Pietų Amerikos istorija nuo seniausių laikų iki dabar
Įvadas
Pietų Amerika - žemynas, turintis turtingą ir sudėtingą istoriją, apimančią laikotarpį nuo seniausių civilizacijų iki šių dienų. Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir kultūros, formavusios žemyno raidą.
Ikikolumbinis laikotarpis
Prieš europiečių atvykimą Pietų Amerikoje klestėjo įvairios indėnų kultūros. Ekvadore susikūrė Manteño - Huancavilca bei La - Tolita kultūros (600 m. pr. Kr. - 200 m.). Šių kultūrų atstovai statė didelius pastatus, akmens sostus ir unikalias akmens statulas. La - Tolita žmonės apdirbo auksą ir platiną, gamino įspūdingus brangiųjų metalų dirbinius. Taip pat Ekvadore archeologas mėgėjas Emillo Estrada atrado Valdivijos kultūrą, vieną seniausių Pietų Amerikos kultūrų.
Andų regione susiformavo Čavino kultūra, kuri rėmėsi žemdirbystės revoliucija, pradėjus auginti kukurūzus. Taip pat buvo prijaukintas šuo ir lama. Parakaso kultūra garsėjo meniškais audiniais, o Naskos kultūra - tobulais keramikos dirbiniais. Šiauriniame pajūryje gimė Močika kultūra, palikusi tobulus, monumentalius statinius ir sudėtingą kanalų sistemą. Vėliau susikūrė Čimu imperija, valdžiusi tūkstančio kilometrų ilgio pajūrio juostą.
Europiečiai Anduose atrado didžiausią ir galingiausią iš visų kada nors Amerikoje egzistavusių indėnų imperijų - garsiąją Inkų imperiją. Inkai stengėsi ištrinti iš savo imperijos gyventojų atminties visa, ką jie žinojo apie Andų praeitį iki ateinant inkams.
Kolonizacija
XVI amžiuje Pietų Ameriką pradėjo kolonizuoti europiečiai, daugiausia ispanai ir portugalai. Ispanai užvaldė didžiąją dalį žemyno, o portugalai - Braziliją. Kolonizatoriai siekė išgauti gamtos išteklius, ypač auksą ir sidabrą, bei platinti krikščionybę.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Iš tikro Resifė ir Olinda - vienas miestas su dviem istorijom. Braziliją - ir Resifę - dar XVI a. Tuo metu tik šios dvi galybės turėjo laivynus ir galimybes užvaldyti kitus žemynus. Bet ilgainiui tokių imperijų atsirado ir daugiau - Britai, Prancūzai, Olandai. Jie nepripažino ispanų ir portugalų teisės valdyti „viską, kas ne Europoje“. Ir olandai pamėgino atsiriekti sau gabalą Brazilijos - 1637 m.
Kolonizacija turėjo didelį poveikį vietos gyventojams. Indėnai buvo pavergiami, išnaudojami ir priversti dirbti kolonizatorių plantacijose ir kasyklose. Dėl europietiškų ligų, kurioms jie neturėjo imuniteto, indėnų populiacija katastrofiškai sumažėjo. Taip pat buvo įvežami juodaodžiai vergai iš Afrikos, kurie dirbo plantacijose.
Kova už nepriklausomybę
XIX amžiaus pradžioje Pietų Amerikos kolonijose prasidėjo išsivadavimo judėjimai. Simonas Bolivaras ir Chosė de San Martinas vadovavo kovai prieš ispanų valdžią. Dėl to susikūrė nepriklausomos valstybės, tokios kaip Argentina, Čilė, Kolumbija, Peru ir Venesuela.
Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.) tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine.
XIX ir XX amžiai
Po nepriklausomybės Pietų Amerikos šalys susidūrė su įvairiomis problemomis, tokiomis kaip politinis nestabilumas, ekonominė priklausomybė nuo užsienio valstybių ir socialinė nelygybė. XIX amžiuje įvyko karai tarp šalių dėl teritorijų ir įtakos. XX amžiuje daugelyje šalių įsigalėjo kariniai režimai, kurie valdė autoritariškai.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Šių dienų Pietų Amerika
Šiuo metu Pietų Amerika yra žemynas, kuriame gyvena įvairios kultūros ir tautos. Daugelyje šalių įsigalėjusios demokratijos, tačiau vis dar egzistuoja socialinės ir ekonominės problemos. Brazilija yra didžiausia ir ekonomiškai stipriausia žemyno šalis.
Išėjus iš Resifės salos į vakarus, aplink Respublikos aikštę, miestas jau darėsi panašesnis į daug Brazilijos didmiesčių: gražių pastatų dar kažkiek lieka, bet juos supa nuobodūs ir aplūžę vėlyvo XX amžiaus didingi puošnūs pastatai, gausu elgetų. Tačiau tikėjausi dar blogiau. Apie Brazilijos šiaurės rytus, kuriuose yra ir Resifė, daugelis kitų brazilų visi kaip vienas aiškina - „baisu, nesaugu“. Tai patvirtina ir statistika: nužudymų Pernambuko valstijoje, kurios sostinė Resifė, trigubai daugiau, nei San Paule. Tačiau nesijaučiau smarkiai kitiap, nei Rio de Žaneire. Nelabai skyrėsi ir gyventojų sudėtis: nors sakoma, kad šiaurės rytai - juodaodžių vergų palikuonių žemė, Brazilija pastaraisiais šimtmečiais pernelyg maišėsi, kad išliktų kažkokie gryni regionai. Nustebau Resifėje išvydęs antrą pagal dydį Brazilijos prekybos centrą Recife Shopping. Vien McDonald‘s ten penki! Bet tokia jau ta Brazilija. Ji - ir joks jos miestas - nėra trečias pasaulis. Beveik kiekviename didmiestyje - ir šiaurėje, ir pietuose - yra ir trečio, ir pirmo pasaulio fragmentai, kartais nutolusiuose rajonuose, o kartais juos skiria tik siauros gatvelės. Koks Brazilijos miestas be paplūdimių?! Turtingoje Resifės dalis ištįsusi 17 kilometrų į pietus nuo centro palei smėliukingą Boa Viagem paplūdimį. Jaučiausi ten kaip dideliam kurorte: dideli daugiabučiai ir viešbučiai, pajūrio promenada su kaipirinją siūlančiais lauko barais. Tačiau brazilams paplūdimys nėra kažkas, ką jie patiria tik per atostogas - tai - kiekvienos savaitės poilsio dalis. Savaitgaliais, vakarais. Bet Boa Viagem potuštis. Didžiausias Pernambuko kurortas Porto dos Galinjas stūkso dar toliau į pietus, 60 km nuo Resifės. Bet yra tradicija, yra pramogos, yra atmosfera. Palūdimys ir karšta karšta jūra (vandens tempeatūra nuo 26 iki 29 laipsnių) gal yra kone visur rytų Brazilijoje, tai brazilams nėra tokia „reta vertyvė“ kaip lietuviams. Užtat kas šalia tos jūros - skiriasi. Vienur - favelos ir skurdūs rajonai - ten žmonės iš šalies prisibijo kišti nosį. Kitur - aukšti daugiabučiai ir tai labiau - tų daugiabučių gyventojų zona. Kiekvienas apdovanotas didis didmiestis turi bent vieną savo supermenininką, kurio ypatingas stilius ir kūriniai tapę to miesto veidu ne mažiau, nei jo senamiestis. Na, kaip Barselona Gaudį. Jo stilius gali atrodyti keistas - keraminės skulptūros, kritikų (o gal ir šalininkų) nuomone primena vyriškus lyties organus. Bet jis neabejotinai unikalus. Bet didžiausia jo kolekcija priemiesčiuose, Fransisko Brenardo keramikos biure. Vaikštant po tą jo tėvų plytelių fabriką, kurį Fransiskas Brenardas pavertė amžinu savo muziejumi, kilo mintis - tai gal tas Brenardas per gyvenimą nepardavė nė vieno darbo, kad viskas liko ten? Bet tikriausiai jis buvo labai produktyvus. O gal tiesiog darbus darė ne vienas - užsukęs už kampo viename eksfabriko angare pamačiau, kaip ištisas cechas amatininkų dirbina panašius keraminius kūrinius.
Ekvadoras susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų. *Amazonijos džiunglės. Tankūs miškai, gausybė gyvūnų ir augalų, atokių indėnų genčių, džiunglių ložės, naftos gręžiniai. *Andų kalnai. Aukščiausiojo - Čimborazo - aukštis net 6263 m, o apie 4000 m aukštyje dar verda gyvenimas, stovi miesteliai ir kaimai. Anduose - gražiausi seni miestai, bažnyčios, katedros, taip pat ir Ekvadoro sostinė Kitas. *Ramiojo vandenyno pakrantė. Garsumu jie smarkiai atsilieka nuo Karibų ar Brazilijos paplūdimių, bet turi Ekvadoras ir kurortų, ir žuvies patiekalų, ir pakrantės miestų, kurių didžiausias - 2 mln. gyventojų Gvajakilis. *Galapagų salos.
Kultūriniai skirtumai
Olindoje gatvėmis nešamos „Didžiosios lėlės“ - milžiniškų žmonių formos. Resifė - tarsi Olindos sesė, bet ne dvynė. XVII a. ten užgožia XIX a. ir XX a. Resifės „pats centras“ - Resifės sala, aplink Arsenalo aikštę - atrodo, mėgina imituoti Olindą - irgi gražiai sutvarkyta. Ir net „Olindos lėlių ambasada“ įkurta - tik ten eksponuojamos turistams patrauklesnės Vakarų garsenybių lėlės.
Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais. Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą - jūros kiaulytę - valgantį Jėzų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Turizmas
Jei taip, tikriausiai, Resifė ir Olinda nėra tos „būtinos lankyti vietos“. Brazilija turi ir įspūdingesnių miestų bei senamiesčių (Salvadoras, Minas Žeraisas), ir geresnių kurortų (Santa Katarina, Rio de Žaneiras), ir didingesnės gamtos (Igvasu, Amazonija, Pantanalis). Porto dos Galinjas merginos važiuoja tradiciniu nuomojamu bagiu.
Ekvadore - ir Andų kalnai, ir Amazonijos džiunglės, ir puošnūs kolonijiniai ispanų miestai, ir kurortai, ir indėnų kultūra. Nereikia turėti iliuzijų pamatyti visą Ekvadorą per savaitę ar dvi. Intensyviai keliavome dešimt dienų, bet pamatėme tik gerą pusę pagrindinių šalies įdomybių.
Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų - slėnyje - tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas. Tarp garsiausių - TeleferiQo lynų keltuvas, kuriuo gali užkilti net į 3945 m aukštį. Pats Kitas - 2850 m aukštyje. Jis - šalia pusiaujo (ispanų kalba „Ekvadoro Respublika“ reiškia tiesiog „Pusiaujo Respublika“), taigi, temperatūra ten pastovi. Bet, kai jis taip aukštai - tas pastovumas tai ne įprastinis +30 laipsnių “pusiaujo karštis”, o kiaurus metus ~+15 (dienomis - ~+21, naktimis - ~+9). Taigi, Kite niekur nemačiau nei šildymo, nei kondicionieriaus! TeleferiQo viršūnėje - dar apie 6 laipsniais šalčiau. Bažnyčia Kito senamiestyje. Atskridus į Kitą lėktuvu kai kuriems pasireiškia kalnų „simptomai“: pavyzdžiui, skauda galvą (ypač po pirmos nakties), retsykiais trūksta oro. Mano žmona juos jautė, aš - ne. Tačiau nuo fizinio krūvio greičiau uždūsta tikriausiai visi (pvz. bėgant į kalną). Ilgainiui kažkiek priprantama. Kito gyventojai vadina miestą „Pasaulio viduriu“. Dėl pusiaujo. Dėl to, kad Ekvadore - pačios aukščiausios pasaulyje pusiaujo vietos. Mitad Del Mundo miesto vaizdas nuo jo paminklo viršaus. Greta - privatus Inti Nan muziejus kuriame istorijas apie indėnus ir pusiaują (tiek tikras, tiek mitus) ir angliškai pasakoja geri gidai. Beje, pusiaujo linija, pažymėta šiame muziejuje - visai kita, nei Pasaulio vidurio miestelyje! Tradicinė nuotrauka aplink “kitą iš pusiaujų” Kito šiaurėje - Inti Nan muziejuje. Tačiau tai nereiškia, kad modernybė „prarijo Andus“. Vienas gražiausių nusukimų - Kilotoa kilpa. Populiaru čia leistis į žygius ar važiuoti dviračiu, bet įmanoma ir automobiliu, ypač pietinėje pusėje. Pakelės kaimuose moterys čirškina cielas jūros kiaulytes (vietinis greitas maistas!), o Tigua kaimas garsėja unikalia meno tradicija: spalvingais vietinių indėnų paveikslais ant avies odos, kuriuose atvaizduojamas ne tik indėnų gyvenimas ar mitai/vaizduotė, bet ir pasauliniai įvykiai žvelgiant iš to atokaus kaimo (rugsėjo 11 d. teroro aktai, Hugo Čavesas su Evo Moralesu…). Na o Kilotoa kilpos pažiba - Kilotoa ežeras vulkano krateryje (3914 m aukštyje), kurį galima apeiti žygio taku viršuje ar net nusileisti prie jo. Kitas geras nusukimas - į Krioklių kelią Banjos-Pujo (Ruta de las Cascadas). Jis itin populiarus tarp dviratininkų: nes čia visuomet leidžiamasi (nuo Andų į džiungles), o lankytinas vietas (dauguma jų - vaizdai į krioklius) vieną nuo kitos skiria humaniški atstumai. Itin daug krioklių, kurių garsiausias El Pailon del Diablo, aukščiausias Ekvadore (61 m), su siauromis landomis už jo ar po juo. Krioklių kelio pradžia - nykokas Banjos miestelis - garsėja karštomis versmėmis, ypač Termas de Virgen baseinais, kur esą apsireiškė mergelė Marija. Nuostabu maudytis didelio krioklio papėdėje, bet kartu ir supranti, kokį kelią nuėjo Ekvadoras: ~1958 m. įrengtos ir tuo metu, tikriausiai, žavėjusios visus maudyklos, žmonai pasirodė pernelyg atgrasios, kad maudytųsi ten išvis (šalti pajuodę dušai, nėra rakinamų spintelių saugiai pasidėti daiktams ir t.t.). Ir šiaip, tarsi įrengti keli baseinai: bet visi mirko viename, nes tik ten normali temperatūra. Kiti - šalti arba verdantys. Ekvadoras turi ką pasiūlyti visiems ir tiems, kam norisi dar rimtesnių iššūkių, nei žygių takeliai ar dviračių keliai - kopimai į 5000 m, 6000 m ir aukštesnius ugnikalnius. Kuenka Ekvadoro Andų slėnio pietuose - tarsi Kito veidrodinis atspindys. Ir dvasia kita. Mažiau valkatų, nesaugumo jausmo. Daugiau „hipsteriškos dvasios“: tarsi iš kokios Europos perkeltų restoranų, barų, hostelių ir viešbučių. Didžiausias Kuenkos koziris prieš Kitą - klimatas. Ji - 2560 m aukštyje, taigi, oras čia laipsniu-kitu šiltesnis (~+22 dienom, ~+11 naktim). Netoli Kuenkos ir Ingapirka - didžiausi inkų griuvėsiai Ekvadore. O Kuenkos Pumapungo muziejuje tarp visų indėnų tradicijų ir viena baugiausių: tsantsos, arba sutrauktos žmonių galvos, kurias iš priešų lavonų iki pat XX a. Keliai aplink Kuenką jau prastesni, nes gerokai senesni. Tai - garsusis Panamerikos kelias, oficialiai besidriekiantis nuo JAV-Meksikos sienos iki Buenos Airių, o neoficialiai - nuo Aliaskos iki Patagonijos. Tai - pirmasis asfaltuotas plentas, suvienijęs Amerikos žemyną (išskyrus nedidelį tarpą Panamoje) dar tarpukariu-pokariu. Didžiausias vairavimo iššūkis - nusileisti nuo Andų. 4000 m nusileidimas - iššūkis prastai prižiūrėtiems nuomojamo automobilio stabdžiams. Kitas pavojus čia - debesys. Ech, kad jie dažniau tuos kelius atidengtų! Ne tik dėl saugumo, o ir nuostabių vaizdų. Atrodo, kiekvienas Ekvadoro Andų kelias gražus - kitokių nebūna. To negalima pasakyti apie miestus. Šiaip Ekvadoro virtuvė tokia paprasta. Kaip beveik jokia kita šalis Ekvadoras turi du lygiaverčius didmiesčius ir neaišku, kuris svarbesnis. Gvajakilis - didžiausias Ekvadoro miestas, nors Kitą lenkia nežymiai: 2,7 mln. Kitas ir Gvajakilis - visiškos priešingybės, tarsi stovėtų skirtingose šalyse. Kitas - kalnuose, o Gvajakilis - uostamiestis prie pat Ramiojo vandenyno krantų (temperatūra čia ~+31 dieną, ~+22 naktį kiaurus metus). Pasak ekvadoriečių, Kitas - religijos ir tradicijų, o Gvajakilis - darbo ir poilsio miestas. Kitas - politinis šalies centras, Gvajakilis - ekonominis. Be keleto senų didingų pastatų, Gvajakilio centras - modernus. Jo naujoji širdis - 1999 m. Bolivaras susitinka su San Martinu (paminklas Malecon 2000). Senoji širdis - Seminarijos aikštė prie katedros, garsėjanti ne savo pastatais, o… iguanomis. Gvajakilio senamiesčiu laikomas Las Penas rajonas ant kalvos, kurios viršūnėje - uostą gynusi tvirtovė ir švyturys (gražūs vaizdai). Gvajakilis labiau žiūri į ateitį. „Ateitiškai“ atrodo ir jo viešasis transportas - viršum miesto ir plačios Gvajaso upės „skrendantys“ lynų vagonai. Ir „Dirbtinė Venecija“ Ekvadoro verslininkų pastatyta Samborondono priemiestyje. Lynų keltuvas virš gatvės Gvajakilyje. Kitur lynų vagonai statomi pakėlimui į kalnus, o čia - tiesiog, kad viešasis transportas nestrigtų kamščiuose. Yra Galapagų salos. Svarsčiau ten keliauti, bet kol kas šią mintį atidėjau. Kainos didžiulės: užsieniečiams skrydžiai specialiai išbranginti ir nuskristi į salas iš Kito ir atgal gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Be to, reikia pirkti brangius nacionalinio parko bilietus (oficiali „superkainų“ priežastis: stengiamasi riboti turizmą, kad Galapagų salų išreklamavimas nekenktų jų ekosistemai). O gyvūniją Pietų Amerikoje galima pamatyti (ir esu matęs) ir paprasčiau, pigiau: Brazilijos Panatanalyje, Argentinos Valdeso pusiasalyje. Na, kai kurie gyvūnai skirsis, bet daug ir sutaps ar bus panašūs (pvz. Diablo Krioklys Krioklių kelyje. Supratau ir tą priežastį, kodėl Ekvadorą atradę gana mažai europiečių. Bet tada, kai europiečiai prisiruošia aplankyti Ekvadorą, jie jau būna daug ką iš to matę. Taip yra todėl, kad skrydžiai į Ekvadorą iš Europos - brangūs (brangesni, nei į daugybę Pietų Amerikos šalių). Taupydamas ir pats skridau ne iš Europos į Kitą, o visų pirma į Braziliją, į Ekvadorą tik iš ten. Tačiau, aišku, jei būčiau dukart nebuvęs Brazilijoje, būčiau kėlęs klausimą: „Tai kam skristi į tą Ekvadorą, gal geriau pakeliauti po Braziliją, kad jau į ją atskrendi“. Mitad Del Mundo etnografijos muziejaus Kite indėno statula.
tags: #pietu #amerikos #istorija #nuo #seniausių #laikų