Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos švietimo sistemų palyginimas: Lietuvos išeivijos patirtis
Švietimo sistemos vaidina lemiamą vaidmenį tautų ateities formavime, o jų struktūra ir filosofija atspindi istorinius, socialinius ir politinius kiekvieno regiono ypatumus. Šiame straipsnyje siekiama palyginti Šiaurės Amerikos ir Lotynų Amerikos švietimo sistemas, atsižvelgiant į Lietuvos išeivijos patirtį ir iššūkius, su kuriais jie susiduria integruodamiesi į naujas švietimo aplinkas.
Istorinis kontekstas ir švietimo raida
Šiaurės Amerika: ankstyvieji lietuvių imigrantai ir švietimo siekiai
Jau XVIII amžiuje lietuviai iš Mažosios Lietuvos pradėjo imigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Ypač jų padaugėjo po 1848 m. revoliucijos ir XIX a. pabaigoje. Jie kūrė savo šalpos organizacijas, parapijas ir spaudą. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) ir 1830-1831 m. sukilimo JAV apsigyveno Lietuvos bajorų. Daugiau lietuvių į JAV atvyko nuo XIX a. vidurio. Manoma, kad iki 1899 m. čia apsigyveno apie 50 000 lietuvių. Nuo 1898 m. JAV statistikoje lietuviai pradėti registruoti kaip tautybė. Dauguma lietuvių atplaukė laivais iš Vokietijos uostų (dažniausiai iš Hamburgo) į Niujorką. Iš pradžių dauguma gavo darbo Pensilvanijos geležinkelio statybose, vėliau įsidarbino anglių kasyklose. Pirmosios JAV lietuvių kolonijos susikūrė Shamokine, Mount Carmelyje, Shenandoah, Mahanoy City, Freelande, Naujojoje Filadelfijoje, Hazletone, Wilkes-Barre, Pittstone, Scrantone ir Forest City. Šiek tiek vėliau lietuvių apsigyveno Niujorko apylinkėse Brukline, Elizabethe, Newarke, t. p. Filadelfijoje (Filadelfijos lietuviai), Baltimorėje, Waterbury, New Britaine, Hartforde, Worcesteryje, Bostone (Bostono lietuviai), Lawrence, Brocktone ir kitur. Dar vėliau lietuvių įsikūrė toliau į vakarus - Clevelande, Detroite (Detroito lietuviai), Čikagos lietuviai), Milwaukee, Saint Louise.
XIX amžiuje lietuviai kūrė pirmąsias visuomenines, dažniausia šalpos, t. p. religines organizacijas ir parapijas kartu su lenkais; ilgainiui tai ėmė kelti tautinę nesantaiką. 1875 m. Niujorke (Niujorko lietuviai) įsteigta pirmoji vien lietuvių Šv. Kazimiero draugija, 1877 m. Shenandoah - antroji, Šv. Jurgio. 1885-1888 m. lietuvių religinės draugijos įkurtos Pittstone, Plymouthe, Waterbury, Čikagoje, Mahanoy City, Brukline, Hazletone, Mount Carmelyje, Freelande, Scrantone, Jersey City, Pittsburghe. Pirmoji lietuvių Šv. Kazimiero parapija įkurta 1885 m. Pittstone. XIX a. 1874 m. M. Tvarauskas Shamokine įsteigė pirmąją lietuvių spaustuvę, 1875 m. joje išspausdino pirmąją Amerikos lietuvišką knygą, 1879 m. Niujorke (Niujorko lietuviai) - pirmąjį lietuvišką laikraštį. 1885 m. J. Šliūpas Niujorke įkūrė Lietuvos mylėtojų bendrovę (leido lietuviškas knygeles, XIX a. pabaigoje turėjo 26 kuopas, 859 narius) ir pradėjo leisti laikraštį Lietuviškasis balsas, kuriame aukštinta lietuvybė ir kritikuoti sulenkėję tautiečiai. Nuo 1886 m. Plymouthe ėjo katalikiškos pakraipos laikraštis Vienybė lietuvninkų. Tarp abiejų laikraščių leidėjų ir skaitytojų kilo nesantaika, kuri išryškino dvi pagrindines XIX a. pabaigos-XX a. pradžios JAV lietuvių ideologines politines kryptis. 1886 m. apie Lietuviškąjį balsą susibūrę J. Šliūpo, arba vadinamosios laisvamanybės, šalininkai Shenandoah įsteigė Susivienijimą lietuvininkų Amerikoje (veikė iki 1888 m.). Katalikiškos krypties veikėjai, Vienybės lietuvninkų rėmėjai (vadovai A. Burba, A. Milukas), tais pačiais metais Plymouthe įsteigė Susivienijimą lietuviškų draugysčių Amerikoje (XIX a. pabaigoje turėjo 1400 narių, 1901 m. skilo į Lietuvių Romos katalikų susivienijimą Amerikoje ir Susivienijimą lietuvių Amerikoje).
Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje (XX a.). Katalikiškos krypties atstovai redagavo Vienybę lietuvninkų (1892-1893 m.), leido laikraščius Saulė (1888-1959 m.), Garsas Amerikos lietuvių (1894-1899 m.), Žvaigždė (1901-1944 m.), žurnalus Dirva ir Dirva-Žinynas (1898-1906 m.), knygas, 1900 m. įsteigė švietimo ir šalpos draugiją Motinėlė, 1906 m. - Amerikos lietuvių Romos katalikų federaciją, kitų organizacijų. 1909 m. Niujorke įsteigta Amerikos lietuvių Rymo katalikų kunigų sąjunga (Kunigų vienybė) leido laikraštį Draugas. 1913 m. kunigo P. Saurusaičio iniciatyva įkurta katalikiško jaunimo sąjunga Lietuvos vyčiai (nuo 1915 m. leidžia žurnalą Vytis). Prie lietuviškų parapijų kūrėsi parapinės mokyklos, kuriose dažniausia dėstė lietuvės vienuolės. 1889-1896 m. Baltimorėje veikė Lietuvių mokslo draugystė. 1892 m. Čikagoje įsikūrė Lietuvių teatro draugija, M. Petrausko iniciatyva 1908 m. - choras Birutė; veikė iki 1956 m.), 1910 m. - lietuvių muzikos konservatorija.
Lotynų Amerika: švietimo sistemos formavimasis
Lotynų Amerika - vienas didžiausių pasaulio regionų Vakarų pusrutulyje, kurį sudaro šalys ir teritorijos, esančios Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje, į pietus nuo Rio Grandės upės, taip pat Pietų Amerikoje (Argentina, Brazilija, Čilė, Kosta Rika, Kuba, Gvatemala, Bolivija, Dominikos Respublika, Peru ir kt.). Šiuo metu Lotynų Amerikoje yra 30 politiškai savarankiškų valstybių ir 15 priklausomų teritorijų. Iš visų Lotynų Amerikos valstybių savo dydžiu išsiskiria Brazilija. Etniniu ir rasiniu požiūriu dabartinė Lotynų Amerikos gyventojų sudėtis labai marga. Didelę vietą užima mišrios grupės: miestai, mulatai, sambo. Oficiali kalba aštuoniolikoje LA šalių - ispanų, Brazilijoje - portugalų, kitose - anglų, prancūzų; daugelis gyventojų kalba įvairiomis indėnų kalbomis. Vyraujanti religija - katalikų (90 proc.).
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Senosios inkų, actekų ir kitų tautų valstybės turėjo palyginti neblogai išplėtotas švietimo sistemas. Jau XVI a. pradžioje pradėjo kurtis mokyklos indėnams. Jos stengėsi prie vienuolynų, bažnyčių ir pakluso katalikų bažnyčiai. Pirmoji mokslinė įstaiga sukurta 1505 metais - tai mokykla Santo Domingo mieste. Didžiausią vaidmenį šviečiant indėnus suvaidino pedagogai humanistai: V. de Kigora, B. de Caagun, B. de Kasas. XIX a. antroje pusėje daugelyje regiono šalių švietimo sistemos veikla sumenkėjo, šio reiškinio priežastis - socialinės sistemos krizė. 1960-1970 metais švietimo organų veikla visose Lotynų Amerikos šalyse suaktyvėjo. Svarbu, kad modernizuojant švietimą išryškėja ekonominė jo funkcija. Lotynų Amerikoje plečiasi privačių įstaigų tinklas. 1960-1980 metais atidaryta apie 140 privačių aukštųjų mokyklų. Daugelio Lotynų Amerikos šalių konstitucijos skelbia visų piliečių teisę į dvasinį, intelektualinį tobulėjimą, taip pat į ikiprofesinį ir profesinį pasirengimą gyvenimui.
Mokymasis pradinėje mokykloje dažniausiai trunka 5-6 metus. Mokymosi trukmė vidurinėje mokykloje dažniausiai skirstoma į žemesniąją ir aukštesniąją, dažniausiai trunka 6 metus (kai kur 5 ar 7 metus). Visas mokymo kursas vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje trunka nuo 10 iki 13 metų. Toks struktūrinis mokymo trukmės skirtingumas susiklostė, istoriškai veikiant ispanų, prancūzų ir amerikiečių edukacinėms sistemoms. Aukštesnėje vidurinės mokyklos grandyje (10-12 klasės, pagilintas ciklas) mokymas diferencijuojamas pagal pasirinktą profilį.
Švietimo sistemų struktūriniai skirtumai
Šiaurės Amerika
Šiaurės Amerikos švietimo sistema, ypač JAV, pasižymi decentralizacija, dideliu dėmesiu vietos kontrolei ir įvairiomis mokyklų pasirinkimo galimybėmis. Švietimas yra privalomas daugumai vaikų iki tam tikro amžiaus, o mokyklos skirstomos į valstybines (finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais) ir privačias (finansuojamas iš mokesčio už mokslą, dotacijų ir aukų). Yra ir čarterinių mokyklų (angl. charter schools), kurios gauna valstybinį finansavimą, bet turi daugiau savarankiškumo nei tradicinės valstybinės mokyklos. Aukštasis mokslas Šiaurės Amerikoje yra labai išvystytas, su dideliu pasirinkimu universitetų ir kolegijų, siūlančių įvairias studijų programas.
Lotynų Amerika
Lotynų Amerikos švietimo sistemos pasižymi didesniu centralizavimu, nors pastaraisiais dešimtmečiais buvo stengiamasi decentralizuoti valdymą. Švietimas paprastai yra privalomas ir nemokamas pradiniame ir viduriniame lygiuose, tačiau realybėje prieinamumas ir kokybė skiriasi priklausomai nuo šalies ir regiono. Privačios mokyklos taip pat yra paplitusios, ypač aukštesniuose lygiuose. Aukštasis mokslas Lotynų Amerikoje yra labai svarbus, tačiau susiduria su iššūkiais dėl finansavimo, infrastruktūros ir kokybės užtikrinimo.
Švietimo ypatumai skirtingose Lotynų Amerikos šalyse
- Brazilija: Brazilijos švietimo sistema nėra centralizuota. Privalomas mokslas - vienuolika klasių. Išsilavinimą sudaro trys dalys: pradinis, vidurinis ir aukštasis. Moksleiviai vertinami dešimtbalėje sistemoje. Negavę patenkinamo įvertinimo mokslo metų pabaigoje, moksleiviai nekeliami į aukštesnę klasę. Stodami į universitetus, moksleiviai turi išlaikyti stojamuosius egzaminus. Kadangi vietų universitetuose skaičius yra ribotas, įtampa ir spaudimas lydi stojamuosius egzaminus ir paskutiniai metai dažniausiai yra patys sunkiausi.
- Čilė: Čilės mokyklų sistema yra viena iš geriausių Lotynų Amerikoje. Mokslas yra nemokamas ir privalomas vaikams nuo septynerių iki penkiolikos metų. Po to mokslus galima tęsti aukštesniosiose vidurinėse mokyklose ir universitetuose. YFU moksleiviai gali lankyti tiek valstybinę, tiek privačią mokyklą.
- Meksika: Meksikos švietimo sistema dalinama į keturias dalis: pradinę mokyklą (6 metai), pagrindinę mokyklą (3 metai), vidurinę mokyklą (3 metai) ir universitetą (5 metai). Pradinėje ir pagrindinėje mokyklose moksleiviai mokosi bendrąjį kursą. Vidurinėje mokykloje galima rinktis ekonomikos, psichologijos, verslo administravimo, humanitarinių mokslų, pramonės, žemės ūkio ar švietimo kursus. Mokslo metai prasideda rugsėjo pradžioje ir baigiasi gegužės vidury arba birželio pabaigoje.
- Urugvajus: Dvylikametė švietimo sistema dalinama į dvi dalis: pradinę mokyklą (6 metai) ir vidurinę mokyklą. Paskutinius du metus moksleiviai ruošiasi studijoms universitete, humanitarinių mokslų profilių. Visi mokymo planai yra patvirtinti vyriausybės, todėl pasirenkamųjų dalykų beveik nėra ir, norėdami gauti tam tikro lygio atestatą, moksleiviai turi mokytis visus dalykus. Uniformos privalomos tik privačiose mokyklose. Mokslo metai tęsiasi nuo kovo iki lapkričio. Ilsimasi per Velykas (viena savaitė), liepos mėnesį (dvi savaites) ir pavasarį, dažniausiai rugsėjį (viena savaitė). Svarbu suprasti, jog mokyklų sistema Urugvajuje yra griežtai akademinė. Mokyklose popamokinė veikla labai reta, mokykliniai klubai ar savanoriška veikla praktiškai neegzistuoja. Ikimokyklinis švietimas ir devyni metai mokykloje yra nemokami ir privalomi. Privačios mokyklos taip pat vaidina svarbų vaidmenį.
- Venesuela: Venesuelos mokyklų sistema yra labai akademiška ir konservatyvi. Mokslo metai prasideda rugsėjo vidury ir baigiasi liepą. Moksleiviai mokosi šešis metus pradinėse mokyklose ir penkis metus vidurinėse. Paskutinius du metus mokslas dalinamas į gamtos ir humanitarinių mokslų sritis. Apie 20% baigusiųjų vidurinę mokyklą stoja į universitetus. Karakasas yra švietimo centras.
Lietuvos išeivijos patirtis
Integracijos iššūkiai
Lietuvos išeiviai, atsidūrę Šiaurės ar Lotynų Amerikos švietimo sistemose, susiduria su įvairiais iššūkiais. Vienas didžiausių - kalbos barjeras. Vaikams, kurių gimtoji kalba nėra anglų (Šiaurės Amerikoje) ar ispanų/portugalų (Lotynų Amerikoje), reikia papildomos pagalbos, kad jie galėtų sėkmingai mokytis. Taip pat svarbu pripažinti, kad šeimos, atvykusios į naują šalį, gali turėti skirtingus lūkesčius dėl švietimo ir mokymosi.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tautinės tapatybės išsaugojimas
Lietuvių išeivijos bendruomenė JAV visada siekė išsaugoti savo kultūrą ir kalbą. Prie lietuviškų parapijų kūrėsi parapinės mokyklos, kuriose dažniausia dėstė lietuvės vienuolės. Tačiau, kaip pastebėjo tremties mokyklos atstovai, JAV įstatymai draudžia bet kuriai tautybei turėti savo kalba mokyklas, todėl lietuvių kalba dažniausiai buvo tik vienas dėstomų dalykų.
Švietimo lygio skirtumai
Tremties mokyklos atstovai pastebėjo, kad JAV lietuvių mokiniai būtų pakankamai stiprūs klasinių bei kultūrinių dalykų žinojime, tačiau turėtų sunkumų su dėstomos kalbos mokėjimu ir bus atsilikę technikos požiūriu, sociališkai-politiškų dalykų žinojimu ir praktišku sugebėjimu. Todėl buvo raginama kelti mokyklų mokslo lygį, kad atestatai ar pažymėjimai nebūtų menkesnės vertės už bet kurios Europos valstybės tokius pat dokumentus.
Profesinis orientavimas
Tremties mokyklos atstovai taip pat atkreipė dėmesį į profesinio orientavimo svarbą. Emigruojantį jaunimą pastatytume visiškai į kitą padėtį, jei greta bendrojo lavinimo pramokytume juos kurio nors amato. Stovyklose turime inžinierių, amatininkų ir šiaip įvairių specialybių žmonių, kurie vakarinių kursų ar kuria kita forma galėtų jaunimą šio ar to pramokyti. Tai padėtų jaunimui bent įsikibti ir būti savarankiškesnių tiek pragyvenimo, tiek ir tolimesnės pastangos atžvilgiais.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
JAV lietuvių bendruomenė šiandien
Šiandien JAV lietuvių bendruomenė yra gerai įsitvirtinusi ir aktyvi. Veikia įvairios organizacijos, rūpinančios lietuvių kultūros ir kalbos išsaugojimu. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad jaunoji karta vis labiau nutolsta nuo lietuviškų šaknų, todėl būtina ieškoti naujų būdų, kaip sudominti juos lietuviška kultūra ir kalba.
Bendradarbiavimo galimybės
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsirado naujų bendradarbiavimo galimybių tarp Lietuvos ir JAV lietuvių bendruomenės. 1992 ir 1993 m. Lietuvoje, 1993 m. Southfielde (Mičigano valstija) surengtos konferencijos Lietuvos ir išeivijos bendradarbiavimo galimybėms ir problemoms aptarti. Nuo 1995 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo veikia Seimo ir JAV LB komisija. 1999 m. Čikagoje įvyko Amerikos lietuvių organizacijų bendradarbiavimo konferencija.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Ateities perspektyvos
Ateityje svarbu stiprinti ryšius tarp Lietuvos ir JAV lietuvių bendruomenės, skatinti jaunimo mainus, remti lituanistines mokyklas ir organizacijas. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad pasaulis globalėja, todėl būtina ruošti jaunimą ne tik lietuviškumui, bet ir daugiakultūriškumui.
tags: #pietu #amerika #siaures #mokytis #palyginimas