Smaragdinio medžio smauglio (Corallus caninus) aprašymas
Smaragdinis medžio smauglys, moksliniu pavadinimu Corallus caninus, yra nuostabus roplys, priklausantis smauglių (lot. Boidae) šeimai. Šis smauglys, dar vadinamas šuniagalviu smaugliu dėl galvos formos panašumo į šuns galvą, yra plačiai paplitęs Pietų Amerikos atogrąžų miškuose.
Geografinis paplitimas ir buveinė
Smaragdiniai smaugliai aptinkami didelėje Pietų Amerikos teritorijoje, įskaitant pietų Kolumbiją, pietryčių Venesuelą, Gajanos valstybę, šiaurės rytų Boliviją, rytinį Peru ir rytinį Ekvadorą. Šiuose regionuose per metus iškrenta nemažai kritulių - apie 1500 mm. Ši gyvatė gyvena atogrąžų miškuose, pasižyminčiuose dideliu drėgnumu.
Corallus caninus dažniausiai gyvena ant šakų susisukęs po storais lapais. Nors tai yra naktinis gyvūnas, tačiau kartais pastebimas ir besišildantis saulėje dienos metu.
Išvaizda ir fizinės savybės
Corallus caninus apibūdinamas kaip didelė gyvatė, kurios kūnas iš šonų suspaustas, kaklas ilgas, uodega kibi, o galva palyginti didelė, primenanti šuns galvą. Suaugusio smaragdinio smauglio nugara yra žalios spalvos, o pilvas ir apatinis žandikaulis dažniausiai būna geltoni, kartais su žaliais taškeliais. Pilvo spalva gali būti ir dramblio kaulo spalvos. Jauniklių nugara dažniausiai būna rausvai ruda, oranžinė arba geltona, rečiau - žalia.
Visi Corallus genties medžių smaugliai turi panašias fizines savybes, tokias kaip kibi uodega ir ilgas plonas kaklas. Tačiau Corallus caninus išsiskiria didele galva, karščiui jautriomis duobutėmis aplink burną, ilgais dantimis ir pagrindine žalia spalva. Suaugę smaragdiniai smaugliai gali užaugti iki 2-3 metrų ilgio.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Mityba
Nors smaragdinis smauglys yra medžio gyvatė, jo maisto racioną sudaro ne tik paukščiai ar šikšnosparniai. Tyrimai rodo, kad dažniausias šuniagalvio maistas yra smulkūs, greiti medžių graužikai. Patikrinus kelių tyriamų Corallus caninus skrandžius, žarnas, buvo nustatyta, kad iš 11 grobių, 10 buvo graužikai. Šuniagalvis daug valandų praleidžia tykodamas grobio, bet jis taip pat gali ir aktyviai medžioti, t.y. persekioti grobį. Pasikliaudamas geru regėjimu bei infraraudonais karščio receptoriais, kurie sugeba fiksuoti temperatūros svyravimus net 0,026 °C paklaida, jis lėtai persekioja grobį šakomis.
Dauginimasis
Natūralioje aplinkoje šuniagalviai poruotis pradeda balandį-liepą, o jauniklius atsiveda gruodį-balandį. Nėščios patelės natūralioje gamtoje gali būti bet kuriuo metų laiku. Nėštumo laikotarpis trunka nuo 150 iki 250 dienų. Šie smaugliai yra gyvavedžiai. Jaunikliai maitinami driežiukais ir smulkiais graužikais. Jaunikliai gimsta būdami raudonos spalvos ar rausvos smėlio spalvos ir marmuriškai žali.
Smaragdinių smauglių variantai
Corallus caninus regionų atskyrimas šiek tiek kitoks nei Morelia viridis. Šuniagalvio fiziniai duomenys beveik identiški, išskyrus jų ilgį, ir jie dažniausiai atskiriami pagal savo raštus, kurie yra aiškiai atskiriami. Šiuo metu yra identifikuoti ir pripažinti penki šuniagalvio variantai:
- PATTERNLESS - labai retas variantas natūralioje gamtoje, kurio šonų spalva stokoja baltos spalvos, raštų smulkumo ar net visiško jų nebuvimo.
- BRAZILIAN (Braziliškas) - taip pat labai retas variantas natūralioje gamtoje. Dažnai turi du didelius baltus taškus ant galvos pakaušio. Pagrindinė kūno spalva yra šviesiai arba tamsiai žalia. Pilvo spalva - balta pereinanti į šviesiai geltoną.
- SURINAME
- GUYANA-SHIELD
- AMAZONIAN BASIN (Amazonės baseino) - anksčiau vadintas BRAZILIAN variantu, tačiau dabar atskirtas. Gyvenamasis regionas yra atskirtas kalnais nuo kitų variantų SURINAME ir GYANA-SHIELD. Šis variantas taip pat buvo aptiktas Para ir Mato Grosso vietovėse (Brazilijoje) ir Panguana (Peru). Amazonės smaragdinis smauglys užauga nuo 2 m iki 3 m. Suaugę būna žali su ant nugaros baltais trikampiais, kuriuos sujungia ištisinė balta juosta. Šonuose pastebimi nedideli balti taškeliai, pilvo spalva - šviesiai geltona, kartais - aukso spalvos.
Grėsmės ir apsauga
Smaragdiniai smaugliai yra gana reti ir nykstantys gyvūnai. Vietiniai gyventojai žudo sutiktus šuniagalvius dėl panašumo į nuodingąją Bothriopsis bilineata. Be to, dėl finansinių sunkumų retai kas susiruošia į džiunglių gilumas, todėl daugiausiai yra tyrinėjamos upių pakrantės, kur dažniausiai sugaunamos patelės, nes jos yra vertingesnės ir aktyvesnės nei patinai. Apytiksliai paskaičiuota, kad 2,7 kvadratiniam kilometre gyvena po vieną šuniagalvį.
Pietų Amerikos geografinis kontekstas
Pietų Amerika pasižymi įvairiu reljefu ir klimatu, kurie daro įtaką smaragdinių smauglių paplitimui ir buveinei. Žemyno paviršiaus vidutinis aukštis yra 655 m, o didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas). Pajūrio regionuose driekiasi Andų kalnų sistema, o rytinėje dalyje - Amazonės ir La Platos žemumos.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Klimatas
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui įtakos turi sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių.
Hidrografija
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio žemynas. Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Ilgiausios upės teka į Atlantą (Amazonė, Paraná, Orinoco), Karibų jūrą (Magdalena) ir Ramųjį vandenyną (Loa, Bío Bío, Guayasas).
Dirvožemiai ir augalija
Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą: drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai, žemdirbystei naudojami juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai, rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai, kalciažemiai. Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, iš kurių apie 53 000 rūšių yra endeminės.
Gyvūnija
Pietų Amerikos gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Iš žinduolių gyvena sterbliniai, nepilnadančiai, plačianosės beždžionės, šikšnosparniai vampyrai, kapibaros, šinšilos, nutrijos, plėšrieji (jaguarai, pumos), kupranugariniai (guanakai, vikunijos), tapyrai, pekariniai, elniniai. Būdingi paukščiai: papūgos aros, tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos. Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų anakonda), driežai, vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #amerikos #smauglys #9 #5 #aprašymas