Pietų Amerikos juodaodžių istorija: vergija, kova ir kultūrinis palikimas
Kai kalbame apie Ameriką, dažnai susiduriame su stereotipiniu įsivaizdavimu, kad Šiaurės Amerika yra laisvės sinonimas, o Pietų Amerika - vergijos ir atsilikimo kraštas. Tačiau šis požiūris yra pernelyg supaprastintas ir neatspindi tikrosios istorijos. Šiame straipsnyje panagrinėsime juodaodžių istoriją Pietų Amerikoje, atskleisdami vergijos, kovos už laisvę ir kultūrinio palikimo niuansus.
Kolonijinė era: vergijos įsigalėjimas
Pirmiausia turime pabrėžti neginčijamą istorinę tiesą, kad visi kolonijinei Lotynų Amerikai prikišami žmonių laisvės apribojimai ar neteisybės buvo vienodai būdingos ir anglų, olandų, prancūzų kolonijoms: ginkluotas indėnų žemių užkariavimas, indėnų žudymas, pavergimas ir išnaudojimas, juodaodžių vergų įvežimas ir blogas elgesys su jais, kolonijinis lyg ir indėnams priklausančio žemyno išteklių naudojimas Europos naudai ir t. t. Visos šios liūdnos realijos neturi nieko specifiškai bendro nei su ispanų ar portugalų tautomis, nei su katalikiška civilizacija ar juo labiau religija. Nors Ameriką atrado katalikai ispanai, bet kolonizaciją vykdė visos katalikiškos ir protestantiškos tautos, taip pat judėjai (nemažai žydų pirklių prisidėjo prie juodaodžių transportavimo iš Afrikos), stačiatikiai (Rusija bandė kolonizuoti Aliaską ir dalį Kanados) bei laisvamaniai (XVIII a. sukūrę racionalistinę kolonijų eksploatacijos sistemą). O didžiausi žmoniškumo pažeidimai vyko kaip tik pasibaigus kolonijų laikotarpiui, kai visą Amerikos žemyną jau valdė dažniausiai masonų ložėms priklausę liberalai - būtent tada buvo vykdomas tikras indėnų genocidas Jungtinių Valstijų vakarinėje dalyje, tada Brazilijoje, Urugvajuje ir Peru, išvijus jėzuitus, buvo sunaikinta katalikiškų redukcijų ir misijų sistema su jų socialine rūpyba, tada pietinėse JAV valstijose ir ypač Karibuose vyko nežmoniškiausias juodųjų vergų išnaudojimas. Ir visa tai - laisvės vardan, kolonisto, kaubojaus, laisvo respublikono, liberalo ar demokrato saviraiškos labui. Kas labiausiai trukdė šiai laisvei? Konkistadorai - ispanų bajorai (hidalgos) ir miestiečiai, riteriai ir niekšai, garbingi administratoriai ir nuo inkvizicijos bėgę nusikaltėliai - visi keliavo į Ameriką siekdami laisvės bei ją garantuojančio turto: žemės ir aukso.
Vergija Pietų Amerikoje prasidėjo XVI amžiuje, kai europiečiai pradėjo kolonizuoti žemyną. Iš Afrikos atvežti vergai buvo naudojami kaip pigi darbo jėga plantacijose, kasyklose ir namų ūkiuose. Didžiausi vergų importuotojai buvo Portugalija (Brazilija) ir Ispanija (likusi Lotynų Amerika).
Konkistadorui priklausė likęs grobis, o taip pat teisė į užimtas žemes kaip atlyginimas už konkistos vargus ir skatinimas imtis kolonizacijos. Baigęs užkariavimą, konkistadoras tapdavo enkomenderu (encomendero) - jis gaudavo enkomjendą, „patikėtąją žemę“: turėdavo teisę ją dirbti, įrengti kasyklas, taip pat rinkti mokesčius iš joje gyvenančių indėnų ir šaukti juos darbams. Jo pareigos: priversti indėnus gyventi sėsliai kaimuose, juos saugoti ir prižiūrėti, pastatyti bažnyčią ir mokyklą, mokėti mokesčius karūnai. Enkomjendų sistema nereiškė tikros baudžiavos, nes indėnai išsaugojo nuosavybę savo sklypams. Tačiau tikrovėje ji greitai virto indėnų pavergimu: konkistadorai atimdavo indėnų sklypus, versdavo juos dirbti iki išsekimo, žiauriai malšino jų sukilimus. Pirmųjų kolonistų pasakojimai apie nuožmius žmogėdras karibus net paskatino kai kuriuos teologus (pvz., Tomą Ortizą) svarstyti, kad gal indėnai yra tik žvėrys, kuriuos galima medžioti ir versti naminiais gyvuliais. 1504 ir 1517 m. karaliaus dekretais visus karibus leidžiama padaryti vergais. Enkomjendų sistemą patvirtino karalienė Izabelė 1503 m. gruodžio 20 d. dekretu - iš rūpesčio indėnų atvertimu ji įsakė jiems gyventi sėsliai kartu su krikščionimis. Nepaisant grubių piktnaudžiavimų, enkomjendos garantavo bent minimalią valstybės kontrolę, dėl jų vyko kolonizacija ir žemyno civilizavimas. Jos nėra pagrindinė priežastis, kodėl indėnų populiacija per pirmąjį kolonizacijos šimtmetį katastrofiškai sumažėjo (nors kai kurie istorikai aiškiai perdeda indėnų skaičiaus smukimą) - indėnai pirmiausia mirdavo dėl europietiškų ligų (raupų, šiltinės, maliarijos), kurioms jie neturėjo imuniteto. Net fakto, kad Karibų salose beveik neliko vietinių indėnų, negalima vadinti genocidu šiuolaikine prasme, nes indėnų tautų naikinimas niekuomet nebuvo kolonistų intencija. Humaniškiausia tvarka buvo įvesta konkistadoro Hernano Korteso (Hernán Cortés) Meksikoje. Čia darbo diena buvo ribojama iki 10 valandų (Anglijoje tuo metu buvo dirbama 12 valandų), prieš tai valanda tikybos paskaitoms iš ryto, po pietų valanda poilsiui. Darbininkai gaudavo minimalią algą ir nemokamą maistą. Jie dirbdavo dvidešimt dienų, o po to turėdavo trisdešimt dienų nuosavų sklypų apdirbimui.
Vergų gyvenimo sąlygos buvo žiaurios. Jie buvo laikomi nuosavybe, neturėjo jokių teisių ir buvo nuolat baudžiami už menkiausius nusižengimus. Vergai dirbo nuo aušros iki sutemos, dažnai be jokio atlygio. Jų šeimos buvo išskiriamos, o kultūra ir tradicijos - slopinamos.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Kai Kolumbas iš antrosios kelionės į Ameriką parsivežė kelis šimtus indėnų vergų, Izabelė supykusi paklausė: „Kas jums davė teisę pavergti mano pavaldinius?“ 1494 m. ji sudarė teisininkų ir teologų komisiją, o ši pripažino, kad indėnai turi teisę į laisvę ir negali būti verčiami vergais. Priede prie savo paskutiniosios valios mirštanti karalienė prašė vyro Ferdinando ir vaikų kovoti prieš indėnų pavergimą. 1504 Izabelė mirė, karalius šiam klausimui neskyrė pakankamai dėmesio, todėl indėnai imti masiškai versti vergais. 1504-1511 m. 1510 rugsėjį į Espanjolą (Karibų jūros sala, iš kurios pradėta žemyno kolonizacija) atvyko 15 dominikonų misionierių, vadovaujamų Pedro Kordobiečio (Pedro de Córdoba). Jie pamatė brutalų indėnų persekiojimą ir ėmė juos ginti. Sekmadienį prieš 1511 m. Kalėdas Antonijus Montesinietis (Antonio de Montesinos) OP pirmasis ėmė viešai barti kolonistus, kurie, aišku, buvo labai nepatenkinti. Antonijus nuvyko pas karalių Ferdinandą, šis 1512 m. Burgoso mieste sušaukė teologų komisiją, kurioje pirmąkart svarstomi kolonijų etikos klausimai. Komisija nutaria, kad enkomjendų sistema turi likti, bet indėnai turi išsaugoti nuosavybę, gauti algą, turi būti ribojamas darbo laikas, labiau rūpinamasi religiniu švietimu. 1512 m. vasario 22 d. karaliaus dekretas šiuos nutarimus paskelbė kaip įstatymą. Naujas 1513 m. liepos 28 d. įstatymas dar labiau pagerino indėnų padėtį, uždraudžiamas vaikų iki 14 m. darbas. Faktas palyginimui: protestantiškoje Prūsijoje vaikų iki 9 m. Žymiausiu kovotoju už indėnų teises tapo Antonijaus draugas Bartolomėjus Las Kasasas (Bartolomé de Las Casas) OP. Jis gimė 1474 m. Sevilijoje (Ispanija). Jo tėvas dalyvavo pirmojoje Kolumbo kelionėje į Ameriką, čia praturtėjo ir galėjo savo sūnų leisti studijuoti į Salamankos universitetą. Studentui tėvas davė iš Amerikos parsivežtą indėnų berniuką kaip tarną. Bartolomėjus baigė teologijos ir teisės mokslus 1498 m., bet neskubėjo priimti šventimų. 1502 m. jis išvyko į Espanjolą, tarnavo gubernatorių Ovando ir Velaskezo patarėju, pats valdė iš tėvo gautą enkomjendą. Galiausiai 1510 m. Maždaug 1512 m. Bartolomėjaus mąstyme įvyko lūžis - jis pasibaisėjo prieš indėnus daromomis neteisybėmis ir pagrindine blogybe ėmė laikyti pačią enkomjendų sistemą. 1514 rugpjūčio 15 d. Las Kasasas pasakė pamokslą Kubos gubernatoriaus Diego Velaskezo (Velázquez) akivaizdoje, kuriame smarkiai užsipuolė enkomjendas bei pareikalavo visiško indėnų išlaisvinimo. 1516 m. Las Kasasas grįžo į Ispaniją ir kreipėsi indėnų gynimo reikalu į regentą kardinolą Franciską Chimenesą (Francisco Ximénez y Cisneros). Šis ne tik nesutramdė „netvarkos kėlėjo“, bet paskyrė Las Kasasą „indėnų protektoriumi“ ir su trimis jeronimitų ordino tėvais (kaip karaliaus komisarais) išsiuntė į Espanjolą. Jie gavo vyriausio karaliaus juristo Chuano Palasijo Rubijo (Juan Lopez de Palacios Rubios) sudarytą instrukciją: ištirti, ar įmanomas enkomjendų panaikinimas, savarankiškų indėnų kaimų sukūrimas, juodaodžių vergų įvežimas. Las Kasasas buvo nepatenkintas jeronimitų darbu, 1517 m. vėl grįžo į Ispaniją, kreipėsi į Karolį V, siūlydamas naujos, humaniškos kolonizacijos planą. 1520 m. gegužės 19 d. karalius sutiko finansuoti eksperimentą. Metų pabaigoje Las Kasasas grįžo ir bandė įkurti koloniją Santo Dominge (dab. Venesuela), Kumanio vietovėje. Eksperimentas nepavyko, nes indėnai dėl persekiojimų tuo metu buvo sukilę, buvo iššvaistytos didžiulės valdiškos lėšos. Nusivylęs savo darbu, Las Kasasas 1522 m. įstojo į dominikonų vienuolyną. Čia parašė trijų tomų „Indėnų istoriją“, kurioje daugybė netikslumų, perdėjimų, nepamatuotų kaltinimų ispanų kolonistams[3]. Vėliau jis keliavo Meksikoje, Nikaragvoje, Gvatemaloje, visur sutikdavo priešiškumą savo idėjoms, nes skelbė jas labai radikaliai ir piktai. Las Kasasas netapo aktyviu misionieriumi, nelabai domėjosi konkrečiu indėnų gyvenimu, jo raštai pateikia nedaug ar nepatikimos etnografinės medžiagos. Jo propagandinei veiklai nepritarė net nemažai vyskupų ir misionierių. Las Kasaso veiklą galima palyginti kad ir su Peru misionieriavęs jėzuito Chose de Akostos (José de Acosta) darbais. Akosta nešvaistė jėgų ispanų puolimui, jis 15 metų nenuilstamai dirbo su indėnais, skelbė jiems Evangeliją, surinko daugybę medžiagos apie jų kultūrą, rėmė konkrečius projektus jų gyvenimo pagerinimui. Nors Akosta 1523 m. Las Kasaso iniciatyva Mechiko vyskupas Chuanas de Zumaraga (Juan de Zumárraga) pasiuntė dominikoną Bernardiną de Minają (Bernardino de Minaya) į Romą indėnų gynimo klausimu. Dominikonų pasakojimų paveiktas popiežius Paulius III 1537 m. gegužės 29 d. išleido brevę „Pastorale officium“ Toledo arkivyskupui Chuanui de Taverai (Juan de Tavera). „Mūsų ausis pasiekė žinia, kad… Karolis, Romėnų imperatorius…, siekdamas sudrausti tuos, kurie, degdami godumu, yra nehumaniškai nusiteikę prieš žmonių giminę, viešu ediktu visiems savo pavaldiniams uždraudė kėsintis pavergti kuriuos nors vakarinius ar pusiaujo indėnus, ar iš jų atimti nuosavybę. Todėl mes, rūpindamiesi tais indėnais, net jeigu jie yra už Bažnyčios prieglobsčio, kad iš jų nebūtų atimama laisvė ar jų daiktų valdymas, kadangi jie yra žmonės, galintys priimti tikėjimą ir išganymą, taip pat kad jie nebūtų naikinami vergove, bet pamokslais ir pavyzdžiais kviečiami į gyvenimą… įsakome…, kad visiems ir kiekvienam… Grasinimas ekskomunika pakartotas ir 1537 m. birželio 02 d. brevėje „Veritas ipsa“, tačiau, spaudžiant Ispanijos karūnai, 1538 m. birželio 19 d. bausmės panaikintos, nes neįmanoma jų įgyvendinti, neaišku, kokius konkrečius veiksmus reikia laikyti pavergimu. Nepaisant nedidelio praktinio poveikio, ši enciklika parodė esminį Bažnyčios nusistatymą prieš naujai užkariautų pagoniškų tautų pavertimą vergais. Las Kasasas visuomet turėjo daug įtakingų rėmėjų Ispanijos dvare, jis gaudavo didelę pensiją ir lėšų savo veiklai, tačiau buvo remiamas daugiau dėl teoriškos simpatijos indėnams, neturint supratimo apie realią padėtį, kolonizavimo vargus, neatsižvelgiant į teisėtus kolonistų interesus. Vėl nuvykęs į metropoliją, Las Kasasas gavo audienciją pas karalių Karolį V, kuris ne tik nesudraudė „maištininko“, bet ir ryžosi drastiškoms reformoms: 1542 m. lapkričio 20 d. „Nuo šiol mes nustatome ir įsakome, kad jokiu karo ar kokiu nors kitu pretekstu, netgi sukilimo ar pagrobimo, joks indėnas negali būti padarytas vergu. Mes norime ir liepiame, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kastilijos Karūnos vasalais… Dabar esantys vergai indėnai paleidžiami, jei savininkas neturi aiškių nuosavybės dokumentų. Draudžiama steigti naujas enkomjendas, esančios panaikinamos valdytojui mirus, negali būti paveldimos. Už indėnų vertimą žvejoti perlus, už plėšiamųjų ekspedicijų organizavimą skiriama mirties bausmė. Karaliaus sprendimą parėmė ir Naujosios Ispanijos vicekaralius Luisas de Velaskas (Luis de Velasco). Jis 1551 m. įsakė išlaisvinti visus indėnų vergus, dirbančius kasyklose. Kai kasyklų savininkai ėmė murmėti, jis atsakė: „Indėnų laisvė yra svarbiau už visas pasaulio kasyklas, o įplaukos, kurias iš jų galėtų gauti Karūna, nėra tokios, kad reikalautų žmogiškų ir dieviškų įstatymų pažeidimo“. Buvo išvaduota 150 tūkst. vergų, neskaitant moterų ir vaikų. Tačiau dauguma konkistadorų buvo labai pasipiktinę, jie laikė Naujuosius Įstatymus neteisybe, jų didžiulių pastangų kolonizuojant Ameriką neįvertinimu. Daugelyje Amerikos provincijų įstatymas net nepradėtas įgyvendinti. Net dauguma dominikonų sutiko, kad indėnų paleidimas iš kaimų reikštų visišką chaosą ir misijų griuvimą. Todėl 1543 m. birželio 04 d. įstatymas sušvelnintas, o 1545 m. enkomjendos vėl praktiškai leistos. Las Kasasas Amerikoje buvo visuotinai nekenčiamas. Karalius jam siūlė Kusko vyskupiją Peru, bet jis atsisakė - ne iš kuklumo, bet bijodamas dėl savo gyvybės. 1543 m. jis buvo paskirtas vyskupu indėnų Čiapaso regione Meksikoje. Kolonistai jam trukdė dirbti, todėl 1547 m. jis visam laikui grįžo į Ispaniją ir atsisakė vyskupystės. 1552 m. jis išliejo visą savo įtūžį prieš ispanų kolonistus Sevilijoje išspausdintame pamflete „Trumpas pranešimas apie indėnų naikinimą“ (Brevíssima Relación de la Destruyción de las Indias). Anot A. F. Bandeljero (Bandelier), tai esanti „visiškai neapgalvotai išleista knyga, šiurkščiai vienašališka, paremta dažnai visai nepagrįstais liudijimais ir parašyta perdėtai spalvinga kalba. Kad toks jausmingas ir vienpusiškas dokumentas buvo išleistas su valdžios leidimu, rodo tikrai didžiulį Ispanijos vyriausybės pakantumą“[8]. Šiandien šis pamfletas laikomas indėnų laisvės Magna Charta, bet neatsižvelgiama į jo atneštą žalą. 1578-83 m. Las Kasasas mirė 1566 m. Madride. Nepaisant įvairių perlenkimų, galima pripažinti esminį jo indėlį į indėnų apgynimą nuo nežabotos kolonistų savivalės. Indėnais uoliai rūpinosi visi vėlesni Ispanijos valdovai. Pavyzdžiui, 1593 gruodžio 29 d. karaliaus Pilypo II įsakyme Limos Audiencia (teismui) rašoma: „Nuo šiol ispanai turi būti baudžiami už indėnų įžeidimą ar sužalojimą griežčiau, nei jeigu tokie pat nusikaltimai būtų padaryti prieš ispaną“. Kusko miesto (Peru) gubernatorius įsakė nukirsti ranką ispanui, kuris be jokios priežasties viešai skėlė antausį indėnų kasikui (genties vadui). Vis dėlto esminis faktorius, sustab…
Kova už laisvę ir nepriklausomybę
Nepaisant žiauraus elgesio, vergai nepasidavė. Jie nuolat priešinosi vergijai, organizuodami sukilimus, bėgdami į džiungles ir kurdami slaptas bendruomenes, vadinamas "quilombos" arba "palenques". Šios bendruomenės tapo laisvės ir pasipriešinimo simboliais.
Viena žymiausių quilombos buvo Palmaresas Brazilijoje, gyvavęs XVII amžiuje ir tapęs nepriklausoma valstybe, kurioje gyveno pabėgę vergai. Palmaresą įkūrė Zumbi dos Palmaresas, kuris tapo nacionaliniu herojumi Brazilijoje.
XIX amžiuje, įkvėpti Švietimo idėjų ir Haičio revoliucijos, Pietų Amerikos šalyse prasidėjo nepriklausomybės karai. Juodaodžiai aktyviai dalyvavo šiuose karuose, tikėdamiesi, kad nepriklausomybė atneš jiems laisvę. Simonas Bolivaras, vienas iš nepriklausomybės lyderių, panaikino vergiją šalyse, kurias išvadavo.
Pokolonijinis laikotarpis: segregacija ir diskriminacija
Nors vergija buvo panaikinta XIX amžiuje, juodaodžių padėtis Pietų Amerikoje išliko sudėtinga. Jie susidūrė su segregacija, diskriminacija ir skurdu. Juodaodžiams buvo apribotos galimybės gauti išsilavinimą, darbą ir politinę galią.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tačiau juodaodžiai nepasidavė ir toliau kovojo už savo teises. XX amžiuje jie aktyviai dalyvavo pilietinių teisių judėjimuose, siekdami lygybės ir teisingumo.
Kultūrinis palikimas
Nepaisant sunkių išbandymų, juodaodžiai Pietų Amerikoje išsaugojo savo kultūrą ir tradicijas. Jie sukūrė turtingą kultūrinį palikimą, kuris praturtino žemyno kultūrą.
Afrikos įtaka jaučiama muzikoje (samba, rumba, cumbia), šokyje, religijoje (candomblé, santería) ir virtuvėje. Juodaodžiai taip pat prisidėjo prie literatūros, meno ir sporto.
Šiandien juodaodžiai Pietų Amerikoje sudaro reikšmingą gyventojų dalį. Jie toliau kovoja už savo teises ir siekia lygybės bei teisingumo. Jų istorija yra svarbi Pietų Amerikos istorijos dalis, kurią reikia prisiminti ir gerbti.
Juodaodžių kultūra JAV: nuo vergijos iki šių dienų
Juodoji kultūra suformavo didelę Amerikos istorijos dalį ir jos kultūrinį poveikį visame pasaulyje. Tuo metu, kai pokalbiai apie rasę ir neteisybės, padarytos prieš juodaodę bendruomenę, persikėlė į centrą, kurį sukėlė George’o Floydo nužudymas 2020 m. Juodosios vietos ir paminklai egzistuoja visoje šalyje, kaip išsaugotos akimirkos, kurios sukėlė revoliuciją, arba pagrobė atsparumą, kuris paskatino kitus judėjimus. 1. Mieste, pripildytame ikoninių paminklų ir istorinių vietų, būtina pamatyti stulbinantį 30 pėdų aukščio Martino Lutherio karaliaus Jr memorialą. 2011 m. Frederiko Douglasso namai tapo Nacionalinio parko tarnybos dalimi 1962 m. 2. Frederikas Douglassas buvo žymus abolicionistas ir juodasis mokslininkas, kuris buvo nepaprastai svarbus padedant nutraukti vergiją. Galite sužinoti viską apie Douglass gyvenimą ir pamatyti, kaip mokslininkas gyveno per jo Anacostia namus. Namas, kuriame Douglassas gyveno nuo 1877 m. Iki mirties 1895 m., 1962 m. 3. Autorius, filosofas ir pedagogas Howardas Thurmanas laikomas vienu iš nesmurtinio judėjimo architektų. Didžioji jo filosofinio darbo dalis tapo pilietinių teisių protestų pagrindu. Šiandien lankytojai gali aplankyti jo namus ir sužinoti daugiau apie vyrą, kuris įkvėpė kai kuriuos didžiausius mūsų pilietinių teisių aktyvistus, tokius kaip dr. Kai Kembridže, Merilande, apsilankykite Harriet Tubman požeminiame geležinkelio istoriniame parke ir sužinokite apie šią žavią moterį, kuri padėjo pavergtiems žmonėms rasti laisvę. 4. Buvusio prezidento Baracko Obamos 2013 m. Paskelbus nacionalinį paminklą, Harriet Tubman Underground Railroad nacionalinis istorinis parkas iš visų gyvenimo sričių pritraukė lankytojų, kad sužinotų apie moteris, vadinamus „Moze”. 5. Pirmasis nepriklausomas afroamerikiečių kultūros muziejus JAV, „Dusable” muziejų, 1961 m. Čikagoje įkūrė menininkas ir aktyvistas Margaret Taylor-Burroughs, kuris iš pradžių jį išėjo iš savo namų. Maggie L Walker nacionalinė istorinė svetainė švenčia garsaus pilietinių teisių aktyvisto ir pirmosios juodaodžių moterų, kuriems priklauso bankas, gyvenimą. 6. Virdžinijos gimtoji Maggie L Walker buvo pirmoji juodaodė moteris, radusi banką ir tapo garsia verslininke, kuri padėjo juodaodžių bendruomenei Ričmondo rajone. 7. Būdamos juodaodžių bendruomenės centre, bažnyčios visada vaidino svarbų vaidmenį Afrikos amerikiečių lygybe. Mount Zion Baptist bažnyčia Talsoje buvo viena iš tų vietų. Įsikūręs istorinėje Greenwood kaimynystėje, bažnyčia buvo sunaikinta per 1921 m. „Tulsa” lenktynių žudynes (tais pačiais metais ji buvo skirta). Jis buvo oficialiai atstatytas 1952 m. Pamatykite paminklą, kad būtų panaikintas Robertas Gould Shaw Bostono „Beacon Hill”. 8. Įsikūręs Bostono „Beacon Hill” kaimynystėje, Afrikos Amerikos nacionalinėje istorinėje vietoje yra 15 pilietinio karo laikų konstrukcijų, susijusių su juodaodžių bendruomene. 9. Jim Crow eros metu JAV paplūdimiai buvo atskirti arba tik baltieji. Džeksonvilio Amerikos paplūdimys tapo vieninteliu prieglobsčiu juodaodžių gyventojams po to, kai 1930-aisiais jį įsigijo juodaodžių afroamerikiečių gyvybės draudimo bendrovė. Nuo to laiko ir iki šeštojo dešimtmečio Amerikos paplūdimys tapo populiaria juodaodžių keliautojų vieta kaip viena iš vienintelių paplūdimio savybių, kur juodaodžių lankytojai galėjo ramiai atostogauti. 2001 m. Daisy Bates namai buvo saugi vieta „Little Rock Nine”. Thomas D. 10. „Little Rock Nine” amerikiečių istorijoje buvo amžinai sustiprinti, kai jie tapo pirmąja studentų grupe, kuri atskyrė vidurinę mokyklą Arkanzase. Buvusi valstybinė NAACP (Nacionalinė spalvotų žmonių tobulėjimo asociacija) prezidentas ir laikraščių leidėjas Daisy Bates leido jos namams tapti susitikimų vieta ir saugi vieta studentams. Nepaisant smurto grėsmės, Daisy ir jos vyras Lucius Christopheris Batesas atkakliai. 11. Memfio Masono šventykla buvo viena iš židinių susitikimų pagrindų pilietinių teisių judėjimo šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose. 12. Bethelio baptistų bažnyčia buvo viena iš Pilietinių teisių judėjimo Epicentrių Birmingeme, Alabamoje, o klebonijoje čia gyveno legendinis klebonas ir aktyvistas Rev Fred L Shuttlesworth. Pastatyta 1926 m. Istoriškai Juodojoje Koledžo kaimynystėje, ši bažnyčia buvo Alabamos krikščioniškojo žmogaus teisių judėjimo (ACMHR), organizacijos, orientuotos į segregacijos ir balsavimo teises, būstinė, sukurta po Alabamos valstijos uždraudė NAACP. 13. Atidarytas 2021 m., NMAAM yra vienintelis muziejus pasaulyje, aiškiai švenčiantis svarbų afroamerikiečių vaidmenį kurdami tai, ką mes žinome kaip amerikiečių muziką. „Penn Center”, pirmojoje afroamerikiečių mokykloje pietuose, yra daugiau nei 50 istorinių pastatų. 14. „Penn Center” yra istorinių pastatų kolekcija buvusios Penno mokyklos vietoje. Atidaryta 1862 m., Trejus metus iki emancipacijos, tai buvo pirmoji afroamerikiečių mokykla pietuose. 15. Nors muziejaus pavadinimas yra slapyvardis, suteiktas juodaodžiams kareiviams, tarnavusiems Vakarų pasienyje, Buffalo kareivių nacionalinis muziejus iš tikrųjų yra skirtas visiems afroamerikiečiams, tarnavusiems JAV kariuomenėje tiek istoriškai, tiek šiandien. Muziejuje yra parodos apie istorines uniformas, kurias nešiojo Buffalo kareiviai, juodos moterys, tarnavusios kariuomenėje, ankstyvosios technologijos, kurias naudoja šie kareiviai ir dar daugiau.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #amerika #juodaodziu #istorija