Lesoto politinė sistema: istorinė apžvalga ir šiuolaikinė santvarka
Lesoto politinė sistema yra sudėtingas darinys, susiformavęs per ilgą ir neramų istorijos laikotarpį. Nuo seniausių gyventojų iki šių dienų, Lesotas patyrė įvairių politinių santvarkų, karų ir perversmų, kurie nulėmė dabartinę šalies politinę sistemą. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lesoto politinės sistemos raidą, pradedant nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Prieškolonijinis laikotarpis
Manoma, kad seniausi krašto gyventojai buvo bušmėnai, kurie čia įsikūrė dar pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Vėliau, VIII amžiuje, atsikraustę bantai nustūmė bušmėnus į krašto pietvakarinę dalį. XVII-XVIII amžiais bantus išstūmė iš šiaurės atsikėlusios basutų gentys. Gyventojai daugiausia vertėsi maisto rinkimu ir medžiokle.
XIX amžiaus 2-3 dešimtmečiais vienas basutų vadų Mošas I suvienijo basutus ir įkūrė Basuto valstybę, kuri apėmė dvigubai didesnę teritoriją nei dabartinė. Valstybė turėjo apie 40 000 karių, o sostinė buvo Thaba Bosi.
Kolonijinis laikotarpis
1836 metais į kraštą ėmė skverbtis būrai (afrikanai), kurie basutų žemėse įkūrė Oranės laisvąją respubliką. Kiek vėliau į kraštą atvyko ir britai. Mošas I, naudodamasis jų nesutarimais, bandė išsaugoti šalies nepriklausomybę.
Tačiau XIX amžiaus 7 dešimtmetyje basutai pralaimėjo keletą karų būrams ir neteko dalies žemių. 1868 m. kovo 12 d. Didžioji Britanija, bijodama būrų sustiprėjimo ir siekdama sustiprinti įtaką regione, paskelbė Basutą savo protektoratu ir pavadino Basutolandu. 1871 metais Basutolandas buvo prijungtas prie Kaapo kolonijos, tačiau 1884 metais vėl tapo atskiru Didžiosios Britanijos administraciniu vienetu.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Didžioji Britanija menkai kišosi į krašto valdymą, buvo išsaugotas genčių vadų institutas ir sustiprinta karaliaus valdžia. Nuo 1910 metų, įkūrus Pietų Afrikos Sąjungą, Basutolandą valdė Didžiosios Britanijos vyriausiasis komisaras Pietų Afrikai, kuriam krašte atstovavo komisaras rezidentas. Pietų Afrikos Sąjungos valdžia ne kartą bandė Basutolandą aneksuoti, tačiau nesėkmingai, nes tam nepritarė Didžioji Britanija.
Kova už nepriklausomybę
XX amžiaus viduryje Basutolande, kaip ir visoje Afrikoje, sustiprėjo vietos gyventojų judėjimas dėl savo teisių. 1952 metais susikūręs Basutolando afrikiečių kongresas (nuo 1959 metų - Basuto kongreso partija) reikalavo suteikti Basutolandui savivaldą, vėliau - nepriklausomybę. XX amžiaus 6 dešimtmečio pabaigoje susikūrė ir daugiau politinių partijų. 1959 metais buvo priimta pirmoji konstitucija.
Nepriklausomybės laikotarpis
1966 m. spalio 4 d. buvo paskelbta Basutolando nepriklausomybė, o valstybė pavadinta Lesoto Karalyste. Karaliumi tapo Mošo I provaikaitis Mošas II. Faktiniu valstybės vadovu tapo ministras pirmininkas L. Jonathanas, siekęs apriboti karaliaus valdžią. Mošas II, palaikomas opozicinės Basuto kongreso partijos, siekė sustiprinti savo valdžią.
1970 m. sausį, Basuto nacionalinei partijai pralaimėjus parlamento rinkimus, L. Jonathanas atsisakė valdžią perduoti Basuto kongreso partijai ir įvykdė valstybės perversmą. Buvo dar labiau apribota karaliaus valdžia ir slopinama opozicija. 1973 metais Mošo II ir L. Jonathano susitarimu buvo sušauktas laikinasis parlamentas, tačiau padėtis liko įtempta. 1978 metais išryškėjo pilietinio karo požymiai.
Padėtį dar labiau sunkino pablogėję santykiai su Pietų Afrikos Respublika. L. Jonathanas, iš pradžių artimai su ja bendradarbiavęs, nuo 8 dešimtmečio ėmė vykdyti labiau nepriklausomą politiką. Buvo imta kritikuoti apartheido režimą ir suteikiamas prieglobstis nelegalios Pietų Afrikos Respublikos partijos Afrikos nacionalinio kongreso nariams. 1980 metais Basuto kongreso partijos vadovas N. Mokhehle perėjo į Pietų Afrikos Respublikos pusę. Vyriausybė prieš Basuto kongreso partijos šalininkus organizavo represijas.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
1986 m. sausį per Pietų Afrikos Respublikos inicijuotą karinį perversmą L. Jonathanas buvo nušalintas, o valdžią perėmė J. M. Lekhanyos vadovaujama Karo taryba. Buvo panaikinti karaliaus valdžios apribojimai ir pagerinti santykiai su Pietų Afrikos Respublika. 1990 metais J. M. Lekhanya privertė karalių Mošą II perduoti sostą sūnui Letsiei III, iš kurio Karo taryba atėmė politinės veiklos teisę.
Politinė stabilizacija ir šiuolaikinė santvarka
Politinė padėtis pamažu stabilizavosi, naujai konstitucijai (priimta 1993 metais) parengti buvo sušauktas Konstitucinis susirinkimas. Per 1991 metų perversmą į valdžią atėjo pulkininkas E. P. Ramaema, kuris valdė iki 1993 metų. 1993 metų parlamento rinkimus laimėjo Basuto kongreso partija, o jos vadovas N. Mokhehle tapo ministru pirmininku. Iš emigracijos grįžęs karalius Mošas II susigrąžino sostą.
Per 1998 metų parlamento rinkimus daugumą vietų (79 iš 80) gavo Lesoto kongresas už demokratiją, tačiau opozicija atsisakė tai pripažinti. 1998 m. rugpjūtį prasidėjo neramumai ir riaušės. Padėčiai stabilizuoti į šalį 1998 m. rugsėjį buvo įvestos Pietų Afrikos Respublikos ir Botsvanos ginkluotosios pajėgos. Per mūšius sostinė ir kai kurie kiti miestai labai nukentėjo. 1999 metais Pietų Afrikos Respublikos ir Botsvanos ginkluotosios pajėgos buvo išvestos, paliekant tik šių valstybių patarėjus.
Siekdama sumažinti įtampą, kylančią dėl rinkimų sistemos, 2002 metais parlamento narių skaičius buvo padidintas iki 120. 2002 m. gegužę per parlamento rinkimus (jie baigėsi be incidentų) 54 % vietų gavo Lesoto kongresas už demokratiją.
Šiuolaikinė politinė sistema
Lesotas yra konstitucinė monarchija, kurioje galioja 1993 metų konstitucija. Aukščiausiosios valdžios institucijos yra karalius, parlamentas ir vyriausybė. Parlamentą sudaro Nacionalinis Susirinkimas ir Senatas. Nacionalinis Susirinkimas renkamas visuotiniu balsavimu, o Senatą sudaro genčių vadai ir kiti назначенные nariai.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Karalius yra valstybės vadovas, tačiau jo galios yra ribotos. Karalius skiria ministrą pirmininką, kuris yra vyriausybės vadovas. Vyriausybė atsakinga parlamentui.
Lesotas yra Jungtinių Tautų, Afrikos Sąjungos ir Pietų Afrikos plėtros bendrijos narys.
Iššūkiai ir perspektyvos
Lesoto politinė sistema susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip politinis nestabilumas, korupcija ir skurdas. Šalis taip pat kenčia nuo didelio AIDS paplitimo.
Nepaisant šių iššūkių, Lesotas turi perspektyvų ateičiai. Šalis turi gamtos išteklių, tokių kaip vanduo ir deimantai. Lesotas taip pat turi galimybių plėtoti turizmą.
Svarbiausia, kad Lesotas turi stiprią pilietinę visuomenę, kuri siekia demokratijos ir teisingumo. Tikimasi, kad Lesoto politinė sistema toliau vystysis ir stiprės, užtikrindama geresnę ateitį šalies gyventojams.
Politinių partijų vaidmuo
Lesote veikia daugybė politinių partijų, atspindinčių įvairias ideologijas ir interesų grupes. Partijos atlieka svarbų vaidmenį politiniame procese, dalyvaudamos rinkimuose, formuodamos vyriausybę ir atstovaudamos piliečių interesams.
Žmogaus teisių padėtis
Žmogaus teisių padėtis Lesote yra nevienareikšmė. Šalyje užtikrinama žodžio ir susirinkimų laisvė, tačiau pasitaiko policijos smurto ir piktnaudžiavimo atvejų. Lyčių lygybė taip pat išlieka iššūkiu, ypač kaimo vietovėse.
Užsienio politika
Lesotas vykdo aktyvią užsienio politiką, siekdamas stiprinti regioninį bendradarbiavimą ir pritraukti užsienio investicijas. Šalis palaiko glaudžius ryšius su Pietų Afrikos Respublika ir kitomis Afrikos šalimis.
Ekonominė padėtis
Lesoto ekonomika priklauso nuo žemės ūkio, tekstilės pramonės ir Pietų Afrikos Respublikos. Šalis patiria didelį nedarbą ir skurdą. Vyriausybė siekia diversifikuoti ekonomiką ir pritraukti užsienio investicijas.
tags: #pietu #afrika #santvarka #politine #sistema