Afrikos žemdirbystės ypatumai
Bioprodukcinis ūkis, apimantis žemės ūkį, miškų ūkį, žvejybą ir žuvivaisą, yra pasaulio ūkio materialinių vertybių gamybos šaka. Jis tiekia maistą, drabužius, neretai būstą, šilumą ir panašiai, būdamas glaudžiai susijęs su gamta. Šiame straipsnyje aptarsime Afrikos žemdirbystės ypatumus, atsižvelgiant į gamtines sąlygas, ūkininkavimo būdus ir kitus svarbius aspektus.
Klimato įtaka žemdirbystei
Skirtingos klimato juostos lemia skirtingas žemdirbystės galimybes. Arktinėje klimato juostoje, kur beveik ištisus metus vyrauja neigiama temperatūra, verstis žemės ūkiu neįmanoma. Vidurinėse platumose yra didžiausi žemės ūkio naudmenų plotai - apie 500 mln. ha ariamos žemės ir apie 700 mln. ha pievų ir ganyklų. Spygliuočių miškų juostose dirvožemis nėra labai derlingas, todėl žemdirbystei tinkamos žemės čia nedaug. Plačialapių miškų ir stepių juostos žemė derlinga, todėl miškai beveik iškirsti, o stepės išartos. Subtropikų klimato juostoje yra nemaži naudmenų plotai, kurių vertė priklauso nuo kritulių kiekio ir jų pasiskirstymo per metus. Subekvatorinėje klimato juostoje yra dideli žemės ūkio naudmenų plotai, ištisus metus šilta, ryškus šiltasis ir drėgnasis laikotarpis. Pusiaujo klimato juostoje žemdirbystei trukdo drėgmės perteklius, nėra nei pievų, nei ganyklų.
Augalininkystė ir gyvulininkystė
Kiekvienos valstybės žemės ūkį sudaro dvi glaudžiai susijusios šakos - augalininkystė ir gyvulininkystė. Jos skirstomos į daugybę šakų ir pošakių. Skirtingą valstybių šakinę žemės ūkio struktūrą lemia gamtos sąlygos, tradicijos, istorinės raidos ypatybės. Pasaulio nacionalinės rinkos formavimasis įtraukė valstybes į tarptautinį darbo pasidalijimą. Tai lėmė daugelio šalių žemės ūkio specializaciją. Pasaulio žemės ūkyje dirba apie 900 mln. žmonių. Iš jame dirbančių ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus bei žemės ūkio pajamų dalies bendrajame vidaus produkte sprendžiama apie šalies ekonomikos lygį. Kuo daugiau žmonių dirba žemės ūkyje, tuo šalies ekonomika silpnesnė ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, ekonomiškai stiprių Vakarų Europos šalių žemės ūkyje vidutiniškai dirba 5-7% visų dirbančių žmonių, Japonijoje - 5% , JAV - 3%, Lietuvoje - 23%.
Neigiami poslinkiai žemės ūkyje
Vis labiau ryškėja neigiami, žmogaus veiklos sukelti poslinkiai žemės ūkyje: dirvožemio degradacija, biologinės įvairovės mažėjimas, didesnės materialinės ir energetinės sąnaudos, auganti aplinkos ir žemės ūkio produktų tarša, cheminėmis medžiagomis užteršto maisto sukeltos ligos. Didelių derliaus auginimo materialinių ir energetinių sąnaudų pradėjo nebekompensuoti derliaus prieaugio padidėjimas. Padidėjęs trąšų, ypač azoto, sunaudojimas Vakarų Europoje javų derliaus ženkliai nepadidino. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse aštuntajame - devintajame XX a. Gausus dirbtinių mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas sunaikina didelę dalį dirvožemyje esančios gyvybės, kuri įtakoja jo derlingumą. Šveicarijos mokslininkų duomenimis naudingųjų dirvožemio organizmų biomasė neorganinėmis trąšomis intensyviai tręštame dirvožemyje sumažėja net 90%. Neorganinės trąšos stabdo dirvožemyje biologinį oro azoto sujungimą, ten esančių fosfatų natūralų įsisavinimą, silpnina dirvožemio fermentų aktyvumą. Tokiame dirvožemyje sumažėja grobuonių, naikinančių žaladarius vabzdžius, o taip pat aktyvių žemdirbio pagalbininkų - sliekų. Dirvožemis tampa tarsi sterilus. Be to, apie 30-40% išbertų į dirvožemį neorganinių trąšų, ypač azoto, nuplauna paviršiniai vandenys arba jos prasisunkia į gruntinius vandenis. Pesticidai, sumažinę mikroorganizmų ir makroorganizmų įvairovę, sutrikdo natūralius jų tarpusavio pusiausvyrą reguliuojančius mechanizmus. Be to, nemaža dalis žemės ūkio augalų kenkėjų prisitaiko prie cheminių nuodų. Nustatyta, kad insekticidams atsparių žaladarių vabzdžių skaičius per paskutinį dvidešimtmetį patrigubėjo. Piktžolių rūšių, rezistentiškų herbicidams skaičius 2000 m. viršijo 200. Chemikams tenka ieškoti būdų, kaip pagaminti vis toksiškesnius pesticidus. Tam išleidžiamos milžiniškos lėšos. Šeštajame dešimtmetyje prasidėjusios “žaliosios revoliucijos”, gamtos mylėtojų pavadintos “nebyliuoju pavasariu”, pasekmių analizė atskleidė, kad intensyvus žemės ūkio chemizavimas ekologiniu požiūriu sukelia nemažai pavojų ir dažniausiai neduoda laukiamos ekonominės naudos. Nuo 1980 m. Vakarų Europoje, JAV bei Japonijoje nustojo didėti neorganinių trąšų sunaudojimas. Pesticidų naudojimas išsivysčiusiose šalyse pradėjo mažėti nuo 1976 m.
Ekologinė žemdirbystė
Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija - IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972 m., šiuo metu jungia apie 600 organizacijų iš daugiau, kaip 100 pasaulio šalių. Per pastaruosius 10 metų plotai Vakarų Europoje, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, vidutiniškai padidėjo daugiau nei 10 kartų. Tokį ekologinių ūkių augimą skatina Vyriausybių agrarinė politika, skirianti didelį dėmesį aplinkosaugai žemės ūkyje ir sparčiai auganti ekologiškų produktų paklausa. Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, įkurta 1990 m. Europos Sąjungos ne kartą akcentuota, jog aplinkos apsauga ir žemės ūkis - prioritetiniai ir finansiškai sunkiausiai įgyvendinami sektoriai. Jau numatyta, kaip bus Lietuvoje diegiami ES aplinkosauginiai standartai, vienok jų įgyvendinimas visose srityse pareikalaus daug lėšų ir pastangų. Žemės ūkyje geriausia galimybė aplinkosaugos problemų sprendimui -- ekologinė žemdirbystė. Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas nurodo, kad ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje yra remiama žemės ūkio šaka, vienok reikia pripažinti, kad iki šiol Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamą dėmesį skatinant ekologinio ūkio progresą. Daugumoje ES šalių ekologinio žemės ūkio plotai yra žymiai didesni, nei Lietuvoje. Ekspertų tvirtinimu, ekologinės žemdirbystės plotai ES užima daugiau kaip 2 procentus bendro dirbamos žemės ploto ir kasmet didėja 25-30 procentų. Nemažai šalių pripažįsta, kad ekologinis žemės ūkis yra ateities ūkio modelis, kad jo plėtrai turi būti skiriama daug dėmesio ir paramos. Europos Sąjungos žemės ūkio politikoje didelis dėmesys skiriamas aplinkosaugai žemės ūkyje. Viena populiariausių aplinkosaugos priemonių yra ekologinė žemdirbystė. 2001 m. Lietuvos Seimo kaimo reikalų komiteto sprendimu buvo sertifikuoti ekologiniai ūkiai, kurie 2010 m. turi sudaryti iki 15 % visų šalies žemės ūkio naudmenų. Lietuvoje jau patvirtinta ekologinio žemės ūkio plėtros 2003 - 2006 m. programa, kurioje numatytos priemonės ekologinei žemės ūkio gamybai ir rinkai plėsti, sertifikavimo sistemai tobulinti, žemdirbiams mokyti ir kt. Šiuo metu Panevėžio apskrityje vyksta spartus ekologinių ūkių kūrimasis. Lyginant 2004 metus su su 2003 - iaisiais, dvigubai išaugo tokių ūkių skaičius ir plotas. Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo ‘profesiją’ ir atlieka savo vaidmenį. Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies dvideginio, vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją. Kurią kaip gyvybės pagrindą (maistą) tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams - naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių - jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Tai pasiekiama žemės ūkio augalus ir gyvūnus auginant sertifikuotuose ekologiniuose ūkiuose, kur kontroliuojamos produktų gamybos technologijos, paremtos ekologinio žemės ūkio principais ir taisyklėmis. Gamybai ir perdirbimui nenaudojami sintetiniai priedai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Javų ūkis
Javų ūkis tai viena iš žemdirbystės šakų. Ji aprūpina gyventojus grūdais. Grūdai žmogui labai reikalingi, nes juose gausu įvairių maistinių medžiagų. Iš jų kepama duona bei konditerijos gaminiai, taip pat naudojami kaip pašaras gyvuliams. Javai pasaulyje užima apie pusę visos pasaulio ariamos žemės. Svarbiausiomis javų rūšimis laikomi kviečiai, kukurūzai, soros, ryžiai, avižos, miežiai. Grūdų ūkio plėtros ir specializacijos lygis įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, Europoje, Šiaurės Amerikoje daugiausiai auginami kviečiai, avižos ir rugiai. Kviečiai - tai viena seniausių ir viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų. Svarbiausios kviečių atmainos yra minkštieji ir kietieji kviečiai. Kviečių buna vasarinių, žieminių ir kitokių formų. Iki šiol žinoma apie 4000 kviečių veislių. Rinkoje labiau vertinami kietieji kviečiai, kadangi jie yra baltymingesni už minkštuosius. Jie naudojami aukščiausios klasės miltams gaminti, kruopoms. Vis dėlto geriausios kokybės duona kepama iš minkštųjų ir kietųjų kviečių mišinio. Kietieji kviečiai dera ne visur ir jų išauginama daug mažiau, tai dar viena jų vertinimo priežastis. Pasaulyje yra dvi kviečių auginimo juostos. Viena jų driekiasi Šiaurės pusrutulyje per JAV, Kanadą,Europą,Pietvakarių,Pietų ir rytų Azijos valstybes. Pietų pusrutulio kviečių juostą sudaro 3 arealai: Argentina, PAR, Australija. Šiaurės Amerikoje didžiausios kviečių auginimo sritys yra Vidurio lygumos or Kanados stepės. Ši kultūra čia užima milžiniškus plotus. JAV ir Kanada daugiausiai augina kietųjų kviečių. Šie grūdai realizuojami ne tik vidaus rinkoje tačiau nemažai ir eksportuojama. Nemažai kviečių išaugina Kinija, Indija, Rusija tačiau tik savo poreikiams. Daug grūdų eksportuoja Australija bei Argentina, o importuoja Azijos,AfriosLotynų Amerikos atsiliekančios šalys, kurios negali pakankamai jų išsiauginti pačios. Ryžiai yra daugiau nei pusės pasaulio gyventojų maistas. Daugiausiai ryžių išauginama Azijoje. Apie 90% šio žemyno gyventojų mityba tiesiogiai priklauso nuo jų derliaus. Daugiau nei 90% ryžių išauginama ekonomiškai atsilikusiose Azijos valstybėse. Didžiausi šios kultūros pasėlių plotai yra didžiųjų Rytų ir Pietryčių Azijos upių slėniuose ir deltose. Šiuose kraštuose ryžių auginimas primityvus-reikalauja daug rankų darbo. O JAV, Japonijoje, Ispanijoje, Italijoje, Australijoje ryžių auginimas labai mechanizuotas. Atsiliekančios šalys beveik visą ryžių derlių suvartoja pačios. Tik Tailandas, Indija bei Vietnamas yra vieni svarbiausių ryžių eksportuotojų pasaulyje. Indonezija, Kinija ir Iranas nemažai ryžių importuoja. Kadangi ekonomiškai atsilikusiose šalyse žmonių skaičius padidėja maždaug apie 60mln. Ypač svarbu didinti ryžių derlingumą. Norint, kad artimiausiu metu Azijos gyventojai išvengtų bado, reikėtų, kad XXI a. pirmoje pusėje ryžių derlius smarkiai padidėtų. Kukurūzai - svarbiausi subtropikų klimato javai. Tai šilumą mėgstantys augalai, todėl sėjami kai dirva buna pakankamos temperatūros. Šiuo metu žinoma, kad pasulyje yra auginama apie 20000 kukurūzų ir jų hibridų rūšių. Didžiausi kukurūzų pasėlių plotai yra JAV, į pietus nuo Didžiųjų ežerų, kur driekiasi jų auginimo juostos. Šiai kultūrai čia labai palankios augimo sąlygos. JAV nuima apie puse pasaulio kukurūzų derliaus. Daugiausiai kukurūzų savo reikmems sunaudoja Azijos iir Afrikos valstybės. JAV ir Europos šalyse ši kultūra daugiausiai panaudojama pašarams. Iš viso pasaulio kukurūzų derliaus apie 25% skiriama maistui, apie 60%-pašarui,15% panaudojama pramonėje. Daugiausiai kukurūzų eksportuojančios šalys yra: JAV, Prancūzija, Argentina, importuojančios: Pietų Korėja, Japonija. Vienas iš svarbių šiandieninio Lietuvos kaimo rūpesčių yra gana didelis dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Ekologiškai ūkininkaujant, žinia, reikia daugiau darbo rankų nei esant įprastiniam, chemizuotam ir industrializuotam žemės ūkiui. Stojimas į ES ir tolesnė mūsų dirbančios visuomenės raida pareikalaus žymių pokyčių gyventojų pasiskirstyme pagal veiklos sritis. Tokie pokyčiai vyko visame pasaulyje.
Gyvulininkystė
Gyvulininkystė glaudžiai susijusi su augalininkyste ir maisto pramone. Ji yra svarbiausia ekonomiškai stiprių šalių žemės ūkio šaka. Danijoje gyvulininkystei tenka 90% žemės ūkio produkcijos, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje - po 80%, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje - po 70%, JAV - apie 50%. Plačiai gyvulininkystė plėtojama pusdykumių ir dykumų šalyse, kur nepalankios sąlygos augalininkystei. Gyvulininkystės produkcija - mėsa, pienas, kiaušiniai, žaliava kitomis pramonės šakoms - vilnos, odos, kailiai ir kitkas. Pagrindinės gyvulininkystės šakos yra galvijininkystė, kiaulininkystė ir avininkystė. Galvijų auginimas - svarbiausia gyvulininkystės šaka. Pasaulyje auginama 1,4 mlrd. galvijų, kurie teikia 1/3 visos pasaulyje pagamintos mėsos ir beveik visą pieną. miškų bei miškastepių zonos. Kai kurių Australijos, Kanados, JAV rajonų specializacija - ganyklinė galvijininkystė. Daugiausiai mėsos gaminančios valstybės Kinija, JAV, Brazilija, Prancūcija, Vokietija, Rusija. Pats didžiausias mėsos “fabrikas” yra Argentinoje. Daugiausiai jautienos gamina Kinija, Brazilija, JAV, tačiau nieko neeksportuoja, nes viską pačios suvartoja. Daugiausiai mėsos vienam žmogui gamina Naujoji Zelandija (385 kg), Danija (360 kg), Airija (300 kg). Kiaulininkystė mažiau priklausoma nuo gamtos sąlygų, negu galvijininkystė. Kiaulininkystė plėtojama prie didelių pramonės centrų, pašarų auginimo rajonuose, prie maisto pramonės įmonių. Avininkystė -- svarbi gyvulininkystės šaka, teikianti vilnas, kailius, mėsą, pieną, taukus. Pasaulyje auginama apie 1mlrd. avių. Daugiausiai auginama Kinijoje, Australijoje, Irane, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje. Didžiausia avininkystės sritis yra Australijos savanos ir pusdykumės. Fermose auginama nuo 10-20 iki 50-100 tūkst. avių. Pagrindiniai avies vilnos eksportuotojai tai Naujoji Zelandija, Australija ir Urugvajus. Žemės ūkyje sparčiau didėja gyvulininkystės reikšmė. Šį procesą lėmė žemės ūkio intensivumas ir žemės ūkio produktų paklausos kaita. Ekologinė ggyvulininkystė yra neatskiriama ekologiškai ūkininkaujančių ūkių dalis, kur gyvuliai ir paukščiai auginami atsižvelgiant į jų fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais pašarais ir tinkama veterinarine priežiūra.
Žvejyba
Žvejyba yra svarbi ekonomikos ddalis, duodanti žmonėms maisto ir darbo. Dabar jūros gėrybės sudaro tik 2% pasaulio mitybos raciono, tačiau jos teikia net apie 20% reikalingų gyvulinių baltymų. Todėl 80% per metus sugautos jūros gėrybės skiriamos maistui. O atsilikusioms Afrikos ir Azijos šalims jūra yra vienintelis prasimaitinimo šaltinis. Iš jūrų ir vidaus vandenų gėrybių gaminamas pašaras, žuvų miltai, taukai, vaistai, papuošalai ir kt. Biologinio vandenyno išteklių užtektų 30 mlrd. žmonių. Pasaulio vandenyne yra 140 tūkst. gyvūnų rūšių. 99% perlų pasaulyje yra surenkami Japonijoje. Žuvys ir kitos jūros gėrybės vandenynuose pasiskirsčiusios netolygiai. Tai priklauso nuo planktono gausos, vandens temperatūros, druskingumo, vandens, apytakos, skaidrumo jūros gylio. Vis daugiau šalių mažėjančių Pasaulio vandenyno žuvų išteklius kompensuoja akvakultūra. Tai dirbtinis žuvų ir kitų jūros gėrybių veisimas, jų aklimatizavimas, povandeninių fermų įrengimas, gyvūnų gyvenimo ciklo kontrolė. Jei akvakultūra plėtojama druskingame jūros vandenyje, tuomet ji vadinama marikultūra. Marikultūra atsirado Japonijoje. Dabar apie 80% akvakultūros teikia Kinija, Japo…
Ūkininkavimo būdai
Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Produktyvus ūkininkavimo būdas. Rezultatas pasiekiamas naudojant dideles darbo arba kapitalo sąnaudas. Intensyvi žemės ūkio gamyba nebūtinai užtikrina dideles pajamas. Žemės ūkio lygį atspindi gamybos produktyvumas - vieno žmogaus pagaminama produkcija. Pavyzdžiui, Azijoje tradicinio ryžių lauko produktyvumas yra didelis, tačiau ten dirba labai daug ūkininkų, todėl jų gyvenimo lygis yra žemas. Būdingas Pietų ir Pietryčių Azijos šalims, kur palankus musoninis klimatas, derlingi upių ir kalnų slėniai dirbami ištisus metus. Regione didelis gyventojų tankumas, todėl žemės ūkyje naudojama daug darbo jėgos. Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai išplėtotas transporto tinklas. Tokie ūkiai paplitę JAV rytinėje dalyje, Vakarų Europoje, prie didžiųjų pasaulio miestų. Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai, kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Už gaunamas pajamas statomi namai, plėtojama infrastruktūra. Nenašus ūkininkavimo būdas. Tokie ūkiai apima didelius žemės plotus, bet jiems įdirbti naudojamos mažos darbo ir kapitalo sąnaudos. Ekstensyvusis žemės ūkis yra pelningas, jei ūkininkas turi daug žemės, daug investuoja į modernią techniką, trąšas ir naudoja mažai darbo rankų. Pavyzdžiui, modernūs avių ar galvijų ūkiai Australijoje. Besivystančiose šalyse mažos darbo ir kapitalo sąnaudos, naudojami primityvūs darbo įrankiai, todėl derlius yra mažas, o žmonių gyvenimo lygis - labai žemas. Ekstensyvusis natūrinis ūkis apima klajoklinę gyvulininkystę ir žemdirbystę. Klajoklinis ūkininkavimas išlikęs keliuose retai apgyvendintuose regionuose su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis ir tropinių miškų teritorijose. Klajoklinė žemdirbystė išlikusi Amazonės baseino, Afrikos, Malajų salyno atogrąžų miškuose. Ūkininkaujama lydiminės žemdirbystės metodu. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi dykumose ir pusdykumėse bei tundroje ir miškatundrėje. Pagrindinė klajonių priežastis yra krituliai ir vešlių ganyklų paieška. Šiais laikais visiškų klajoklių nebelikę. Ekstensyvusis prekinis ūkis plėtojamas gamtos požiūriu nepalankiose teritorijose (kalnuotose regionuose, vėsesnio klimato srityse, teritorijose, kur dažnokai pasitaiko gamtinės nelaimės) ir retai gyvenamose srityse. Tokie ūkiai net su pakankamo kapitalo sąnaudomis neduoda didelio produktyvumo. Ten kur retai apgyvendintos lygumų teritorijos, tokios kaip Kanados prerijos, Argentinos pampa, Ukrainos stepės, augalininkystės produkcijos kiekis ploto vienetui yra mažas, o vienam gyventojui - didelis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #Afrikos #žemdirbystės #ypatumai