Pietų Amerikos Graužikai: Paplitimas ir Ypatybės
Šiame straipsnyje apžvelgiami kai kurių Pietų Amerikoje paplitusių graužikų rūšių ypatumai, paplitimas ir poveikis aplinkai. Straipsnyje remiamasi įvairiais informacijos šaltiniais, siekiant pateikti išsamią apžvalgą apie šiuos gyvūnus.
Kapibara (Hydrochaeris hydrochaeris)
Kapibara (Hydrochaeris hydrochaeris) yra graužikų (Rodentia) būrio žinduolis, paplitęs Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, dažniausiai arti vandens telkinių. Tai didžiausias iš dabartinių graužikų, pasižymintis įdomiomis savybėmis ir elgsena.
Išvaizda ir Biologija
Kapibaros kūno ilgis siekia apie 1,5 metro, o svoris - 50-70 kilogramų. Jų kailis šiurkštus, retas, šviesiai rudos spalvos. Kojų pirštai sujungti nedidelėmis plaukiojamosiomis plėvėmis, leidžiančiomis gerai plaukioti ir nardyti (po vandeniu gali išbūti iki 5 minučių). Dažnai iškištomis šnervėmis kapibaros būna panirusios vandenyje.
Šie gyvūnai gyvena grupėmis, patinai dažniausiai turi haremą iš įvairaus amžiaus patelių. Kapibaros minta augalais ir lengvai prijaukinamos. Patelės veda 2-4 gerai išsivysčiusius, reginčius jauniklius ir per metus gali atvesti tris vadas.
Degu (Octodon degus)
Degu (Octodon degus) priklauso aštuondantinių (Octodontidae) šeimai ir dar kitaip vadinami Čilės voveriukais. Šie gyvūnai pasižymi aukščiausiu intelektu tarp graužikų ir yra populiarūs kaip naminiai gyvūnai.
Taip pat skaitykite: Pietų Amerikos graužikas – Patagonijos mara
Išvaizda ir Elgsena
Degu kūno ilgis siekia 25-31 cm, uodegos - 7,5-13 cm, o svoris - 170-300 g. Jų kailiukas yra geltonai rudos spalvos, kūno apačioje šviesus. Virš akių ir po jomis gali būti geltonų plaukų „vokai“, ant kaklo - geltonos spalvos žiedas. Uodega ilga, gale su „šepetėliu“, lengvai nulūžta pastvėrus plėšrūnui. Degu turi labai aštrius nagus, kurių dėka gali vikriai laipioti įvairiais paviršiais.
Tai kolonijomis gyvenantys graužikai, kasinėjantys ilgus ir gilius urvus, sudarančius tunelių sistemas. Jie turi gerai išvystytą klausą, uoslę ir regą. Gindamiesi nusineria uodegos sluoksnį, taip išvengia pavojaus, tačiau tai yra skausminga, o uodega niekuomet nebeatauga. Degu yra labai socialūs gyvūnai, pasižymi ypatingai raiškia vokalizacija, kurią naudoja bendravimui (net 15 skirtingų garsų). Degu yra aktyviausi dienos metu.
Mityba ir Laikymas
Degu minta augaliniu maistu: lapais, žole, medžių ir krūmų žieve, žiedais, sėklomis, riešutais. Namuose degu dažniausiai laikomi narveliuose, kurie turi būti erdvūs (maždaug 1 m ilgio, 35 cm pločio ir 50 cm aukščio). Narvelyje reikėtų įdėti šakų, virvių, lentynėlių ar kartelių, kad gyvūnai turėtų ką veikti. Kadangi degu gyvena urveliuose, jiems reikalingas namelis arba slėptuvė.
Šeriant degu šviežiu maistu (vaisiais, daržovėmis), reikia žinoti, kad jie neperdirba cukraus, todėl reikia duoti mažiau maisto produktų, kuriuose yra daug cukraus. Kaip skanėstus degu mėgsta riešutus, džiovintus vaisius, razinas, net obuolio skilteles. Jiems visą laiką turi būti šieno ir šakelių, kad galėtų jas graužti, taip pat graužiamosios kreidos.
Nutrija (Myocastor coypus)
Nutrija (Myocastor coypus) priklauso nutrinių (Myocastoridae) šeimai ir išoriškai panaši į didelę žiurkę, ondatrą arba bebrą. Šie gyvūnai savaime paplitę Pietų Amerikoje, bet introdukuoti į kitus žemynus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Išvaizda ir Paplitimas
Nutrijos kailis šiurkštus, tamsiai rudas, poplaukis pilkas, tankus. Uodega 30-45 cm ilgio, apvali. Užpakalinės kojos plėvėtos. Ant snukio yra balta dėmė. Priekiniai dantys dideli, ryškiai oranžiniai arba raudonai oranžiniai. Suaugusios nutrijos yra 40-60 cm ilgio, sveria 4-9 kg (kartais 16 kg).
Nutrijos savaime paplitusios Pietų Amerikoje. Introdukuotos į Šiaurės Ameriką, Afriką, Aziją ir Europą ir buvo auginamos dėl kailio, rečiau dėl mėsos. Europoje paplito tikslingai paleistos arba pasprukusios iš nelaisvės. Paplitusios beveik visose Vakarų, Pietų ir Vidurio Europos šalyse.
Ekologinis Poveikis
Nutrijos dažniausiai gyvena gėlavandenėse ar apysūrėse šlapynėse. Maitinasi augalais ir per parą suėda maždaug ketvirtadalį kūno masės sudarantį maisto kiekį. Graužia antžemines augalų dalis, šakniastiebius ir šaknis, medžių žievę. Patelės veda 1-13 jauniklių.
Nutrijos yra daug žalos aplinkai darantys žinduoliai. Labiausiai kenkia pelkių ir šlapynių buveinėms, nes gali sunaikinti visus augalus. Dėl to pasikeičia šlapynių ekosistemos ir nukenčia jų biologinė įvairovė. Daro žalą žemės ūkiui, melioracijos ir drėkinimo sistemoms. Platina nematodus Strongyloides myopotami, kurie sukelia žmonių odos ligas.
Pilkoji voverė (Sciurus carolinensis)
Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Pietų Amerikos graužikams, verta paminėti ir pilkąją voverę (Sciurus carolinensis), kuri yra invazinė rūšis Europoje ir daro poveikį vietinei biologinei įvairovei.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Išvaizda ir Paplitimas
Pilkoji voverė yra voverinių (Sciuridae) šeimos medžiuose gyvenantis graužikas. Nugarinė kūno dalis pilkšva, pilka, kartais su rusvu atspalviu ar rudų plaukų priemaiša. Ausys šviesiai pilkos, balkšvos, uodega gana šviesi. Apatinė kūno dalis pilkšvai gelsva. Kūnas 40-50 cm ilgio, uodega 15-25 cm ilgio. Ausys gana trumpos, 25-33 mm ilgio, viršuje be plaukų kuokštelio. Vidutiniškai sveria 540 g, bet atskiri individai sveria nuo 340 iki 750 g.
Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. Introdukuota ir plačiai paplitusi kituose Šiaurės Amerikos regionuose, Australijoje ir Pietų Afrikoje. Europoje susidariusios nuolatinės pilkųjų voverių populiacijos Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje.
Ekologinis Poveikis
Pilkosios voverės Europoje įsikūrė dėl to, kad buvo tikslingai paleistos į gamtą arba paspruko iš nelaisvės (namų, zoologijos sodų). Daro didelį poveikį vietinei biologinei įvairovei. Jos išstumia paprastąsias voveres, platina įvairius parazitus, naikina paukščių kiaušinius ir jauniklius. Kadangi pilkosios voverės lupa medžių žievę, dažnai sužaloja soduose, miestų želdynuose ir parkuose augančius medžius, kai kur padaro nemažai žalos miškų ūkiui. Kartais šios voverės apgraužia laidų izoliaciją.
tags: #pietu #amerikos #grauzikas #paplitimas