Didžiausias Amerikos plokščiakalnis
Bolivija - unitarinė prezidentinė respublika, neturinti priėjimo prie jūros. Šalies pietvakarius užima Andų kalnų grandinės, kuriose yra aukščiausia vieta - Sachamos kalnas (6542 m.). Viduryje Bolivijos yra Altiplano plokščiakalnis, kuris yra aukščiausias ir didžiausias pasaulyje po Tibeto. Jame gyvena didžioji dauguma šalies gyventojų. Šiaurės vakaruose, Altiplane, telkšo du dideli ežerai - Titikaka ir Poopas, kuriuos jungia Desaguadero upė. Titikakos ežeras - didžiausias ežeras Pietų Amerikoje ir aukščiausiai virš jūros lygio esantis (3821 m) laivybai naudojamas ežeras pasaulyje. Šiuo ežeru Bolivija dalinasi su Peru. Pietvakarių dykinėse telkšo daug spalvotųjų lagūnų ir druskos lygumų (Ujūnio, Koipasos).
Bolivijos geografija ir klimatas
Bolivijos geografija yra unikali tarp Pietų Amerikos valstybių, nes šalis yra viena iš dviejų šiame žemyne, kuri neturi priėjimo prie jūros. Šalies pietvakarius užima Andų kalnų grandinės, kuriose yra aukščiausia vieta - Sachamos kalnas (6542 m.). Viduryje Bolivijos yra Altiplano plokščiakalnis, kuris yra aukščiausias ir didžiausias pasaulyje po Tibeto. Jame gyvena didžioji dauguma šalies gyventojų.
Nors Bolivija yra netoli pusiaujo, klimatas ir oras čia labai skiriasi priklausomai nuo regiono. Altiplano regione oras paprastai būna vėsus ir pusiau sausas. Centriniuose Kordiljeruose klimatas švelnus, tačiau naktys vėsios. Yungo slėnyje (rytiniame Andų kalnų šlaite) klimatas yra subtropinis. Čia šilta, drėgna ir lietinga ištisus metus. Į šiaurę ir į šiaurės rytus nuo Andų link Amazonės vyrauja drėgnas atogrąžų klimatas. Čia lyja labai dažnai, o šiaurės rytų vėjai atneša daug kritulių, todėl čia dažnai būna potvyniai. Pietinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis atogrąžų klimatas.
Bolivijos sostinės ir valdymas
Bolivijos sostinės yra dvi: La Paz - faktiškoji Bolivijos sostinė (apie 1 mln. gyventojų 2006 m. duomenimis), ir Sukrė - teisminė ir nominalioji šalies sostinė (apie 247 000 gyventojų 2006 m.). Bolivija yra unitarinė prezidentinė respublika, kurioje valstybės ir vyriausybės vadovas yra prezidentas, renkamas gyventojų 4 metams.
Gyventojai, kalba ir religija
2009 metų duomenimis, Bolivijoje gyveno 9 775 246 gyventojai. Oficiali šalies kalba - ispanų. Apie 78 proc. šalies gyventojų - katalikai, o 16 proc. - protestantai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Praktinė informacija keliautojams
Elektros įtampa Bolivijoje yra 230V (50 Hz). Bolivijoje galima paskambinti iš viešųjų telefonų automatų, kuriuose reikalingos monetos arba iš anksto apmokėtos taksofono kortelės. Didžiuosiuose miestuose veikia mobilusis ryšys, internetas. Tarptautinis Bolivijos kodas +591, skambinant iš Bolivijos į Lietuvą rinkite 00 + 370 + miesto kodas + abonento telefono numeris. Mobiliojo ryšio operatorių OMNITEL, BITĖ ryšys Bolivijoje negalimas.
Bolivijos piniginis vienetas - bolivianas (BOB). 1 BOB = 100 sentavų. Valiutą patartina išsikeisti La Paz miesto bankuose ir valiutos keityklose. Čia be problemų išsikeisite JAV dolerius, Eurus iškeisti sunkiau. Patartina JAV dolerius išsikeisti prie Peru - Bolivijos sienos.
Patariama laikytis įprastų atsargumo priemonių keliaujant Bolivijoje. Būtinai įsigykite medicininių išlaidų draudimą. Privalomų skiepų atvykstantiems į Boliviją nėra, tačiau rekomenduojama pasiskiepyti nuo hepatito A. Atvykstant į Boliviją būtina turėti pasą, kuris galiotų mažiausiai 6 mėnesius po planuojamo Jūsų išvykimo iš šalies.
Pietų Amerikos reljefas
Pietų Amerika užima 17 818 mln. km² plotą, joje gyvena apie 351 mln. žmonių (2001). Pietų Amerika anksti atsiskyrė nuo senojo planetos žemyno, po to ilgai neturėjo ryšio su kitais žemynais, todėl joje susiformavo savita augalija ir gyvūnija. Paviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai).
Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m), rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas. Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis); jos didžiausia dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje-proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje.
Platformos prekambro kristalinis pamatas susideda iš kelių blokų, susikonsolidavusių skirtingu laiku - nuo archėjaus iki ankstyvojo paleozojaus; vietomis jis atsidengia Žemės paviršiuje ir sudaro Gvianos (šiaurėje), Atlanto (Pietų Brazilijos; rytinėje dalyje) skydus bei Brazilijos skydą (centrinėje dalyje), kurį sudaro proterozojaus granitoidai ir pegmatitų intruzijos. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų, stipriai suskaidytas lūžių ir sprūdžių.
Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Amazonės nuosėdinis baseinas yra giliausias - jame nuosėdinės dangos storis siekia 4000 metrų. Jis susidarė prekambro pabaigoje-paleozojaus pradžioje išilgai lūžių zonos, jame slūgso paleozojaus nuosėdos (kambro tilitai, ordoviko nuolaužinės, silūro-devono seklios jūros), kreidos, paleogeno ir neogeno nuosėdos. Paranos nuosėdiniame baseine ant paleozojaus uolienų slūgso Gondvanos apledėjimo ledyninės karbono, permo ir triaso nuosėdos; permo ir triaso nuosėdas dengia apie 1500 m storio bazaltinės lavos sluoksniai (trapai).
Išilgai Andų, Brazilijos platformos vakariniu pakraščiu ištįsusi Sub-Andų priekalnių įlinkių juosta, kurioje slūgso jūrinės ir kontinentinės paleozojaus-ankstyvojo mezozojaus uolienos. Iš vakarų platformą juosia apie 9000 km ilgio Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Anduose daug vulkanizmo suformuotų struktūrų (stambių granitoidų batolitų intruzyvų, ofiolitų), veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (aukščiausias Llullaillaco ugnikalnis, 6723 metrai). Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos, plynaukštės (Altiplano, Maracaibo).
Vakarinės Andų (Kordiljerų) raukšlėkalnių juostos geologinį pjūvį sudaro mezozojaus-kainozojaus klastinės ir karbonatinės susiraukšlėjusios nuosėdos, nedeformuoti vulkanitai, rytinė juosta susidariusi iš paleozojaus juodųjų ir žaliųjų skalūnų, pelitų, kvarcitų, prekambro gneisų. Centrinėje Andų dalyje šias raukšlėtąsias juostas skiria Altiplano įduba, susidariusi iš didžiulės paleogeno-neogeno molasų storymės. Vakaruose, išilgai Andų raukšlėkalnių ištįsęs Peru-Čilės giliavandenis lovys, susidaręs Pietų Amerikos ir Nazcos litosferos tektoninių plokščių pakraštyje - subdukcijos zonoje.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Iki triaso-juros laikotarpio Pietų Amerika su Afrika sudarė vieną žemyną - Pangėją. Plioceno laikotarpyje Pietų Amerika susijungė su Šiaurės Amerika. Subdukcija prasidėjo triaso-juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Dėl lydymosi į Pietų Amerikos žemyno plutą įsiskverbė ir jos paviršių padengė didžiuliai lavos sluoksniai ir piroklastinės medžiagos kiekiai. Dabartinis subdukcijos greitis - 70-120 mm per metus. Andų kalnodara tebevyksta.
Pietų Amerikos naudingosios iškasenos
Pietų Amerikoje daugiausia naudingųjų iškasenų telkinių randama Gvianos bei Brazilijos skyduose ir Anduose. Žinoma apie 50 naftos ir gamtinių dujų baseinų; daugiausia Venesueloje, Brazilijoje, Argentinoje, Kolumbijoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore, Peru. Didžiausi Pietų Amerikos naftos ir gamtinių dujų ištekliai yra Maracaibo (44 % naftos ir 34 % gamtinių dujų visų žemyno išteklių) ir Orinoco (36 % naftos ir 32 % gamtinių dujų) baseinuose.
Yra boksitų, spalvotųjų metalų rūdų: (Brazilija, Venesuela, Surinamas, Gajana), vanadžio (Venesuela, Čilė), volframo (Bolivija, Peru, Brazilija), vario (Čilė, Peru, Brazilija, Kolumbija), molibdeno (Čilė, Peru), nikelio (Brazilija, Kolumbija, Venesuela), alavo (Brazilija, Bolivija, Peru), cinko ir švino (Peru, Brazilija, Čilė), retųjų metalų rūdų: ličio (Čilė, Bolivija), niobio (Brazilija), cirkonio (Brazilija). Brazilijos plokščiakalnis pasižymi brangakmenių, deimantų telkiniais.
Pietų Amerikos klimatas ir hidrografija
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno.
Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus). Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas; būdinga sausos žiemos.
Tropinis sausas žemyninis klimatas apima Pietų Amerikos vakarinę pakrantę su vidinėmis Andų dalimis tarp apie 4° pietų platumos ir 28° pietų platumos ir dėl šaltosios Peru srovės įtakos yra sausiausias žemyne (Atacamos dykumoje iškrinta apie 10 mm kritulių per metus), tačiau dažni jūriniai rūkai. Pietų Amerikos rytuose (iki 28° pietų platumos) vyrauja tropinis jūrinis (drėgnas ir karštas, panašus į ekvatorinį) klimatas, Brazilijos plokščiakalnio pietuose - tropinis su vėsia žiema (iki 0 °C).
La Platos žemumai, esančiai tropinėje ir subtropinėje klimato juostose, būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto, todėl Gran Chaco ir Pampos vakaruose klimatas yra subtropinis žemyninis su sausa vėsia žiema ir drėgna vasara, Tarpupyje ir Pampos rytuose - drėgnas subtropinis su šilta žiema ir karšta vasara. Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo apie 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje, todėl subtropinėse platumose (Vidurinėje Čilėje) klimatas mediteraninis su drėgna žiema ir sausa vasara, o Pietų Čilėje - vėsus ir labai drėgnas vidutinių platumų jūrinis klimatas (daugiau kaip 3000 mm kritulių per metus). Patagonijoje vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas (žiemą iki -25, vasarą iki 34 °C, iškrinta kritulių mažiau kaip 30 mm per metus).
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Į Atlantą teka Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro, į Karibų jūrą - Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios.
Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra ekvatorinės (vandeningos ištisus metus), subekvatorinės, tropinės ir subtropinės musoninės (patvinstančios vasarą) ir Andų (maitinamos tirpstančių sniegynų ir ledynų). Trumpesnės subtropinių ir vidutinių platumų žemyno gilumoje tekančios upės žiemą dažnai visai arba iš dalies išdžiūsta. Paranos ir Paragvajaus metinį vandens lygio režimą išlygina pelkių vandens atsargos. Ilgosios upės, tekančios per kelias klimato juostas ir jų atmainas, yra mišraus tipo. Pietų Amerikos pietinės dalies vakaruose teka trumpos Viduržemio jūros regiono tipo upės, patvinstančios žiemą (Aconcagua), ir ypač drėgno vidutinio klimato upės, vandeningos ištisus metus (Pascua), Patagonijoje - nevandeningos pusdykumių upės giliuose slėniuose (Chico, Gallegosas).
Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, daug krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje - 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys. Ežerai daugiausia lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras), ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentino ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė. Yra didelių artezinių baseinų (Guarani, Pietų Amerikos pietrytinėje dalyje, plotas 1,2 mln. km2).
Pietų Amerikos dirvožemiai, augalija ir gyvūnija
Jų įvairovei t. p. daro įtaką Ramiojo vandenyno pakrantės šiltosios srovės ir šaltosios srovės išilgai Patagonijos pakrantės poveikis, senos feralitinės plutos dūlėjimas atogrąžų ir paatogrąžių srityse, aliuvinių lygumų išplitimas. Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą: drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai (juose auga drėgnieji atogrąžų miškai), žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai, rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai, kalciažemiai. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse stokojant kritulių vyrauja įdruskėję dirvožemiai - druskožemiai ir sūrožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais, rūgštžemiais.
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, kurios priklauso apie 4200 genčių. Iš jų apie 53 000 rūšių yra endeminės, savaime paplitusios tik šiame žemyne ar nedidelėse jo dalyse. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %), atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54-60 %, Patagonijoje - 30 %. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Pvz., Peru miškuose 1 ha plote randama iki 300 rūšių medžių, krūmų ir lianų. Endeminių augalų rūšių skaičių lėmė žemyno geologinė raida, labai didelė klimato, aplinkos sąlygų ir dėl to susidariusi didelė savitų buveinių įvairovė.
Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto. Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau - Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto. Užliejamieji atogrąžų miškai paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto. Daugiausia jų yra Amazonės ir Orinoco baseinų upių pakrantėse. Nuolat užtvindytų miškų didžiausi plotai yra Peru, gerokai mažiau jų - Brazilijoje.
Vidutiniškai šilto klimato juostos plačialapių, spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę į pietus nuo 30 ° pietų platumos ir kalnuose. Jie užima 1,1 % žemyno ploto. Daugiau kaip pusę šios grupės miškų sudaro vasaržaliai miškai, paplitę Argentinoje ir Čilėje. Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto. Didžiausią dalį sudaro krūmynai, kuriuose krūmai ir žemaūgiai medžiai dengia ne daugiau kaip 20 % žemės paviršiaus. Gerokai mažiau yra savanų (krūmuotųjų ir užliejamųjų). Krūmuotosios savanos labiausiai paplitusios Brazilijoje, bet nemaža jų dalis paversta ganyklomis ir dirbamaisiais laukais. Didžiausi atogrąžų savanų masyvai plyti Venesueloje, Bolivijoje ir Brazilijoje, nedaug - Urugvajuje ir Argentinoje. Užliejamųjų savanų daugiausia Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje. Vidutiniškai šilto klimato srityse, daugiausia Čilėje ir Argentinoje, yra neaukštais krūmais apaugusių pelkių ir tyrulynų.
Stepių augalija užima apie 7 % Pietų Amerikos ploto. Reta augalų danga apaugę plotai sudaro apie 3 %. Iš jų beveik 2 % visiškai be augalų dangos, apie 1 % užima dykumos. Dykumos paplitusios tik Ramiojo vandenyno pakrantėse Peru, Čilėje, jų yra Bolivijoje, Andų kalnuose. Ledynai užima 0,1 % ploto. Natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai užima 1,2 % žemyno ploto. Apie 24 % Pietų Amerikos ploto užima dirbamieji laukai, kultūrinės ganyklos ir kiti žemės ūkio reikmėms intensyviai naudojami plotai. Didžiausi yra Kolumbijos šiaurės vakaruose, Brazilijos pietuose ir Argentinoje. Urbanizuotos teritorijos užima 0,1 % Pietų Amerikos ploto.
Gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Pietų Amerikos fauna labai įvairi. Iš žinduolių gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, tik Pietų Amerikoje - šikšnosparniai vampyrai (paprastieji baltasparniai ir apželtakojai vampyrai), prie vandens telkinių - didžiausi pasaulio graužikai - kapibaros, yra kitų graužikų: šinšilų, nutrijų, jūrų kiaulyčių, plėšrieji (akiniuotieji lokiai, jaguarai, pumos, ocelotai, karčiuotieji vilkai), kupranugariniai (guanakai, vikunijos), kalniniai, lyguminiai ir Berdo tapyrai, pekariniai, elniniai (2 pudu rūšys, mazamos), kiškiažvėriai. Būdingi paukščiai: papūgos aros (raudonosios, hiacintinės mėlynosios aros), didieji, baltagurkliai tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, mažieji kalakutiniai grifai, sakalai keleiviai, urvinės pelėdikės, tulžiai. Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys - anakonda), driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
Amazonės žemuma
Amazonės žemuma - žema lyguma, su tankiu mažai įsirėžusių upių tinklu, drėgnu ekvatoriniu ir subekvatoriniu klimatu.
tags: #didžiausias #Amerikos #plokščiakalnis