Igvasu kriokliai: gamtos stebuklas, įamžintas vardais
Igvasu krioklių neįmanoma apibūdinti žodžiais ar sakiniais. Tai ištisas krentančio vandens pasaulis, kuriame galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų ir vis tiek būti priblokštam kiekvieno naujo žvilgsnio. Šiame straipsnyje pasinersime į šį gamtos stebuklą, apžvelgsime įvairius jo aspektus ir pasidalinsime patarimais, kaip geriausiai patirti Igvasu krioklių didybę.
Igvasu: krentančio vandens pasaulis
Igvasu - tai ne šiaip sau krioklys, tai ištisas krioklių kompleksas, susidedantis iš daugybės krioklių ir kriokliukų, besidriekiančių per Brazilijos ir Argentinos sieną. Igvasu upe eina Brazilijos ir Argentinos siena ties kriokliais. Nors didžioji dalis krioklių yra Argentinoje, geriausias panoraminis vaizdas atsiveria iš Brazilijos pusės.
Per kelias dienas galima aplankyti Igvasu krioklius iš visų pusių: Brazilijos ir Argentinos, viršaus ir apačios, pėsčiomis ir laiveliu. Taip pat galima aplankyti ir produktyviausią pasaulyje Itaipu hidroelektrinę, tikrą betoninį žmonijos iššūkį gamtai, ir gretimus miestelius.
Brazilijos pusė: panoraminiai vaizdai ir patogumai
Kai išlipus iš autobuso pradedama žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodo milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Žygio kulminacija - Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai srūva iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai prie "gerklės" apačios pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių.
Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių, brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Taip pat siūlomos nepakartojamos, bet brangios krioklio patirtys: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Žvilgsnis iš sraigtasparnio į krioklius ir purslų stulpus išties pribloškia, nors pabaigoje ir norisi rėkti "taip trumpai?".
Taip pat skaitykite: Mitologijos ir picos derinys
Visgi kriokliai yra lygių visame pasaulyje neturinti vieta, traukianti turistus iš visur, todėl užkeltų kainų (gėrimų, valgio) išvengti sunku, ypač prie krioklių ir viešbučių. Geriausiai apsirūpinti viskuo ten, kur tai daro vietiniai: pavyzdžiui, prekybos centruose.
Argentinos pusė: džiunglių takai ir gamtos pažinimas
Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas - laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių - Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai - tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai - krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą.
Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke yra daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles, kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų).
Igvasu gyvūnija: nuo koačių iki čiurlių
Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių - įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Bet unikaliausi Igvasu gyventojai - čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas - jų kasdienybė.
Krioklio galia: patirtis savo kailiu
Krioklio galią Argentinoje galima pajusti ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, galima paplaukioti laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten galima pasijusti skęstant: ore yra tiek lašų, kad neįmanoma įkvėpti oro neužpildant jais kvėpavimo takų. Deja, minties plaukti į San Martino salą tarp krioklių tenka atsisakyti - upės vandens lygis tam netinka.
Taip pat skaitykite: Traukų „Picų lobynas“
Sienos kirtimas: Brazilija - Argentina
Dauguma turistų, kaip ir daugelis, nori pamatyti krioklius ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos. Tačiau kirsti sieną nėra visai paprasta. Visų pirma, iš Brazilijos Foz do Igvasu miesto centro reikia autobusu važiuoti į argentinietiškojo Puerto Igvasu centrą. Pirmasis trukdis: brazilams ir argentiniečiams neprivaloma pasirodyti muitinėse, o lietuviai ten nenuėję susidurtų su problemomis. Paprašius vairuotojas išleidžia prie muitinės, bet bilieto, su kuriuo būtų galima lipti į kitą autobusą po visų formalumų, neduoda.
Grįžti iš Argentinos turėtų būti kiek paprasčiau, mat Argentinos muitinėje privalo išlipti visi. Ir autobuso vairuotojas supratingesnis pasitaiko: prieš paleisdamas pas brazilus duoda bilietą. Čia sėkmė baigiasi: sekančio autobuso tenka laukti beveik valandą, stebint kaip pamažu vis temstant pasieniečiai tikrina senų ilganosių sunkvežimių vairuotojus. Pralėkė ir daug turistinių autobusų: užsakius tokią ekskursiją sieną kirsti paprasčiau, bet tai brangiau, be to, mažiau laisvės.
Gvairos kriokliai: prarastas gamtos stebuklas
Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai - 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Deja, to vaizdo nematėme ir niekada nebeišvysime. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių - tilteliai neatlaikė minių svorio.
Itaipu hidroelektrinė: žmogaus iššūkis gamtai
Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas… Ir brazilai ja didžiuote didžiuojasi. Aplink pastatė savotišką pramogų parką, kuriame - ir gyvūnai, ir pasivažinėjimo elektromobiliu galimybės. Apie Gvairos krioklius joks Itaipu gidas nė žodeliu neužsimena, o Itaipu “pramogų parke” įvairiomis kalbomis rodomas pristatomasis filmas savo tonu ir patosu priminė tarybines kronikas.
Itaipu betoninis monstras - lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis - toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai. Deja, galbūt įspūdingiausio vaizdo neišvydome: latakai, nuleidžiantys perteklinį vandenį, atidaromi tik įpusėjus liūčių sezonui.
Taip pat skaitykite: Picos pagrindo receptai
Foz do Iguasu ir Puerto Igvasu: miestai, atgimę dėl turizmo
Turistų skaičius prie Igvasu taip išaugo, kad Brazilijos Foz do Iguasu miestas (260 000 gyv.) iš Itaipu jėgainės darbininkų gyvenvietės pavirto kurortu. Suprasdami, kad atskrendantys į kurortą turistai norės ir daugiau pramogų, nei kriokliai bei elektrinė, vietos verslininkai nesnaudžia. Jau oro uoste reklamuojasi vaškinių figūrų muziejus, dinozaurų parkas. Išbandytas braziliškiausia iš naujųjų pramogų: Paukščių parkas, kurio aptvarai pilni sparnuočių iš visų Brazilijos (ir ne tik) pakampių. Nuo kai kurių spalvingumo akys raibsta (pvz. Paukščių parke yra ir drugelių paviljonas.
Argentinos miestelis Puerto Igvasu irgi tapo kurortu, nors jis gerokai mažesnis (80 000 gyv.), o atmosfera kažkuo primena Druskininkus: saugesnis, šviesesnis, bet visgi iki turtingų Vakarų dar kažko truputį trūksta.
Siudad Del Estė: paragvajietiškas turgus
Trečiasis miestas regione - paragvajietiškas Siudad Del Estė [Ciudad del Este]. Dėl mažesnių mokesčių brazilai dažnais autobusais ten važiuoja apsipirkti (elektronikos, baldų), bet turistus į tą chaotišką laukinio kapitalizmo žemę, miestą-turgų, gali pritraukti nebent papildomas štampas pase. Ant Draugystės tilto, jungiančio Braziliją ir Paragvajų, sakoma, siaučia plėšikai.
Trijų sienų susitikimas: skirtingos valstybės, skirtingos patirtys
Kur suteka Igvasu ir Paranos upės, sueina ir visų trijų valstybių sienos. Kiekviena valstybė ten sukūrė savą lankytiną vietą. Ech, kaip skiriasi atmosfera visose jose, kaip puikiai ji atspindi kiekvieną šalį!
Argentinoje ties santaka - suvenyrų turgelis, gyva muzika, suoliukai, ryškūs žibintai, paupio promenada iki pat miestelio centro. Paragvajuje, priešingame Paranos krante - keltų prieplauka ir apžvalgos aikštelė, į kurią trūksta rodyklių ir kurioje nėra turistų.
Krioklių turizmas: nauja kelionių kategorija
Dauguma kitų pasaulio krioklių - tik pavienės vandens srovės. Nors ir būtų labai galingos, kaip Niagara, joms pažinti pakanka žvilgsnio iš vos keleto skirtingų taškų. Ir kelionė į Igvasu netelpa į įprastines kategorijas. Pavadinsime ją naujadaru - krioklių turizmas. Stebėjimas ir tyrinėjimas vandens srovių, salelių tarp jų, upių, čia užliejamų, čia vėl iškylančių medžių. Ir gėrėjimasis visais šiais gamtos stebuklais. Panašiai kaip, tarkime, kalnų turizmas - gėrėjimasis kalnais ir vaizdais žemyn.
tags: #picos #heroju #vardais #receptai