Baltųjų rajonų istorija Pietų Afrikos valstybėse
Pietų Afrika, iki apartheido režimo žlugimo, dažnai buvo minima žiniasklaidoje. Jaunesni skaitytojai apie šią šalį girdėjo nebent kaip apie verslo ir technologijų genijaus Elono Musko gimtinę. Tačiau PAR - unikali savo istorija, kalbų ir tautų įvairove. Iki pastarųjų dešimtmečių buvo įspūdingi ir šios šalies pasiekimai. Be to, PAR - vienintelė valstybė pasaulyje, savanoriškai atsisakiusi branduolinių ginklų.
Tautų katilas Afrikos smaigalyje
Kad geriau suprastume, kas vyksta šiandienos Pietų Afrikoje, pirmiausia pažvelkime į šios šalies istoriją. Ten netrūko nei vietinių konfliktų, nei tikrų karų. Tai neturėtų stebinti, nes dabartinė PAR teritorija buvo apgyvendinama per migracijos bangas, ir konfliktai tarp vietos gyventojų ir atėjūnų vyko kone nuolat. Tiesa, mes turbūt niekada taip ir nesužinosime, kas yra patys gryniausi šios šalies gyventojai, nes Pietų Afrika - vienas iš žmonijos lopšių. Prieš kelerius metus grupė Upsalos (Švedijoje) universiteto mokslininkų žurnale „Science“ paskelbė sensacingą išvadą: tiesioginiai šiuolaikinių žmonių protėviai gyveno šioje teritorijoje jau daugiau nei prieš 300 tūkst. metų. DNR tyrimams atlikti buvo paimta medžiaga iš khoisanų genčiai priklausiusių ir prieš 2-3 tūkst. metų gyvenusių žmonių griaučių. Ši išvada leidžia teigti, kad jei kas ir gali pretenduoti į tikrų tikriausių PAR šeimininkų vaidmenį, tai būtent khoisanų, dar vadinamų bušmėnais, gentis. Beje, bušmėnų kultūra - tikras lobynas antropologams ir etnografams, nes ši gentis iki mūsų laikų išsaugojo savitas kalbas, daugelį papročių, karta iš kartos perduoda kelių šimtmečių ar net tūkstantmečių legendas ir padavimus. Deja, modernioji civilizacija naikina šios kultūros savitumą greičiau, nei mokslininkai spėja ją tyrinėti.
Pirmieji baltieji gyventojai ir būrų atsiradimas
Pirmieji nuolatiniai baltieji gyventojai apsigyveno Pietų Afrikoje 1652 m., kai olandų Ost Indijos bendrovės atstovas Janas van Ribekas įkūrė pirmąją nuolatinę gyvenvietę, vėliau tapusią Keiptauno miestu. Gyvenvietė buvo įkurta todėl, kad tuomečiai prekybinių laivų maršrutai daugiausia ėjo pro Pietų Afriką ir nuolatinė bazė įguloms pailsėti ir atsargoms papildyti tapo tiesiog būtina. Įdomu, kad olandai čia elgėsi visai kitaip negu baltieji kitose Afrikos žemėse. Ir nors XVII a. užėmė didelę dalį čiabuviams priklausiusių žemių, nevengė santuokų su vietiniais, perimdavo jų kalbą. Taip ir atsirado būrai - olandų ir vietos gyventojų palikuonys, kalbantys savita afrikanų kalba, išsivysčiusia iš olandų kalbos ir vietos dialektų.
Imigracijos bangos ir nuolatiniai konfliktai
Jau prieš kelis šimtus metų Pietų Afrika tapo vieta, kur ieškoti saugios užuovėjos traukė skriaudžiami europiečiai. Taip XVIII a. į vietos būrų bendruomenę įsiliejo iš Prancūzijos pabėgę protestantai, vėlesniais laikais ši žemė priglaudė ir per Antrąjį pasaulinį karą nuo nacių bėgusius žydus, ir, karui pasibaigus, persekiojimo norėjusius išvengti nacius. Tiesa, konfliktų tarp atvykėlių ir vietos gyventojų buvo, kaip ir nuolatinių susidūrimų tarp vietos genčių, tad Pietų Afrika niekada nebuvo pernelyg rami vieta.
Britų imperijos įsiveržimas ir būrų karai
Tikrasis Pietų Afrikos kolonizavimas įvyko į šią šalį įžengus britų imperijai. XIX a. pabaigoje būrų žemėse aptikus deimantų, britai, kaip tuometės supervalstybės atstovai, iškart pareiškė savo pretenzijas į Pietų Afriką. Prasidėjo karai. Per pirmąjį iš jų, vykusį 1880-1881 m., būrams pavyko išsaugoti savo nepriklausomybę, tačiau 1888-aisiais prasidėjęs karas būrų pasipriešinimą palaužė, ir Pietų Afrikoje įsigalėjo britų valdžia. Įdomu, kad antrasis būrų karas tapo kone pirmuoju moderniu karu, kurio metu itin aktyviai veikė ne tik reguliarūs kariniai daliniai, bet ir partizanai. Be to, pirmą kartą žmonija susidūrė su koncentracijos stovyklomis - jose buvo izoliuojami būrai. Daugelis jų tose stovyklose žuvo. Beje, ir pats terminas „koncentracijos stovykla“ atsirado būtent tuomet.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Apartheido režimas ir rasinė segregacija
Atviras rasinis konfliktas PAR prasidėjo, kai 1948 m. rinkimus laimėjo Nacionalinė partija, deklaravusi baltųjų viršenybę. Ši partija taip pat deklaravo būtinybę atskirti baltuosius ir juodaodžius, t. y. nustatyti atskiras gyvenamąsias žemes. Plane buvo numatyta sukurti baltųjų Pietų Afrikos valstybę ir kelias autonomines teritorijas ar net šalis, kurias baltųjų prižiūrimi valdytų juodaodžiai. Beje, būtent dėl šios politikos 1966 m. PAR teritorijos apsuptas britų protektoratas Lesotas tapo nepriklausoma valstybe ir ja išliko iki šiol. Tačiau atskyrimo planas (afrikanų k. apartheid) taip ir nebuvo įvykdytas, o dauguma juodaodžių neteko visų pilietinių teisių.
Apartheidas numatė draudimą juodaodžiams gyventi baltųjų rajonuose, gauti bet kokias paslaugas baltiesiems įkurtose įstaigose, kartu važiuoti viešuoju transportu, naudotis tais pačiais paplūdimiais ir poilsiavietėmis. Taip pat juodaodžiai Pietų Afrikos gyventojai negalėjo laisvai keliauti po šalį ir neturėjo asmens tapatybės dokumentų. Rasiniai apribojimai, nors ir ne tokie griežti kaip juodaodžiams, buvo taikomi ir azijiečiams. Tiesa, klaidinga manyti, kad rasiniai įstatymai anuomet galiojo tik PAR. Pavyzdžiui, Australijoje vietos aborigenai visas pilietines teises gavo tik po 1967 m. referendumo, Jungtinėse Amerikos Valstijose diskriminacinės taisyklės ir įstatymai buvo keičiami XX a. šeštajame dešimtmetyje.
Tarptautinis spaudimas ir sankcijos
Tokia padėtis netenkino nei juodaodžių, nei juo labiau tarptautinės bendrijos. Ši jau 1960-ųjų pradžioje ėmė spausti Pietų Afrikos valdžią atsisakyti rasinio atskyrimo politikos, o 1962 m. Jungtinės Tautos įvedė Pietų Afrikai ekonomines sankcijas. Tiesa, šios sankcijos nebuvo panašios į tai, ką šiais laikais matome, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje, be to, ir šalies turtai skatino daugelį valstybių ieškoti būdų, kaip prekiauti su už apartheidą baudžiama valstybe. Prekiaujama buvo per jau minėtą Lesotą, kitą nykštukinę valstybę Svazilandą, taip pat tiesiogiai ir per įmones, įsikūrusias Honkonge ir Taivane.
Technologiniai pasiekimai apartheido laikotarpiu
Maža to, PAR nebuvo atskirta nuo naujausių technologinių laimėjimų. 1967 m. PAR chirurgas Kristianas Barnardas atliko pirmąją sėkmingą širdies persodinimo operaciją. Buvo ir daugiau šios srities pasiekimų, o jie tapo įmanomi dėl labai paprastos priežasties: pradėjus taikyti sankcijas PAR, ši šalis tapo geru poligonu tiems eksperimentams, kurie anuomet Vakaruose negalėjo būti atliekami dėl didelės rizikos ar etinių sumetimų. Dera prisiminti ir Pietų Afrikos branduolinių ginklų atsiradimo istoriją. Apie 1970-uosius PAR pradėjo įgyvendinti savo branduolinę programą ir jau 1975 m. buvo įkurtas branduolinių bandymų poligonas bei atlikti pirmieji bandymai. 1988-aisiais, kai PAR pripažino turinti branduolinių ginklų, tapo žinoma apie 6 turimus tokio tipo užtaisus. Akivaizdu, kad pati šalis sukurti tokių ginklų negalėjo - jai padėjo Izraelio mokslininkai. Šie mainais gavo galimybę atlikti bandymus, kurių rezultatai buvo naudojami PAR ir Izraelio branduolinei ginkluotei kurti. Taip pat Izraelis aktyviai dalyvavo Pietų Afrikos balistinių raketų kūrimo programoje. Tiesa, ji taip ir nebuvo įvykdyta. Prie PAR technologinio kilimo prisidėjo ir iš esmės nekliudomai Vakarų kompanijų tiekiama įranga kalnakasybos ir karinei pramonei. Nieko nuostabaus, kad PAR, nepaisydama Jungtinių Tautų sankcijų, galiausiai tapo stipriausia ir turtingiausia Afrikos valstybe. Tiesa, kai kalbame apie šiuos turtus, reikia prisiminti, kad apartheido laikais juos valdė vos dešimtadalį gyventojų sudarę baltaodžiai.
Juodaodžių padėtis apartheido režimo pabaigoje
Juodaodžiai apartheido režimo pabaigoje neturėjo pilietinių teisių, jų galimybės įgyti vidurinį išsilavinimą ir gauti bent minimalias sveikatos apsaugos paslaugas buvo labai menkos. Neramumai ir net sukilimai juodaodžių rajonuose vykdavo nuolatos, tačiau buvo žiauriai malšinami, o jų organizatoriai ir dalyviai kalinami ar net žudomi.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Apartheido pabaiga ir Nelsono Mandelos išrinkimas
Padėtis pasikeitė tik 1989 m., kai apartheidas buvo oficialiai sustabdytas ir pasmerktas prezidentu išrinkus reformatorių Frederiką de Klerką. Na, o 1994-aisiais per pirmuosius laisvus visuotinius rinkimus pergalę iškovojo Afrikos nacionalinis kongresas, vadovaujamas buvusio politinio kalinio ir kovos su apartheidu ikonos Nelsono Mandelos.
„Atvirkščias“ rasizmas ir baltųjų ūkininkų žemių nacionalizavimas
Atrodytų, čia ir turėjo baigtis Pietų Afrikos bėdos, tačiau visai netrukus šalyje ir vėl prasidėjo… rasinė diskriminacija. „Žudyk būrus“ - su tokiu šūkiu į PAR parlamentą įžengė zulų ultranacionalistas Džulijus Malema ir jo vadovaujama Ekonominės laisvės partija. Kone pagrindiniu tikslu ši partija laikė baltųjų ūkininkų žemių nacionalizavimą, kaip jau buvo atsitikę 2000 m. Zimbabvėje. Tiesa, Zimbabvėje žemės atėmimas baigėsi tuo, kad žemės ūkio produkcijos gamyba vos per trejus metus smuko keleriopai ir nemažai gyventojų atsidūrė ties bado slenksčiu.
Kriminalinė revoliucija ir išpuoliai prieš baltuosius
Kad suprastume, kaip po visuotinės euforijos 1994-aisiais į šalies parlamentą 2014 m. vėl įžengė rasistai, maža to, teigiantys, kad baltųjų kol kas nežudys, tačiau prireikus darys ir tai, turime prisiminti įvykius po džiaugsmingo pilietinių laisvių atgavimo. Jau praeito šimtmečio dešimtojo dešimtmečio pradžioje šalyje prasidėjo tai, ką galima vadinti kriminaline revoliucija. Žmogžudysčių skaičius tapo kone rekordinis, o išprievartavimai (jų šalyje įvykdoma daugiau nei 500 tūkst. per metus) - juodąja PAR vizitine kortele. Be to, labai aukštas kriminalinio smurto lygis susipynė su vietos tradicijomis, pagal kurias, pavyzdžiui, manoma, kad pasveikti nuo AIDS galima santykiaujant su nekaltomis merginomis.
Pirmieji išpuoliai prieš baltuosius, daugiausia ūkininkus, taip pat prasidėjo praėjus vos keleriems metams po laisvų rinkimų. Iš pradžių tai buvo plėšimai siekiant užvaldyti turtą, tačiau labai greitai, vis blogėjant ekonominei padėčiai, toks ekspropriacijos būdas tapo pateisinamas. Na, o ten, kur ideologiškai pagrindžiamas vienas nusikaltimas, atsiveria kelias ir daug sunkesniems nusikaltimams. Nieko nuostabaus, kad per pirmuosius 10 metų iš šalies išvyko apie milijoną baltųjų - ketvirtadalis visų, gyvenusių PAR. Tai dar labiau pablogino šalies ekonominę padėtį.
Imigrantų antplūdis ir apleisti pastatai
Įdomu, kad į PAR plūstelėjo gyventojų iš dar vargingesnių aplinkinių valstybių ir jie ėmė aktyviai išstumti vietinius (daugiausia juodaodžius) iš darbo vietų. Baltųjų palikti namai ir įstaigų bei įmonių pastatai tapo atvykėliams puikia vieta gyventi. Didžiuosiuose PAR miestuose ir dabar dažnai galima pamatyti apleistų biurų pastatų, kuriuose visiškai antisanitarinėmis sąlygomis gyvena po kelis šimtus, kartais net ir tūkstančius migrantų ar vietos varguolių, persikrausčiusių iš buvusių apartheido laikų getų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Dabartinė situacija ir pavojai
Kalbėti apie tai, kad padėtis Pietų Afrikoje nėra toli gražu gera, pasaulyje pradėta prieš kelerius metus, kai nuslėpti nusikaltimų prieš baltųjų mažumą mastą ir politinę jų potekstę tapo neįmanoma. Skaičiai - iškalbingi: jau yra nužudyta daugiau kaip 3 tūkst. baltųjų ūkininkų, daugiau nei 30 tūkst. žmonių, baimindamiesi dėl savo gyvybės, paliko namus. Tai jau atsiliepė ir šalies ekonomikai, kur žemės ūkis yra labai svarbi sritis. Taip pat nereikia pamiršti, kad pirmieji nepasitenkinimo balsai dėl dabartinės PAR politikos kilo, kai 2009 m. šalį ėmė valdyti Džeikobas Zuma - net 8 žmonas vienu metu turėjęs prezidentas, pasižymėjęs itin kontroversiškomis kalbomis ir draugyste su nedemokratiniais režimais. Iki 2018-ųjų valdęs Dž. Zuma nevengdavo dėl visų negandų kaltinti sunkios šalies praeities, o baltuosius vadino nelaimių šaltiniu.
Saugumas keliautojams
Turizmo specialistai ir savarankiškai keliaujantys tinklaraštininkai nelinkę dramatizuoti padėties, jeigu jūs atvykstate kaip turistas. Turtingi didmiesčių rajonai tebėra ganėtinai saugūs ir policijos, nors ir smarkiai korumpuotos, prižiūrimi. Tačiau, kaip teigia kelionių specialistai, savarankiškai keliauti po šalį, ypač baltajam, - nesaugu. Nesaugu lankytis ir vargingesniuose rajonuose. Be to, pavojai tyko važiuojant taksi ar apsiperkant turgavietėse. Net ir saugiose miestų vietose reikia vengti vaikščioti vieniems, ypač moterims ir merginoms.
Vaivorykštės šalis: kultūros ir gamtos įvairovė
Pietų Afrika yra visokia. Patys gyventojai ją vadina Vaivorykštės šalimi. „Biblijoje vaivorykštė yra taikos ženklas. Ji yra klestėjimo simbolis. Mes visi trokštame taikos, klestėjimo ir teisingumo. Ir taip bus, jei visi mes, Vaivorykštės žmonės, dirbsime kartu“, - šiuos žodžius ištarė Nobelio taikos premijos laureatas Pietų Afrikos arkivyskupas Desmondas Tutu. Nuo to laiko šaliai prigijo šis pavadinimas - dėl jos kultūros ir gamtos įvairovės. Ryškiausiai Pietų Afrikos spalvos suspindės Keiptaune. Spalvotame Bo Kaapo rajone pirmiausia įsikūrė malajiečiai, atgabenti čia dar XVIII amžiaus pabaigoje, kai Pietų Afrikos kolonistams pritrūko darbo rankų. Kvartalas gali būti labai lengvai sumaišytas su sprogusiu dideliu „Skittles“ saldainių maišu. Kiekvienas namas linksmai nudažytas ryškiomis spalvomis - violetine, mėlyna, rožine, žalia, raudona - paverčia rajoną spalvingiausia vieta visame mieste. Toks pat spalvingas dėl prieskonių ir čia gaminamas maistas. Taip pat instagramo fotografijose populiarūs ryškūs karalienės Viktorijos laikų paplūdimio persirengimo nameliai Muizenberge. Visi užrakinti, kai kurie sutręšę, bet banglentininkai greta jų atrodo geriau nei kitur. Spalvos džiugina, tad sudariau asmeninį Pietų Afrikos vaivorykštės derinį.
Vynininkystės tradicijos
Pirmieji vynuogynai Pietų Afrikoje atsirado beveik kartu su olandų kolonistais dar XVII amžiaus viduryje. Tada Keiptauno pakrantėse sustoję į Indiją plaukiantys laivai čia pasipildydavo atsargas, o vynas visada buvo privalomų produktų sąrašuose. Į kokybę tais laikais niekas dėmesio nekreipė ir iki pat apartheido eros pabaigos Pietų Afrikos vynas pasaulyje vertinamas nebuvo. Per paskutinius dešimtmečius viskas pasikeitė. Istoriniame Stelenboso regione, visai netoli Keiptauno, galite rasti ne tik tradicinių vynuogynų, bet ir apdovanojimus pelniusių organinių vyninių. Tikrų gurmanų lauks dar penki vyno regionai ir jiems būdinga specifika. O jei ieškote iš čia kilusios vynuogės - ragaukite ‘Pinotage‘.
Afrikanai: olandų kolonistų palikuonys
Afrikanai (arba dar vadinami būrais ar afrikaneriais) - Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, kalbanti afrikanų (būrų) kalba, kilusia iš olandų. Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. afrikanų, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Visi jie tolimi olandų kolonistų palikuonys, su savimi „atsigabenę“ karališką oranžinę spalvą ir vieną iš savo tuomečių šalių pavadinę Oranžine Laisva Valstybe. Tiems, kas domisi istorija, afrikanų žygiai ir jų bandymai įsikurti po dažnai nesvetinga pietų Afrikos saule, karai su anglais ir asketiškas gyvenimas yra tikras įdomių pasakojimų lobynas. Kai prasidėjo pirmasis būrų karas, Britų imperija galvojo greitai susitvarkysianti su tais perdėm religingais ir toliau savo ūkių nieko nemačiusiais valstiečiais be organizuotos kariuomenės. Didžioji dalis Pietų Afrikos teritorijos tokia, kad viskas matyti kaip ant delno, tad ir partizaninis karas čia mažai buvo tikėtinas. Tačiau būrai, vienoje rankoje laikydami Bibliją, kita puikiai valdė mauzerius ir šaudė su bedūmiu paraku (naujovė tiems laikams, be to, nesimato iš kur šauta). O britai su savo raudonomis uniformomis ir baltais diržais tapo puikiais taikiniais. Britanija buvo priversta atsitraukti ir pripažinti būrų valstybes. Bet neilgam. Po kelerių metų čia randama aukso ir karas prasideda iš naujo.
Krugerio parkas ir safariai
Ar žinote, kad tik ką gimę antilopių ir net zebrų jaunikliai yra kitokių, šviesesnių spalvų nei jų mamos ir tėčiai? Viskas tam, kad jie galėtų kuo geriau pasislėpti geltonuojančiose savanų žolėse. O žmonės akimis ieško ne jų. Ir apima pasididžiavimo jausmas, kai safario metu sugebi pastebėti krūmų pavėsyje įsitaisiusius gelsvo kailio plėšrūnus anksčiau už savo bendrakeleivius ar net gidą. Pietų Afrika garsėja ne tik milžinišku Krugerio parku, bet ir daugybe privačių rezervatų. Ką rinktis: ar Krugerio platybes, tačiau negarantuotą tikimybę pamatyti įspūdingiausius gyvūnus, ar šiek tiek surežisuotą nuotykį privačiuose rezervatuose - spręsti jums. O jei turite laiko - išmėginkite abu variantus.
Blaido upės kanjonas
Jungtinių Amerikos Valstijų Didysis kanjonas galbūt stebina savo pločiu ir gyliu, bet Pietų Afrikoje esantis Blaido upės kanjonas visus žavi žaluma. Kai XIX amžiuje Britų imperija ėmė stumti baltuosius afrikanerius iš Keiptauno apylinkių ir prasidėjo didysis būrų žygis į naujas teritorijas, šias nuostabias vietas pasiekę žmonės taip apsidžiaugė, kad jų išsiųsti žvalgai sugrįžo, tad upę ir jos kanjoną pavadino Laime (senąja olandų kalba - blyde). Tiesa dabar upė oficialiai pervadinta į Motlatsą, mat Pietų Afrikoje pamažu atsisakoma įvairių kolonistinių pavadinimų (pavyzdžiui, Port Elizabeto miestas tapo Gqeberha, o Nelspruitas - Mbombela). Vienas iš išskirtinių Blaido upės kanjono vaizdų - „Trys rondaveliai“. Tai uolų dariniai, primenantys apskritas afrikietiškas trobeles. Sako, kad Afrikoje jos neturi kampų, nes taip saugomasi gyvačių. Šis kanjonas priklauso Panoramos keliui, kuriame dar išvysite tikrą Dievo langą ir stebuklingąsias Burko skyles. Nepamirškite užsukti į aukso ieškotojų miestelį dvasingu pavadinimu - Piligirimų poilsis. Aukso karštinės metu čia piligrimai užklysdavo retai, užtat dabar galima persikelti į tuos laikus ir pajusti laukinių Vakarų dvasią.
Deimantų istorija
Nė vienas pasakojimas apie Pietų Afriką negali apsieiti be deimantų. XIX amžiuje čia buvo randama 95 proc. pasaulio deimantų ir nors dabar ši dalis sumažėjo iki 65 proc., ko gero, tik Pietų Afrikai turime būti dėkingi už šiuos spindinčius kietuolius. Pirmasis čia rastas deimantas buvo pavadintas Eurekos vardu ir nukeliavo nemenką kelią iš penkiolikmečio jį radusio Džeikobo kišenės iki kol buvo suprasta tikroji radinio vertė. Verslininkai, prekiaujantys deimantais, sukūrė įtaigių istorijų, skatinančių mus žavėtis ir puoštis šiais akmenimis - sakoma, kad būtent PAR kompanija „De Beers“ sugalvojo, jog karštą ir stiprią meilę galima įrodyti tik peršantis su deimanto žiedu. Beje, nešioti sužadėtuvių žiedą ant bevardžio kairės rankos piršto (kaip paplitę daugumoje pasaulio šalių) sugalvojo dar senovės egiptiečiai, manę, kad būtent juo teka „meilės vena“. Bet reikia nepamiršti ir apie technologinę šios tvirčiausios medžiagos vertę, juk net 80 proc. visų deimantų tinka tik industrinėms reikmėms. Lankantis Pietų Afrikoje tiesiog būtina užsukti į deimantų parduotuvę, jei ne pirkti, tai bent pasižiūrėti. Na, o tikri akmenukų gerbėjai turėtų apsilankyti, ko gero, garsiausioje Kimberlio deimantų kasykloje. Čia 22 milijonai tonų žemės buvo iškasta tam, kad būtų rastos 3 tonos deimantų. Tai didžiausia žmogaus iškasta duobė - 2 kilometrų perimetro ir 215 metrų gylio. Ne visi deimantai yra bespalviai - rečiausiai pasitaiko raudonų ir žalių, randami ir geltoni, rausvi, žydri.
Ryklių stebėjimas ir banginių migracija
Indijos vandenynas, skalaujantis šalies pietus yra šaltas. Jei norite šilumos - ieškokite jos aplink Durbaną, garsėjantį savo paplūdimiais. O aš į mėlynas bangas kritau su nardymo kostiumu kartu su… baltaisiais rykliais. Pasaulyje yra vos kelios vietos, kur galite tai daryti ir viena jų - Gansbėjaus įlanka Pietų Afrikoje. Nerti giliai nereikėjo - teko tiesiog įšokti į prie laivo pritvirtintą geležinį narvą. Rykliai yra viliojami į vandenį įmesta tuno galva, tačiau griežtai draudžiama juos maitinti. Baltieji rykliai minta dideliais tunais, ruoniais, o žmogus ar smulkesnės žuvys jiems visai netinka. Baltieji rykliai, kaip didžiausios jūrų pabaisos išgarsėjo po filmo „Nasrai“. Pasitaiko, kad jie užpuola banglentininkus, sumaišę juos su didelėmis žuvimis. Baltųjų ryklių nepamatysite jokiame akvariume, jie nelaisvėje neišgyvena. Užtat puikiai sugeba nuplaukti nuo Pietų Afrikos iki Australijos krantų ir grįžti atgal. Mokslininkai baltuosius ryklius atpažįsta iš didžiųjų pelekų - kiekvienas jų turi savo unikalų raštą. Ir štai, įgula jau duoda komandą kišti galvą po vandeniu - prie mūsų artėja jis. Kai ryklys trenkėsi į narvą, galėjau galvoti tik apie tai, ar teisingoje vietoje laikau rankas. Na, o jei nuo birželio iki lapkričio lankysitės greta esančiame Hermanuse- turėsite galimybę stebėti kuprotuosius ir kitus banginius, atplaukiančius čia atsivesti jauniklių.
Sodų kelias ir protėjų žiedai
Nuo birželio iki lapkričio pietinę Pietų Afrikos pakrantę verta aplankyti ir visiems, mėgstantiems gėles. Čia gausu protėjų žiedų, Karlo Linėjaus pavadintų graikų dievo Protėjo garbei, kuris gebėjo keisti savo išvaizdą. Pietų Afrikoje auga 330 protėjų rūšių, jos kartais dar vadinamos cukriniais krūmais, nes pasižymi itin dideliu nektaro kiekiu. 300 kilometrų Sodų kelias garsus visame pasaulyje - tiek dėl floros gausos ir unikalumo, tiek dėl švelnaus klimato. Vasaromis čia paprastai neįkaista daugiau nei 30, o žiemomis nenukrenta žemiau 10-ies laipsnių. Sodų kelias įtrauktas į UNESCO bioįvairovės rezervatų sąrašą. Čia taip pat gausu įvairių žygių pėsčiomis maršrutų, galimybių plaukti kalnų upėmis, šokti su guma nuo tilto ar tiesiog pasėdėti ant uolos žvelgiant į smėlėtą vandenyno krantą. Dar viena fantastiška su žiedais susijusi patirtis - spalio mėnesį pražydusios Pretorijos gatvės. Dalbergijų čia daugiau nei 70 000 ir visai nesvarbu, kad šie medžiai yra kilę iš Brazilijos.
Apartheido palikimas ir afrikiniai pingvinai
Žinoma, nė vienas pasakojimas apie Pietų Afrikos Respubliką neapsieina be skaudžios apartheido istorijos. Tai vienas žiauriausių įteisinto rasizmo pavyzdžių pasaulyje, kurį pradėjo pirmieji olandų kolonistai, atvykę čia skelbti baltųjų viršenybės idėjos. Juos pakeitė britai, tada afrikanų valdančioji Nacionalinė partija 1948 metais priėmė segregacijos įstatymus. Gyvenimą reguliuojančių įstatymų vis daugėjo: vienas jų reikalavo visada su savimi turėti specialų leidimą būti toje teritorijoje, kitas apibrėžė tik baltiesiems skirtas zonas. Juodiesiems buvo draudžiama naudotis taip pačiais paplūdimiais, autobusais, parkų suoliukais, ligoninėmis, mokyklomis, tualetais ar net kapinėmis. Dar vienas įstatymas draudė skirtingų rasių santuokas ir santykius. Juodaodžiai negalėjo gyventi miestuose, nebent dirbo čia ir turėjo specialius leidimus. Milijonai žmonių buvo iškeldinti iš savo namų į specialias skurdžias teritorijas, skirtas juodiesiems ir spalvotiesiems. Pietų Afrika ir dabar patiria nelengvų pokyčių - baltieji jaučiasi diskriminuojami, juodieji skundžiasi 40 proc. nedarbu, o visi kartu - kasdien kelioms valandoms išjungiama elektra (jos šaliai trūksta jau gana seniai). Bet keliautojams čia gana saugu, o juoda ir balta spalvos simbolizuoja ir afrikinius pingvinus. Šuos mielus ir juokingus paukščius galima aplankyti Bolderio paplūdimyje, esančiame netoli Keiptauno.
tags: #pietu #afrikos #valstybes #baltųjų #rajonų #istorija