumai

1607 m. anglai įkūrė Virdžinijos koloniją, tačiau dauge­lis pirmųjų ateivių mirė badu ir nuo ligų. Tik po poros de­šimtmečių gyvenimas Virdžinijoje įėjo į vėžes. Dideles paja­mas pradėjo duoti plantacijose auginamas tabakas, kurį lai­vai gabendavo parduoti į Europą. Kaip darbo jėgą mėginta naudoti indėnus. Tačiau karingi indėnai atkakliai tam prie­šindavosi, o paimti į nelaisvę ir verčiami dirbti pabėgdavo arba nusižudydavo.

Kitaip klostėsi reikalai šiaurinėse kolonijose, dar vadinamose Naująja Anglija. Klimatas čia buvo vėsus, apaugusios mišriais miškais dirvos akmenuotos ir skurdžios. Tačiau tai nebaugino anglų puritonų, kuriuos tėvynėje persekiojo karaliaus valdžia ir valstybinė Anglikonų bažnyčia. 1620 m. vėlų rudenį prie Naujosios Anglijos krantų laivu „Meflauer” atplaukė šimtas puritonų, kurie įkūrė pirmąją savo koloniją.

Prancūzų kolonijos ir jų santykiai su indėnais

Pavojingesni nei olandai konkurentai anglams buvo prancūzai. 1608 m. jie iš Didžiųjų ežerų ištekančios Šv. Lauryno upės žiotyse pastatė Kvebeko fortą, kuris davė pra­džią Kanados kolonijai. Ilgą laiką apaugusi gūdžiais miš­kais Kanada traukė vien kailių pirklius, medžiotojus bei žve­jus, taip pat katalikų dvasininkus, turinčius vilčių pakrikš­tyti „raudonodžius”. Indėnų santykiai su prancūzais susiklostė kur kas geresni nei su anglais. Mat pran­cūzų kolonistų buvo mažai, žemių iš indėnų jie beveik neatiminėjo, o daugiau su jais prekiavo - pusvelčiui supir­kinėjo žvėrių kailius.

XIX amžius: JAV ekspansija ir Lotynų Amerikos nepriklausomybė

XIX amžiuje JAV sparčiai plėtė savo teritoriją ir įtaką pasaulio politikoje. Didžiuliai žemės plotai ir gamtos ištekliai viliojo amerikiečius ir emigrantus iš Europos, todėl vyko spartus Vakarinių žemių užkariavimas. XIX amžiuje JAV paaštrėjo prieštaravimai tarp šiaurinių ir pietinių valstijų dėl vergijos problemos. 1861 m. prasidėjo pilietinis karas, kuriame pietinės valstijos pralaimėjo, o vergija buvo panaikinta.

XIX amžiaus pradžioje Lotynų Amerikos šalys išsivadavo ir tapo nepriklausomos. Tačiau Brazilijoje, Argentinoje, Čilėje, Paragvajuje, Peru, Bolivijoje bei kitose šalyse neįsitvirtino demokratija.

tags: #pietu #amerikos #uzkariavimas #istorija

Populiarūs įrašai: