Populiariausių Amerikos naminių gyvūnų veislių pavadinimai Lietuvoje

Pastaruoju metu terminologijos darbuose Lietuvoje daugiausia dėmesio skiriama ne tik bendriesiems principams, bet ir konkrečioms sritims, pavyzdžiui, astrologijai, biologijai, religijai ir kt. Tačiau kinologijos terminai dar nesulaukė Lietuvos mokslininkų dėmesio. Kinologija - tai mokslas apie šunis, nagrinėjantis jų veisles, kilmę, anatomiją, fiziologiją, auginimą, veisimą, auklėjimą, dresavimą, naudojimą medžioklėje ir tarnybos tikslais. Ši plati sritis apima šunų veislių pavadinimus.

Šunų veislių pavadinimų įvairovė

Ne visi, ypač tie, kurie mažai susiduria su šunininkyste, žino mažiau populiarių veislių pavadinimus. Lietuvos kinologų draugijos (LKD) tinklalapyje pateikiama informacija apie taisyklingus veislių pavadinimus ir jų formas. Šiame straipsnyje aptariami ir lietuvių skalikai. Lietuvoje vietinėms gyvūnų veislėms skiriama mažai dėmesio, tačiau visuomenė vis labiau domisi mūsų nacionaline šunų veisle. Viešojoje erdvėje vienintelė lietuviška šunų veislė vadinama skirtingai - lietuvių skaliku, Lietuvos skaliku arba lietuvišku skaliku.

Terminologinis vieningumas

Toks termino nevienodumas kelia diskusijas tarp šios veislės entuziastų, augintojų, veisėjų ir kinologų, nes tradiciškai su ja dirbantys žmonės ją vadina lietuvių skaliku. Jeigu į šuns veislės pavadinimą žiūrima kaip į kinologijos srities terminą, jis turėtų būti vienintelis sąvokos pavadinimas, nes terminų sinonimija yra suprantama kaip neigiamas reiškinys. Vis dėlto praktikoje sinonimų išvengti nepavyksta dėl lingvistinių-kognityvinių ir ekstralingvistinių veiksnių - nominacinės ir komunikacinės variacijos, nulemtos skirtingų adresatų. Šiame straipsnyje trumpai pristatoma, kodėl galėjo atsirasti mūsų nacionalinės šunų veislės pavadinimo atributų - lietuvių, Lietuvos, lietuviškas - įvairovė.

Tyrimo metodika

Siekiant šio tikslo, iš LKD tarptautinių šunų parodų katalogų buvo išrinkti visi veislių pavadinimai. Iš viso surinkta skirtingų 283 veislių pavadinimų, kurie suklasifikuoti į keturias grupes ir patikrinta, ar esama kokios nors šunų veislių pavadinimų sistemos. Taip pat panagrinėti ne tik šunų, bet ir Lietuvoje išveistų kitų gyvūnų (arklių, kiaulių ir t. t.) veislių pavadinimai.

FCI klasifikacija

Pagrindinė pasaulio kinologijos organizacija „The Fédération Cynologique Internationale“ (FCI) pripažįsta apie 360 šunų veislių. Parodų kataloguose rasta 283 šunų veislių įvardijimai. Veislių pavadinimai buvo suskirstyti į grupes. Pirmas tris sudaro pavadinimai pagal analogiją lietuvių skalikas (pvz., baltasis šveicarų aviganis, islandų aviganis, vokiečių bokseris, portugalų brakas ir pan.) ir Lietuvos skalikas (pvz., miniatiūrinis Amerikos aviganis, Bosnijos ir Hercegovinos-Kroatijos aviganis, Estrelos aviganis, Kaukazo aviganis ir pan.) bei negausūs tarpiniai atvejai (pvz., rumunų Karpatų aviganis, amerikiečių Stafordšyro terjeras), ketvirtoji grupė yra pavadinimai, atsiradę kitokiu pagrindu: afenpinčeris, auksaspalvis retriveris, barbetas, basethaundas, biglis, bobteilas, borderkolis, borderterjeras, boseronas, briaras, broholmeris, bulmastifas, bulterjeras, cvergšnauceris baltas, dirhaundas, dobermanas ir t. t.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Priesagos -iškas nevartojimas

Būtina pabrėžti, kad veislių pavadinimų su priesaga -iškas apskritai nerasta (plg. lietuviškas skalikas). Surinkti pavyzdžiai atskleidžia gana aiškią sistemą (pateikiama nuo gausiausios): a) paprastai gramatinami originalūs veislių pavadinimai (pavyzdžiui, bobteilas < ang. bobtail, jagdterjeras < vok. Jagdterrier); neretai tai yra pavadinimai, kuriuose atsispindi šuns paskirtis (pavyzdžiui, foksterjeras < ang.

Toponimai šunų veislių pavadinimuose

Veislių pavadinimai su toponimais nėra gausiausia grupė. Be to, jais remiantis matyti, kad vyrauja ne valstybės pavadinimai. Pasitaiko vienas kitas oronimas (Pirėnų kalnų šuo), hidronimas (Česapiko įlankos retriveris), slėnio (Entlebucho zenenhundas), parko (Klamberio spanielis), dvaro (Silihemo terjeras) pavadinimai. Daugiausia šios grupės šunų veislių pavadinimų yra sudaryta su toponimais, kurie žymi ko nors didesnio dalį - žemyno, valstybės ir t. t. Tai yra miestų pavadinimai (Bedlingtonas, Bostonas, Briuselis, Drentė, Mančesteris, Praha ir t. t.), istorinio ar dabartinio regiono, priklausomai nuo šalies, - valstijos, grafystės, leno, kantono ar pan. - pavadinimas (Aliaska, Apencelis, Gaskonė, Norbotenas, Norfolkas, Rodezija, Vakarų Sibiras ir t. t.), taip pat ryški yra salų (Ibisos, Kanarų, Korsikos, Maljorkos, Skajaus ir t. t.) grupė.

Nesistemingi pavadinimai

Veislės pavadinimai Amerikos bulis, Bosnijos ir Hercegovinos-Kroatijos aviganis, Maltos bišonas, miniatiūrinis Amerikos aviganis; Peru plikasis šuo, Tailando ridžbekas; Tibeto mastifas, Tibeto spanielis ir Tibeto terjeras atrodo nesistemingi. Amerikos bulis yra gana nauja veislė ir, matyt, dar neturi nusistovėjusio pavadinimo lietuvių kalba, todėl, ieškant jo kituose šaltiniuose, galima rasti pavadinimų su dėmenimis ir Amerikos, ir amerikiečių. Angliškas veislės pavadinimas yra american bully. Kitos iš JAV kilusios veislės American akita, American cocker spaniel, American Staffordshire terrier lietuvių kalba vadinamos amerikiečių akita, amerikiečių kokerspanielis; amerikiečių Stafordšyro terjeras. Vadinasi, sistemiškumo kriterijus reikalauja, kad būtų amerikiečių bulis. Panašiai turėtų būti ir su miniatiūriniu Amerikos aviganiu (plg.

Vertimo logika

Taip pat klausimų kelia Tailando ridžbekas, Tibeto spanielis, Tibeto terjeras. Šių veislių pavadinimai kitomis pagrindinėmis FCI kalbomis yra ang. Thai ridgeback dog, Tibetan spaniel, Tibetan terrier; pranc. Chien thailandais a crete dorsale, Epagneul tibetain, Terrier tibetain; vok. Thailand-ridgeback, Tibet-spaniel, Tibet-terrier. Taigi, angliškuose ir prancūziškuose terminuose yra tailandiečių ir tibetiečių, tik vokiečių kalba dėmuo yra Tailando ir Tibeto. Laikantis vertimo logikos ir sistemiškumo, lietuvių kalba šios veislės turėtų būti: tailandiečių ridžbekas, tibetiečių spanielis, tibetiečių terjeras. Dviprasmiškas gali pasirodyti pavadinimas Maltos bišonas, turint omenyje, kad yra Maltos Respublika, įsikūrusi salyne. Likę du veislės pavadinimai Peru plikasis šuo ir Bosnijos ir Hercegovinos-Kroatijos aviganis nors neatitinka sistemos, gali būti pagrįsti. Greičiausiai įtakos turi tai, kad sudėtinga apibrėžti šių šalių gyventojų etninę sudėtį, pavyzdžiui, VLEe tik pateikiama, kad dauguma Peru gyventojų yra metisai (VLEe).

Veislių pavadinimų skirtingomis kalbomis lyginimas

Veislių pavadinimų skirtingomis kalbomis lyginimas yra kiek sudėtingas dėl nevienodų kalbų sistemų, tačiau esama ryškios ir tarptautinės šunų veislių pavadinimų sistemos. Būtina apžvelgti ir kartais, nors daug rečiau nei lietuvių skalikas ir Lietuvos skalikas, pavartojamą pavadinimą lietuviškas skalikas. Klaidinga būtų manyti, kad būdvardžiai apskritai negali būti termino sudedamoji dalis. Jie kartu su daiktavardžiais arba daiktavardiniais žodžių junginiais gali sudaryti terminologinius vienetus, kitaip tariant, jie gali būti šalutiniai termino dėmenys.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Būdvardžių funkcija

Kai lietuvių kalbos šunų veislių pavadinimuose vartojami būdvardžiai, pavyzdžiui, amerikiečių plikasis terjeras, australų šilkinis terjeras, Miunsterio mažasis paukštšunis ir t. t., jie atlieka atributinę funkciją. Kartais veislių pavadinimai skiriasi tik būdvardžiu (ilgaplaukis taksas / trumpaplaukis taksas), jie yra aiški terminologinio vieneto dalis. Vis dėlto visais atvejais būdvardžiai apibūdina šunų ypatybę - kailio spalvą, ilgį, tipą, šuns dydį ir pan., o ne priklausymą tautai, t. y. nėra vartojama angliškas buldogas ar vokiškas aviganis. Tiesa, kai kuriose slavų kalbose šunų pavadinimai sudaromi kaip tik su būdvardžiais: len. gończy polski, polski owczarek nizinny, rus. русская псовая борзая, русский той ir pan. Kaip buvo minėta, daug įtakos turi ir kalbos sistema. Galbūt kaimyninių kalbų įtaką galima įžvelgti ir kartais šiandien pavartojamame junginyje lietuviškas skalikas.

Istorinis kontekstas

Vis dėlto įdomus dalykas atsispindi tarpukario ir kiek vėlesniuose straipsniuose. Tarkime, 1927 m. straipsnyje apie kinologijos padėtį to meto Lietuvoje randami tokie pavadinimai: anglų pointeriai, airių seteriai, vokiečių vižlai (Sary-kurt 1927: 12). Kitame, kiek vėlesniame straipsnyje, vėlgi randame parašyta anglų pointeris, vokiečių trumpaplaukis pointeris (Medėjas 1936: 9), tačiau čia pat vartojamas ir angliškų veislių šunys (Medėjas 1936: 10). Šiame straipsnyje labai aiškiai atsiskleidžia, kad kai šnekama apie konkrečias veisles, yra vartojami šiandien kinologams įprasti, jau nusistovėję junginiai su etnonimais, o kai norima išskirti vieną dalyką iš daugelio, šiuo atveju Anglijoje išveistus šunis, yra pavartojamas -iškas priesagos vedinys. Tai yra visiškai įprasta viena iš dažniausių priesagos -iškas daiktavardinių būdvardžių vedinių reikšmių: „būdingas, įprastas, priskiriamas pamatiniu žodžiu pasakytam daiktui, susijęs su tuo daiktu“ (DLKG 1997: 207). Tą patį galima pasakyti ir apie lietuviškas medus, lietuviški arkliai (Nedidelį lietuviškų arklių ūgį liudija ir rašytiniai šaltiniai (Vitkūnas 2006: 12)), olandiškas sūris, šveicariškas peilis ar lietuviški agurkai. Būtina paminėti, kad senesniuose lietuvių kalbos raštuose (XV-XIX a.) -iškas priesagos būdvardžiai, išvesti iš daiktavardžių, turi ir priklausymo kam reikšmę, pavyzdžiui, kaimyniškas butas „kaimynų butas“ (LKG 1965: 559).

Kitų Lietuvoje išveistų naminių gyvūnų veislių pavadinimai

Trumpai reikėtų paminėti kitų Lietuvoje išveistų naminių gyvūnų veislių pavadinimus. Oficialiuose valdžios institucijų juos įprasta sudaryti su žodžiu Lietuvos. Šuo nėra įtraukas į vietinių gyvūnų klasifikatorių, tačiau iš ŽŪM dokumento ištraukos matyti, kad jeigu ir būtų, greičiausiai būtų pavadintas Lietuvos skaliku, o pavadinimas lietuvių skalikas būtų nesisteminis. Tokią vartoseną galima paaiškinti valstybinių institucijų vidine tvarka: matyt, mėginama sukurti vieną sistemą, greičiausiai įtakos turi ir vertimai iš / į Europos Sąjungoje vartojamas kalbas, ir neatsižvelgiama į tradicinį veislių pavadinimų vartojimą būtent kinologijoje. Tačiau atkreipus dėmesį į lietuviškų balandžių veislių pavadinimus, čia jau matyti ryškesnė tendencija sudaryti pavadinimus su regionų ar miestų pavadinimais (Sūduvos baltagalvis, Dainavos spalvotagalvis, Kauno drugelis ir t. t.).

Tradicinis vartojimas

Šunys ir jų veislės priklauso kinologijos sričiai, todėl taisyklingas veislės pavadinimas pirmiausia priklauso nuo tradicinio vartojimo šioje srityje ir veislės klubo nuostatų. LKD tinklalapyje pateikiamos taisyklingo veislių pavadinimų vartojimo gairės gali atrodyti kiek miglotos, nes kartais sunku suprasti, ar veislės pavadinime turėtų būti pabrėžta jo kilmės vieta, ar ryšis su tauta, kuri tą veislę suformavo. Remiantis tokia logika pagrįstai iškiltų klausimas, kodėl, tarkime, yra vokiečių aviganis, o ne Vokietijos aviganis, jeigu veislė yra kilusi iš šios šalies. Vis dėlto atidžiau išnagrinėjus veislių pavadinimus matyti tvarkinga sistema su retomis išimtimis (ne tik lietuvių kalboje, bet ir anglų, prancūzų, vokiečių). Sudaryti veislių pavadinimus su valstybių pavadinimais yra vengiama visomis minėtomis kalbomis.

Išvados

Didžioji dalis toponimų veislių pavadinimuose yra regionų, kalnų, miestų, slėnių ir pan. pavadinimai. Atvejų, kai dėmuo žymi valstybę, iš visų šiame darbe nagrinėtų 283 veislių pavadinimų yra vos vienas kitas (Amerikos bulis, Bosnijos ir Hercegovinos-Kroatijos aviganis, miniatiūrinis Amerikos aviganis, Peru plikasis šuo, Tailando ridžbekas). Vieni tokie pavadinimai gali būti gana paprastai paaiškinami (pavyzdžiui, Peru pilkasis šuo), kiti atrodo nepagrįsti (pavyzdžiui, miniatiūrinis Amerikos aviganis). Valstybės pavadinimo nėra ir tais atvejais, kai veislės pavadinimas yra dvigubas, t. y. jame pavartotas ir etnonimas, ir toponimas. O antra pagal gausumą grupė (gausiausia, kai paprasčiausiai gramatinamas originalus veislės pavadinimas) yra veislių pavadinimai, kurių dėmuo - tautų pavadinimai. Taigi, žvelgiant iš terminologijos perspektyvos, net nėra pagrindo tokiam veislės pavadinimui kaip Lietuvos skalikas atsirasti, todėl greičiausiai dėl veislės pavadinimo vartojimo valstybinėse institucijose vartosenoje pasitaikantis Lietuvos skalikas yra nepagrįstas lietuvių skaliko sinonimas ir vengtinas. Rečiau pasitaikantis lietuviškas skalikas apskritai neturėtų būti vertinamas kaip kinologijos terminas ir veislės pavadinimui nusakyti nevartotinas. Lietuvos skalikas ir lietuviškas skalikas greičiausiai yra komunikacinės variacijos.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Gyvūnų skulptūros Vilniuje

Vilniuje gausu įvairiausių skulptūrų, vaizduojančių laukinius, naminius ar net fantastinius gyvūnus. Šis maršrutas apima centro teritorijoje išsidėsčiusias skulptūras, tačiau sostinę puošia ir daugiau gyvūnų skulptūrų: Viršuliškėse esanti „Giesmė“, dobermanė su akiniais Gedimino prospekte, žiogas ant sienos Konstitucijos prospekte, ožka Vilkpėdėje ir kt.

Žymiausios skulptūros

  1. Paminklas kunigaikščiui Gediminui: Katedros aikštėje pastatytas 1996 m. Gediminas vaizduojamas šalia žirgo, simbolizuodamas demokratišką valdymą.
  2. Lietuvių skaliko skulptūra: 2015 m. atidengta skulptūra Gedimino pilies kalno papėdėje, skirta vienintelei lietuviškai šunų veislei - lietuvių skalikui.
  3. Minotauro pasirodymas: A. Griškevičiaus skulptūra viešbučio „Šekspyras“ kieme, pastatyta 2001 m.
  4. Užupio katinas: J. Gelčio skulptūra ant Užupio tvoros, simbolizuojanti Užupio meilę katėms.
  5. Rytmetis: D. Jankausko-Duonio skulptūra, vaizduojanti vonioje besimėgaujančią gorilą.
  6. Dobermanė: Gedimino prospekte stovinti dobermanė su akiniais, kuri buvo pavogta ir vėliau atkurta.
  7. Alumanto drambliukai: V. Jankūno diplominis darbas, sukurtas 1985 m., vaizduojantis šachmatų lentą ant drambliukų galvų.
  8. Medeinė: M. Grušo diplominis darbas, vaizduojantis lietuvių miškų ir medžioklės deivę ant meškos.
  9. Legendinis milžinas - legendinis sūris „Džiugas“: R. Inčirausko skulptūra, puošianti sūrio namų „Džiugas“ įėjimą.
  10. Daktaras Aiskauda: R. Kvinto skulptūra, vaizduojanti Cemachą Šabadą su mergaite ir katinu.
  11. Skulptūrų ekspozicija Vingrių skvere: Atidaryta 2022 m. prie MO muziejaus.
  12. Katinas Jurgos skvere: K. Jaroševaitės skulptūra, skirta rašytojai Jurgai Ivanauskaitei.

Egzotiški ir vietiniai gyvūnai

Įvairiuose Lietuvos kampeliuose galima rasti gyvūnų ūkių ir parkų, kuriuose galima susipažinti su egzotiškais ir vietiniais gyvūnais, patirti kaimo gyvenimą bei gyvūnų priežiūrą.

Gyvūnų ūkiai ir parkai Lietuvoje

  1. Tuomų ūkis: Avytės, ožkytės, alpakos, poniai, triušiukai, antys, kalakutai bei vištos.
  2. Jaunas ūkis Vilniaus rajone: Dasionių kaime.
  3. Rancho Pancho: Kaubojų miestelis, edukacinės programos apie laukinius vakarus.
  4. Vokės Vingio Alpakos: Alpakos Vilniuje, galima pamaitinti ir stebėti jų elgseną.
  5. Zoopark: Daugiau kaip 80 rūšių gyvūnų, įskaitant lemūrus ir surikatas.
  6. Raudoni vakarai: Žirgų kaimas, jojimo pamokos ir žygiai gamtoje.
  7. Ponių ranča: Ponių ranča Vilniaus rajone.
  8. Taujėnų dvaro parko žvėrynėlis: Parko lankymo valandomis.
  9. Žaidimų erdvė su gyvuoju kampeliu: Triušiukai, jūrų kiaulytės, voveraitės Degu.
  10. Grybų dvaro arklidės: Arkliai, poniai, avys, ožkos, paukščiai, katės ir šuo.
  11. Danielių parkas Švenčionių rajone: Daugybė danielių, kuriuos galima maitinti.
  12. Alpakų pieva: Alpakos vaikams.
  13. Pelėdų parkas: Įvairių rūšių pelėdos.
  14. Fermos gyvūnų globos namai: Namai nuo paskerdimo išgelbėtiems gyvūnams.
  15. Elnių spa netoli Kernavės: Elniai, kuriuos galima maitinti.
  16. „Lietuvos žirgynas“: Seniausias ir didžiausias žirgynas šalyje.
  17. Žirgynas Matiškės kaime: Jojimo treniruotės bei žygiai gamtoje.
  18. Žirgynas Brinkiškių kaime: Jodinėjimas žirgais gamtos apsuptyje.
  19. Žirgynas Būdos kaime: Edukacijos, žirgų istorijos ir psichologijos programos.
  20. Dūzginėlis: Ūkis su žąsimis, antimis, vištomis, šunimi ir avimis.
  21. Žirgynas Jurkiškėse: Mažai žinomas žirgynas.
  22. Pamiškės jojimo klubas: Žirgai ir poniai Uosininkuose.
  23. Martinėlių šeimos ūkis: Biodinaminis ūkis su javais ir galvijais.
  24. Žirgynas Kalnalaukio kaime: Ekskursijos apie žirgus ir kitus gyvūnus.
  25. Žirgai Kanoja ir Tilzitas Kryžliaukoje I: Jodinėjimas ir pasivažinėjimas karieta.
  26. Žirgynas Daučioniukų ir Daučionių kaimų sankirtoje: Pasivažinėjimas karieta ir jodinėjimas.
  27. Alpakų ūkis: Pirmasis alpakų ūkis Lietuvoje.
  28. Žirgynas Grikieniuose ir Buivydiškėse: Jodinėjimas aptvertoje aikštelėje arba miškuose.
  29. Žirgynas Paluknyse: Jojimo pamokos vaikams ir suaugusiesiems.
  30. Ūkelis Sudervės kaime: Alpakos, skirtos negalią turintiems vaikams.
  31. Kompleksas ant Vilnius-Kaunas autostrados: Mini zoo su lamomis ir danieliais.
  32. „Unikalus Greitis“: Avių ganymo edukacijos su borderkoliais.
  33. Zoopark Kaune: Pirmieji kontaktiniai gyvūnų parkai Lietuvoje.
  34. Sodyba „Vilko daina”: Sibiro haskiai, samojedas ir kiti gyvūnai.
  35. Barborlaukio dvaras: Triušiukai ir alpakos.
  36. Alpakų ūkis Jonavoje: Alpakos šalia 2-ojo tvenkinio.
  37. Perlinių danielių parkas: Danieliai, pikniko vietos.
  38. Rumšiškių etnografijos muziejus: Lietuviškų veislių avys, ožkos, karvės ir arkliai.
  39. Harmony parko žirgynas: Žirgynas ir hipodromas Prienuose.
  40. Ožkyčių ūkis Kupriuose: Ožkytės, alpakos ir triušiukai.
  41. „Miško sapno žirgai“: Žirgų terapija ir mini arkliukai Kauno rajone.
  42. Basomis per kadagynę: Poilsis gamtoje Arlaviškių kaime.
  43. Ranča miške: Gyvūnai, jodinėjimas ir lauko žaidimai.
  44. Šeimos ūkis: Įvairūs gyvūnai, nuo viščiukų iki ponių.
  45. V. ir V. Živatkauskų ūkis: Mėsinių galvijų banda natūraliose pievose.
  46. Lietuvos zoologijos sodas: Didžiausias zoologijos sodas Lietuvoje.
  47. Šeimos ūkis rudens metu: Dexteriai.
  48. Gyvūnų ūkis Nemuno upės pakrantėje: Žirgai, šunys, triušiukai, vištos.

tags: #naminių #Amerikos #gyvūnų #pavadinimai

Populiarūs įrašai: